Daugeliu aspektų Karen Essex knyga „Dracula
In Love“ („Anchor Books“ 2010; ISBN 978-0-7679-3122-9; 327p.) atrodė kur kas
įtikinamesnė nei perdėtai kraštutinumais persunkta Stokerio knyga. Neskaičius
Drakulos beabejo sunku būtų nemirti iš nuobodulio, bet tiems kas nesimpatizavo
nei Saulėlydžiui, nei gal būt Sukės Stekhaus istorijai – daug lengviau irgi
nepasirodys. Taip jau išėjo, kad ši knyga vampyrus vaizduoja iš tikrai
siutinančios pozicijos, vienaip ar kitaip panašios į tas dvi ankščiau minėtas
istorijas apie Belą ir Sukę, bet jei pasakysiu kaip, tai mano nosferatų ratas
tikrai spjaus į šią knygą, o aš manau, kad jie turėtų patys nuspręsti ar nori
paskaityti ar ne, iš kalbų be rimtų istorijos detalių atskleidimo.
„The Truth is, we must fear
monsters less and be warier of our own kind.“ 2p. [„Tiesa ta, kad turėtumėme
mažiau bijoti tų kuriuos vadiname monstrais, ir akyliau stebėti žmones.“]
Istorijos mintis perša, kad tarkim
tie energetiniai vampyrai – yra ne ką ne mažiau tikri VAMPYRAI, nei tie kurie
iltim kanda į kaklą ir čiulpia kraują. Mat vampyrai minta bet kokia energija, o
jos kraujyje tiesiog labai sočiai, tad – kaip ir lengviausias kelias
pasisotinti. Bėda ta, kad jei esi energetinis vampyras, greičiausia tie kurių
palikuonimi esi, buvo susiję su kažkokiomis ten airiškomis dievybėmis. Jei esat
domėjęsi airių mitais, tuomet jau matot kodėl paminėjau Sukę Stekhaus ir kuo
man tai priminė Saulėlydį.
Čia – dar viena Drakulos versija iš
Minos perspektyvos. Viktorijos laikų moteris, Mina, tiki, kad protas jai, kaip
moteriai – nieko nevertas ir visai nereikalingas, nes jos ateitis priklausys
nuo gero vyro, kuris ja ir rūpinsis, kol ji vaikus gimdys ir namus prižiūrės.
Nenuostabu, kad kitaip mąstančios tokioj „moteris yra jautriausias iš visų
gyvūnų“ visuomenėje – tuoj pat atsiduria „psichūškėse“, kur jas išnaudoja
darbui ir eksperimentams, ieškodami kaip pagydyti erotomaniją, isteriją ir kaip
tas moteriškes, kurios per daug knygų prisiskaitė, grąžinti į doros kelią, prie
mezginio ir puodo. Taigi, Džonatanas Harkeris, neištikimas vyras – vargšelis,
kurį suviliojo šetonės. O Mina Harker, kurią dar pirmuose puslapiuose su vienu
konkrečiu tikslu užgula girtas prievartautojas, dar prieš klykt pradėdama tuo
tarpu galvoja, ką apie ją žmonės pagalvos ir kaip jos vargšas Džonatanas ja
amžiams nusivils. Atrodytų viską pataisyti gali Drakula, kuris šioje knygoje
vėl gi neatitinka Vlado Smeigiko, nors autorė ir krykštavo, kokie stebuklingi buvo
jos paskrebinimai, kai parašius vieną dalyką, vėliau pasidomėdavo juo (taip,
pirma rašė, o tada domėjosi), ir paaiškėdavo, jog būtent taip ir buvo. Ir nors
jis čia buvo mano supratimu sveikiausio proto asmuo, su kantrybės limitu, vis
vien jo, kaip vampyro vizija buvo gerokai sumenkinta. Tų pačių airiškų mitų
apie... Tam tikras mitines būtybes. Kurios su vampyrais niekaip nesisieja, ir
susisiejo tik autorės dėka.
Jei knyga būtų buvusi tiesiog apie
kažkokią Viktorijos laikų moteriškę, kuri sutiko savo supernatural-princą –
istorija būtų buvusi gera. Paprastas romanas su antgamtiniais elementais. Bet
kai viskas pakrypo taip kaip pakrypo, kai net įdomiai aprašomi kankinimai
psichiatrinėje ligoninėje nesugebėjo nustelbti Minos stuburo stoką, bei to
fakto, jog autorės supratimu – ištikimybė neegzistuoja, manau tegaliu tada duot,
na, 3/10. Tereikia vieno gerai sukurto ar perkurto personažo, kad pamiltum visą
knygą. Idėja buvo įdomi, tikrai labai įdomi, bet subliuško.
