Lietuvių, rašančių antgamintius romanus tiek nedaug, o ir tos knygos taip dažnai tokios nemalonios, kad dėl šios knygos nejuokais su savimi derėjausi. Imt ar neimt Jurgitos Noreikienės "Naberijų" ("Charibdė" 2013; ISBN 978-9955-739-42-5; 349p.)? Paėmiau.
Knyga apie Pelenę Alminą ir Teisingumo Demoną Naberijų. Vieną vakarą jis su ja susisiekia ir visas jos gyvenimas ima suktis apie jį. Kerai? Burtai? Demonui kažko reikia. Teisingumo demonui kažko reikia iš Alminos. Čia mane šiek tiek suerzino jos nesugebėjimas sudėti vieną su antru, kai jai tiesiogiai pateikiama informacija, o ji į ją neatkreipia nė menkiausio dėmesio. Kita vertus, kai paaiškėjo ko tam demonui reikėjo ir kaip jis rado Alminą - teko palinksėti, kad nėra visa tai taip ir blogai.
Viskas gan užtęsta, nors skaityti ir nėra labai nuobodu, bet iki tų gerų vietų kartais tekdavo ilgokai šliaužti ir galvoti kodėl šliauži. Tarkim, Almina suprato ko reikia demonui ir jos pyktis buvo pakankamai stiprus, kad įsakytų jam imtis keršto ir žudynių. Čia atrodo ir turėtumėme baigti, bet gi nebaigėm. Autorė nepagaili pagalių į ratus ir knyga tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi iki pagaliau ir man šiaip ne taip prišilo, kad knyga nėra apie Teisingumą. Ir net pats viršelis tai sugestino, knyga apie dvilypumą, apie tą pilką spalvą tarp juodo ir balto. Būtent dėl to šią užtęstą ir silpnoką knygą noriu pagirti. Ir dar už tai, kad Naberijus nepašykštėjo ir savo ašarų, pirmą kartą teko skaityti apie verkiantį demoną. Ne dėl meilių seilių, o iš apmaudo, pykčio, pažeminimo.
Kaip ir sakiau, supernatural autorių turim mažai, o ir tie patys ne itin geri. Ir šis blynas svilėsiu kvepia, bet autorei palinkėsiu parašyti dar bent vieną. Rašymo stilius, bent jau vėliau, tikrai sklandus. Skaitėsi lengvai ir kažkokių nelogiškumų, keistenybių ar šiaip jau siutinančių scenų buvo ne per daug. Herojai - žmogiški, tiek demonai, tiek ir angelai su savo kliaudomis, kartais net juokingomis, kitą kart tiesiog bukomis. Duosiu tik 4/10, bet jei bus daugiau knygų panašia tematika - nepasibodėsiu paskaityt.
