Žinot posakį apie šaukštą deguto, sugadinusį statinę medaus? Anželikos Liauškaitės knyga "Nukarūnuoti Karaliai" ("Obuolys" 2013; ISBN 978-609-403-556-2; 511p.) yra būtent tas šaukštas deguto. Lietuvių moteris rašytojas gyriau ir duok die - tebegirsiu. Vaitkevičiūtės sukti romanai praspjautų ne vieną dabar mums brukamą amerikietišką, Radževičiūtė... Apie ją nė kalbėti nereikia. Ir štai Liauškaitė.
Apie autorę nieko nežinau, o po šios knygos ir žinoti nebenoriu. Žinau tik tiek, kad knyga turbūt patiks tik vienam kitam šiaip jau skaityti nelinkusiam asmeniui, kuris jaučiasi atlikęs žygdarbį ir todėl giriasi - per šiuos metus perskaičiau 14 knygų! Kaip matot knyga papuošta ant jos viršelio užspaustu burbulu, kuris vėl mums primena, jog kažin koks ten romanas patiko pasauliui, todėl turi patikti ir mums. Čia irgi, mat.
Knyga apie Elžbietą, studentę iš Lietuvos, kuri kiekvieną kartą pamesta kokio nors garsaus futbolininko ar kieto verslininko - bėga į kitą šalį išsiverkt ir susirast kito klube, į kurį ruošiasi per visą skyrių ir mums detaliai pasakoja, kokius apatinius dėjosi, ką pudrinosi. Tada, kai pastraipa baigėsi su ja tebesėdinčia prie veidrodžio vien su marškiniais - kita prasideda su heroje, važiuojančia metro į darbą. Visi sijonai knygoje - tik pieštukų formos, o man net pagooglint teko kas čia per sijonas... Herojei patinka tik stilingi, klasiški drabužėliai, kuriuos ji perka tik per išpardavimas, nes yra vargšė studentė. Ir vis mums primenama jos pirmoji meilė, su kuria viskas baigėsi nežinia dėl ko, bet baigėsi taip, kaip Twilight'e (ir, žinot, Saulėlydis man buvo priimtinesnis)- ilgai ir nuobodžiai šliaužiant per "aš buvau undinė, aš esu žuvėdra". Tataigi, kai šiaip ne taip perlipam per sijonus ir jos drauges, visas labai identiškas ir beveides, galiausiai galim pamatyti ir ką ji tad veikia gyvenime. Pramoga numeris vienas - skaityti ekonomikos žurnalus balsu, vonioje tarp putų. Pramoga numeris du - bėgiojimas rytais ir detalus pasakojimas koks yra jos kūnas. Pramoga numeris trys - įsivaizdavimas, kaip jos darbdavys, pas kurį atėjo pokalbio dėl darbo įsivaizduoja seksą su ja. Ji įsivaizduoja, kad jis įsivaizduoja.
Herojė pati sau prieštaravo, t.y. autorė tarsi užmiršdavo ką rašė, o gal nė nesuprato, ir teigusi vieną - stumia savo heroję daryti ką kitą. Ir čia ne tas žmogiškas "na, gerai, prisipažystu...", čia tas "aš tokia, bet ne tokia, bet tokia, bet ne tokia". Detalizuotai nupasakojamas garderobas, veiksmo nėra. Yra vietos ir yra žmonės ir nieko nevyksta, tik mėtomasi Elžbietos vidiniais monologais. O kas dėl knygos buvimo kaip "50 pilkų atspalvių", tai jau iš vis, juokinga ir apgailėtina. Autorė mėgino šokiruoti, o išėjo, kad pati išsigando to ką rašė, mat visuomet suskubdavo pakeisti temą, nutraukti sceną ir grubiai pradėti visai kitur, kaip kad su tais marškiniais ir metro. Kai nusprendė, jog vyrus lovose volioja turbūt ne vienoje knygoje - perėjo prie vienos scenos su narkotikais, kuri taip labai išlipo iš konteksto, kad tik vėliau ją prisiminiau ir susimąsčiau, tai kas per velniava. Kai tai nepavyko ir gal būt autorę pačią nugąsdino - pamėginta sukurti lesbietišką atmosferą, tarp draugių. Irgi, šnipštas. O gale, kur dar sykį pamėginama pateisinti tą rožinį lipuką ant knygos - seksas trise, toks, kad nebežinojau verkt ar juoktis, mat šitą knygą rekomendavau draugei. Galiausiai nupirkau jai saldainių dėžutę, tikiuosi atleis! Žodžiu, knygą norėta pateikti kaip kažką karšto ir erotiško, bet nepavyko. Tad išsiplėtė su istorija, kad tai kompensuotų, o paaiškėjo, kad šioji - nieko verta.. Ir galų gale liko 2/10, bei daug iššvaistyto laiko ir kažkieno pinigų.
Dažnai čia paskaitydavau knygų recenzijas, bet šita turbūt pati pirmoji šitaip pralinksminusi :D Aš kažin ar išvis būčiau šitą knygą į rankas paėmusi, o jei jau ir būčiau pradėjus skaityti, kažin ar būčiau pabaigusi :)
AtsakytiPanaikintiNa, pirmiausia turiu padėkoti už puikią įžvalgą apie knygą, negaliu meluoti žinoma, jog tokios vieną dieną tikėjausi - ne pirma ir ne paskutinė. Prisipažįstu verkiau keletą dienų ir tik dabar nusišluosčiau ašaras į pieštuko silueto sijoną su kuriuo taip ir užmigau, nes negrabus verslininkas nesugebėjo nuvilkti. Matote, vėl ėjau į darbo pokalbį.
AtsakytiPanaikintiSuprantu, jog dabar turėjau būtinai tylėti, nieko nerašyti, nes, juk gerbiamas komentatorius, na, šį karta tai ne šiaip sau koks inteligentiškas Lietuvos grožinės literatūros sergėtojas, o net pati žiurkė švaistė savo laiką. Turbūt teko sugraužti ne vieną saldainių dėžutę, kad burnoje neapkarstų nuo tokio aitraus deguto, vaje tikiuosi uodega iš pykčio neužsidegė. Kadangi, jau pamiršau ką rašiau tai pradėsiu iš naujo.
Dėkoju, kad įvertinote tokiu aukštu pažymiu, maniau parašysite neįskaityta, nors iki šiol nesuprantu ar jus atsivertėte knygos įžangą, juk joje iškart įspėjama, kad silpnų nervų neurotikai kuriems ir taip kiekviena diena, tai niekada nesiliaujantis galvos skausmas arba literatūrai ypač išrankūs skaitytojai (t.y. žmonės turintis savo pačių išpuoselėtą skonį ir kritišką nuomonę) tuoj pat dėtų šį debiutą, padabintą burbulais ir “swarovskiais” į šalį!
Knygos pirmoji pastraipa: “Nesitikėkite, jog dabar prasidės dar vienas trapaus dvasinio nušvitimo blyksnį žadantis klasikinio romano puslapis, kurį pagarbiai išliaupsino pripažinti kritikai ir intelektualios literatūros elitas. Jei tikitės kažko genialaus ir dar iki šiol neatrasto, geriau net nerizikuokite suteršti savo išpuoselėto skonio.”
Kaip gerbiama skaitytoja jau teisingai pastebėjo, kas nepatinka, tam nereikia švaistyti nei savo dėmesio nei laiko, nes po to „vargšės“ studentės, skubančios į išpardavimus pirkti apatinių turės klausytis ne tik amžino bambėjimo dėl vis brangstančių „talonėlių“, nors dėl to ant viešo transporto keleivių pykti tikrai negali, bet taip pat įkyrios bei migdančios nelaimingo pirkinio alegorijos. - Jau dabar žiovauju, skaitydama "IPAD" vonioje tarp putų (atleiskite jei mintys „mėtosi“ ir radote stiliaus bei gramatinių klaidų).
Galėčiau rašyti ir vistiek nesuprasiu, kaip jūs knygą, kurios aprašyme ir įžangoje perspėjama dėl jos stiliaus ir nuotaikos, visgi sumanėte skaityti, netingėti komentuoti ir po to net ploti iš pasididžiavimo dėl tokios kvapą gniaužiančios recenzijos? Spėju buvo taip įdomu, kad pašaipių minčių dar ilgai nepritrūksite.
Sėkmės jums savo darbuose, linkiu skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti. O tada rašyti, rašyti ir RAŠYTI! Šviesių ir išmintingų patarimų niekada nebus per mažai. Dar kartą dėkoju, jog pasistegėte ir išvertėte savo sarkastišką bei įžvalgų rašinėlį į anglų kalbą, aš juk suprantu, kad linkite tik gero – niekada daugiau neberašyti, tik deja nežinau ar galiu pažadėti.
Linkiu visiems “Bibliotekų žiurkės” skaitytojams atrasti savo paties knygą – vienintelę tokią artimą, įkvepiančią, įdomią, išmintingą ir šviesią.
Nuoširdžiai,
Anželika Liauškaitė
"Šviesių ir išmintingų patarimų niekada nebus per daug;)"
AtsakytiPanaikintiPanašu, kad tamsta nebuvo pasiruošusi priimti kritikos. Na ir kas, kad jūs įspėjote neskaityti tuos, kuriems tokio tipo knygos ne itin patinka, esmė yra ta, kad kai parašote knygą tai iškart turite susitaikyti su tuo, jog bus įvairiausių nuomonių.
AtsakytiPanaikintiJei nemokate priimti kritikos, tai išvis nereaguokite, o jei negali atsiriboti nuo kitų nuomonių, tai reikėjo ir knygos nerašyti. Ne veltui sakoma, bijai vilko, neik į mišką.
Dabar tame komentare lyg ir vertinate išsakytą nuomonę, bet tuo pačiu ir ginatės, ir dar bandote pašiepti žmogų, kuris aukojo savo laiką, kad perskaitytų jūsų knygą.
Linkiu jums surasti savo auditoriją ir tobulėti, mokytis priimti kritiką ir gerbti kitų žmonių nuomonę. Sugebėjote knygą išleisti, manau sugebėsite susitaikyti ir su tuo, jog ne visiems ji patinka.