knygos apžvalga | Kevin D. Mitnick „The Art of Deception“

Autoriai: Kevin D. Mitnick
Pavadinimas: The Art of Deception
Serija: -
Žanras: Technologijos
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Seniai domėjausi Kevin D. Mitnick darbais (tarkim, buvau darbų fanas, dėl pačio asmens – nežinau, visi, kam Muskas išliko juokingas net jam nusipirkus Twitter man truputį įtartini), bet, kažkaip, nesusipratau, kad turiu vieną iš jo knygų. Tai va taip puikiai pabaigsiu Skaitau, Kaip Piktadarys Vasarį su „The Art of Deception“ – Apgaulės Menu. Linksma ir baisi.

Apie Knygą: Kaip dažnai keičiate slaptažodį? Ar jis – vienas žodis? Ar turite jį užsirašę? Kokios jūsų darbo slaptažodžių taisyklės? Ar visi jų laikosi? Ar atidarėte tą laišką, nuo nepažystamo siuntėjo? Kas gi galėtų jus kaltinti, atrodė nekaltas, o ir prisegto nieko nebuvo, kur gi žala? Tai, kaip saugiai jaučiatės? Ar esate saugūs? Kas iš viso išlieka saugu, kai patenka į bet kokį tinklą, vidinį ar išorinį? Anot šios knygos, saugumas yra, kaip kova kopiant į įkalnę ir, panašu, kad mes visi, ar bent dauguma, tingim pasisaugoti. Autorius čia pateikia keletą labai įdomių ir netgi linksmų istorijų apie Socialinę Inžineriją, bei duoda patarimų, kaip nuo tokių sukčių apsisaugoti. Galų gale, kas geriau gali patarti apie Socialinę Inžineriją, jei ne vyriškis, kuris išpopuliarino šį terminą savo paties veiksmais?

Mano Nuomonė: Jei kada pagalvojot „ai, kas čia mane hakins, aš – niekas, ir nieko neturiu, niekam čia neįdomu“ – imkit šitą knygą. Jei retai, jei iš vis, keičiat slaptažodį – imkit šitą knygą. Jeigu jūsų slaptažodis – dažnas, juokelis, arba labai specifinis jums – imkit šitą knygą. Jeigu jūsų saugos klausimai turi realius atsakymus, t.y. jei tikrai saugos klausimui naudojat mamos mergautinę pavardę ar geriausio draugo vardą – imkit knygą. Jeigu pykstat, kad puslapis jums nepasako ar neteisingas prisijungimo vardas, ar slaptažodis – imkit knygą. Imkit knygą bet kuriuo atveju, kad žinotumėt, ko ten yra ir nuo ko saugotis tiek namie, tiek darbo vietoje. Norėčiau, kad ši knyga būtų egzistavusi ir išversta prieš kokius du dešimtmečius, būtų sutaupiusi man nervų aiškinant vyresniems giminaičiams, kad tas reklaminis baneris, kur rėkia „TURI VIRUSĄ“ – nereiškia, kad turi virusą, bet, kad beveik garantuotai tokį turėsi, jei paspausi. Linksma, jei truputį ir baisi, gerai parašyta ir labai lengvai skaitosi.

Duodu 5/5, puiki pabaiga Piktadariškam Vasariui.

instagram

Donna Freitas - The Happiness Effect

Donna Freitas knyga "The Happiness Effect" ("Laimės Efektas"; ISBN 0190239859; 368p.; Goodreads) suintrigavo savo pavadinimu, o tada ir anotacija. Knyga apie socialinių tinklų rimtuosius naudotojus, tuos kur po savaitgalio pareina 20 fotografijų, ir pri'tag'inimai net ten, kur tavęs nėra. Na, na, gal bus įdomu? Trumpai drūtai, tiems, kas iki galo nenorit skaityt: ne, nebus. Knyga labai solidžiai susitelkė ties socialiniais tinklais, kaip visu internetu, kur, atsiprašant, nėra nieko geriau, ar iš vis - daugiau. Davė pasisakyti žmonėms, kurie sunkiai sumezga sakinius, arba kurie jau pasiekė streso viršukalnę. Ir galiausiai pasiūlė paprasčiausią išeitį: atsijunkite. O man galvoj skamba Humble the Poet citata, skaityta būtent šį rytą: mėgstu būti su žmonėmis, kurie leidžia pamiršti, jog turiu telefoną (I love chilling with people who make me forget I have a phone).

Autorė paėmė tikrai daug interviu, iš tikrai daug žmonių. Ir tada pateikė mums pačius radikaliausius. Jie arba žiūri į facebook, kaip į sceną, kur "likes" nurodo jiems jų vertę (to pasekoje, jei įrašas negavo nei vieno "like" - jis trinamas, kaip gėdingas nesusipratimas), arba jau deaktyvavo savo socialinių tinklų anketas. Čia į galvą man ateina kita citata, Marilyn Manson, apie narkotikus (kas čia visai tinka, mat vienas iš apklaustųjų facebook įvardino, kaip cheminę adikciją): yra naudotojai, ir yra piktnaudžiautojai (there are users, and there are abusers). Autorė, kaip išeitį, siūlo abstinenciją nuo wi-fi, tarsi internete būtų tik keturi dalykai: facebook, twitter, snapchat, ir žinoma, instagram. (Čia tyliai pabrėžiu, kad nesutinku, jog tai sprendimas, mat nemanau, jog problema slypi tame)

Toliau autorė, vos ne kraujuojančia širdimi, skatina mums padėti jaunuoliams ir suteikti jiems tą laisvę, apie kurią jie slapta svajoja (toks truputį Umbridge kvapas): sukurti zonas, kur wi-fi ryšys neveikia. Negalite nustoti žaisti telefonu klasėje? Ak, tai gal paimkim krepšį... ir sudėkim ten savo telefonus prieš pamoką! Nes, kam, po velnių, tą pamoką daryt įdomesnę, ar ne? Šią knygą skaičiau labai ilgai, ir labai nuobodžiai. Tuo tarpu turiu namie tokių, dėl kurių ir be jokio miego tekdavo apsieiti, mat visą jo laiką - praskaičiau. Turėjau matematikos mokytojų, pas kuriuos mokiausi vos 4-ais, ir tų kitų, kur 9 buvo standartas. Kitaip tariant, jei nekabina, tai atjungtas internetas - nepadės. Bet autorė, atrodo, mieliau mus pasodintų į geltonus kambarius, o ne pagerintų prezentaciją. Knygai duodu 3/10, ir tai tik už jos geranoriškumą.