Jude Deveraux - Apgavystė

Džudi Devero, kaip ir Nora Roberts yra tos autorės, kurios išpila tai, ko kiti vengia bijodami parašyti „banaliuką“. Bet jų abiejų turiu ir pamėgtų knygų, tai galvojau, na, kodėl gi ne? Knyga plona, maža, stambiai prirašyta ir taip nuskaityta, kad jau tikėjausi kažko. Deja, Jude Deveraux knygai „Apgavystė“ (A Perfect Arrangement; „Tyrai“ 2000; ISBN 9955-01-063-0; 190p.) neturiu komplimentų ir šį kart velnio advokatu nebūsiu.

“Rovena neklausė tėvo ir pelnė jo meilę bei naudojosi laisve. Dabar Dorė kiekviena proga neklausydavo pono Hanterio, ir jis galų gale įsimylėjo ją.“ 181p.

  Viskas vyksta 1882 metais, Amerikoje. Turtinga beveik-senmergė išsigąsta sesers gerų norų surasti jai vyra ir prasideda tada aišku... Žinot tuos filmus, kur vyras ar moteris įkalba draugą ar draugę apsimesti šiuo tuo daugiau, o filmo pabaigoje jie iš tiesų įsimyli? Tai čia kaubojiška šio siužeto versija. Truputėlį juokinga, šiek tiek erotiška, bet šiaip jau neverta to laiko gaišimo, nebent jau visai nėra ką skaityti.
  Knyga taip bendrai imant parašyta gerai ir suprantamai, kalba atseit apie tai, kaip moteris neturėtų būt vertinama paviršutiniškai ir tuo pačiu labai greit bjaurųjį ančiuką paverčia gražuole, kas man visada buvo dilema smegeninėje – tai kodėl taip svarbu, kad ji vis tiek taptų gražia? Arba kodėl tada iš pradžių atrodė bjauriai, jei visgi yra graži? Oi, oi, vaje, vaje. Žodžiu, duosiu štai, 2/10 ir užsičiaupsiu.

Anotacija: Panelė Lethem buvo iš tų vargšelių, kurių vyrai niekada nepastebi. Nors gamta jos neapdovanojo nei nuostabiu grožiu, nei patrauklia figūra, bet ji turėjo kandų liežuvį ir guvų protą. Todėl Koulas Hanteris, šaunus kaubojus ir moterų numylėtinis, buvo priblokštas įžūlaus neišvaizdžios moters prašymo ją vesti.
  Iš pradžių priešiškai nusiteikęs Hanteris vėliau pakeičia savo nuomonę ir suvokia, kad tai jo svajonių moteris.

Jude Deveraux - Emilės Angelas

 

Baigiau skaityti Jude Deveraux knygą "Emilės Angelas" ("An angel for Amily"; Tyrai 1998; ISBN 9955-01-117-3; 224p.) ir nusprendžiau, kad mane kažkaip keistai traukia vilkolakiai ir angelai. Nesuderinami, bent iš pažiūros, supernaturals. Bet jei jau smalsauju, tai smalsauju. Juoba, kad Jude Deveraux man neblogai žinoma autorė, nors jos kūrybos ne tiek ir daug teko paskaityti, visgi niekad nenurašiau šių banalių romaniukų.
  "Emilės angelas" ir prasidėjo ir rutuliojosi gan painiai, dažnai vertė purtyt galvą, mat veiksmai ir aiškinimai tiesiog neturėjo jokios logikos ar bent jau priežasties. Čia dar galim pridėti pastabą, kad moterys, besispecializuojančios meilės romanų rašyme, beveik visada, ankščiau ar vėliau suguldys savo heroję su labiausiai į fantastinį herojų panašiu vyruku, kad ir kaip tai jam buvo draudžiama, ir kad ir kaip ji jo nekentė. Žodžiu, prie logikos stokos galim pridėti tiesiog neįtikėtinai aiškų ir pilnai nuspėjamą siužetą. Žinau, kad norint atsipalaiduoti - tokie turbūt kai kam patinka, bet aš nuspėdavau siužetą ir sudėtingesnėse knygose, tad nusivildavau ir vėl nusivyliau.
  Tačiau šiuo atveju buvo ir dalykų, kurie man pasirodė visai neprasti ar bent jau lengvai komiški. Manau tikrai turiu polinkį mėgint išteisint knygas, tad... Angelas vis vadino Emilės sužadėtinį "antinu" ir kitaip demonstravo visiškai biblijiškai-neangelišką pavydą. Kodėl "antinu"? Nes to sužadėtinio vardas buvo Donaldas, kaip vaikystės animacinių filmukų herojaus ančiuko Donaldo (arba Antulio Donaldo, žiūrint kaip kur jį kas užtiko). Be to, jis buvo linkęs leisti Emilei viską aiškinti savaip, kas visgi atrodė kvailai, bet buvo priimtiniau už etatinę frazę "ką turėčiau padaryti, kad manimi patikėtum" (deja, ši eilutė buvo panaudota, bet tuo metu knyga jau nebeatrodė įdomi, tad...). Vietoje to, jei jo sugebėjimus Emilė aiškino aiškiaregyste, jis kaip mat tardavo: gerai, aš aiškiaregys, o dabar eikim prie reikalo. Už tai tikrai duosiu pliusą.

  "- Angelai neturėtų pavydėti, taip pat neturėtų būti ambicingi.
   - O mirtingieji turėtų gyventi ramybėje ir santarvėje." 158p.

  Kitas reiškinys, kuris man patiko, būtų jau gan asmeniškas simpatizavimas. Knygos siužete veiksmas vyksta daugiau ar mažiau dėl to, kad nuobodi bibliotekininkė rengdavo tam tikrus reportažus, pati surankiodama informaciją per bibliotekų archyvus. Manau nesuklysiu, jei manysiu, kad nemažai mūsų, bibliotekų Nosferatų ir Žiurkių, mėgsta pa-research-inti. Pasirodo tai ne tik įdomi veikla, bet dar ir bjaurių nuotykių atnešti gali. Na taip, akivaizdu, bet...
  Knygoje buvo neblogų minčių, deja senų ir nuvalkiotų, bet neblogų. Kad ir tai, kad žmonės geba atsisakyti matyti kai kuriuos dalykus, kad gyvenimo kokybė mums priklauso pagal karmą, kad visgi reinkarnuojamės, o dogmos - ne visada atitinka tai, kas mums buvo bandyta pasakyti iš aukščiau. Be to, mane tikrai suintrigavo pabaiga. Tokioj įdomioj vietoj, apie rimtesnius angelus jau sukantis, ėmė ir pabaigė istoriją.
  Taigi, knyga nėra gera ir įdomi, bet vieną kart perskaičius - akys neiškris. Juoba, kad čia banalumas bent jau pateisinamas, ne taip, kaip kai kuriose neminėtinose knygose. Jei norisi vienos dienos meilės, barnių, menkučio, bet kiek įtempto detektyvo ir galvoti neverčiančio siužeto - čia kaip tik ta knyga. Duosiu 4/10 ir per daug tikrai nepeiksiu.

 Anotacija: Kai meilė pasibeldžia į duris ir vėl apleidžia namus, kai lauki nesulauki savo laimės, kai pradedi nebetikėti, kad dar kam nors tu būsi reikalinga lyg gyvybė, - apsidairyk ir atidžiai įsiklausyk: Dangus tau siunčia angelą. Neatstumk jo.

Na o dabar imu į rankas nebe grožinę knygą, bet panašu - ne mažiau įdomią (kaip matot, mėgstu įvairovę). Tai būtų Mary Roach knyga "Negyvėliai": Keisčiausia knyga - Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi.
Dažnokai man taip nutinka, kad einu į biblioteką su dar kuo nors, juokais ištraukia kokią knygą, norėdami paerzint (kokią Homoseksualizmo istoriją, Negyvėlius ir panašiai...), o mane ima ir iš tikrųjų suintriguoja...