Levas Tolstojus - Ivano Iljičiaus Mirtis

  Su Tolstojumi mažai bendraujame, bet štai gi per TRIS dienas perskaičiau šimto lapų knygelę „Ivano Iljičiaus Mirtis“ (Smert Ivana Iljica; „Metodika“ 2010; ISBN 978*609-444-000-7; 112p.), bet teisinuosi tuo, kad skaitau ne po vieną knygą sykiu, ir kad šį kart itin sunkus vertimo darbas buvo pasitaikęs („laisvalaikiu“ nuo knygų – verčiu tekstus iš anglų kalbos, daugiausia studentams). Taip tad. Mano sąžinė švari.

  „ „Mat mirė, o aš štai ne“ – pagalvojo ir pajuto kiekvienas.“

  Knyga pasitinka vertėjo komentaru, kas man visada patinka, mat leidžia tikėtis, jog vertimas bus geras, iš širdies, ar dūšios, taip tariant. Bet dar labiau suintriguoja knygos gale esantys komentarai, kad ir to paties Vladimiro Nabokovo žodžiai „ši apysaka – pats ryškiausias Levo Tolstojaus kūrinys“. Ar gi? O kaip ten kokia Ana Karenina ar Karas ir Taika? Iš ties, skaitau, na taip, įdomu, neblogai, knyga apie mirtį, gyvenimą, jų skirtumą ir filosofijos dar tos – koks gyvenimas yra tikras gyvenimas, o ne tik gyvenimo siekimas. Formatas knygos irgi, solidus, padoresni skaitytojai ir rimtesni nosferatai būtų turbūt vienos kelionės autobusu metu perskaitę visą, tai kaip čia aš tris dienas ant jos dantis zulinau?

  Nagi, taip va. Pirma tai man labai ėdasi tas senesnės kartos rusų rašytojų tradicinis vardžiavimasis, kai dešimt vardų vienam asmeniui skirta. Antra tai – nors man tikrai labai patiko kaip ši knyga parašyta, mat prasideda ji draugų susirinkimu prie draugo kapo, o tada atpasakojamas to draugo gyvenimas ir kaip jis žengė pirmus žingsnius mirtin, iki to momento, kai iškankintas miršta – aš matyt visgi labiausia fantasy, na tą, fantastiką, kur ne mokslinė, mėgstu, o čia net iš tolo tuo nekvepia, tad jaučias toks sauso-davinio skonis skaitant.

  Visgi, knyga, na, knygelė, istorija, tikrai gera, kaip ir minėjau, labai iš įdomios perspektyvos išrašyta, bet veikėjai neišvystyti, tik pabrėžta, jog tie – melu gyvena, fasadą pasistatę, o va tas vienas vienintelis – tikras ir natūralus, ko man visada norisi. Todėl duoti galiu tik 6/10, bet kitiems, „rafinuotesnio skonio“ (čia be sarkazmo) skaitytojams turbūt patiks labiau nei man.

Bram Stoker - Dama su Įkapėmis

 

Šią Bram Stoker knygą „Dama su Įkapėmis“ (The Lair of the White Worm & The Lady of the Shroud; „Metodika“ 2011; ISBN 978-609-444-048-9; 320p.) taip ilgai skaičiau ne šiaip sau. Vargino tas perdėtas idiliškumas, kai sekasi absoliučiai viskas ko tik veikėjas imasi ir dar tokiais mąstais, kokiais net pats Montekristas turbūt nesvajojo. Ne kažin kas, gerb. B. Stokeri, ne kažin.

 

  „Savanaudiškumas – skurdo požymis.“ 77p.

  Ignoruokit anotaciją, mat ji iš piršto laužta. Istorija didžiąja dalimi pasakoja, kaip taurios širdies, bet skurdaus turto vaikinas buvo pats, slapčia aišku, mylimiausias vaikaitis milijonieriaus dėdės. Ir tai toli gražu ne visa laimė, kuri jį patrenkė. Su tuo atėjo ir laivų flotilės, ir lėktuvai, ir visa tauta pilotų, tada dar tas, anas, šitas, trečias... Damos su įkapėmis tiek ten ir reikėjo – sugundyti skaitytoją, kad va, bus demonaitė tokia, kas sukėlė šiokią tokią paspirtį, o tada ji tapo jau kaip ir nebereikalinga. Netikėjau, kad su šia knyga tiek vargsiu.

  O dar ir vertimas toks, kokį aš juodraštiniu vadinu. Ne tą, kad jis blogas, bet vietomis neįsiskaityta į sakinius, todėl kai kas išversta ne visiškai taip, kaip reikėjo. Bet esmės niekur netrikdo. Tad čia didžiausia kaltė krinta ant redaktorių pečių – net nemačius akyse originalo buvo galima viską sutvarkyti taip, kad toks vertimas būtų buvęs idealus paprastumu. Tereikėjo šiek tiek pastangų, prisimint kur ir kada kokia galūnė žodyje turi būti, kaip dėliojami sakiniai, kad jų nereikėtų skaityti du ar net tris kartus iki gūdus miškas praretėja, šen ten ir supaprastinti buvo galima, mat paprastai lietuviai, mes, taip nerašom, o juo labiau – neskaitom iki esam priverčiami. Tokie tad mes šį kartą, pikti ir nusivylę.

  Duosiu knygai 4/10. Balai tenka už vienišą perliuką – paslaptį-intrigėlę, kurią neblogai išlaikė ir beveik smagiai nustebino. Dar ir už tai, kad maždaug iki pusės knygos skaityti norisi, įdomu kas bus toliau, net jei per daug tas sviestu teptas kelias nežavi. Bet paskui jau įkąsti knygai norėjosi.

Anotacija:  Rupertas paveldėjo pasakiškus dėdės turtus. Tačiau yra viena sąlyga. Rupertas turi keliauti į Mėlynųjų kalnų kraštą ir pagyventi Visariono pilyje bent šešis mėnesius. Jaunas aistringas anglas mielai įsikuria nuostabaus grožio pilyje. Paaiškėja, kad tame žemės pakraštyje žmonės nuoširdžiai tiki vaiduokliais ir, žinoma, vampyrais. Rupertui tokios legendos kelia tik juoką, tačiau vieną naktį į jo kambario langą pasibeldžia paslaptinga dama.

  Jauna ir nepaprastai graži moteris yra labai sušalusi, nes vilki tik šlapias įkapes. Rupertais įleidžia netikėtą viešnią ir pasiūlo jai savo lovą. Išaušus rytui gražioji moteris dingsta, bet Rupertas negali išmesti jos iš galvos. Jaunuolis nerimastingai ieško jos, kol galiausiai pamato vėl – negyvą, gulinčią stikliniame karste bažnyčios kriptoje. Ar pajėgs Rupertas atsispirti beprotiškai aistrai ir vampyrės keramas?...

(Netiesa, kad jam juokingi prietarai ir pan., atvirkščiai, jis viską priima rimtai ir nuoširdžiai, netiesa ir kad damulė dingsta. Išeina ji gražiai, jis net ją akimis palydi, po galais.)