Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasąmone"

Baigiau skaityti tą Mark Patrick Hederman knygą "Bučiuoju tamsą: sąlytis su pasąmone" (Kissing the Dark: Connecting with the Unconscious; Tyto Alba 2004; ISBN 9986-16-365-X; 171p.) ir nusprendžiau, kad iššvaisčiau nemažai brangaus skaitymo laiko gan nuobodžiai knygai. Nėra taip, kad jau baisu, numirsiu jei toliau skaitysiu, bet smegenys atsijunginėja kas keletą pastraipų. Buvo aišku ir naudingų dalykų, to nepaneigsi, bet šiaip jau - tikrai nebuvo verta to laiko, kurį privertė sugaišti.
Tačiau, šios knygos dėka labai nudžiugau, kai supratau - turim labai puikių vertėjų, kurie išmano savo darbą ir dirbą jį labai stropiai. Vertimas tikrai puikus, bet ir eilėraščiai cituoti išversti ir surimuoti taip, kad į pievas nenuklejotų. Tik tiek ir galiu pasakyt apie šią knygą.
Iš esmės tai dar viena knyga pasakojanti, kaip labai svarbu mums nebijoti būti žmonėmis, kad bažnyčia - nieko blogo nedaro, tai ir jos reik nebijoti, kad mūsų trūkumai - paties Dievo duoti, todėl ir jų reikia nebijoti... Ir žodžiu tiek taukšta, kad man šis laikas iki begalybės išsitempė. Duosiu 2/10, vieną už gerą vertimą, ir dar vieną už keletą neblogų minčių.
Dabar neapsisprendžiu ką imti toliau. Lyg jau ir norėčiau grožinės knygos, bet dar turiu Alan Baker knygą "Burtininkas: Magija amžiams bėgant". Ją man labai gražiai užrekomendavo (norėčiau, kad ir jūs parekomenduotumėt. O dar geriau - palikit nuorodą į savo knygų-blogą, aš tada savarankiškai išsikapstysiu "rekomendacijų"). Tad dabar imsiu vieną iš dviejų, arba šią minėtą, arba (....nematau autoriaus ant viršelio, kas per?....) Susan Cooper knygą "Tamsa Kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas". O gal skaitysiu abi paraleliai. Žiūrėsim kaip išeis.

Fiodoras Dostojevskis - Nusikaltimas ir Bausmė

F. Dostojevskio knyga, parašyta 1866 metais ir pavadinta "Nusikaltimu ir Bausme" žinoma kaip literatūros klasika realizmo šakoje. Daugelis skaitęs sakys, jog tai šedevras, genealus kūrinys giliai kapstantis po žmogų. Turbūt daugelis teigs, kad tai jų mėgiamiausias Dostojevskio kūrinys. O aš pasakysiu - taip teigia tie, kurie neskaitė "Idioto".
Knyga apie... Nusikaltimą ir bausmę. Aišku ne kokią ten įstatymo paskirtą, o tą moralinę. Bet tie, kurie skaitė Dostojevskio knygas, tai ir taip gali suprasti. Jo herojai labai dažnai būna stipriai baudžiami savo pačių sąžinės, keistų poelgių ir pasėkmių, kurios kartais būna netgi nenuspėjamos. Visgi kažkas šioje knygoje kiek kitaip nei kitose jo kūriniuose. Negaliu tiksliai pasakyti kas... Ar ji labai sukoncentruota, o gal neaiški ir miglota? Puikiai išbaigta ar "giluminė" (kai paviršius atsiprašant, palieka mus su žinojimu, ką tai reiškė, bet be galimybės išsakyt balsiai).
Manau didžiausia klaida man buvo skaityti šią knygą po keturių kitų, mat "Nusikaltimas ir Bausmė" man tapo penktąja. Tad su Dostojevskiu susipažinau ir to žavumo nebepatyriau. "Idiotas" man atrodo, iki šiol atrodo, nepalyginamai geresnis. Net nežinau ką daugiau galima pasakyt. Juk tai - realizmas. Garsiojo rusų autoriaus. Filosofijos prikimštas rusiškas kūrinys, kuriame niekad nesudvejosit - esat būtent Rusijoj, o tas Alexandras Alexandrovišius - tai tas pats Pavlovas Pavlovičius ir tas pats <dar koks nors vardas>. Man tai iki šiol kelia keblumų, vardai trumpinami, painūs, dar pridedamos tarsi ir pravardės- pavardės.
Tikrai ne visiems patiks, aš - geras to įrodymas. Bet duodu 7/10, savo jaunu nepatyrimu remiuosi ir duodu rekomendacija - juk tai klasika...

Elrikai!

Tai, tsk, baigės knyga. Ir neišversta daugiau. Reiks matyt ieškot pirkt originalo, eilinį kartą. Ten dešinėn sukroviau nuorodas, įdėjau ir nuorodą, kur galima nusipirkti knygų originalo kalba ir gauti jas Lietuvon. Atvežimas nemokamas, kas juk taip reta, bet taip malonu piniginėms.
Žodžiu, išeina, kad čia buvo vienos iš kiečiausių Eridano išleistų fantasy knygų iki to staigaus naujų ir serijinių leidimų (tokių kaip Tolkieno Mokiniai ir pan). Elrikas toks keistuolis, toks herojiškas ir tuo pačiu taip neatitinkantis stipraus ir kieto vyruko įvaizdžio, kad tiesiog malonu skaityti. Moterys, nors retai apsireiškiančios, bet visuomet žymios. Magija chaotiška, nuolatos reikalaujanti kokių nors aukų. Bendražygiai - gal net dar keistesni, nei patys didvyriai. O didvyris pasirodo visai ne didvyris, o visgi nė velnio ne prastesnis. Ech! Gal antrą iš naujo paskaityt? Būtų protinga, mat tada sudėčiau tas dvi istorijas į vieną, mat dabar keli klausimai iškilo, kuriuos žinau, kad atsakyt galima su antra knyga. Gal taip ir padarysiu.

Lestatas deja juda greičiau nei norėčiau. Beveik įpusėjau ir kai tai pastebėjau - pasibaisėjau. Turiu tikrai didelę krūvą knygų, kurias reik perskaityt ir padaryt tai kuo greičiau, bet... Verčiau jau su Dostojevskiu paskubėsiu, nei Lestatą taip nedovanotinai surysiu. O dar Lauros penkios knygos laukia. Labai keista, bet jau imu jaust norą jas paskaityt. Kažkas tokio ten gal ir buvo. Matyt nostalgija.

Dabar eisiu paklijuot knygas, o tada dar paskaityt.