Ursula Doyle - Didžiųjų Žmonių Meilės Laiškai

  Kartais knygos nesiskaito, mat jose kažko trūksta. Kitą kartą jos nesiskaito, nes joms reikia per daug susikaupimo. Ursulos Doyle sudaryta knyga "Didžiųjų Žmonių Meilės Laiškai" (Love Letters Of Great Men; "Versus Aureus" 2009; ISBN 978-9955-34-164-2; 130p., Goodreads) yra pastarojo tipo. Mat, kaip ir teigia pavadinimas, tai būtent tai - meilės laiškai.

  Tikėjausi ir daugiau ir mažiau, net nežinau kaip čia. Nežinau net kaip reikės ją įvertinti, nes many romantikos - nulis. Ką mačiau tai: banalūs žodžiai ir sentencijos, juokinga retorika, nuvalkioti pažadai ir sulyginimai, ir panašiai. Bet tada supratau, kad perskaičiau kažką labai asmeniško kiekvienam iš jų, kažką, ką kažkas saugojo ir išsaugojo iki gavom visa tai knygoje, viešai. Tai ką jie rašė jiems nebuvo nei banalu, nei nuvalkiota. Tuo jie siekė pagerbti savo mylimiausius žmones, išreikšti bene neišreiškiamą. Ir, juk kartais tie laiškai taip labai kirtosi su jų viešąja persona. Tarkim, Darvino laiškas, visiškai netikėtas. Arba Oscar Wilde, toks nuostabiai jam pritinkantis, o visgi, greičiausiai, labiausiai slėptas ir rizikingiausias.

  Knygą verta paskaityti. Gal tik kartą, gal labai lėtai, bet verta. Ypač tiems, kurie mėgsta tą senamadišką romantizmą. Nežinau tik kaip ją dabar vertinti? Turbūt duosiu 10-10, mat nėra čia kaip to pasverti. Juk tai tik laiškai.

Jun'ichiro Tanizaki - Katė, Vyras ir Dvi Moterys

  Kai ėjau Murakamio - susigriebiau tiek knygų iš tos pačios lentynos, kiek sugebėjau, tad dabar teks pakentėti, bus dar keli japonų-autorių vardai. Šį kart tai Jun-ichiro Tanizaki "Katė, Vyras ir Dvi Moterys" (A Cat, A Man and Two Women; "Versus aureus" 2007; ISBN 978-9955-34-008-9; 128p.), plonutė, mažytė ir labai neaiški.
  Štai gyveno ištižęs vyrukas su geraširde moteriške, kuri jį savo gerumu pasiutusiai erzino. Bet jis buvo pernelyg didelis ištižėlis, kad kaip nors su tuo susitvarkytų, tad vos motinai suradus geresnę marčią, turtingą pusseserę - apsimetė pasiduodąs jos įtakai ir išvarė savo pirmąją žmoną. Bet, kaip sako senas geras posakis - "nuo vilko ant meškos". Naujoji žmonelė jam buvo prastumta su kraičiu ir uždarbiu, bet prastumta kuo greičiau, mat pati - vėjo pamušalas, išmesta iš mokyklos, pagiežinga, tingoka ir aikštinga. Toks tokiam, atrodytų. Bėda čia kitur. Bėda čia tame, kad vyrukas turi europinės veislės katę, vardu Lili. Pagal ją sprendžiama, ką šeimyna valgys. Namai pridvisę katės šlapimu, o ir jis skiria jai tiek dėmesio ir meilės, kad abi moteriškės gerokai užsiunta. Juodvi, beje ir deja, nesusivienija prieš abiems ne itin tikusį vyruką, bet dėl Lili - abiejų nuomonės vienodos. Jei jo namuose jos nebus - bus geriau. Viena žmona (dabartinė) tikisi, kad jai bus skirta daugiau dėmesio, mat nebeliks keturkojės varžovės. Kita žmona (buvusi) tikisi, kad štai jis neišvers ir ateis katės aplankyti.
  Be to ką papasakojau - kitką vargiai suvokiau. Pabaiga neaiški, miglota, pykčiai, barniai, vaidai ir katė, katė, katė. O tokio bestuburio, kaip kad tas vyrukas, kurio jau ir vardą užmiršau, prototipų ir šiaip jau nemėgstu. Todėl, beabejo, buvo įdomu skaityt ir žiūrėt, tad kaip ten baigsis. Jei ne gripas, būtų buvęs valandos skaitalas. Na gerai, gal dienos skaitalas, kai aš taip lėtai skaitau, bet vis vien, greitas skaitalas. Bet štai, peršalau. Peršalus lengviau skaityti elektronines knygas, raidės ne taip juda, kai gali koreguoti jų ryškumą. O šiai duosiu kokius... 5/10. Buvo įdomu, bet ne tiek jau labai.

Ryu Murakami - 69

  Vos atsiverčiau Ryu Murakamio puslapį ir iš kart gavau atsakymą į savo klausimą - ne, Harukis Murakamis su juo niekaip nesusijęs. O ir nesuklyskit, knyga pavadinta "69" ("Versus Aureus" 2004; ISBN 9955-601-09-4; 222p.) dėl kartos apie kurią ji parašyta, 1969-ųjų kartos Japonijoje. Tuo laikmečiu vyko ir pirmoji Haruki Murakami knyga iš Žiurkės Trilogijos+, tad vietomis net stabtelėjau susiprasti ir atskirti vienų vaizdų nuo kitų. Tarkim, kad ir lėktuvai su napalmu... Visa kita - kaip diena nuo nakties.
  Istorija apie Japonijos abiturientus, kurią pasakoja vienas iš jų, liežuviu tuščiai (kitiems, ne skaitytojui) daug ir gerai malantis apie temas kurių nesupranta - Kensukė Jadzakis. Ignoruojant keiksmus ir slengą/žargoną`, priminė kažkada matytą filmą "Aoi Haru" (Blue Spring / Mėlynasis Pavasaris ar kažkaip pan.). Sklando tokios nihilistinės nuotaikos ir tik Keno gebėjimas įsivelti ir išlįsti iš bėdos skaidrina nuotaiką. Tarkim, kad patiktų panelėms, jis skaito eilėraščius. Būtų pusė velnio, bet jo nužiūrėtąjai patinka maišininkai. Tad, prisiskaitęs nesąmonių, įkalba bičiulius užbarikaduoti mokyklą kažkokio protesto vardan, kaip, kad tada buvo populiaru daryti. Tuo metu toks elgesys galėjo susilaukti labai žiaurių pasekmių. Tačiau viską įveikė humoras.
  Labai patiko man ta mokytojų valdžia. Mokykloje esi "kietas" ne dėl automobilio, rūkymo ar to, kad dėvi aukštakulnius dar į gimnazines klases neperėjus, o dėl gerų pažymių. Mokytojas - draugas ir autoritetas, baisi galia virš galvos, kurios nenori nuvilti ne tik dėl galimos bausmės, bet ir dėl nepakeliamos gėdos, kad nuvylei tą autoritetą. Keistumas knygoj buvo tik tas, kad persistengta verčiant ir redaguojant. Tarkim, jei mergina pavadinama Angelu, tai toliau sakiny nusakant jos veiksmus ar išvaizdą bus vartojami vyr. giminės žodžiai, lyg toks gražus epitetas būtų jai lytį pakeitęs. Bet šiaip jau skaitosi lengvai, tik kad duot galiu tik 6/10. Buvo įdomu ir verta paskaityti, bet ne tiek...

Ihara Saikaku - Penkios Meilę Pamilusios Moterys

  Užklupo darbai, tai net 100 puslapių knygos nesugebėjau mat aprašyt, atsiprašant save be žado palikau. Ihara Saikaku knygą "Penkios meilę pamilusios moterys" (Five Women who loved love; "Versus Aureus" 2009; ISBN 978-9955-34-235-9; 165p.) nusipirkau beveik netyčia. T.y. į virtualų krepšelį įmečiau, kai per kažkokį siūlą peršokus optinė pelė pasislinko ir vietoj vieno mygtuko, gavos, paspaudžiau kitą. Kai jau ėjau susimokėti, apsižiūrėjau, jog knygų daugiau nei ėmiau, tad atsekiau kaltininką. Bet taip pažiūrėjau, pažiūrėjau, nusprendžiau, kad nepakenks ir štai...
  Kaip ir užsimenama pavadinime, tai - penkių, visai trumpučių istorijų rinkinukas, apie įsimylėjusias moteris. Nežinau tik, ar galima tą pakvaišimą vadint įsimylėjimu (kai nusprendi pajuokaut ir atsigult į tarnaitės, laukiančios meilužio, vietą, netyčia užmiegi, su tavimi pasimyli, tu nubundi ir dalinai supranti, kad kažkas įvyko, o tada nusprendi, kad pabėgsi su tuo tarnu), o tas 13-metes - moterimis, bet taip diktuoja knyga, na, o aš - nesiginčysiu. Kol kas. Pirmos dvi istorijos vos neužmigdė, nieko absurdiškesnio nė negalėjau tikėtis. Bet nuo trečios - viskas šiek tiek, nedaug, bet pagerėjo. Istorijų pabaigos pasikeitė, dabar svarbiausia buvo ne pabėgt su kažkokiu svetimu vyru, o rast kaip būti su tuo kurį tikrai myli (net, jei jis, tarkim, visą gyvenimą pragyveno mylėdamas kitus vyrus). Ar nuo ketvirtos, ar nuo trečios imta pasakoti šiek tiek ir apie samurajus. Kol maži buvom ir visi norėjo būt policininkais, aktorėm, dainininkėm, lakūnais ir panašiai, aš gi labai norėjau būt samurajum, todėl kimšau istorijas apie juos lyg saldainius ir, gėda net sakyt, kūriau eilėraščius apie katanų aštrumą. Tad kai čia parsirado šiek tiek informacijos apie samurajus - knyga mano akyse tiesiog nušvito, mat geriausias jos bruožas šiaip ar taip ir buvo tas, kad išnašose pateikiama faktų apie tų laikų Japonijos kultūrą, tradicijas ir papročius. Tas buvo tikrai labai įdomu.
  Na, o kad išnašos - geriausia knygos dalis, tai ir atitinkamai duosiu 5/10, bet pridursiu, jog negaila, kad nusipirkau.

Goodreads

Dieter Breuers - Velnio Vardu

Būtent šią akimirką baigiau skaityti Dieter Breuers knygą "Velnio Vardu: Šiek tiek kitokia raganų ir jų persekiojimo istorija" (In Drei Teufels Namen: Die Etwas andere Geschichet der Hexen un ihrer verfolgung; Versus Aureus 2009; ISBN 978-9955-34-223-6; 344p.) Kažkaip norisi pasakyti "Pasakėlės apie galimas raganas".

"Kitaip nei Jėzus, mielai regėjęs aplink save moteris, jo įpėdiniai moterų bijojo kaip velnias švęsto vandens." 69p.

(Dar labai įdomu, kad tie velniai dažniausiai apibūdinti, kaip šalti kaip ledas. True Blood jei kas žiūrit serialą, tai žinot koki ten velnioniški vienuoliai gaudė raganas...) Taigi taigi. Knyga neįdomi, bet teisinga. Su istorinių faktų trupiniais ir galimomis istorijomis (kaip tai ar šitai GALĖJO įvykti) papasakoja mums, kad ne vien bažnyčia kalta dėl tūkstančių moterų kankinimų ir deginimų apšaukiant raganomis. Ir juo labiau, kad žudomos apkaltinus buvo ne vien moterys. Taip pat medžioti ir vyrai, ir netgi vaikai.
  Nors pati knyga parašyta gerai, puikiu stiliumi ir kitu atveju būtų tikrai įdomi - visgi pasakėlių būta per daug, o tikrų faktų kaip iš ties buvo - per mažai. Tai aišku suprantama, juk dokumentų daug tikrai neišliko, o vaizdą nupiešti tikrai reikėjo ir turbūt norėjosi. Bet ėmiau knygą tikrai ne su tikslu paskaityti to "vaizdo". O teko. Todėl taip trumpai šį kart - duodu 4/10. Ir imu tą knygą, kur man bibliotekininkė įbruko, kai karta ilgai su kitu būriu žmonių per prastą orą rinkausi kokią nors knygą. Tai Makso Frajaus "Atėjūnas". Gal gi bus gera.

"Velnio Vardu" Anotacija:
  Apie Raganas prirašyta daugybė knygų ir tikriausiai jokia kita tema ar istorinis fenomenas netgi mūsų dienomis nėra apaugęs bauginančiomis išankstinėmis nuostatomis, kaip isteriškas tariamų raganų persekiojimas. Teigiama, kad per tris šimtmečius būta beveik 60 000 aukų, paaukotų ant inkvizicijos laužo.
  Dieteris Breuersas, žinomas istorikas, germanistas ir žurnalistas, remdamasis gausiais istorijos šaltiniais ir archyviniais duomenimis, itin meistriškai ir meniškai atkuria viduramžių įvykius, savotiškai piešia anuos tolimus laikus ir bando svarstyti, ar iš tikrųjų tokių žiaurumų būta. Apie viduramžių Europą kausčiusius kliedus ir prietarus, žiaurią raganų medžioklę, inkvizicijos šėlsmą ir kankinimus jis pasakoja gyvai ir vaizdingai, tarsi kurdamas kriminalinį romaną. Iš rašytinių šaltinių žinomi moterų ir vyrų, persekiojamų tuomet kaip žiniuonės ar raganiai, vardai, jų gyvenimo fragmentai ir faktai sudaro knygos pagrindą. O visa kita, ką autorius mums pateikia, galėjo būti ar nebūti...