Daiktai, kuriuos radau bibliotekos knygose 9

Tekstas ant pirštų

Knyginėms merginoms. Visai gražu, sakyčiau.

Mažos klaidelės

Daiktai, kuriuos radau bibliotekos knygose 8

Va taip rašau apie knygas

Taip, rašau į kalendorių-dienoraštį. Gan patogu, smulkios eilutės, daug vietos, kalendorius po ranka atžymoms.

Taigi Taigi, Drakonai ir Nosferatai

FMA

2012 metai yra Juodojo Drakono metai ir ne šiaip ten kokio, bet Juodojo Vandens Drakono metai (mano keyboard atsisako leist naudotis "a" raide, tad ignoruokite rašybą be jos).
  Pernai kaip niekad daug skaičiau. Daugiausia todėl, kad džiaugiausi, jog pagaliau radau, kur sudėt savo mintis apie tas knygas, sapaliones ir panašiai. Supratau ir, kad skaitytojų LABAI LABAI daug ir vis daugėja. Tarsi skaitymas taptų madingu dalyku. Na, bent jau tai skaitymas, o ne koks nors rankų pjaustymasis ir plaukų lipinimas lako pertekliumi. Ir visgi metai buvo prastoki, liūdnoki ir labai sunkūs, tad visa savo šalta nosferatiška, it popierius sausa širdele viliuosi, kad Drakonas savyj turės gana ugnies užkurt gyvenimus, kad vėl gamintų garą iš naujo. Ir linkiu to visiems, kas mano, kad jiems to trūksta.
  Pernai supratau ir, kad daugelis skaitytojų, kurie mano, kad skaito daug, supranta gerai ir yra knyginiai genijai, ar kaip čia juos šmaikščiau įvertint, mat nosferatais tokių nepavadinsi, labai dažnai žiūri visai ne į tą knygos vietą ir todėl peikia, nors vietoje to, kad pasigerėtų spalvomis kristalo viduje, žiūrėjo, tik kad jo briaunos pernelyg vienodos... Ir nors aš ne geriau dirbu, bet bent jau manau, jog kiekvienoj knygoj bent jau pasistengiu įžiūrėti pačią geriausią jos pusę ir įvertinti kiekvieną pasiūlytą įdomesnį reiškinį.
  Pernai beveik nepirkau knygų, o vis vien jų gavau daugiau nei turiu kur padėti. Keletą pardaviau, keletą perdaviau, keletą prikėliau naujam gyvenimui. Šiais metais norėčiau įsigyti daugiau knygų originalo kalba ir gal būt kokią nors elektroninių knygų skaityklę (hint, hint, late Santa...). Manau jog būtent pernai tarsi iš naujo atradau ir Bibliotekos klodus, išmokau vertinti tą skolintą knygą, mat ankščiau tekdavo kovoti su noru knygą pasilikti bet kokia kaina. Dabar gi mielai pirma perskaitau, o tada pagalvoju, ar verta pirkti ir turėti.
  Vadinasi augom, tobulėjom, mokėmės ir kitaip lavėjom. Tai tegul ateinantys metai būna geresni ir su dar daugiau to gero, dar daugiau laiko visam tam.

Sportas su knygomis

Ačiū Sepulture už rūpinimąsi mūsų - Nosferatų sveikata!

Dvylika knygų arba kaip palikti ne pačias geriausias

Išėjau į biblioteką dar net neįdienojus. Vėjuotas ruduo, spalvotas toks visas. Bibliotekon nešiau grąžinti keletą knygų, su ryžtu šį kartą daugiau neimti, nes labai noriu pagaliau perskaityt ir aprašyt tas namuose turimas knygas - kad būtų padori priežastis eit į biblioteką.
  Taigi, sukroviau knygas į vėžimaitį ir nutipenau pažiūrėti knygų. Pasiklausiau, kaip manyčiau dar ne itin sena moteris skundėsi bibliotekininkei, kad senatvė labai trukdo skaityti, nes trukdo AKYS, o ir namo knygas parsinešti sunku. Tada dar pridūrė, kad geriau nevalgyt, negu neskaityt, į ką aš pritariamai tyliai linktelėjau. Bibliotekininkė jai pasiūlė audio-knygų, bet moteris matyt ne visai suprato, kas gi tai per daiktas, tad pasiteisinus "kitą kart" apleido patalpas. O mano žvilgsnį patraukė papildyta "Pasidovanok Sau" lentyna... Joje buvo apie 17-18 knygų lietuvių kalba (ir gal šimtas knygų rusų kalba). Kažkaip nejauku būtų imti visas ar šiaip daug, tad kol bibliotekininkė už savo stalo užsiiminėjo savais reikalais, aš skaičiau anotacijas ir knygas dalinau į dvi krūveles. Kurių tikrai noriu, kurių gal norėčiau ir dar vėliau trečia atmetimo būdu - kurios nebūtinos. Dvylika knygų prašyte prašėsi paimamos, juoba, kad tarp jų ir Dostojevskio "Baltųjų naktų" senas senas leidimas, labai gražiai iliustruotas. O dar Eridano knyga, kelios Drąsiųjų kelių knygos. Ir visgi, dvylika knygų... Kartą, kai nešiausi apie 8 ar pora daugiau, dvi nuslydo ir nukrito, tad mąsčiau, kaip čia oriau su jomis išeiti, kai vidun užėjo jauna panelė prašyti "ko nors apie Prancūzų Revoliuciją" ir ištempė bibliotekininkę iš jos vietos. Nieko nelaukiau, knygas į rankas ir lauk.
  Tad iš bibliotekos nieko nesiskolinau, bet parėjau su dideliu rugsėjo mėnesio grobiu. Tikiuos šį mėnesį paskutinis, nes sugebėjau nieko neimti net per išpardavimus, stengiuosi saugoti tuos paskutinius vietos centimetrus, iki kol kas nors naujų lentynų pasiūlys arba persikraustysiu kur nors.
  Šitaip atrodo lentyna knygų, kurias norėčiau parduoti:

O blogiausia, kad čia jos ne visos... Matot tas lenteles iš šonų? Viršutinė lentyna sulūžo...
  O čia šiandienos grobis:

Kokios knygos norėtumėt?

Šiandien taip mąsčiau ir dar mąsčiau, tada skaičiau daug ir dar šiek tiek pamąsčiau. Jei tarkim padaryčiau kokį nedidelį lengvą konkursėlį, per kurį būtų galima laimėti knygą, o gal ir dvi... Kokio tipo, žanro ar kokia konkrečiai knyga galėtų būt tarp tokių, dėl kurių norėtumėt lengvai padirbėt? Nepažadu, kad imčiau ir padaryčiau tai greitai, bet ei...
  Jei fantazija neišneša iš ko galima rinktis, tai štai - klasika, romanai, vampyrų tematikos knygos (jau bene ir atskiras žanras tapo), kokia nors sena ir knygynuose neberandama knyga, dėl kurios man tektų perkuist perparduodamų knygų tinklapius ir parduotuvėles? Receptų knyga, pasakų knyga, ar knyga pagal kurią jau yra filmas? Gal kas nors iš tokių kaip Koralina ar Mechaninė širdis? O gal Mangos labiau?

Gražu - net žliumbti norisi

Daiktai, kuriuos radau bibliotekos knygose 4

Conn Iggulden "Tyrų Vilkas"

"-Mes esam sidabro žmonės, mongolai. Kai kas paklaus, sakykit, genčių čia nėra. Pasakykit, kad aš esu žaliuojančių platybių chanas, ir jie pažinos mane tuo vardu - čingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad aš esu Čingis ir kad toli nujosiu." 465p.

Baigiau skaityti Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (Wolf of the Plains; ISBN 978-9986-16-766-2; "Tyto Alba" 2010; 474p.) ir nors ilgai užtrukau, bet buvo verta.
Niekad mongolais nesidomėjau. Težinojau, kad vienas šiek tiek pažystamas žmogus didžiuojasi turįs to kraujo. Net nežinau, kaip čia taip išėjo, kad pasiėmiau šitą knygą. Na, tiesą pasakius mane dažnai sugundo pavadinimai su "vilkais", tai gal ir žinau. Nedažnai jos būna vertos tokio pavadinimo pagražinimo, bet ką jau padarysi. Galų gale, tai turbūt daugiau skonio reikalas. Juk vieni "Saulėlydį" myli, kiti nekenčia, tretiems mažiau rūpėti nė negali.
  Šį kartą knyga pateisino vardą su kaupu. Jau net po pirmų poros skyrių (lyg ir, gal keliais daugiau) į "reikia perskaityti" užrašinę įpaišiau "Lanko Viešpatį", antrą šios knygos dalį, kurios mūsų biblioteka panašu, kad dar neturi... Žodžiu, knyga man labai patiko, o kuo, tai jau čia sudėtingai ir ilgai pasakoti galėčiau, tad bandom trumpinti. Pasiutusiai mėgstu knygas apie gerus karo vadus. O Čingischanas tikrai neeilinis karvedys.
  Istorija prasideda jo vaikystėje, tiesą pasakius, netgi ankščiau - jam gimstant, paties proceso metu, kurio detaliai neaprašinėja, tad nesipurtykit čia. Ir nuo pat tos akimirkos viskas taip įtemptai juda, posūkiai tiesiog muša iš vėžių. Ši knyga pasakoja, kaip vaikas Temudžinas (geležis) virsta mongolų legenda - Čingischanu. Ir nė minutei neleis nuobodžiauti. Vietoj to vers niršti, pykti, siusti, juoktis ir liūdėti.

"Didžiausias džiaugsmas, kokį gali patirti vyras, yra nugalėti priešus ir varyti juos pirma savęs. Joti jų žirgais ir atimti jų turtą, matyti jų brangių žmonių veidus, paplūdusius ašaromis, ir glausti glėbyje jų žmonas ir dukteris." - Čingischanas 471p.

  Įspūdį paliko ir dar vienas dalykas. Tik knygos gale supratau, jog šis vyrukas GALI būti ne tik negailestingas, bet ir yra gan žiaurus. Tikrai buvo keista tai suvokti, nes skaitant - viskas atrodo logiška, TU turi tai padaryti vardan to ir ano. Štai ir pataikė patiekti atsakymą į mįslę, kodėl kartais tautos myli net tuos valdovus, kurie virš jų kybo Tironais. Tereikia tinkamos perspektyvos.

"Kaip mongolas, Temudžinas buvo aukštas ir turėjo "katės akis". Net užsigrūdinusių žmonių tautoje jis išsiskyrė ištverme kęsti šaltį ir karštį ir visai nesijaudino dėl žaizdų. Buvo itin ištvermingas, tobulai valdė kūną. Mongolų tautos žmonės turi puikius dantis ir regėjimą, jie juodaplaukiai, rusvos odos ir tiki esą giminingi su Amerikos čiabuvių gentimis, kurios maždaug prieš penkioliką tūkstančių metų perėjo tada dar užšalusiu Beringo sąsiauriu ir pateko į Aliaską. Tų tautų panašumas stulbinamas." 471-472p.
 
  Puikus, trumpas ir informatyvus buvo ir baigiamasis autoriaus žodis. Iš tiesų, tie pora puslapių apie mongolus man papasakojo tiek, kad žinias apie tuos žmones turbūt padvigubinau. O jei dar pridėtumėme ir likusią knygą... Duodu 8/10 ir imu skaityti kitą knygą, bet nekantriai laukiu, kada galėsiu imti šios tęsinį.

Anotacija: Conn Iggulden (Konas Iguldenas; g. 1971m.) - britų rašytojas, vienuolikos knygų autorius. "Istorija pilna nuostabių pasakojimų", - sako jis. Ne veltui "Imperatorių" ir "Užkariautojų" serijos, skirtos žymiausiems pasaulio istorijos herojams, jau patraukė daugelio šalių skaitytojų dėmesį.
  Kaip gimė didieji užkariautojai, palikę kruviną pėdsaką istorijoje?
  Conno Igguldeno romanas "Tyrų vilkas" - krauju ir ugnimi alsuojantis pasakojimas apie Mongolijos stepių siaubą - Čingischaną, jo gimimą, vaikystę ir pirmųjų pergalių skonį.
  - Hiulana, jis gimė su mirtimi dešinėje rankoje. Tai - geras ženklas. Jis - chano sūnus, ir visur jį lydės mirtis. Jis bus didis karys.
  Ši įtampos ir nuotykių kupina istorija - apie berniuką, kuris buvo priverstas tapti vyru greičiau, nei pats to norėjo, apie žiaurius genties įstatymus, apie ištremtojo kartėlį ir didvyrio triumfą.
  Temudžinas reiškia "geležis". Chano naujagimio sūnaus likimas jau nulemtas: karas, kraujas ir pergalės. Tačiau po tėvo mirties jaunasis Temudžinas praranda viską - net savo gentį. Ištremtas ir vienišas, atskirtas nuo genties, jis klajoja atšiauriose Mongolijos stepėse. Tačiau jo mintys didingos: atstumtas, medžiojamas tarsi vilkas, jis svajoja suvienyti savo tautą. Jis taps didžiu kariu. Jis grįš kaip nugalėtojas, ir visi nuolankiai jam paklus. Jis įgis naują vardą, kurį išgirdęs drebės visas pasaulis. Tas vardas - Čingischanas.
  -  Pasakykit, kad aš esu žaliuojančių platybių chanas, ir jie pažinos mane tuo vardu - Čingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad aš esu Čingis ir kad toli nujosiu.
  Pergalingi nuotykiai prasideda: "Tyrų vilkas" - pirmasis pasakojimas apie Čingischaną. Laukite tęsinio.

O dabar į rankas imu Jessica Gregston knygą "Angelų kūrėjos". Kažkada, kai bibliotekoje buvo dingusi elektra ir negalėjau atsižymėti ir išsinešti knygų - paskaitinėjau ją. Pradžia gal kiek ir patraukė, tad nusprendžiau - blogiau nebus, imu. Pažiūrėsim, kaip ten...

Kaip skaityti nuobodžias knygas

Koks nuostabus dalykėlis

Literatūros galia

Prieš dienelę ar lyg ir dvi baigiau skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė" (Balzac et la Petite Tailleuse Chinoise; Baltos Lankos 2003; ISBN 9955-429-93-3; 156p). Knygos pradžia niekaip nenorėjo manęs įtraukti. Bet atkakliai lindau į akis ir galiausiai prasibroviau į tą kaimelį atšiauriuose kalnuose. Kai jau padėjau knygą į šalį, supratau, kad radau kaiką paprastai tobulo.

"Taip smarkiai žavėjausi Žanu Kristofu, kad pirmą kartą gyvenime norėjau turėti šią knygą tik sau, nebesidalyti suo Luo." 94p.

  Visad mėgau skaitytojus ir panašaus plauko bibliofilus. Skaitant apie herojų kuris skaito - sulaukdavau įkvėpimo. Koks įdomus žodis... Įkvėpimas. Ir štai šioje mažulytėje knygelėje, kurioje geriausiu atveju tikėjausi ilgai temptų samprotavimų, radau tą pat paprasčiausią įkvėpimą.
  Knyga pasakoja apie du vaikinus, savaip mylinčius gyvenimą, literatūrą ir merginą. Manau keturiuose iš penkių Europietiškų romanų, maždaug ties vieta "du vaikinai ir mergina" rastumėme meilės trikampį, intrigas ir draugysčių pabaigą. Tuo mėgstu visokią kinų, japonų, korėjiečių ir pan. literatūrą. Ten keturi iš penkių verčiau mirs nei išduos draugystę.

"-Pasakė, kad Balzakas jai padėjo suprasti vieną dalyką: moters grožis - tai neįkainojamas lobis." 156p.

  Šioje knygoje didžiuma literatūros uždrausta, tad du išsilavinę jaunuliai tam tikrų asmenų gyvenimuose sukelia tikrus perversmus. Ir čia mane tas knygų poveikis tiesiog pasiutusiai sužavėjo. Tarkim, vienas antraeilis veikėjas, dirbdamas visą dieną - devynias naktis pakerėtas klausėsi atpasakojamo "Grafo Montekristo". Jei kam neaišku, tai "Grafas Montekristas" tikrai stipriai paveikė net ir mano gyvenimą, todėl romanas guli tarp mėgiamiausių. Net skolint nemėgstu. Ir gavau sunkokai... (Pirkau Baltose Lankose, turėjo tik antrą ir trečią. Trečią radau lentynose, o antros atėjau pasiklausti. Mergina ją matyt pati skaitė, mat kol nepasakiau "o, tai duokit ją man" - ji nė nemanė išimti skirtuko ir jos man atiduoti... Po to net kiek gaila buvo)
  Tad jei taip trumpiau imant, nes tuoj prirašysiu daugiau, nei pačioj knygoj teksto yra, knyga labai stipriai demonstruoja literatūros galią. Viskas taip šauniai, sklandžiai ir lengvai papasakojama, kad susiskaitė per dieną, o, kad ką doro atpasakot prireikė beveik poros. Stiprus ir lengvas romanas, kurį tikrai rekomenduoju literatūros mylėtojams ir duodu 10/10.

"Aklas jo džiaugsmas išsiliejo per kraštus tada, kai Siuvėjėlė prisimatavo ką tik baigtą drabužį: griežtai vyriškas švarkas, nauja šukuosena, kuklų jos apavą pakeitę baltumu šviečiantys bateliai suteikė jai keisto geidulingumo, laikysena tapo elegantiška ir pranašavo gražios, bet šiek tiek nerangios valstietės eros pabaigą." 152p.

Anotacija: Atšiauri Kinijos kultūrinės revoliucijos aplinka, du mokyklą baigę jaunuoliai yra siunčiami perauklėti į atokų kaimelį Kinijos kalnuose. Grubi kasdienybė, įtarūs žvilgsniai ir viską atperkantis uždraustų knygų skaitymas. Nuostabu, kad klausydama garsiai skaitomų Balzako romanų ima keistis ir gražiausia apylinkės mergina Siuvėjėlė. Tai istorija apie dviejų draugų meilę merginai, skaitymui, knygoms apskritai.
"Balzakas ir kinė Siuvėlėjė" - didžiulio pripažinimo sulaukęs rašytojo ir režisieriaus Dai Sijie romanas, apdovanotas penkiomis literatūrinėmis premijomis ir išverstas net į 25 kalbas. 2002 metais autorius šį romaną ekranizavo.

O čia jau nuo manęs treileris to filmo. Dar nežiūrėjau, tai nieko ir nepasakysiu.



Na o dabar pasiėmiau skaityti "Nuotykių vėjas" serijos (kaip suprantu, tai leidimo serija, kaip "J.R.R. Tolkieno Mokiniai" ar "Drąsiųjų Keliai") Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (romanas apie Čingischaną). Net nežinau ko taip labai jos užsimaniau. Turbūt eilinį kartą įvertinau pagal apimtis - knyga stora, tankiai prirašyta, o po jos ir dar yra tęsinių (ar bent vieno tai tikrai).

Magijos raida

Eh, kadangi grįžo sesuo iš Anglijos čia, aplankyti, tai šią mažulytę knygą skaičiau tiesiog pasiutusiai ilgai. Tai Alan Baker knyga "Burtininkas: Magija amžiams bėgant" (The Wizard; Alma Littera 2004; ISBN 9955-08-368-6; 248p.).
Šioje knygoje labai puikiai pavaizduoti gyvenimai spalvingų asmenybių, kurios vienaip ar kitaip paliko ženklą okultizmo istorijoje. Lengvai ir informatyviai esame supažindinami su įvairiomis okultizmo ir magijos atšakomis. Kiekvienas skyrius papasakoja apie sau skirtą temą įdomiai ir detaliau nei daugumoje tokio pobūdžio knygų.
Drąsiai teigiu, kad knyga labai įdomi ir lengvai skaitoma. Informacija tinkama ir suvokiama kiekvienam, viskas dėstoma labai aiškiai ir niekad neverčia nuobodžiauti.
Labai mėgstu, kai skaitant okultines ar ezoterines knygas randu paaiškinimus (ar platesnį, "moksliškesnį" pasakojimą) kokiems nors reiškiniams iš savo mylimiausių grožinės literatūros knygų. Šioje knygoje tokio džiaugsmo radau tikrai daug.
Tad bendrai imant: ezoterinio-okultinio pobūdžio knyga, kurioje aprašyti ne tik istoriniai veikėjai, bet ir jų atlikti ritualai, bandymai, kerai, burtai, iššaukimai ir kita panaši okultinė veikla (kas taip detaliai tikrai retokai aprašoma), duota šiek tiek jų biografijos ir tinkami gyvenimo epizodai. Bet visų geriausia mano nuomone yra tai, kad knyga labai nuosekli ir tolygiai veda mus per raidą tos magijos, apie kurią čia ir kalba. Puiki knyga. Drąsiai duodu 9/10 ir rekomenduoju tuo besidomintiems.
Iš vienos pusės man ši knyga priminė "Šešėlių Žmones", bet ten ieškota paaiškinimų viskam. Čia viskas pateikta iš ne tokios skeptiškos, bet paprasčiausiai protingos pusės - gal taip ir buvo, neneigsim, nes tiksliai juk nežinom, tačiau gali būti taip, taip ir dar taip... Jokio išankstinio nusistatymo.
Na o dabar imsiu skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė", parašyta šalia "Savaitgalio knyga", kaip suprantu tai dėl jos stambaus formato, mat knyga, jei ne didokas jos išplėtimas teksto atžvilgiu, turbūt sutilptų į kokius 100p. Kol kas perksaičiau gal tik 20psl ir... na, kol kas nesužavėjo. Įdomu, bet ne taip, kad kibtumei lyg į gimtadienio tortą. Bet kai kurios knygos tik prasideda prastai. Tikiuosi, taip bus ir čia - tik pradžia bus šiaip sau.

Knyginės išpažintys

Miela bendramintė pametėjo puikią nuorodą Bookfessions. Tai tarsi ir... Na, knyginės išpažintys. Visokiausi keisti ir daugiau bibliofilams būdingi dalykai ir reiškiniai, tarkim manymas, kad sena knyga yra mielesnė, nes ji - su charakteriu. Kiti mano, kad nėr geresnio dalyko, kaip naujos knygos kvapas ir nugarėlės traškesys ją atverčiant. Aš net nežinau, manau irgi esu prie naujų knygų mylėtojų, nors senų nė kiek nesibodžiu, kad tik knyga.
Geras skaitaliukas, kiek komiškas. Ačiū už nuorodą.
O kaip jums? Naujos ar senos knygos? Ir kodėl?

Walter Wangerin "Jėzus"

Prieš porą dienų baigiau skaityti Walter Wangerin knygą "Jėzus" (Jesus; Alma Littera 2008; ISBN 978-9955-38-001-6; 424p.) ir turiu pasakyti - pirma jos pusė buvo tikrai šauni.

"- Kas ką tik palietė mane? [Jėzus]
- Ką? Kas tave palietė? - Simonas pratrūko juoku. - Turbūt koks tuzinas tų, kurie spaudžia tave iš visų pusių." 163psl.

Kelis kart pasijuokiau, kelis kart šiaip įdomiai pasiskaitė, porą syk iš vis tik šiaip... Pirma pusė tikrai nebloga, gan smagiai jie ten pasakoja, sudaromas didingumo įspūdis, kylantis iš pačių paprasčiausių dalykų ir reiškinių, kas man labai patiko. Rašymo stilius geras, tad irgi nepakenkė.
Deja, kažkur ties antra knygos puse pradėjau pastebėti keistą dalyką - vis užsimena apie potencialo turinčius dalykus, tačiau jie neplėtojami. Vietoje to erdvė užkemšama nė kiek neįdomiomis detalėmis. Suprantu, kad knyga rašyta iš absoliutaus žmogaus pozicijos, tačiau vietomis tikrai buvo per sausa. Ir taip iki pat galo.
Tačiau ties pabaiga buvo dar vienas geras šokas - autorius idealiai perteikė siaubo emociją. Jei jautresnius nervus turėčiau ir mažesnę siaubo istorijų patirtį - tikrai būtų oda pagaugais ėjus, kaip šiurpiai viskas buvo aprašyta. Ir vis tiek, vos baigėsi siaubas - mestelėjo kietą detalę ir vėl ėmė paistyt apie niekus - kalno formą, dūmų spalvą, rinktas žoleles. Kiek erzino.
Žmonėms kurie nėra pikti ant religijos vien dėl to, kad ja seka idiotai ir skelbia dar idiotiškesnes tiesas - knyga turėtų būt pakankamai įdomi, kad nepavadintumėt laiko švaistymu. Ypač jei su biblija artimai susipažinti neteko. Nežinau ar labai patiks religingiems žmonėms, mat nors Jėzus stebuklus darė - visgi atskleidė ir savo žmogišką pusę, o aš kai stengiuosi su ta fanatikų puse nebendrauti, tai ir ne visai žinau koks tas jų požiūris į Jėzų. Ir manau, knyga tikrai nepatiks tiems užsispyrėliams, kurie vien dėl kvailų kunigų, korupcijos bažnyčiose ir pan. dalykų nekenčia visos krikščionybės ir visų jos atmainų. Ateistai... apie šiuos nežinau. Manau, jei žmogus mokės žiūrėti į knygą, kaip į knygą, o ne į "tikslų tiesos žodį" - tai jam ir nebus svarbu ar tai Jėzus, ar ponas Džordanas, ar kokia nors Vilma Stoun. Tai tiesiog nebloga istorija.
Duosiu jai 6/10 - nes tie sausuoliai gerklėj strigo, kietomis detalėmis nepasinaudota, vietomis tekstas dirbtinai užtęstas ir šiaip jau - autorius talentingas, bet tuo menkai tepasinaudojo. Bet knyga nebloga. Tik išankstinio požiūrio siūlau neturėti, mat tuomet nėr prasmės ir skaityt.
Na o dabar imsiu Elizabeth Wurtzel knygą "Prozako Karta". Pamatytumėt jūs kaip ji vargšelė nutriušus! Vietomis lopai uždėti ant knygos iš kito popieriaus, suklijuota siaubingai, lapai styro nebe vienam "kube". Bet skaitoma. Ir tie patys lapai - bent jau švarūs (mat kartais būna įvairiai...) ir be jokių "pagardų" pėdsakų.

Markizas de Sadas "Meilės Nusikaltimai"

Markizo de Sado knyga "Meilės Nusikaltimai" (Les Crimes de L'Amour; 1993m; ISBN 99-86-473-00-4; p197; MAXIMA) pasiekė mano nagus po ilgų paieškų bibliotekoje. Teko skaityti jo "Teresę", teko susidurti su juo "Laturo Kataloge" ir tenka pripažinti - šiame (lyg ir) keturių dalių kūrinyje pasigedau tvirto stiliaus, su kuriuo jį siejau.

"-Ponia, jūs žinote, kokios grandinės mane laiko, ir jei, užuot juos sutraukiusi, teiktumėtės dar labiau jas suveržti, tai aš, žinoma, būčiau pats laimingiausias žmogus pasaulyje." 121psl.

Kiekviena istorija turėjo kažką neblogo, savito ir labai tragiško, tačiau tam laikmečiui būdinga kalba mane ėste ėdė. Toks tempimas, toks siaubingas tempimas tam, kad pasakytu du svarbius žodžius... Iš vienos pastraipos vienas geras sakinys išeitų, o visą kitą lengva ranka būtų galima užbraukti. Žinoma, ne man spręsti, turbūt yra kas nors, kam patinka toks pompastiškumas, tokios vingrybės ir kartojimasis.
Tačiau, kaip ir minėjau, istorijos vis vien neblogos. Smagu ir, kad autorius kartais tarsi nutraukdavo rašymą ir kreipdavosi tiesiogiai į skaitytoją. Paskutinė istorija iš vis krito kaip akmuo iš giedrutėlio dangaus, tad knygos tikrai nepeiksiu.
Jaučiu pareigą įspėti, kad jautresnių sielų žmonės tikrai pasibaisės jo kūriniais, tad neturėtų savęs žaloti juos skaitydami.
Duosiu knygai 6/10, mat visgi kankino mane toks lėtai tempiamas tekstas. Tikėjausi stipresnių kirčių, o ne plekšnojimo ir grąsymo. Knyga aišku papasakojo keturias (lyg ir) siaubingai tragiškas istorijas apie tiesiog siaubingą žmogaus likimą, ir padarė tai neprastai, tad vis vien 6...
Na o dabar pasiėmiau skaityti Walter Wangerin "Jėzus". Kažkokiu būdu per perskaitytus 50 puslapių sugebėjau nemažai prisijuokti...

Kažkas (tikrai ne aš) knygoje buvo pataisęs vieną kvailą klaidą. Pataisyta teisingai, ten tikrai turėjo būti Kurvalis, o ne de Sen Pra.

Michael Scott "Kerėtoja"

Baigiau skaityti Michael Scott knygą "Kerėtoja" (The Sorceress) ir tenka pripažinti - nebemanau, kad knygos tokios jau prastos. Dabar sakyčiau jos... neblogos. Vis dar nėra kažką ką nusipirkčiau ir mielai saugočiau lentynoje, bet ši knyga tikrai buvo įdomesnė nei dvi praeitos.
Knygoje atsirado naujų, įdomesnių veikėjų, o senieji įgavo kitokių "spalvų", tad irgi tapo įdomesniais. Įvykiai dabar jau tikrai mėtomi neblogai, nebėra to "darysim taip, o gal ir ne, na gerai, gal ir taip", dabar vietoj to "darysim taip... tai velnias..." - posūkiai staigūs ir nebesusekami, valio!
Netrūko ir įtampos, mat nors knyga eina per ketvirtį šimtų puslapių - veiksmas vyksta dieną, dvi, todėl kiekvienas veiksmas turi būti trumpas ir jokių ilgų pasisėdėjimų, jei kas nors nemina ant kulnų (praeitoje knygoje buvo tokia nedovanotina klaida). Dabar mirtis gręsia jau visiems, todėl ir priešai ir vaikomieji tapo dar nuožmesni. Bėda ta - ir viena ir kita pusė spėriai senka. O tai juk tik trečia knyga. Tad paliko man klausimą - ar nebus taip, kad paskutinėje knygoje herojai prieš antiherojus stos metaforiškai - pasliki gulėdami ant žemės, o laimės tas, kuris pirmas pakels ranką ir paleis sruogelę dūmų - tai kas liko iš magijos?
Ketvirtos knygos dar neradau, bet maždaug ketvirtadienį nusėlinsiu į biblioteką pasižvalgyti. Duosiu šiai knygai 7/10, nes jau geriau, jau tikrai daug geriau. Vis dar nėr gerai, bet ei... Pradžia ne visada būna tobula, o literatūroje netgi dažnai nebūna gera. Žinoma, pasitaiko tokių perliukų kaip Bartimėjaus trilogija, bet tai - retas reikalas.
O dabar imsiu į rankas J.D. Salinger knygą "Rugiuose prie bedugnės". 1986 leidimo, bet kažkodėl neatrodo, kad būtų buvusi populiari (nors tai klasika), mat knyga labai labai geros būklės. Bet kuriuo atveju - tikiuosi bus laiko ir ūpo.