John Ajvide Lindqvist - Įsileisk Mane

Tai turbūt baisiausia mano kada skaityta knyga apie vampyrus. Pats mitas

John Ajvide Lindqvist knygoje „Įsileisk Mane“ (Lat den Ratte Komma In; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-105-2; 606 [2]p.) pirmą kartą atrodė tiek bjaurus ir nemalonus, kad turbūt pirmą kartą atrodė ir kaip tikras prakeiksmas, o ne kažkokia nemirtingumo dovana (kurią turbūt dažnas mūsų mielai griebtų nedvejodami).

„Ji niekada nemiegodavo, kai būdavo pas mane. Tik gulėdavo mano lovoje ir laukdavo, kol ims švisti. Bėgimas yra gyvenimas.“ 362p.

  Knyga gerai parašyta (nors į galą redaktoriams ar kam reikėtų atidžiau žiūrėti ką rašo, o ne tikėtis, kad Word programa viską pataisys), bet į ją reikia įsivažiuoti. Įsivažiavus einasi stebėtinai greitai ir lengvai, ir tiek įdomiai, kad nebesinori knygos dėti į šalį. Daug pusiau nuspėjamų dalykų, kurie glumina iki pat akimirkos, kai autorius patvirtina – taip, taip ir yra, tikrai. Stiprus kūrinys, kuris vertas dėti prie modernios vampyrų klasikos.
  Istorija ne tiek paini, kiek vingiuota, tad sunku neišplepant pasakoti, kas gi ten dėjosi. Paraleliai vyksta bent trejetas skirtingų gyvenimų, kuriuose dominuoja būreliai žmonių arba poros. Bet svarbias čia jaunuolis, berniukas, kurį sunkūs išbandymai privertė suaugti ir netgi kiek sužiaurėti (paaugliškai taip, mat žmonių žudyt jis visgi nepuolė). Manau jame daugelis atpažins kažką pažystamo ar iš savęs, ar asmenų aplink save. Ir gal būt tai padės kokiam nors kitam Oskarui ištempti dieną nuo ryto, kai reikia keltis į mokyklą, iki vakaro, kai vėl eini gulti.

 

  Knygoje įtampa kilo neišpasakytu greičiu ir mastu, kartais netgi atrodydavo, kad jau viskas, tiesiog nebeįmanoma išnarplioti šito juodo mazgo. Tarkim, vampyriškas užkratas čia plinta beprotišku greičiu vien nuo įkandimo. Ir tas užkratas turi savo protą, jam tereikia tavo kūno. Nebūsi budrus – tapsi jo vergu, nes tavo smegeninė jam nereikalinga. Užkratui tereikia tik kūno. Kūno ir dar kraujo. Be to, knygoje žmogžudystės nelieka nepastebėtos, kūnai nelieka „dingę be žinios ir pėdsakų“. Tad vampyrams kraustytis tenka ne vien dėl nesikeičiančios išvaizdos, bet ir dėl pavojaus, kad žmonės nėra akli idiotai...
  Čia ne romantiškai paaugliukas „Saulėlydis“. Ne istorijų ir grožio pilnos Vampyrų kronikos. Ne karštos Lousianos naktys su tingiomis dienomis Sukės Stekhaus knygose. Tai – kažkas kitokio. Kažkas šalto ir bauginančio. Kažkas nemalonaus, bet pavergiančio. Tad įsileiskit...
  Tikrai duosiu 9/10 ir rekomenduosiu. Iki dešimtuko pritrūko labai mažai. Tiek mažai, kad net negražu duot devynis...

P.S. noriu įspėti skaitančius anotacijas – tai, kad du pagrindiniai herojai – vaikai, nieko nereiškia. Imkit ir skaitykit. Norėjau ir dar kažką pridurti, bet jau nebepamenu ką...

Anotacija: Kai Blakeberge prasideda nesuvokiami dalykai, iš pradžių niekas nieko nepastebi. Vėlyvas 1981-ųjų ruduo, priemiesčio gyvenimas teka sava vaga. Kai gretimoje gyvenvietėje atrandamas bekraujis paauglio lavonas, ima sklisti gandai apie ritualinę žmogžudystę. Kol kas niekas nenujaučia, kas vyksta. Dvylikametis Oskaras susidomi žmogžudyste, bet tai – ne svarbiausias dalykas jo gyvenime. Kaimynystėje apsigyveno mergaitė. Jie tampa draugais. Daugiau nei draugais. Bet ji kažkokia kitokia. Kažkas ne taip. Į lauką mergaitė išeina tik naktimis...




  Na, o kalbant apie filmus, tai juos patariu žiūrėti po knygos. Ir siūlyčiau pradėti nuo švediškos (Let the Right One In 2008) versijos, mat amerikietiškoji (Let Me In 2010)... Et. Atrodo, kad jie net neskaitė knygos, tiesiog pasiėmė filmą, pažiūrėjo ir pasakė „ei, o davai iš šito filmo padarom tikrą, riebų, amerikietišką reikalą? Pavadinsim Oskarą Ovenu, vaikus paversim paaugliais, bet sakysim, kad jiems tik po dvylika, kas ten supras, nepaaiškinkim, kad Eli, kurį pavadinsim Abby iš tiesų yra gan traumuotas vaikelis, nes niekam nereikia žinoti, kodėl tas vaikis sakė „aš ne mergaitė, aš niekas“, nes taip nebūna ir šiaip jau, tegul viskas vyksta Amerikoj. Parodysim tiem Švedam.“ Ir gavosi, kas gavosi. Labiausia nesuprantu tai kam reikėjo vardus visgi keist? Oskaras ne toks jau ir išskirtinai švediškas vardas. O knygos neskaičiusieji turbūt liks nesupratę kas yra Eli. Oi, atleiskit. Abby.




  Švediškas filmas gal ne toks malonus akiai, kaip retro kvepiantis amerikietiškas, bet nesukelia tokio erzulio tiems, kas jau pažystami su knyga. Ten daugiau dėmesio skirta detalėms. Čia - ... Na, pažiūrėkit. Dar pridursiu, kad abu filmai savaip neblogi, tad verta pažiūrėt abu.