Skaitantis Nosferatu

 

Kaip manote, ką skaito mano alter ego?
(nuoširdžiai norėčiau išgirsti jūsų mintis)

Labai gražiai atrodo atvirukuose ir lipdukuose (ypač permatomuose (transparent), nes jie be baltų kraštų). Pirkdami ir mane paremsite, už ką būsiu amžinai dėkingas

REDBUBBLE | IG 

Eric Griffin - Tzimisce [2]

Kad ir kaip stengiausi užtęsti skaitymo procesą, visa baisiausio vampyrų klano, net ir Sabato sektoje, didybė mano rankose jau baigėsi. Eric Griffin antroji Vampyrų Maskarado: Klano Novelių knyga "Tzimisce" (ISBN 1565048024; 273p.; Goodreads) kol kas buvo pati kruviniausia vampyrų knyga kokią skaičiau. Ko pasekoje noriu pridėti įspėjimą: tikrai ne silpnų nervų žmonėms.

Sabatas ir Kamarila (Sabbat ir Camarilla) yra dvi vampyrų klanų sektos. Kamarila tiki Maskaradu, t.y. kad mes galime ir privalome sugyventi, ir, kad vampyrai slepiasi ne tik dėl žmonių, bet ir savo pačių saugumo labui. Tuo tarpu Sabatas mano, jog žmonija turi būti sunaikinta didesnio gėrio vardan. Ką ten, turi ateiti pasaulio pabaiga, Gehena, ir viską sunaikinti. Ir štai, po be galo ilgų planų - tam pasiruošta. Pirmoji ataka įvyko praeitoje knygoje, Toreodorės Viktorijos Eš (Ash) surengtoje puotoje, kurioje dalyvavo keletas rimtų politinių taikinių, tarp jų ir kažkurios ten valstijos princas.

Tamsi naktis atrodo dar tamsesnė nuo Lasombros šešėlių, mat klanas nusimetinėja savo fizines formas ir kaip vienas, klampia tamsa apgobia viską, ką pasiekia. Jei sustosi ir įsižiūrėsi, atrodo, kad pastatai kažkur eina, juda. Ir gerai, kad tamsu, mat tai kas juda - karo gūliai (ghouls), kelių metrų aukščio, pilni rankų, kojų, dantų ir nagų, su vieninteliu troškimu - naikinti. Košmariški padarai tiesiai iš Tzimiscių dirbtuvių plūsta per kiekvieną įėjimą, ir kraujas kuris ką tik liejosi iki kelių - senka nuo jų paklaikusio troškulio. Ar krito priešas ar draugas - jau nebesvarbu. Ir viso to centre stovi Saša Vykos, viena iš galingiausių gyvų Tzimisce klano narių. Ji nebepanaši į nieką žmogišką, ir tai - jos pačios valia. Ji čia tam, kad įkvėptų. Ji čia, tam, kad Sabatas pagaliau triumfuotų ir ateitų Gehena, pabaiga.

Knyga labai išmaniai žongliruoja tarp karo, kankynių, ir mėsmalių scenų, bei politinių pasisėdėjimų, pasikalbėjimų. Už lango - ugnimi valomi vampyrų egzistencijos (ir to, kas juos išžudė) įkalčiai, o jie, to pasaulio didingieji, čia, saugiai, su kraujo rezervais, aptarinėja, kas kokią valstiją perims. Knygos protagonistė irgi viena iš "blogųjų", bet viskas taip pateikta, taip paaiškinta, kad kartais imi džiaugtis jų pergale, ir susivoki, kad tai ne tie, už kuriuos turėtum sirgti, tik kai kam nors performuojama kaulų struktūra, kad labiau atitiktų jų nesveiką grožio suvokimą (tai - skausmingas procesas, moraliai labai paveikiantis procedūros aukas). Ir tai dar ne viskas. Karo metu ir didžiausi priešai kartais tampa draugais, tad šioje knygoje kiek geriau susipažįstam ir su kitų klanų sugebėjimais, bei kodėl vieni, o ne kiti tapo politiniais šulais. Knygai duosiu 9/10, daugiau negaliu dėl pačių paskutinių skyrių. Tie skyriai buvo įžanga į Gangrelių klano knygą, ir man pasirodė itin geri. Tad čia toks preemptive evaluation. 

Derek Landy - Malonusis ponas Skeletas: Žaidimas su Ugnimi [#2]

  Na va, antra mano mėgiamo skeleto detektyvo knyga, Derek Landy "Malonusis ponas Skeletas: Žaidimas su Ugnimi" (Skulduggery Pleasant: Playing with Fire; ISBN 0007257031; 320p.; Goodreads). Autoriaus iškalba sakyčiau net dar pagerėjusi (taip, skaičiau anglų kalba, ir tą rekomenduoju kitiems, tikrai labai gerai parašyta), o Skeletas atrodo prisirinko net dar daugiau triukų. Iš mano liaupsių turbūt jau aišku, jog knygą vertinsiu gerai, ar ne?
  Kažkada seniai vykusiame kare, kuriame Skeletas ir prarado savo kūną (išskyrus, žinoma, kaulus), tamsiuosius dievus Beveidžius (Faceless Ones) sekę burtininkai buvo nugalėti, bet nesunaikinti. Paskelbtos paliaubos jau nuo pat pradžių buvo trapios ir, kaip parodė laikas, ne amžinos. Vieni tamsiojoje pusėje liko daugiau iš patogumo, to smagumo būti blogais, noro gauti daugiau galios ir greičiau. Kiti gi tais dievais šventai tikėjo, iki fanatikų lygio. Ir vienas toks pamišėlis ką tik paspruko iš sustiprinto rėžimo kalėjimo. Kaip jis tai padarė ir kas jam padėjo? Tinkama byla Skeletui ir Valkirijai Kein! Tik kažin ar jie apsidžiaugs ją išsprendę.
  Tuo tarpu tas fanatikas ieško, kaip sugrąžinti Beveidžius į žemę. Praeitą sykį jam sutrukdė ingredientų trukumas, bet šį kartą yra kas jam padeda.
  Pasikartosiu, bet jaučiu reikalą priminti, jog šiose knygose žudynės brutalios ir detalios. Bet visa kita labai gražu ir nekalta. Na, nebent bijot milžiniškų vorų, skeletų... Jei šia knyga baigsiu 2015-uosius, tai baigsiu juos gerai (nepaisant rekordiškai trumpo perskaitytų knygų sąrašo). Atrodo pagaliau radau dar vieną seriją, kurią tikrai pamėgau ir galėsiu tęsti be gręžimo dantimis. Knygai duodu 10/10, and I rest my case.

Joe Hill - Širdies Formos Dėžutė

  Būna, kad knygos patinka dėl kažkokio vieno, visiškai neesminio dalykėlio. Joe Hill knyga "Širdies Formos Dėžutė" (Heart-Shaped Box; ISBN 978-9955-700-43-2; "Obuolys" 2007; 352p.) yra būtent viena tokių knygų. Ją man rekomendavo kaip siaubo knygą. Siaubas išsisėmė ties kokiu keturioliktu skyriumi, bet liko kas kita. Liko atvirkštinė mergelės bėdoje istorija. Metalistą-gorilą gelbėjo dvi gotės-skeletės.
  Džudas Koinas - kažkokios metalo grupės solistas (būtent taip ten jį vadino). Palaikydamas įvaizdį draugauja su visokiomis gotėmis (irgi, būtent taip viskas ten vadinama), o kai jos pabosta - kaip nors jomis (legaliai) nusikrato. Taip pat, o kaip kitaip, renka visokį okultinį šlamštą, tad nenuostabu, kad taip lengvai užkibo ant kabliuko, kai jo asistentas internete rado parduodamą vaiduoklį. Vaiduoklis, anot pardavėjos, priklauso jos patėviui. Kadangi jis neturėjo savos vietos būdamas gyvas - jam mirus, liko prisirišęs prie savo kostiumo. O kad jau buvo žymus hipnotistas - sugebėjo grįžti ir dabar šiurpina moters dukterį. Tad ji ir nusprendė vaiduoklį, su visu kostiumu, parduoti. Džudas matyt per daug nesitikėjo. Bent jau tikrai ne tiek, kiek gavo...
  Knyga, bent iki maždaug pusės, buvo pakankamai šiurpi. Po to skaičiau daugiau dėl gudrių šunų, nei pačios istorijos. Siaubas išsisėmė, istorija supaprastėjo ir tapo paprasčiausiai žūtbūtine kova dėl išgyvenimo su šiokiais tokiais "susitaikyk su tuo kas esi" prieskoniais šen ir ten. Atrodo visos Džudo mylimosios buvo kažkaip išnaudotos vyresnių vyrų kai tebuvo jaunos paauglės, o visus "gliukus" galima sutvarkyti susipjausčius ranką. Duosiu knygai 6/10. Ją lengva skaityti, nepaisant šiokių tokių, nedidelių klaidelių vertime. Bet patarčiau pirmą pasiskolint iš draugų ar bibliotekos, o tada galvoti ar ją verta turėti.

Mary Shelley - Frankenšteinas

  Nieko nežinau apie lietuvišką Mary Shelley "Frankenšteiną" (Frankenstein; "Oxford University Press" ISBN 0-19-281532-6; 223p.), o e-knyga (angliška, bent jau) mačiau jau iš anksto patiekiama be įžangos, antros įžangos, paaiškinimų, pastabų dėl teksto ir prefeiso, ką padaryti siūlau ir jums. Praleiskit VISKĄ ir pradėkit nuo pirmojo laiško, kuriuo prasideda Frankenšteino istorija, kitaip spoilo gausit tiek, kad nereiks ir filmo žiūrėt.
  Iki pusės knygos skaityti buvo ir sunku, ir labai nuobodu. Kaip koks "Inception" filmas: kažkoks vyrukas rašo laiškus savo sesei. Rašo apie išgelbėtą vyrą šiaurės ledynuose, prisistačiusį Frankenšteinu. Tada rašo jo pasakojimą, ir jo atpasakojamą Monstro pasakojimą. Nuobodžiausia buvo skaityti apie jo vaikystę, apie tą merginą, kurios vardą užmiršau, apie jo motinos istoriją iki jo gimimo ir taip toliau. Viso to istorijai tikrai reikėjo, bet buvo labai neįdomu.
  Frankenšteinas sukūrė žmogų, tobulesnį ir visu kuo pranašesnį. Prikėlė jį gyvenimui, bet jis buvo toks šlykštus pažiūrėti, kad jo kūrėjas ėmė ir dėjo į kojas. Be kalbos, be suvokimo monstras liko vienas ir turbūt tik per stebuklą prieš išeidamas sugebėjo kelnes užsimauti. Daug nuotykių, nors ir gan pasyvių, išgyveno iki vėl sutiko savo kūrėją, savo tėvą, kuris vis dar nenustojo juo bjaurėtis iš visos dušios...
  Knyga įdomi tik nuo antrosios pusės, bet įdomi. Ją sunku skaityti, bent jau anglišką, bet įsivažiavus ir tai susiguli. Ir visgi knygai duosiu 9/10. Kodėl? Nes Frankenšteinas yra pats bjauriausias žmogus savo rasėje, kurią taip mylėdamas siekė sunaikinti savo šlykštųjį kūrinį.

Dr Gregory L. Reece - Creatures of the Night

  Tokia plati tema, mums taip pritinkanti, o tokia siaura knyga. Gregory L. Reece "Creatures of the Night" (Nakties Būtybės; I.B. Tauris 2012; ISBN978-1-84885-385-0; 197p.) nusipirkau per išpardavimą. Book Depository garsėja savo nemokamais siuntimais, tad kai pamačiau šią vos už porą eurų, nusprendžiau, kad dar viena knyga mininti Drakulą man tikrai nepakenks.
  Kaip ir teigia gausiai aprašinėtas viršelis - autorius griebiasi siaubų temos. Iš kur gi išlindo visi tie mūsų vampyrai, vilkolakiai ir demonai? Kodėl mes jų bijome? Ir kodėl bijodami vis vien nesiliauname pasakoti apie juos istorijų? Atsakymų nesitikėkit, autorius apžiojo kur kas daugiau, nei sugebėjo sukramtyti.
  Per gerai sukapotus skyrius slenkame nuo vaiduoklių, prie vampyrų, tada prie vilkolakių ir galiausiai - religijų, kurios garbina arba negarbina šetoną. Minima daug literatūros, užduodami puikūs klausimai, kaip, kad - kodėl Baironas toks panašus į Lordą Rutveną? Arba, kaip mieloji Šelė sugebėjo parašyti Frankenšteiną? Bet vėl gi, atsakymų ne per daugiausia. Aišku tik tiek - mes, kaip ir mūsų demonai, esame iracionalios būtybės. Bijom, bet norim dar. Nežinom ko bijom, bet norim dar. Ir net kai žinom, ko bijom - kovodami tampam dar baisesniais, nei siaubo objektas, ir to pasekoje, beabejo, norim dar. Tam mums ir religijos, ir filmai apie Drakulą.
  Literatūra čia minima puiki, bet skaitytojas greičiausia gautų daugiau ėmesis tik to sąrašo, vienos minimos knygos, tada kitos, nei kad skaitydamas šį siaubo mokslų veikalą. Duosiu 5/10, mat labai blogai tikrai nebuvo, džiaugiuosi, kad nusipirkau, bet dar labiau džiaugiuosi, kad kainavo vos porą eurų.

William Peter Blatty - Šetono Išvarymas

  Kartais nesiskaito ir nors tu ką. Sėdi, žiūri į knygą ir galvoji - va, atsiversiu, vėl sakiniai painūs, vėl žodžių formos sumaišytos, vėl tempiama guma. Taip deja nutiko ir su tikrai nebloga William Peter Blatty knyga "Šetono Išvarymas" (yra kitas leidimas, pavadintas tiksliau "Egzorcistas", bet kiek žiūrėjau, tai turinys nė kiek nesiskiria) (The Exorcist; "Žaltvykstė" 1994; ISBN 9986-06-009-5; 351p.), kuri jau seniai sąraše gulėjo. Šiemet gi, viliuosi prie siaubų ir baubų dar ir sąrašą tą sutrumpint. Kol kas nesiseka.
  Kas matė filmus, turbūt žino apie ką ši knyga. Aš to pirmo nemačiau, tad man čia buvo visiškai nauja (mačiau tik The Beginning). Gal todėl ir atrodė, kad guma tempiama. Apsėstą mergaitę, kurios vardas man buvo per sukus įsiminti, tampo po gydytojus. Kai gydytojai nieko neranda - tempia pas psichiatrus ir psichologus. Tada gi kviečiasi kunigus ir dar juos kaltina, kad neskuba padėti. Mergaitė tuo tarpu pamažėle miršta, demonas neleidžia jai miegoti, motina vis pumpuoja jai raminamuosius, išsekimas auga, grėsmė jog širdis atsisakys toliau dirbti - didėja.
  Tėvas Karas nori patikėti, jog tai demonas, tačiau baimė suklysti per stipri. Jis privalo patikrinti viską, kiekvieną mažmožį, ir dovanokit, kad man užkliuvo, jog čia vis peršama idėja, jog susitelkęs žmogus gali judinti daiktus ir skaityti mintis. Anyways, bandymas po bandymo. Vieni pasiteisina - demonas yra. Kiti ne - mergaitė tiesiog pakvaišo, isterija ar dar kas. Kita vertus, gal būt tai pats demonas, sėjantis abejones?
  Knyga nebloga, bet mane gerokai nuvargino tas lėtas šliaužimas pirmyn. Pabaiga labai gera, nors toji motina su dukra pasirodė tikrai nemalonios, bent jau motina. Atrodė lyg kunigų auka būtų likusi neįvertinta. Bet, knygai duosiu 7/10, šiaip ar taip, paskaityti buvo verta. Gal tik reikėjo imtis originalo, mat čia tekstas keistai sudėliotas.

Robert Lory - Atgijęs Drakula [#1]

  Sunku buvo bibliotekoj man Drakulos knygas susimedžioti, bet galiausiai gavau ir Robert Lory knygą "Atgijęs Drakula" (Dracula Returns; "Europa" 1993; ISBN 9986-436-02-8; 109p.). Prasto formato, redagavimo ir vertimo stiliaus knyga, bet istorija vis vien neprasta.
  Kažin koks profesorius "Ksanderis" (invalido vežimėlyje, su telekinetėmis galiomis) sugebėjo pažaboti Kunigaikštį Drakulą. Tam pasitelkė įtaisą su smaigaliu kuolo, kuriuo anas buvo nugalėtas. Nereikia būt Šerloku, jog nuspėtum - Drakula dėl to nėra itin patenkintas (juoba, kad jo veiksmus kontroliuoja tas profesorius, o ne žavi moteriškė Integra). Tad atsiradus galimybei ką nors pakeisti, jis tuoj pat jos griebiasi...
  Į jų bendrą buveinę atvyksta profesoriaus dukterėčia ir puola prašyti išlaisvinti jos draugą iš kalėjimo. Ji prisiekinėja - jis nekaltas. Bet to įrodymų nėra, tad Drakula pasiūlo profesoriui žaidimą - įrodykit, kad vaikinas nekaltas, ir aš gražiai elgsiuos pusmetį. Neįrodysit... Na, tada jau ir pakalbėsim.
  Jei ne bjaurus teksto formatas, tai knyga būtų buvusi tikrai šauni, paprasta ir pakankamai įdomi, kad susiskaitytų vienu prisėdimu. Bet reikalą man gadino krūva neteisingų žodžių formų, kurios keitė net sakinio reikšmes ir vietomis tekstą darė nesuprantamą be konteksto nagrinėjimo. Tiems, kas galit ir norit, siūlau verčiau imti anglišką originalą. O istorijai tai duosiu 8/10, visgi man patiko.

Koji Suzuki - Tamsus Vanduo

  Antra mano skaityta Koji Suzuki knyga ir ši lygiai taip pat suglamžyta ir sudraskyta, kaip ir ana. Sakytum "Tamsus Vanduo" (Dark Water; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-5-6; 216p.) kažką nejuokais kažkuo išgąsdino. Pasakojimų šioje knygoje gan daug, ko kažkaip nepastebėjau, kai ją ėmiau. Bet, nors iš pradžių maniau, jog pasakosiu apie kiekvieną atskirai, knygos gale supratau jog bus geriau, jei aprėpsiu ją visą iš karto.
  Knygos prologas ir epilogas pasakojami iš tos pačios, senyvos moters, Kajo, aplinkos. Ji gyvendama, jei nesuklydau, prie jūros, laukia mokyklinių (ar gal darželinių) atostogų, kai pas ją atvyks jos mažoji anūkė. Tada juodvi kartu vaikštinės pakrante ir mergaitė iš močiutės kaulys baisių istorijų apie ant kranto išmestus daiktus. Kaip supratau, tai tarp prologo ir epilogo esančios septynios istorijos ir yra  jos papasakotos. Tik, bent jau ne visos jos - išgalvotos. Visas jas sieja vienas elementas - vanduo.
  Vienos istorijos baisesnės, kitos gal kiek nuobodokos, trečios nebaisios, bet įdomios. Duosiu 9/10, mat bendrai imant buvo tikrai neblogas skaitalas.

Koji Suzuki - Skambutis [1]

  Perskaičiau pusę Koji Suzuki knygos "Skambutis" (Ring; Ringu; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-3-x; 208p.) ir supratau, jog nemačiau nė vieno filmo ar adaptacijos. Kita vertus, man filmus žiūrėti ir šiaip jau gan sunku ir nuobodu, tad gal ir nereikia stebėtis, jog lyg po akmeniu gyvenu. Bet, pažiūrėsiu. Su laiku. Kadanors. Kai bus laiko. Tikrai.
  Knyga įdomi, nors siaubas joje labai sukoncentruotas į tam tikras dalis. Tarkim, pašiurpina skaitant pradžioje, tada sukelia nerimą, na o po to jau seka įtampa - gyvensi, mirsi, spėsi, nespėsi, rasi, nerasi?
  Istoriją turbūt žino daugelis. Sadako, būdama graži ir apdovanota keistais sugebėjimais - nuteikia žmones prieš save savo keistumu ir uždarumu. Galų gale dingsta nuo žemės paviršiaus, o ten, netiesiogiai, prasiveria tikra pragaro skylė. Negaliu pasakyti, jog supratau kodėl tai įvyko būtent tada, kai keturi jaunuoliai apsistojo tame kotedže, mat jei Sadako sugebėjo sukoncentruoti savo galias į video kasetės įrašymą - kodėl negalėjo to padaryti bet kada, kodėl reikėjo būtent tos kasetės? Žodžiu, grįžkim į vietą - keturi jaunuoliai apsistoja kotedže ir randa video grotuve paliktą kasetę. Žinoma - pažiūri, mat kam nuomotis vaizdajuostę, kai viena štai guli. Kažin kokio kvailumo pastūmėti - jie juostą sugadina įrašydami reklamą pačioje svarbiausioje jos dalyje. O po septynių dienų - vienas po kito miršta, vienodomis aplinkybėmis, lyg mėgintų nusitraukti galvas, raudamiesi plaukus, iš siaubo. Vieną tokią mirtį savomis akimis matė taksi vairuotojas, kuris štai paveža pagrindinį pasakojimo herojų iš darbo ir mielai papasakoja jam, ką matęs...
  Toliau aišku - žurnalistas randa kasetę, pažiūri. Skambutis. Įvyko ir daugiau įdomių netikėtų dalykų, o ir visa kasetės įrašymo istorija buvo gera. Iki šiol maniau, iš visokių matytų klipų ir taip toliau, kad ten tik padriki vaizdai, tačiau taip nėra. Herojai gerai išdirbti, kiekvienas turi savo charakterį ir nėra tik atrama pagrindiniam herojui. Su knyga bėda tik ta, kad jos redagavimas toks šiaip sau. Akių labai nebado, bet vietomis reikėjo pasitikslint ką perskaičiau. Bet kuriuo atveju, ieškosiu kitų dalių, o šiai duosiu 9/10. Balą atimu tik dėl to, kad kai kurie dalykai, mano supratimu, liko nepaaiškinti ar užmiršti, lyg pametus logikos siūlą.