Brian McGreevy - Hemlock Grove

Pažiūrėjau čia kažkada Hemlock Grove serialą Netflix'e. Toks visai neblogas buvo, ypač pirmas sezonas, po to jau, na, painu ne visada iš gerosios pusės. Ir kiek vėliau sužinojau, jog bent jau pirmas sezonas buvo paremtas Brian McGreevy knyga tuo pačiu pavadinimu (Hemlock Grove; ISBN 0374532915; 319p.; Goodreads). O, kad jau Spalis, tai sumečiau, jog vilkolakiai ir keisti vampyrai - nepamaišys. Verdiktas? Pusė velnio.

Hemloko giraitės miestelyje - žiauriai žudomos merginos. Jos - sudraskomos, ir jų gabalai paliekami žmonėms surasti. Į vilkus lyg ir nepanašu. Į lokius irgi. Bet tokiems darbeliams jėgos galėtų užtekti tai milžinei Godfrėjų dukrai, Šelei, su keistomis šviesomis po oda. Žinoma, norint ją apklausti, pirmiausia tektų perlipti per jos brolį, nors išoriškai normalų, bet šiaip jau šiurpų jaunuolį. Kita vertus, tai galėtų būti tas šviežiai į Hemloką atsikraustęs čigonas, Peteris. Sklando gandai, jog jis - vilkolakis. Galų gale, kas ten žino, ar ne? Gal vilkolakių ir būna. Ypač žinant kas dedasi Baltajame Bokšte: Godfrėjų bioinžinerijos laboratorijoje, amžinai šviečiančioje, tarsi nelemtas daiktas būtų pati Hemloko Giraitės širdis, su savo baisiais, prieš bet kokią dievo valią einančiais eksperimentais...

Peteris tikrai nesitikėjo pakliūti į tokią makalynę. Čia jį apkaltina esant vilkolakiu, čia jau žiūrėk, jis netyčia susidraugavo su upyru, kažką vapaliojančiu apie Drakono Ordiną. Ir tie lavonai keisti. Jei jie palikti vilkolakio, tai tas žvėris - išprotėjęs, o tada - jiems visiems gresia labai rimtas pavojus. Taisyklė, jog vilkolakiai savo žvėries kailį užsitempia tik per pilnatį juk ne veltui minima visose knygose. Pasiverčiant ne per tą mėnulį - pasekmės - baisios tiek vilkolakiui, tiek ir aplinkiniams.

Knyga parašyta promaišiu, čia pasakojama iš trečio asmens pozicijos, čia jau skaitom dienoraštį, ar kažkieno laišką. Įdomiausia dalis joje yra mitologija. Vilkolakių mitas, vampyrų mitas, nors pastarojo ten mažoka. Antra dalis tikrai nepamaišytų, bet, deja. Serialas? Žiūrėti galima, tikrai. Šiuo kartu duodu 9/10, nes tikrai įdomiai laikytasi mitų. Bet nuo rekomendacijų susilaikysiu.

Dr Gregory L. Reece - Creatures of the Night

  Tokia plati tema, mums taip pritinkanti, o tokia siaura knyga. Gregory L. Reece "Creatures of the Night" (Nakties Būtybės; I.B. Tauris 2012; ISBN978-1-84885-385-0; 197p.) nusipirkau per išpardavimą. Book Depository garsėja savo nemokamais siuntimais, tad kai pamačiau šią vos už porą eurų, nusprendžiau, kad dar viena knyga mininti Drakulą man tikrai nepakenks.
  Kaip ir teigia gausiai aprašinėtas viršelis - autorius griebiasi siaubų temos. Iš kur gi išlindo visi tie mūsų vampyrai, vilkolakiai ir demonai? Kodėl mes jų bijome? Ir kodėl bijodami vis vien nesiliauname pasakoti apie juos istorijų? Atsakymų nesitikėkit, autorius apžiojo kur kas daugiau, nei sugebėjo sukramtyti.
  Per gerai sukapotus skyrius slenkame nuo vaiduoklių, prie vampyrų, tada prie vilkolakių ir galiausiai - religijų, kurios garbina arba negarbina šetoną. Minima daug literatūros, užduodami puikūs klausimai, kaip, kad - kodėl Baironas toks panašus į Lordą Rutveną? Arba, kaip mieloji Šelė sugebėjo parašyti Frankenšteiną? Bet vėl gi, atsakymų ne per daugiausia. Aišku tik tiek - mes, kaip ir mūsų demonai, esame iracionalios būtybės. Bijom, bet norim dar. Nežinom ko bijom, bet norim dar. Ir net kai žinom, ko bijom - kovodami tampam dar baisesniais, nei siaubo objektas, ir to pasekoje, beabejo, norim dar. Tam mums ir religijos, ir filmai apie Drakulą.
  Literatūra čia minima puiki, bet skaitytojas greičiausia gautų daugiau ėmesis tik to sąrašo, vienos minimos knygos, tada kitos, nei kad skaitydamas šį siaubo mokslų veikalą. Duosiu 5/10, mat labai blogai tikrai nebuvo, džiaugiuosi, kad nusipirkau, bet dar labiau džiaugiuosi, kad kainavo vos porą eurų.

Viktor Pelevin - Šventoji Vilkolakio Knyga

  O, kad sugebėčiau jums perteikti, kaip labai mane stebina Viktor Pelevin. Štai tęsiu pažintį, perskaičiau "Šventąją Vilkolakio Knygą" (Svyashchennaya Kniga Oborotnya; The Sacred Book of the Werewolf; "Jotema" 2006; ISBN 9955-13-047-4; 264p.) ir tiesiog nebežinau kur man ir besidėti. Tokia grubia kalba, pilna necenzūrinių žodžių, išreikšti tokie geri dalykai. Bet gal todėl jie ir tapo suprantamais, tie geri dalykai, kad išreikšti grubiai, lyg paauglių šutvei, kurie negali prisiversti daiktų vadinti paprastais jų vardais.
  Istorija čia mums pasakoja apie vilkolakę-lapę A Chuli. Ji jau tūkstantmečius gyvena sau, prasmės tame gyvenime ieško, ir kartais - vilkatų mesijo, viršvilkolakio pasidairo. Tiesa, kai veiksmas vyksta knygoje, tai ji jį jau suradus, bet papasakoti būtų tolygu atimti iš kiekvieno mano nosferato saldainius. Jos gyvenimo filosofija paprasta - sukurk iliuziją, imk už tai pinigus ir gyvenk. O lapės iliuziją kuria kokybišką. Jei viena tau įteigs, kad ji tau ką tik rimbu nugarą išvanojo, tai ir randai ir sopuliai ir popos liks, o ji sėdės sau, knygą skaitys, kol tu ten žaizdas laižysies. Viso to jai užtenka iki sutinka generolą Aleksandrą Pilkąjį. Jis ją pavilioja pasaka apie Gražuolę ir Pabaisą, kurią ji jam sugadino, paaiškinus galimą potekstę. Atsiprašydama tad pateikia jam Raudonkepuraitės pasaką, tik bėda, jog jos lapės kerai jo kažkodėl neveikia... (o čia ir paaiškėjo, ko jis jai tą pasaką apie Gražuolę ir Pabaisą bruko).
  Įdomu, nes... Nes vilkolakis čia yra gyvūnas, kuris pasiverčia žmogumi. Na, gal net ne gyvūnas, o piktoji dvasia... Įdomu, nes rusai labai gražiai ir buitiškai vaizduoja meilę. Įdomu, nes tai pati ta filosofija, kurią gali praryti arba kramtyti - nori - užmiršk, nori - gyvenk. Duosiu 10/10, bet prie mėgiamiausių nedėsiu - per sunku buvo įsivažiuoti ir to nepamiršau. (Skaitant Metro 2033 - įsivažiavimas užsimiršo)

Charlaine Harris - Deadlocked [12]

  Kas džiaugsis, kas liūdės, bet ši Charlaine Harris knyga apie Sukę Stekhaus "Deadlocked" ("Ace Books" 2012; ISBN 9780575096578;) jau prieš paskutinė. Aš, asmeniškai, pamėgau šią seriją. Ji atsirado laiku ir vietoje, o per tiek knygų susitaikai ir su nuolatinėm ašarom dėl plaukų, rūbų ir beabejo - gyvų ir negyvų Sukės vyrų.

  "What are you, Zen Master Fang?"

  Gerb. Harris visada užtempia pradžią. Ilgiausias skyrius apie būrį moteriškių išėjusių pasiganyti į striptizo klubą. Bėda ta, kad mažų miestukų stipklubuose galima pamatyti savo vyrą, pusbrolį ir panašiai. Ir kai jau atrodo - daugiau blevyzgų nebeištversi - ima darytis įdomu. Kas ir kodėl bando pakišt Eriką policijai ir gal būt išskirt jį su Suke? O dar čia paaiškėja, kad jo miręs kūrėjas prieš žūtį sugebėjo jį, kaip kokią lėlę ar sugulovę - geru sanderiu prastumti kitai stipriai vampyrei. Ir beabejo, Sukė, plėšoma ir draskoma, elgiasi bjauriau, nei galėčiau patikėti. Ir tada jau, likus mažiau nei pusšimčiui puslapių, Harris viską paberia - prisipažystu, nesitikėjau kai kurių įvykių ir kai kurių žmonių (ar ne visai žmonių) pykčio jos pusėn. O gal tiksliau - jų pykčio bendrąja prasme, mat Sukė tiesiog visiem po kojom maišosi, nelaiku, ne vietoj ir ne su tuo, su kuo reikia.
  Nėr ką ir pasakot per daug apie tęsinius, viena aišku - kiekviena knyga prasideda kuo nuobodžiausiai, tada primaišoma pelų su grūdais, tiek, kad galvą paskausta galvojant apie šimtą klausimų, kuriuos reikės išspręst, na ir galiausiai, pabaigoje, visas įdomumas, kuris ir pelno visus taškus. Sukę kas kart kas nors mėgina suvalgyt, persmeigt, nušaut, sudraskyt ar kitaip numarint, tik su tais fėjom ar elfais, kas ten toki buvo jau nebeatmenu, kurie jos mėsa paskanavo - buvo pasiektas aukščiausias jos kankinimo laipsnis, matyt, tad dabar tie "near death experience" nebe tokie prašmatnūs ir didingi. Duosiu 9/10, kažkaip, negaliu mažiau...

Beje, kas perskaitėt bent tris knygas - drąsiai žiūrėkit serialą, ten po trijų knygų jau nieko nebesuspoilins, mat jau visai lankose, visai kitą istoriją pasakoja, tik toj pačioj scenoj, taip sakant.

Sabine Baring-Gould - The Book of Werewolves

    Ir vėl taip negražiai padariau ir ilgai neaprašiau jau kuris laikas perskaitytos Sabine Baring-Gould knygos „The book of werewolves“ („Senate“ 1995; ISBN 1-85958-072-6; 266p.), kuri aišku apie vilkatus. Kadangi svajoju apie karjerą knygų vertime (ir jų rašyme), tad kartais imu tokias knygas versti. Sabine pasirodo vyro vardas... Reikėjo tai patikrint iš karto, bet kadangi to nepadariau, tai ir išsiaiškinau tik į skyriaus galą...

  Autorius tiek išsamiai, kiek išgalėjo tais laikais, aprašė viską ką sugebėjo sužinoti apie vilkolakius, juos ir tuos kurie nuo jų nukentėjo. Ir nors Nigel Suckling sukurpta įžanga žada „tarp realybės ir mito“ vos ne trilerį – pats autorius labai akivaizdžiai į visą tą „žmogus vilku bėgs“ žiūri skeptiškai ir tiesiog laiko tai, tą įsivaizdavimą, kad esi gauruotas didelis vilkas – psichiniu sutrikimu. O po mano skaitytų knygų, kur bet koks melas gali būti pripažintas kalinio, jei tik jį gerai pakankinsi – visi tie prisipažinimai ir man nepaliko jokio įspūdžio.

  Bet visa tai tikrai negadino knygos. Joje net ir Lietuva kelis kart paminėta, mūsų vilkatų mitas ir mūsų drakonai, kurie pasirodo labai jau mokėjo tas mergeles vilioti. Dar pasakota apie šiais laikais Mėlynbarzdžio vardu žinomą vyruką, kas man tą smagią pasakaitę visiems laikams sudirbo, bet ką gi, buvo įdomu paskaityti istoriją ne Vikipedijos puslapyje. Didžiausia knygos bėda buvo ta, kad autorius įterpdavo sakinių ir net pastraipų Lotynų, Graikų ir Normandų kalbomis, viską tuo alfabetu, kuriuo ir buvo rašyta tose vietovėse, tad net į google.translate įvesti daug ko negalėjau! O ir lotynų mano surudėjus, kas trečia žodį išnarpliojau, kitkam žodyno reikėjo, kas ir užtruko, ir suerzino. Še tad, ponas Sabine, Jums 5/10 ir tuo baikim. Turiu dar vieną knygą apie vilkatus, ir iš to ką jau mačiau – toji bus geresnė, todėl labai gerai, kad pradėjau nuo šitos.

Anotacija: A werewolf, or lycanthrope, is a man or woman who changes into the form of a wolf to gratify an insatiable desire for the taste of human flesh. According to popular folklore this change is brought about either by magical means or as a result of harsh judgement from the gods in punishment for a great offence.

  The myth of the werewolf can be found in many civilizations and from countries the world over. In many of these legends the man or woman can also be transformed into a bear, hyena or other beast. The author has drawn on these various mythologies and shows the legends to be a way of describing the barely dormant cruelty and bloodlust in humankind lying just below the surface veneer of respectability.

  Sabine Baring-Gould (1834-1924) was a prolific novelist, historian, archeologist, folklorist and parson with a fascination for the darker side of human nature. This classic work was first published in 1865 and remains a standard reference on the subject.

Anotacijos vertimas: Vilkatas arba likantropas yra vyras arba moteris, kuris virsta vilku, kad patenkintų nepasotinamą troškimą paragauti žmogienos. Anot paplitusio folkloro, šis virsmas sukeliamas su magijos pagalba arba yra dievų bausmė už kokį nors baisų įžeidimą.

  Vilkatų mitas randamas daugelyje civilizacijų, šalyse visame pasaulyje. Daugelyje šių legendų vyras arba moteris gali virsti lokiu, hiena ar kitu žvėrimi. Autorius pateikia daug įvairių mitų ir remdamasis savo žiniomis, bei nuomone, mėgina parodyti, jog šios legendos yra būdas apibūdinti užsislėpusiam ir kartais ištrūkstančiam žiaurumui ir kraujo troškimui, esančiam žmoguje vos žemiau apgaulingos avelės-tyrumo išvaizdos.

  Sabine Baring-Gould‘as (1834-1924) buvo produktyvus novelistas, istorikas, archeologas, tautosakininkas ir dvasininkas susižavėjęs tamsiąja žmogaus prigimties puse. Šis klasikinis veikalas, pirmą kartą išleistas 1865 metais ir iki šiol išlieka pagrindiniu informacijos šaltiniu šiai temai. 

Werewolf Concept by ~aaronsimscompany on deviantART

Charlaine Harris - Dead Recknoning

Jei gerai pamenu, tai Charlaine Harris knyga „Dead Reckoning“ („Gollancz“ 2011; ISBN 9780 575 09652 3 (cased); ISBN 978 0 575 09653 0 (Export Trade Paperback); 325p.) yra vienuolikta Sukės Stekhaus (Sookie Stackhouse) knyga. „Dead in the Family“, jei nosferatai sąžiningai skaitot ką rašau, išgyriau tiek ir tiek. Šią knygą ėmiau su šiokiu tokiu nerimu, nes jų fantastinis realumas labai padeda atitrūkt nuo realybės. Ir štai, pabaigiau ir nebežinau kaip čia taip...

„I felt somehow guilty about the breach between them, though it certainly wasn’t my fault. Or was it? I ran it through my mind. Nope, it wasn’t.” 257p.

  Sukei kaip visada – bėda po bėdos. Visi sako, kad myli, kas nesako – dažnai nuoširdžiai siekia jos mirties ir taip toliau. Dar blogiau, kad mylintys draugai labai nori padėt ir pareguliuot jos gyvenimą, kas manau įsiutintų ir lengvesnio būdo žmones, ne tik panelę Stackhouse. O dar tos fėjos visur, tokių naujovių su jom vis išpuola, kad kai kada jau ir erzint ima. Būtų galima nepastebėt, kaip aš tarkim nepastebiu ką ji ten apie drabužius tauškia, bet, kad labai jau tampriai su siužetu jungiasi.
  Šį kart Sukė eis prieš vampyrus viršesnius už Eriką Normaną (Eric Northman), su juo ir Pem (Pam) iš šonų, bei kirpėju, padavėju... Manau per visą knygą man mieliausia skaityt būtent aukščiausias įtampos vietas, kaip toji kova, bei neutralias, tarkim, kai Sukė sėdi kokioj verandoj ar virtuvėj, dieną ar naktį ir kiek atvaizdavus aplinką ima viską galvoj krėst. Tenka pripažint, kad kai įsivaizduoju šiltą naktį, šalia savo, jaukaus ir šilto namuko tolėliau nuo miesto šviesų – imu jame įsivaizduot ir biblioteką, bei save. Nosferatams juk irgi namų reik, ar ne? Gaila tik, kad manęs Sukės sėkmė su pinigais nelydi, ir jokios turtingos pusseserės nemiršta ir apie mane nepagalvoja. Heh, na, nesibjaurėkit ten, kitoj ekrano pusėj...
  Veiksmas rutuliojosi kažkaip nei šiaip nei taip. Kaip visada buvo kelios pagrindinės ir pora šalutinių linijų, bet šį kart jos pynėsi ir vis bandė pervažiuot į kitą eismo liniją šitam greitkelyj. Ėmė darytis sunku ir nelabai smagu viską aprėpt, ypač kai aplink tiek daug vardų ir dar keistų pavadinimų visokių. Gerai bent tiek, kad ir Sukė kai kada apie vienus ar kitus dalykus pamiršdavo ir jau būdavo galima atsikvėpt. Arba kaip tik – pakrizent už knygos – va, pamiršai, ką? Trūko ir praeitos knygos juokelių, lyg Sukei liežuvis nudilęs būtų. Nebuvo ir jokios padorios intrigos ar mįslės. Bet skųstis nenoriu, nes skaitėsi lengvai ir greitai, kaip visada ir buvo smagu šen ten apie ką nors vis ką nors sužinot. Na, kad ir Desmond Cataliades – tai, pasirodo yra baltiškas vardas. Nežinia iš kurios šalies, bet anot jų ten – baltiškas. Be to, dabar jau visiškai aišku iš kur Sukės gebėjimas skaityti mintis. Tai nėra tiesiog dėl to, kad ji fėja, tą įtakojo dar vienas dalykas...
  Taigi, šiaip ar taip, knyga nebloga, net jei viena iš prastesnių savo serijoj. Vis tiek galiu duot bent 7/10. Manau rekomenduot nereikia – jei jau skaitysit, tai skaitysit visas, nebent jau nuo pirmų nepatiks. Nors tada, gal pažiūrėsit serialą ir apsigalvosit...

Žmonėms, kurie mažai pažystami su Tikro Kraujo (True Blood) reiškiniu, pasakysiu, kad serialas per BTV eina trečiadieniais, 23:20, ar vis dar rodo, bet lyg ir rodo, ir nežinau kelinta serija, bet jei neturit kitų būdų pažiūrėt – pažiūrėkit bent ten, o prieš BTV keliu skrybėlę. Serialą galima žiūrėti ir skaičius knygas ir ne. Tik pirmas sezonas tapatinasi su pirma knyga, toliau kiekvienas sezonas (sezonas turi 12 serijų) vis labiau tolsta nuo knygų, palikdamas vien pagrindus ir išsisklaidydamas į begalybę istorijų. Knygose visos istorijos vedamos per Sukės akis, kas man asmeniškai priimtiniau – ne tiek daug maišalynės ir garantija, kad neatsiras epizodo, kurį bandysiu prašokt, nes man tiesiog neįdomus tas ar anas veikėjas. Visgi knygos mano manymu geresnės ne vien tuo. Praeitame sezone (dabar jau yra keturi, laukiame penkto, kuris pasirodys vasarą) tiesiog išsišaipė iš fėjų ir privėlė tiek šalutinių istorijų, dar ir su veikėjais kurių knygose nėra, kad man jau net nebeįdomu ėmė darytis. Aišku, vis tiek žiūrėsiu ir toliau, bet po galais, kas per velniava?!




Lietuviškai Obuolys.lt jau pateikė mums šias knygas (bjauriais, kietais ir brangiais viršeliais), eilės tvarka:
Miręs iki Sutemų (Dead until Dark), Mirusios Širdys (Living Dead in Dallas), Mirusiųjų Klubas (Club Dead), Miręs Pasauliui (Dead to the World), Mirtis už Durų (Dead as a Doornail), Neabejotinai Miręs (Definitely Dead), Gyvi ir Mirę (All Together Dead). Toliau seka, jei kas norit ieškotis angliškų - From Dead to Worse, Dead and Gone, Dead in the Family (Aprašas), Dead Reckoning;

Anotacija: There's a reckoning on the way... Sookie Stackhouse is a cocktail waitress in Bon Temps, Lousiana. It's a job which has its own challenges, but now the vampires and the shapeshifters are finally 'out', you'd think the supernaturals would get on with each other. But nothing is that simple in Bon Temps!
  ...and Sookie has a knack of being in trouble's way; not least when she witnesses the firebombing of Merlotte's, the bar where she works. Since Sam Merlotte is known to be two-natured, suspicion immediately falls on the anti-shifters in the area. Sookie suspects otherwise, but before she can investigate something else - something even more dangerous - comes up.
  Sookie's lover Eric Northman and his 'child' Pam are plotting something in secret. Whatever it is, they seem determined to keep Sookie out of it; almost as determined as Sookie is to find out what's going on. She can't sit on the sidelines when both her work and her love life are under threat - but as their plans gradually become clear Sookie finds the situation is deadlier than she could ever imagined.