Žinot posakį apie šaukštą deguto, sugadinusį statinę medaus? Anželikos Liauškaitės knyga "Nukarūnuoti Karaliai" ("Obuolys" 2013; ISBN 978-609-403-556-2; 511p.) yra būtent tas šaukštas deguto. Lietuvių moteris rašytojas gyriau ir duok die - tebegirsiu. Vaitkevičiūtės sukti romanai praspjautų ne vieną dabar mums brukamą amerikietišką, Radževičiūtė... Apie ją nė kalbėti nereikia. Ir štai Liauškaitė.
Apie autorę nieko nežinau, o po šios knygos ir žinoti nebenoriu. Žinau tik tiek, kad knyga turbūt patiks tik vienam kitam šiaip jau skaityti nelinkusiam asmeniui, kuris jaučiasi atlikęs žygdarbį ir todėl giriasi - per šiuos metus perskaičiau 14 knygų! Kaip matot knyga papuošta ant jos viršelio užspaustu burbulu, kuris vėl mums primena, jog kažin koks ten romanas patiko pasauliui, todėl turi patikti ir mums. Čia irgi, mat.
Knyga apie Elžbietą, studentę iš Lietuvos, kuri kiekvieną kartą pamesta kokio nors garsaus futbolininko ar kieto verslininko - bėga į kitą šalį išsiverkt ir susirast kito klube, į kurį ruošiasi per visą skyrių ir mums detaliai pasakoja, kokius apatinius dėjosi, ką pudrinosi. Tada, kai pastraipa baigėsi su ja tebesėdinčia prie veidrodžio vien su marškiniais - kita prasideda su heroje, važiuojančia metro į darbą. Visi sijonai knygoje - tik pieštukų formos, o man net pagooglint teko kas čia per sijonas... Herojei patinka tik stilingi, klasiški drabužėliai, kuriuos ji perka tik per išpardavimas, nes yra vargšė studentė. Ir vis mums primenama jos pirmoji meilė, su kuria viskas baigėsi nežinia dėl ko, bet baigėsi taip, kaip Twilight'e (ir, žinot, Saulėlydis man buvo priimtinesnis)- ilgai ir nuobodžiai šliaužiant per "aš buvau undinė, aš esu žuvėdra". Tataigi, kai šiaip ne taip perlipam per sijonus ir jos drauges, visas labai identiškas ir beveides, galiausiai galim pamatyti ir ką ji tad veikia gyvenime. Pramoga numeris vienas - skaityti ekonomikos žurnalus balsu, vonioje tarp putų. Pramoga numeris du - bėgiojimas rytais ir detalus pasakojimas koks yra jos kūnas. Pramoga numeris trys - įsivaizdavimas, kaip jos darbdavys, pas kurį atėjo pokalbio dėl darbo įsivaizduoja seksą su ja. Ji įsivaizduoja, kad jis įsivaizduoja.
Herojė pati sau prieštaravo, t.y. autorė tarsi užmiršdavo ką rašė, o gal nė nesuprato, ir teigusi vieną - stumia savo heroję daryti ką kitą. Ir čia ne tas žmogiškas "na, gerai, prisipažystu...", čia tas "aš tokia, bet ne tokia, bet tokia, bet ne tokia". Detalizuotai nupasakojamas garderobas, veiksmo nėra. Yra vietos ir yra žmonės ir nieko nevyksta, tik mėtomasi Elžbietos vidiniais monologais. O kas dėl knygos buvimo kaip "50 pilkų atspalvių", tai jau iš vis, juokinga ir apgailėtina. Autorė mėgino šokiruoti, o išėjo, kad pati išsigando to ką rašė, mat visuomet suskubdavo pakeisti temą, nutraukti sceną ir grubiai pradėti visai kitur, kaip kad su tais marškiniais ir metro. Kai nusprendė, jog vyrus lovose volioja turbūt ne vienoje knygoje - perėjo prie vienos scenos su narkotikais, kuri taip labai išlipo iš konteksto, kad tik vėliau ją prisiminiau ir susimąsčiau, tai kas per velniava. Kai tai nepavyko ir gal būt autorę pačią nugąsdino - pamėginta sukurti lesbietišką atmosferą, tarp draugių. Irgi, šnipštas. O gale, kur dar sykį pamėginama pateisinti tą rožinį lipuką ant knygos - seksas trise, toks, kad nebežinojau verkt ar juoktis, mat šitą knygą rekomendavau draugei. Galiausiai nupirkau jai saldainių dėžutę, tikiuosi atleis! Žodžiu, knygą norėta pateikti kaip kažką karšto ir erotiško, bet nepavyko. Tad išsiplėtė su istorija, kad tai kompensuotų, o paaiškėjo, kad šioji - nieko verta.. Ir galų gale liko 2/10, bei daug iššvaistyto laiko ir kažkieno pinigų.
