Rodomi pranešimai su žymėmis Fantasy. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Fantasy. Rodyti visus pranešimus

2017 m. gegužės 9 d., antradienis

Kristin Cashore - Graceling [1]

Kažkada, jau tikrai senokai, sekiau YouTube vloggerę Katers17 (dabar KateInRealLife). Visada mėgau skaitančius žmones, ir dar labiau mėgau tą knygų sukeliamą chaosą. Jei neklystu, tai Kristin Cashore "Graceling" (Graceling Realm 1; ISBN 015206396X; 471p.; Goodreads) ji skaitė prieš Bado Žaidynes, ir tai buvo viena iš pirmųjų knygų, kurias prisidėjau į "perskaityti" (to-read) sąrašą Goodread'uose. Ir dabar, po milijono metų, pagaliau griebiau ir perskaičiau. Ką ten, netgi fizinę kopiją turiu...

Graced, kas spėju verstųsi, kaip "apdovanotieji", nėra labai mėgiami, ar mylimi. Dvi skirtingų spalvų akys reiškia, kad net jei tavo dovana tėra nuostabūs pyragai - tave stengsis nukišti ten, kur būsi nematomas, ir niekam dėl tavo akių plaukai nesišiauš. Žinoma, yra ir tokių, kurių dovanos rimtos, klastingos, ar net žiaurios. Katsa, moraliniu pavadėliu laikoma paties karaliaus, buvo apdovanota žudymu. Jo įsakymu ji kankina, luošina, ir pribaiginėja tuos, kurie kuo nors neįtiko karaliui. Net jei jie kaltę išpirko, jo ego lems įsakymą, ir jai beliks paklusti, nes ji - tik įrankis, ir turėtų jaustis pagerbta, jog dirba pačiai savo karalystės galvai. Tad net labiausiai nekęsdama savęs dėl to, ką turi daryti, ji nusijuokia į princo Po veidą, kai šis paklausia: o jeigu tiesiog, na, nepaklustum? Jam prireiktų armijos, kad ją sutramdytų, tad iš tiesų, ko ji bijo?

Tuo tarpu, kitoje karalystėje vyksta keisti dalykai. Legendomis apipintas karalius, mylimas našlaitis be vienos akies, kuriam karališkoji šeima, neturėjusi savų vaikų, paliko karalystę, pagarsėjęs savo gerumu ir meile visiems nuskriaustiems, pakliūva į Po akiratį. To karaliaus valdose vyksta be galo keisti dalykai, pradedant begaliniais kiekiais sužalotų gyvūnų, ir nuo nepaaiškinamų ligų mirštančių vaikų, ir baigiant keistu jo subjektų elgesiu, jų nesuvokiamu noru jį ginti ir užtarti...

Knyga turi labai įdomų konceptą. Apdovanotieji turi skirtingų spalvų akis, o ir jų dovanos tokios įvairios, kad būtų buvę galima dar daug prikurti. Bet pati istorija pasirodė, na, tokia šiek tiek prėskoka. Kažko trūko, kažkur praslydo paviršiumi, į kažką - niekas nereagavo. Veikėjai įdomūs, mintis irgi, tai mielai paskaitysiu daugiau, bet kol kas duodu tik 7/10, daugiau nėra už ką. Tik dar kartą pabrėšiu, kad idėja gera, ir verta laiko.

2017 m. gegužės 7 d., sekmadienis

Sarah J. Maas - A Court of Mist and Fury [Užkerėtas Dvaras 2]

Kaip knyga gali tiek erzinti, ir tiek labai patikti? "A Court of Mist and Fury", antroji knyga Sarah J. Maas serijoje "Užkerėtas Dvaras" (ASIN B015FELXQ0; 626p.; Goodreads) žudė ilgais vidiniais monologais apie jausmų chaosą: kaip jaučiuosi, kodėl jaučiuosi, ar gerai, kad jaučiuosi... Bet knygoje esama labai geros žinutės, neblogos minties, ir tokių tikrai neprastų veikėjų.

Amaranta sunaikinta, tačiau jos pakalikai ir bendrai - vis dar laisvėje. Planai nugriauti sieną, skiriančią žmones nuo nemirtingųjų - toliau verda, tik kitose rankose. Tuo tarpu Fayra pamažu eina iš proto: jai neleidžiama treniruotis, nes žmonės, matydami savo valdovę besimokančią naudotis durklais ar magija, supras, kad artėja karas, ir kils panika. Ją išleidžia tik su palyda, ir galiausiai visiškai uždaro namuose, be jokio užsiėmimo, tik prisiminimais apie vienutę Po Kalnu, kur ją laikė Amaranta.

Sakoma, kad norėti reikia atsargiai. Fayra, trokšdama ištrūkti, kol neužduso Tamlin sukurtame paauksuotame narve, netyčia pasiunčia žinią Nakties Dvaro valdovui, galingiausiam ir klastingiausiam padarui nemirtingųjų žemėse. Rhysand, turėdamas netgi pretekstą, kovoje su Amaranta jų sudarytą kontraktą, anot kurio Fayra jam skolinga savaitę savo gyvenimo kas mėnesį, kurią turi praleisti jo dvare, pagrobia Fayrą. Ir, ne visai prieš jos valią. Apie Nakties Dvarą sklando daug gandų. Anot kai kurių, Amarantos dvaras Po Kalnu tebuvo ano kopija. Pilna žiaurumų, kankinimų, apgavysčių, ir kėslų. Fayrai belieka susiimti ir nusiteikti blogiausiam, kai... Rhysand pateikia jai alfabetą, kad ji pagaliau išmoktų skaityti.

Žodžiu, dabar grubiai ir trumpai, nes ten ko pripaisčiau, nenoriu antrą kart skaityt, net tam, kad pataisyčiau baisiausias klaidas. Knyga tikrai pilna vėžį varančių meilių seilių, neneigsiu. Bet. Dar jokioje tokio tipo knygoje nemačiau taip sėkmingai pateiktos minties, kad net jei myli ten tą savo Žavųjį Princą, tai vis vien jo užpakalį reik spirt velniop su viskuo, jei tavo gyvenimas ima panašėti į paukštelio narve. Nėra reikalo taikstytis su moraliniu teroru, vien dėl to, kad tas žmogus gal viduj geras, ir nenorėjo tavęs skriausti. Herojė, kaip reta, mąsto už save, ir už save kovoja. Už būtent tai knygai ir duosiu 8/10, mat pati istorija, gal nėra pati geriausia, bet tikrai nebloga, tačiau žinutė joje - na, linkiu, kad visi skaitantys ją priimtų.

2017 m. balandžio 10 d., pirmadienis

V.E. Schwab - A Conjuring of Light [3]

Taip tad baigėsi mano kelionė po Londonus. Taip gražiai užbaigtos knygos, kaip ši V.E. Schwab "A Conjuring of Light" (Shades of Magic 3' ISBN 0765387468; 624p.; Goodreads) dar turbūt neteko skaityti. Kai kurie dalykai taip ir nebuvo aptarti, ir, kadangi buvo laikyti neapkalbėtinais - tai atrodė natūralu. Kiti - gavo visus taškus ant -i. Kaip ir praeitą kartą, įspėju, bus spoilerių, skaitykit, tik jei skaitėt praeitą knygą.

Turbūt esate ir jūs pagalvoję apie tą konceptą, kai Dirbtinis Intelektas ima save suvokti, ir kokios gali būti to pasekmės. Mūsų "pilkajame" pasaulyje, nors ir ne Londone, šis konceptas yra turbūt pats įdomiausias, ir knygas apie tai vadiname moksline fantastika, o ne tik ten, kažkokia fantastika. Panašiai ir raudonajame pasaulyje, Kell pasaulyje, jo Londone. Tik vietoje kompiuterių, ten - magija.

Kažkur, kažkaip, kažkada, kažkokie kerai įgavo sąmonę ir ėmė save suvokti už burtininko valios. Ar tai įvyko per klaidą, ar dėl garbinimo dabar sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, šis padaras, save laikantis dievu, naikina Kell Londoną, bandydamas kuo plačiau užmesti savo įtakos tinklą, pavergti kuo daugiau gyvųjų, ir išsunkti iš jų viską, kas įmanoma, kaip iš asmeninės armijos, ar savomis kojomis ateinančio molio kitokio pasaulio statyboms.

Kell užsibrėžęs šį padarą sustabdyti, arba mirti bandant, o kelios galvos visada geriau nei viena, ar netgi dvi. Tad Alucard, Lila, jis pats, ir jo kalinys patraukia į labai skubią kelionę atviron jūron, kur esama turbūt juodžiausios iš juodųjų rinkų. Jei kažko nori, jie turbūt turi. Jei kažko reikia, turbūt pavyks ką nors išsiderėti. Tuo tarpu Rhy belieka bandyti išsaugoti Londoną esant pačioje jo širdyje, vien su pažadu, kad nekrės šunybių, galinčių lemti jo gyvybę, iki Kell grįš. Deja, lengviau pasakyti, nei padaryti, ypač, kai grėsmė kyla ne tik iš monstro lauke, bet ir išdavikų viduje.

Patiko man, kad po juodąjį Londoną nieks nesišlaistė, ir tas mitas beveik pilnai ir liko mitu. Patiko ir pabaiga, nes vienaip ar kitaip, viskas išsisprendė. Patiko ir, kad pabaiga tokia, na, nors tvirta, bet ne solidi. Jei prireiktų, galėtų būti ir ketvirta knyga, bet jei nebus, tai viskas užbaigta, ir skaitytojo dūšioj ramu. Duodu 10/10 ir kai netingėsiu, visą trilogiją padėsiu prie mėgiamiausių. Labai rekomenduoju geros fantastikos (fantasy) mylėtojams, unikali istorija.

2017 m. balandžio 6 d., ketvirtadienis

V.E. Schwab - A Gathering of Shadows [2]

Supratau, kad neaprašiau dar šitos tik tada, kai beveik baigiau trečią. Taisau klaidą, leiskit papasakot kokia nuostabi buvo ir ši V.E. Schwab trilogijos Shades of Magic knyga "A Gathering of Shadows" (ISBN 0765376474; 512p.; Goodreads). Tik įspėju, jei neskaitėte pirmos, tai kaip ir knygų anotacijose - čia irgi bus spoilerių pirmai knygai.

Kell ir Rhy jungia magiškas ryšys, kuriuo Kell užtikrino savo brolio išgyvenimą. Ir per tą ryšį vis daugiau prateka. Iš pradžių tik skausmai, mat jei mirs vienas, mirs ir kitas, tad nenuostabu - jei dursi vienam, skaudės ir kitam. Bet kuo ilgiau jie taip supančioti, tuo geriau abu jaučia ir vienas kito vidines būsenas, ir tai - varo iš proto. Rhy, negalėdamas to daugiau pakęsti apsisprendžia: brolis turės dalyvauti magiškų kovų turnyre, ir nuleisti bent šiek tiek magiško garo, kol jie vienas kito nepasmaugė. Žinoma, turint galvoje, kad jis - galingiausias žinomas burtininkas pasaulyje, teks tai padaryti slapta...

Delilah Bard pastatė ausis, kai kapitonas Alukardas, po ilgų mėnesių jūroje ir svetimuose krantuose, pasuko laivą namų, Londono link. Jis planuoja dalyvauti magiškų kovų turnyre, o Lila, kaip tyč, ką tik atrado turinti magiškų sugebėjimų...

Tuo tarpu baltajame Londone, tame išsunktame, vyksta neįmanomi dalykai. Į sostą sėdo legendinis herojus, legendinis karalius, kuris anot pasakų vaikams - sugrąžins į šį Londoną magiją, ir viskas bus, kaip seniau.

Negaliu nustot žavėtis herojais, ir kokie jie skirtingi. Būna, kad ir kaip ten kokį nors mėgsti, bet jauti, jog to veikėjo tikslas - paklausti pirminio visų tų reikiamų klausimų, ir pakliūti į visas tas atitinkamas bėdas. Čia gi to nėra, visi veikia savarankiškai ir galai žino, kas ten juos sutempia kartu. Patinka man ir, kad Kell su Rhy, tokie panašūs ir tokie skirtingi. Paprastai tas burtininkas būna tylus ramus knygų krimtikas. Čia gi lauk antausio, jei išvedei iš kantrybės, kurios, dievaži, daug tikrai nėra. Lila irgi, turbūt žaviausia moteris, kokią kada radau knygose. Duodu dar 10/10, ir greit bus apie trečią.

2017 m. balandžio 1 d., šeštadienis

V.E. Schwab - A Darker Shade of Magic [1]

Ach, koks atradimas! Ačiū Hannah Cassie už visas tas rekomendacijas ir išsamius aprašymus P.S. I Love That Book bloge, pagaliau aš iki vienos prisikasiau. V.E. Schwab man - visiška naujiena, ir jos fantasy trilogijos pirmoji knyga "A Darker Shade of Magic" (Shades of Magic 1; ISBN 0765376458; 400p.; Goodreads) mane tiesiog nupūtė. Viena iš tų knygų kurios vos neprarijau per vieną dieną, o visgi 400 puslapių, bet tada priminiau sau, kaip visada antrą dieną siuntu, kad nepasilikau nei trupučio, ir šiaip ne taip daviau jai dvi dienas. Pažadu, pasilikau tikrai daugiau nei, na... du skyrius gal.

Kell - Raudonojo Londono laiškanešys, keliaujantis tarp kitų Londonų, nešiojantis laiškelius tarp kilmingųjų. Pilkasis Londonas - nuobodus, jokios magijos, nieko. Baltajame - baisu. Magija - pavergta, ir kovoja su tais, kurie jos gviešiasi, traukdama gyvybinę energiją iš besinaudojančių. Esama legendų, jog būta ir Juodojo Londono, bet apie tokius dalykus gerose vietose nekalbama.

Tai, žinoma, ne vienintelis Kell talentas. T.y. jis ne tik vienas iš tų retų žmonių, kurie gali eiti iš vieno Londono, į kitą. Jis dar ir pasiutusiai geras kontrabandininkas, nešiojantis smulkmenėles tarp tų Londonų. Kartais tik dėl to, kad smagu. Kartais - nes naudinga, nors kokia tai nauda - sunku pasakyti, kai turi viską, ko gali norėti, nes priklausai karališkajai šeimai, ir jų sūnus, taip, tas pats princas, tave myli, kaip tikrą savo brolį. O kartais, nes prašantieji atrodo tokie be galo nustekenti. Vienos tokios ekspedicijos metu Kell į rankas pakliūna magiškas objektas, kuris tiesiog neturėtų egzistuoti. Artefaktas galintis KURTI magiją. Magija yra, ir ji kuria. O šis daiktas - kuria magija ten, kur jos būti negali. Jei neturi tam talento - negali naudotis magija. Su šuo artefaktu - tu jau pranoksti geriausią draugą burtininką. Ir blogiausia tai, jog įrašas ant artefakto parašytas kalba, kurią laisvai naudojo tik Juodajame Londone... Ne, ne tai blogiausia. Blogiausia, kad Kell tai pastebėjo tik parsinešęs daiktą namo.

Tokios geros knygos jau seniai neskaičiau. Abu herojai, Delilah ir Kell - savaip juokingi ir labai žavūs. Abu ypatingi ir netobuli pačiomis geriausiomis prasmėmis. Nėra viso to panašioms knygoms būdingo "nukritau iš to grožio" reiškinio, ar "norėjau keliauti, bet liksiu, nes tu čia". Ne, po velnių, noriu keliauti tai ir keliausiu! Ir ta magija, och! Labai daug įtampos, labai gero greičio eiga, labai malonūs ir skirtingi herojai, duodu 10-10 ir dedu prie mėgstamiausių, nes, na, rimtai!

2017 m. kovo 26 d., sekmadienis

Lynn Flewelling - Stalking Darkenss [Nightrunner 2]

Nightrunner seriją laikau savo lėtu nakties skaitalu, kai nesinori pažadint ir taip sunkiai užmigt bandančių smegenų ar kokios ten košės. Ir visgi Lynn Flewelling "Stalking Darkness" ("Persekiojanti tamsa" - Nightrunner 2; ISBM 0553575430; 501p.; Goodreads) skaičiau iki 4 ryto, nes negalėjau padėti. Kažkas šiuose knygose taip artima, negaliu paaiškinti. Primena kokią nors ten "Burtininko Mirtis" knygą, ar "Nevono Magiją", tuos gerus laikus, kai skaityti laiko buvo tik vasarą, tai ją ir praleisdavau su Eridano fantastika. Jei patiko pirmoji, tai ši patiks dar labiau.

Su politika lyg ir baigta, Seregil galvos niekam nebereikia, bet tai ir vienintelė tikrai gera žinia. Bėdos nemiega, kažkur ten mezgami tamsios magijos tinklai, ir jų kraštai jau siekia Seregil numylėtą miestą. Prasidėjo viskas nuo mažų dalykų, nuo keistų, iš pažiūros netgi nekaltų dalykų, kaip staigi nuotekų sistemos renovacija. Šen ten šmėstelėjo tamsi figūra. Žuvo vienas, kitas, o tada ir daugiau Seregil požemių, nusikalstamo pasaulio, tinklo žmonių, kas paliko šitą katiną be akių ir ausų, ir privertė išeiti informacijos ieškoti pačiam...

Toliau sekę nuotykiai išbandė visų keturių, Nysander, Micum, Alec, ir Seregil moralę. Nekromagai, jų demonai, ir bene nemirtingi padarai ateina tų taip sunkiai atgautų daiktų, kad atvertų kelią savo tamsos ir mirties dievui.

Knyga tikrai ilga, ir vis dar kiek lėtoka, bet ilgų aprašymų tikrai sumažėjo. Ir kai jau vyksta veiksmas, tai tik spėk iš paskos. Intensyvumu irgi negaliu skųstis, ramiai paskaityti tikrai neišeis. Taip tad, duodu 10-10, nes šį kartą jau nėr ko smulkintis. Ir iš kart prie kitos, nes, na, po velnių, tai, kaip ten dabar...

2017 m. sausio 28 d., šeštadienis

Lynn Flewelling - Luck in the Shadows



Lynn Flewelling
knyga "Luck in Shadows" arba "Sėkmė Šešėliuose" (Nightrunner 1; ISBN 0553575422; 479p.; Goodreads) yra viena iš tų knygų, kur temos ir veiksmas atrodo tiesiog idealūs, bet atskirti vienas nuo kito ilgais, bereikalingais aprašymais ir kitais veiksmais. Tai, greičiausia, yra daugumos high-fantasy knygų turimas trūkumas. Mat, kaip gi lengviau supažindinti skaitytoją su magiškai pastatytu miestu, jei ne išmesti herojų į priverstinį pasivaikščiojimą jame, tarkim, išbandant naujai perkamą arklį, kur veikėjas sutiks kitus, vienkartinius, asmenis.

Seregil - lygių neturintis plėšikas. Persirengimų meistras su šiokiu tokiu pusėtinai apgailėtinu talentu magijai. Alec, tuo tarpu, tėra tik vargšas našlaitis medžiotojas. Pagaliau sugautas brakonieriaujant ir įmestas į požemius jis randa sėkmę šešėliuose (šis posakis kartojamas gan dažnai, tęstinumas man visada priimtinas), mat Seregil, bėgdamas iš tos pačios skylės, kartu prigriebia ir jį. Laimingas ištrūkęs, Alec nesitikėjo toliau sekusių nuotykių, kelionės į magišką miestą, pažinties su burtininkais ir mitinėmis būtybėmis, bei tokios gausybės pavojų.

Viename iš darbų, Alec - pirmajame, Seregil nukniaukia magišką artefaktą iš be galo pikto (lyg ir) burtininko. Deja, savo jėgas jis pervertino, mat artefaktas greitai ima nuodyti jo gyvenimą ir kraują. Seregil, persekiojamas keistų vizijų, ima nerimauti, ar spės grįžti pas savo mokytoją, iki tos vizijos privers jį iki nebevaldomo kraujo ar savos mirties troškulio. Alec nerimauja nei kiek ne mažiau, mat be Seregil šioj svetimoj žemėj jis daugiau nieko neturi.

Alec istorija tikrai be galo maloni skaityti. Toks paprastas vaikis ir staiga visos smagiausios svajonės - išsipildo. Juk visi turbūt esam pasvajoję apie keliones, nuotykius, įdomius žmones. Ir Seregil - ne standartinis herojus blizgančiais šarvais. Jei ne ilgi pilstymai iš tuščio į kiaurą, kai skiriamas ilgas skyrius aprašyti į kokius gyvūnus virto kuris herojus - knyga būtų ideali. Duosiu 8/10, ir imu skaityti kitą, mat knyga per daug jauki, kad mesčiau seriją vien dėl tempiamos gumos.

Ačiū Įkvėpimo Šaltiniui už rekomendaciją!

2016 m. spalio 8 d., šeštadienis

C.S. Pacat - Captive Prince: Prince's Gambit [2]

Šitos knygos man buvo būtent tai, ko skaitant visada ieškodavau. Sunkus nuspėjamumas, siurprizai, posūkiai, politika be ilgų išvedžiojimų, istorijos glaustumas, kur jau tikrai nieko neišimsi, jokių ilgų išvedžiojimų, monologų, pamąstymų, ir preliudijų į tai, ir apie tai, ką reikės padaryti. Daug kas, netgi, liko visiškai nuslėpta, su pačiomis menkiausiomis nuorodėlėmis į tai kas bus...
Žodžiu, skaitydavau nuo antros valandos nakties, iki maždaug keturių. Nuo keturių jau liepdavau sau dėt ją pagaliau ant lentynos prie lovos ir miegot, bet kur tau... Tada dar ilgokai niekaip negalėjau prisiverst pradėt aprašinėt. Iki galiausiai, įkišau nosį į trečią knygą... Taigi, C.S. Pacat ir jos Captive Prince trilogijos antroji knyga: Prince's Gambit (ISBM 0425274276; 216p.; Goodreads).

Regentas kursto karą su Akielos, ir vienintelis žmogus galintis jį sustabdyti: Verės princas, Laurent. Damen, savo šalies labui, pasiryžta prie jo prisidėti, ir prireikus, ginti savo paties gyvybės kaina šiame žiauriame žaidime dėl Verės sosto. Tai, žinoma, būtų kur kas lengviau padaryti, jei Regentas nebūtų jo prispaudęs vykti į pasienį, atlikti karinės pareigos. Kiekvienas žingsnis ten link - pasikėsinimas sužaloti, ar nužudyti, ir kiekviena pergalė prieš tai - pažadas, jog jie žengė arčiau kažko baisesnio ir žiauresnio. O ir pats Laurent ne toks asmuo, kurį galima lengvai prižiūrėti. Jo nepasitikėjimas kitais - pagrįstas. Tad, kai jis tyliai sau planuoja žingsnius, Damen belieka stengtis neatsilikti. Čia juos sučiumpa ir bando nužudyti, čia jau kažkas gelbsti, žingsnis ir pergalė Regentui, žingsnis ir pergalė Laurent.

Kitoje šios karo palapinės pusėje Laurent plėšomas tarp dviejų ugnių. Atrodo, jog vieninteliai žmonės, kuriais jis gali pasitikėti, yra tie, kurie atvirai pasisakė esą jo priešai. Kaip, kad tas Akielos vergas, miegantis ant savo pagalvių paletės. Jis pasiryžta žengti drastišką žingsnį, ir paprašyti pagalbos iš netikėčiausio šaltinio...

Nebuvo nė lapo, kuriame būtų buvę nuobodu. Skaičiau ir graužiausi, kad negaliu sustot, ir pasilikt daugiau rytojui. Tad galiu duot tik 10-10, mat, po galais, jau pradėjau trečią...

2016 m. rugsėjo 12 d., pirmadienis

Brandon Sanderson - The Final Empire [Mistborn #1]

Pirmiausia tai, pažiūrėkit, koks gražus viršelis! Tikiuosi, kada galėsiu juos įsigyti. Paprastai mėgstu minimalizmą, bet čia - gero meno pavyzdys.

High-fantasy labai mėgstu, todėl nesmagu suprasti, jog labai retai jai turiu laiko, ir pripažinti, kad ne tiek ir daug jos tekę perskaityti. Laimei, vis gelbsti knygų klubas, paskaitau, ko šiaip neskaityčiau. Šį kartą tai buvo Brandon Sanderson "Mistborn: The Final Empire" (Mistborn #1; ISBN 076531178X; 541p.; Goodreads), kuri nenuvylė ir paliko labai gerą įspūdį.

Dieną iš dangaus vis krinta pelenai, viską sutepantys tamsiomis, juodomis ir pilkomis dėmėmis, kurias skaa vos spėja valyti ir plauti. Tuo tarpu naktį tą bjaurų dangų paslepia kai kas baisesnio: tirštas, tyvuliuojantis, sūkuriuojantis rūkas. Toks gilus ir neperregimas, šaltas ir drėgnas, jog į jį joks sveiko proto skaa nedrįstu eiti. Juk jis slepia pabaisas, Gimusius iš Rūko (mistborn), Rūko Šmėklas (mistwraith) ir dar galai žino ką. Ir jei buvai toks kvailas, kad išėjai į rūką, tavęs greičiausia nebeįleis namo. Kas ten žino, gal tu esi ta pati Rūko Šmėkla, vilkinti žmogaus kūną. O gal esi kilmingas Alomanseris (Allomancer, arba Mistborn), ir atėjai tik tam, kad išsivestum jų dukrą, ar juos pačius nužudytum savo malonumui. Tas rūkas niekad nieko gero nežada...

Šis pasaulis pilnas unikalios magijos: vieni gali praryti metalus ir juos deginti, gaudami galių stumti arba traukti, paveikti emocijas, arba sustiprėti. Kiti į metalus gali talpinti prisiminimus, savo jėgą, jaunystę. Rūke iš ties esama keistų būtybių, iš dangaus iš tiesų krinta pelenai, o žmones, visas rases be išimties, valdo eilinis žmogus, kažkada tapęs Dievu. Ką jau bekalbėti, apie paprastesnes keistenybes, legendas, paslaptis, prarastas žinias, ir būtybes, kurių neturėtų būti, kaip kad Inkvizitoriai, su metalo strypais vietoje akių.

Knyga labai įdomi. Pagrindinis herojus neįsimyli herojės. Jis ne kažkoks ypatingai galingas ar talentingas, bet moka rasti reikiamas savybes kituose. Jie visi gyvena viename mieste su dievu. Ir bando jį nuversti... Herojė, Vin, nėra užsispyrusi Merė Sju, ji mokosi, prisitaiko, ir netgi pamėgsta maudynes su kvepiančiais muilais, bei sukneles. O aplink juos esantys žmonės turi ir savo gyvenimus. Žodžiu, knyga labai unikali, ir man be galo patiko. Labai gaila vieno ar dviejų istorijos posūkių, bet ką padarysi, buvo verta. Knygai duodu stiprų ir pilną 10-10, mat nėr čia ko, per retai aš tokių gaunu.

2016 m. rugpjūčio 6 d., šeštadienis

John Flanagan - Degantis Tiltas [2]



Antrą John Flanagan Žvalgo Mokinio knygą "Degantis Tiltas" (Ranger's Apprentice: The Burning Bridge; ISBN 0399244557; 262p.; Goodreads) perskaičiau prieš porą dienų, bet niekaip neradau tinkamų žodžių aprašymui. Dabar gi galvoju, kaip bus, taip bus, reikia pabandyt ir baigt tempt gumą.

Morgaratas, žiaurusis karvedys iš Nakties ir Lietaus žemių kelia ant kojų armiją. Bevaliai, pavergti padarai, arba tokie pat godūs ir pikti jie telkiasi į vis didesnius būrius, ir kelia vis didesnę grėsmę. Atėjo metas jam atsiimti tai, kas jo, o kas ir kiek dėl to žus - nesvarbu.

Tuo tarpu Vilis virsta tikru miškiniu. Lankininko sugebėjimai jau dabar įspūdingi, o jis vis dar mokinys. Būtent tokie sugebėjimai ir jo nepatyrimas padarė jį puikiu kandidatu būti vienu iš trijų pasiuntinių į Keltiką, vieną iš kraštų, kurie taip ir neatsakė į kvietimą telktis prieš Morgaratą. Judant ten link ima aiškėti kodėl: tuščias pasienis, kaimai be žmonių, ir ta kraupi giesmė, kurią vis atneša vėjas...

Ši knyga yra geras pavyzdys mano nenoro mesti jokios pradėtos knygos. Joje daug gerų ir netgi labai gerų vietų, bet nuobodžios - prailgsta be galo. Bet paskutinis skyrius visa tai atpirko tiek, kad nė nebežinau, ar noriu jas parduoti. Gal verčiau pasilikti, gal net kitų reikėtų... Turbūt bus aišku po trečiosios. O šiai kol kas duodu stiprų 8/10, nei daugiau, nei mažiau.

2016 m. birželio 11 d., šeštadienis

Jacob Grey - Krankas: Varnų užkalbėtojas

Mėgstu urban fantasy, tą tokią bent kažkiek modernią, miesto fantastiką. Tokios knygos labai tinka pailsėjimui nuo rimtos fantasy literatūros. Net jei, tarkime, istorija ne pati geriausia, tai paprastai tą kompensuoja aplinka, arba priešistorės. Jacob Grey knyga "Kranas: Varnų Užkalbėtojas" (Ferals: The Crow Talker; ISBN 978-9955-23-901; 295p.; Goodreads) nėra pati gryniausia urban fantasy, bet ta fantasy dalis viską gražiai atsvėrė: nemalonūs net skaityti blogiukai, šiurpus ir gudrus jų galva. Bei vienas kitas gerai pamatuotas posūkis. Jei knygas reikėtų su kuo nors lyginti, sakyčiau tai Nikolas Flamelis susitinka su Žvalgo Mokiniu.

Krankas - jaunas našlaitis gyvenantis apleistame parke, lizde, kurį susisuko pats. Gyvena jis ten su trimis varnomis, iš kurių viena - balta, akla ir, atrodo, nebylė. Kas naktį jį lanko košmarai apie tai, kaip jo tėvai išmetė jį pro langą, kur jį krentantį pasigavo ir nusinešė varnos. Tik štai vieną naktį tas sapnas pakinta ir dar labiau apkartina berniuko gyvenimą. Sapne pasirodo naujas veikėjas, išblyškęs vyriškis juodomis akimis. O dar ir nebylė varna prabilo: ateina vorai, ir mes jų grobis.

Per pirmąją knygos pusę prasiirti nėra labai lengva, mat mums bandoma viską paaiškinti. Krankas žinojo esąs kitoks dėl gebėjimo susikalbėti su varnomis, bet dabar sužino ir, kad tokių esama daugiau, valdančių ir kalbančių su gyvūnais. Kaip ir paprastų žmonių, šių užkalbėtojų būna tiek gerų, tiek ir blogų. Ir dabar yra pats tas laikas tuos geruosius vėl sutelkti krūvon, kad ir kiek nedaug jų belikę. Mat tas, kas Juodamūrį pavertė šia apšapusia tamsia skyle, ir taip praretino užkalbėtojų gretas ką tik vėl tapo grėsme. Tik į vieną klausimą niekas negali atsakyti: kaip seniai miręs asmuo gali vėl kelti tokį pavojų visai gyvasčiai?

Džiaugiuosi, kad gavome šios knygos vertimą, tokių mums tikrai labai trūksta. Ir nors negaliu jos dėti prie mėgiamiausių, mielai paskaityčiau ir kitas, jei tik jų dar bus. Kol kas duosiu 8/10, bet manau reitingas kils, kai knygose nebereikės atpasakojimų tam, kad skaitytojas suprastų, kas vyksta.

2016 m. gegužės 9 d., pirmadienis

David Gaider - The Calling [Dragon Age 2#]

Pagaliau gavau progą paskaityti ir antrą Dragon Age knygą, antrą, šį kart daug artimesnę priešistorę pirmam žaidimui - Dragon Age: Origins, David Gaider "The Calling" (ISBN 0765324091; 444p.; Goodreads). Kol kas abi knygos pasirodė labai paprastos, bet pilnos įdomių, spragas iš žaidimų užpildančių dalykų. Tie, kas žaidimų nežaidėte - nebėda, jas galima ir, kaip tiesiog fantastikos knygas sau suskaityt, ir daug neprarast. Esmę tikrai suprasit, ir kas tas Dragon Age žinosit.

The Chant of Light (Šviesos Giesmė) pasakoja apie Tevintero magus, Magistrus, kurie įžengė į Fade (sapnų ir dvasių pasaulis, kai užmiegame - patenkame ten, kai mirštame - pro ten keliaujame kitur, burtininkus ten nuolatos suvilioti bando demonai, ir jei jiems pavyktu, jie galėtų įžengti į žmonių pasaulį burtininko kūne) fiziniuose savo kūnuose. Jie atvėrė Aukso Miesto (rojaus ekvivalentas) vartus, žengė per pilies koridorius, ir rado Kūrėjo (Maker) sostą - tuščią. Jų arogancija sutepė visa ką aplink, kol galiausiai Aukso Miestas tapo Juoduoju Miestu (Black City, nuo to momento prarastojo rojaus ekvivalentas), ir nuo šiol ten net sapnuose bijoma įžengti. Patys Magistrai buvo ištremti, gilyn į požemius, toliau nei bet kokie Gilieji Keliai (Deep Roads), kada nors išrausti nykštukų, kur jie virto pirmaisiais Darkspawn'ais. Čia savo korupcija naikino viską, ir kūrė tokius pačius kaip jie. Vedami tik vieno, paskutinio jiems likusio instinkto, jie rausiasi pro tunelius, kartais išlipdami net į paviršių, ieškodami belaikės Dainos ištakų, vienintelės jų protus pasiekiančios šviesos, dainuojamos Senųjų Dievų, miegančių giliai po žeme. Radę, būdami tik bevaliais padarais, jie negali atsispirti impulsui, ir tuos dievus sutepa ta pačia tamsa. Ir tokiam Suteptam Dievui pabudus, grėsmė kyla visai egzistuojančiai gyvasčiai, nes prasideda, tai, ką Grey Wardens (Pilkieji Sargai) vadina "Blight", kai darkspawn's kylą į paviršių, vedami Arkdemono (Archedemon, to sutepto dievo), siekdami jį užimti ir sunaikinti.

Grey Wardens, gal todėl ir Grey - pilki, mat stovi tarp paprastų žmonių ir tų demonų. Ritualas juos užkrečia ta pačia tamsa, kas leidžia jiems tiek jausti, kur tie padarai yra, tiek ir juos nugalėti. Kai tamsa juos apima per stipriai, jie ima girdėti tą pačią Dainą, kurią girdi ir Darkspawn. Tada, kad išvengtų tokio baisaus likimo, kaip virtimas demonu, jie išeiną į Giliuosius Kelius, seniai nykštukų apleistus, kur iki mirties kovoja, stengdamiesi su savimi anapilin pasiimti kuo daugiau šių prakeiktų būtybių. Visas šis procesas ir vadinamas Šauksmu - The Calling.

Genevive brolis, nors jau kažin kiek laiko praleidęs požemiuose, vis dar gyvas, kas jai kelia siaubą. Jos brolis turėjo retą dovaną jausti, kur yra Senieji Dievai. Ir nors Darkspawn įkaitų neima - kažkas ten vis vien vyksta, ji tai tiesiog žino. Didžiausia bėda dabar ne įkalbėti kitus Wardens keliauti su ja ieškoti jos brolio, o rasti, kas juos ten nuvestų. Mat esama tik dviejų žmonių, kurie galėtų tai padaryti, ir vienas jų: pats Fereldeno karalius, Maric Theirin. Sekantis pasirinkimas, ne ką geresnis, mat jis - Maric'o dešinioji ranka, Warden'ų nemėgstantis Loghain Mac Tir.

Knyga tikrai lėta, to neneigsiu. Daug ėjimo ir pažindinimosi. Daug veiksmo iš geriausių Origins žaidimo detalių, tarsi sustumtų į vieną, tad net drįsčiau rekomenduoti knygą skaityti jau po žaidimų. Bet neįdomu tikrai nebuvo. Gaila tik vieno, kad tai turbūt paskutinė Dragon Age knyga, kurioje dieną išgelbsti Loghain ir Maric. Tie du tokie sakyčiau nemirtingi. Knygai duosiu 8/10, daugiau negaliu, o mažiau - nenoriu.

Faktai tiems, kas jau žaidė žaidimą, ir nežino ar skaityti:
1. Susipažinsit, su Alister'io mama.
2. Susipažinsit su Architektu.
3. Turbūt imsit nemėgti Orlais taip pat, kaip Loghain.

2015 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Neil Gaiman - Trigger Warning



  Trumpų istorijų kolekcijas aprašyti man kažkaip visada sunkiausia. Net jei ji visa nepatiko, tai išdėstyti ir paaiškinti kodėl - sudėtinga. O jei patiko tik jos dalis, kaip tada? Ir net tokiu atveju, kaip šis, su Neil Gaiman knyga "Trigger Warning" (ISBN 0062330268; 310p.; Goodreads), kai daugiau ar mažiau patiko visos istorijos be išimties - nežinau, kaip tai perteikti.
  Istorijų čia yra visokių, tikrai kiekvienas sau ras bent vieną. Supernatural, fantasy, siaubo, detektyvai. Vienos pagrindinis herojus, buvo ne kas kitas kaip Dr Who, o kitoje gi - pats Šerlokas Holmsas. Toji istorija buvo viena iš dviejų man labiausiai patikusių.
  Šerlokas joje jau senas, užsiimantis bitininkyste. Tačiau niekas tiksliai nežino, kam jis to ėmėsi. Ir kai išvyksta į tolimąją Aziją ieškoti stipresnių bičių savo eksperimentams - niekas nebesitiki jo sugrįžtant.
  Antroji istorija vadinosi "The Man Who Forgot Ray Bradburry". Artima tokia, atrodė jog autorius mano galvos vidų aprašė. Ten skylė kur kažkada buvo žodynas. O va ten trūksta žodžio, ir liko tik ilgas to žodžio aprašymas, jo reikšmė, bet ne jis pats.
  Fantastinės istorijos paliko geriausią įspūdį, tai pasidairysiu Neil Gaiman darbuose, gal dar ką tolkieniško rasiu. Pačiai knygai duosiu 8/10, mat dar kažko trūko, labai nedaug! Bet rekomenduoti tikrai galiu, verta paskaityti.

2015 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

John Flanagan - Žvalgo Mokinys: Gorlano Griuvėsiai [#1]



  Į jaunimo literatūrą (ar net literatūrą vaikams) įsitraukiau ganėtinai vėlai savo skaitytojo "karjeroje". Pirmosios knygos tikrai nebuvo tinkamos mano amžiui, bet išmokė mylėti knygas, ir to užtenka. Dabar gi jaunimo literatūrą saugau lentynose, kaip poilsines knygas. Jos man tinkamiausios kai reikia pragyventi neskaitadienius, arba, kai reikia pailsėti po visokių "Ledo ir Ugnies Giesmių". Taip jau išėjo, kad John Flanagan pirmą Žvalgo Mokinio serijos knygą "Gorlano Griuvėsiai" (Ranger's Apprentice: The Ruins of Gorlan; "Nieko Rimto" 2014; ISBN 978-609-441-185-4; 248p.; Goodreads) pasiėmiau dėl abiejų priežasčių, ir nė kiek nesigailiu.
  Istorija nuostabi savo paprastumu. Vilis - mažas ir liesas našlaitis, vienas iš globotinių, kurių tėvai - žuvo kare su Tamsos Jėgomis. Jiems suteikiama galimybė tapti mokiniais, kuo pagerbiamas jų tėvų atminimas. Vilis, gyvendamas fantazijomis apie tai, koks tėvas turbūt buvo riteris, didingai žuvęs mūšyje, troško būti kariu. Bet, turbūt nė neprabilęs suprato svajonei žlugus.
  Miškiniai - lyg kokie Sapkowskio Raganiai - jų bijoma, jie laikomi keistuoliais. Bet faktai lieka faktais - be Miškinių, dar vadinamų šnipais, išgyventi karalystei neįmanoma. Kažkada, kilus pirmajam karui, būtent miškinis pravedė armijas pro miškus, kur buvo sutrinta priešo kariauna. Ir štai, atrodo po tokios ilgos tylos, tas priešas vėl kelia galvą. Jis stiprėja ir visų pirma nori keršto, žūties tų, kurie pakenkė labiausia. Tarp jų - ir to vis dar niekšiškai gyvo miškinio. Pastariesiems skubant į savo kraštus, įspėti savo valdovų, Vilis, su pora kitų miškinių, traukia į patį įvykių centrą - Gorlano Griuvėsius. Čia jis ir supranta, koks nuobodus tas kario gyvenimas, palyginus su miškinio.
  Kaip ir sakiau, knyga nuostabi savo paprastumu. Geri nuotykiai, nesibraunantys vienas per kitą, su minutėle ten ir šen atsikvėpti ir geriau pažinti herojus. Paprasta ir įdomu. Lengva ranka duosiu 9/10, mat pritrūko tikrai labai, labai nedaug. O ir išversta, bei sutvarkyta labai gražiai. "Nieko Rimto" dar niekad nenuvylė.

2014 m. rugsėjo 16 d., antradienis

George R.R. Martin - A Clash of Kings



  Su Ledo ir Ugnies Giesme turiu tokius "nekenčiu tavęs, bet myliu" santykius. Pradžia visada motyvuoja skaityt, vidury išsenku ir būna nebeįdomu, nes tenka perskaityt aštuonis skyrius, kad prieitum iki to vieno įdomaus. Bet štai pabaiga! O, vaikyti, kokia pabaiga. George R.R. Martin knyga "A Clash of Kings" (Karalių Kova; "Harper Voyager" 2011; ISBN 978-0-00-744783-1; 874p.) jau antroji Ledo ir Ugnies Giesmėje ir baigėsi ji tikrai gerai.
  Paprastai knygose stebime magijos mirtį. Ar tai būtų Žiedų Valdovas ir paskutiniai elfai, besitraukiantys į Vakarus, nes ateina Žmogaus valanda valdyti Ardą. Ar Raganius, kur monstrai nyksta ir raganių vis mažiau reikia, o į burtininkes žiūrima labai kreivai. Čia gi būtent tai ir žavi - Magija buvo mirusi, bet su Deni (Dany) ir jos trimis Drakonais, ji vėl grįžta. Medžiai vėl turi akis. Tik štai aš vis galvoju, ar tai tikrai drakonai, o ne žiema?
  Septynias Karalystes, valdomas Geležinio Sosto drebina karai. Ir kokiu negeru metu, kai ruduo tikrai jaučiamas ir žiema tikrai artėja. Pats tas metas, kai reikėtų kaupti, o ne deginti, mat ilga vasara, kuri tikrai buvo ilga, žada ilgą žiemą. Bet še, kad nori, Karalių daugiau nei sostų. Robas Starkas, Karalius Šiaurėje kovoja su Lanisteriais, Lordu Taivinu (Tywin, dovanokit, aš nežinau deja kaip Lietuviškai vardus vertė, jei kas atsimenat, tai labai kviečiu komentaruose man parašyti) konkrečiai. Arija Stark, atitarnavusi šiam lordui, pateko į kito rankas nė iš tvirtovės ribų neišėjusi, bet atrodo jai jau įsiėdė, ypač kai šis irgi ketina pasitraukti. Labai gaila, kad ji neiškeliavo su tuo Beveidžiu, būtų man Burtininko Mirtis iš naujo... Branas ir Rikonas Starkai, mažieji princai Šiaurėje, liko išduoti ir privalėjo išsiskirti, kad Starkų linija išgyventų. Visa laimė, kad jų išdaviką irgi išdavė, ir dar taip, kad net man teko pripažinti - va čia tai geras posūkis. Sansa Stark tuo tarpu gavo pamatyti kas vyksta šalia Geležinio Sosto, kai jo gviešiasi tiek daug, o jo gynėjai - tokie skystimai. Jų motina, Keitlin Stark tuo tarpu išvydo šį bei tą, ko pamatyti tikrai nenorėjo. Baisią brolžudystę. Ir gal būt viena iš pirmųjų išvydo rimtą magijos grįžimo žymę. Ir žinoma, pavainikis Starkas, Džonas Sniegas, už Sienos ribų, kur toji magija šaltyje gal būt niekad ir nebuvo mirusi, kovoja turbūt pačią svarbiausią kovą iš visų...
  Žodžiu taip. Nors Dany man labai patinka, bet kalbu apie Starkus. Ir kalbant suprantu, kokie svarbūs, kiekvienas iš jų. Pas mane čia šios serijos gerbėjai dažnai diskutuoja, tai kas gi ugnis, o kas gi ledas. Žinoma, Dany turėtų būti Ugnis, juk ji - Drakonų Motina, bet Starkų net šūkis - Žiema Ateina. Tad ar ne jie - Ledas? Na, pamatysim, dar labai daug liko. Šiai knygai duosiu tik 9/10, nes nors buvo gera ir tikrai nėra ko iš jos išmesti, ką retai tegaliu pasakyti, visgi labai jau ilga kelionė link tikslo galvos. Geriau nei 22 knygos serijoje, žinoma, bet visgi... Tačiau trečiai knygai tikrai gerai nuteikė. Ir ši - tikrai gera, tiesiog ne tiek. Pati serija kol kas gauna labai stiprų 9, žiūrėsim kaip toliau eisis.

2013 m. gegužės 19 d., sekmadienis

David Gaider - Dragon Age: The Stolen Throne



  Knygą perskaičiau dar vakar, bet vis nesugebu jos aprašyti. David Gaider yra vienas pagrindinių žaidimų Dragon Age istorijos rašytojų, o "The Stolen Throne" ("Užgrobtas Sostas"; Tor; Bioware 2009; ISBN 978-0-7653-2408-5; 386p.) yra pirmoji knyga, priešistorė žaidimui "Dragon Age: Origins". Ir gal būt skamba keistai "knyga žaidimui", bet žaidimas gimsta iš istorijos, tad nenuostabu, juo gimsta ir ištisi tomai, kurių žaidimų kūrėjai nesugeba panaudoti. Žaidimo žaisti, beje, visai nebūtina, kad ši knygą patiktų. Tai pakankamai unikalus ir be galo įdomus fantazijos pasaulis, su elfais, nykštukais, demonais ir burtininkais. Bei - bundančiais drakonais.
  Fereldeną savo kietame kumštyje laiko uzurpatorius. Bene kas dien jis ištremia tai vieną, tai kitą Fereldeno aukštuomenės asmenį su visais jo pavaldiniais, lauk iš savų žemių, kad jas galėtų paskirti saviems, Orlesio žmonėms. Jie - niekina "šunų mylėtojus" ir vis kartoja, kad Fereldenas, tai kažin kokia bjauri, murzina bala. Bet - jų bala. Tuo tarpu ištremti žmonės, kartais netgi su asmeninėmis armijomis, telkiasi į būrius. Neapykanta, nuoskaudos ir viltis stumia juos toliau, į miškus, slėnius ar vis dar draugiškus miestus, kur jie galėtų apsijungti ir stoti į kovą. Kartu su Maištininku Princu, paskutiniu tikru Fereldeno įpėdiniu - Princu Mariku.
  Knyga prasideda Karalienei Moirai sušukus - BĖK! Ir Marikas bėga, bet aklinai juodą mišką, nuo persekiotojų dirbančių uzurpatoriui. Čia ir prasideda visos negandos, mat Marikas staiga suvokia nieko neišmanąs apie gyvenimą. Jis nė nežino kur randasi, mat keliaudavo iš paskos motinos ten, kur ji vesdavo. Jei reikėdavo pasukti - ji jam pasakydavo. Jei reikėdavo sustoti - vėlgi, kas nors liepdavo sustoti. Ir štai, jis visiškai vienas, galai žino kur, pasaulyje, kur elfai, išsilaisvinę iš vergijos į žmones žiūri vis dar nepatikliai ir jei šie žengia į jų teritoriją - nepasibodi paleisti strėlę iš šešėlio. Vienas pasaulyje, kuriame tarp žmonijos ir Tamsos Išperų (darkspawn) stovi tik Mirusiųjų Legionas, suformuotas iš nykštukų, kurie paskyrė savo gyvenimus gindami Žemutinius Kelius ir iki mirties žudydami Išperas, kartu su Pilkaisiais Sergėtojais (Grey Wardens), kurie jau išgirdo Arkdemono šauksmą ir suprato esą netoli mirties, kai Išperų užkratas pagaliau sunaikins jų kūnus ir protus. Pasaulyje, kuriame burtininkai - dažnai nė žmonėmis nelaikomi, jų bijoma ir tiek tetrūksta, kad juos imtų medžioti. Pasaulyje, kuriame vėl pasirodė išnykusiais laikyti drakonai...
  Mariką išgelbsti atsitiktinai sutiktas vaikinas, kuris idealiai atsvėrė visą Mariko iškalbą ir nesugebėjimą išgyventi. Jis - Logeinas Maktiras, vienas iš tų, kuriuos uzurpatorius išstūmė iš jų žemių. Vienas iš tų, kurie kovoja dėl išgyvenimo. Bėda tik ta, kad jam nerūpi ar Marikas - teisėtas princas ar ne. Jis nekenčia Orlesių, bet įpėdiniui meilės irgi nejaučia. Galų gale, tai per šitą vaikėzą žūva jo tėvas. Bet prieš mirtį Logeinui buvo liepta princu pasirūpinti, o tėvui duoto paskutinio pažado sulaužyti jis nedrįsta. Tad abu iškeliauja per Laukines Žemes, pavojingiausią vietovę visame Fereldene, kuriose pilna vilkatų, barbarų ir teisėsaugai nežinomų burtininkų. Jiedu traukia ieškoti Mariko armijos, o tada - būdo atsiimti teisėtą sostą. Nuotykių pasiutusiai daug. Patekę į Giliuosius Kelius jie kovoja su Senaisiais Vorais, kurie dydžiu prilygsta nedideliam namukui, su Tamsos Išperomis, suranda net ir Mirusiųjų Legioną, bei būrius visokių asmenų, bei būtybių.
  Nuobodu nebuvo nė vienam puslapy  Marikas turi puikų savikritišką humoro jausmą, o Logeinas jį atsveria šaltu protu. Bėdos dėl panelių lydi jaunuolius, nepaisant aplink šėlstančio karo. O kur dar šaunūs nykštukai, neprilygstami elfų rasės lankininkai, asasinai, bardai, burtininkai, golemai ir tas šlakelis politikos, kad knyga netaptų vaikiškai paprasta. Viskas subalansuota, tad duodu stiprų 10-10. Jau seniai neskaičiau tokios fantasy knygos. Kiek žinau Dragon Age yra ir daugiau knygų, tad eisiu ir tas susirasti. Dar syk priminsiu, kad skaityti galima apie žaidimą nė nežinant, ir nė nemanant jo žaisti.

2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis

Peter Freund - Laura ir Šviesos Labirintas



 

Kol kas ši Peter Freund Lauros knygų dalis yra paskutinė, šeštoji, “Laura ir Šviesos Labirintas” (Laura und das Labyrinth des Lichts; “Alma Littera” 2008; ISBN 978-9955-38-175-4; 432p.), bet oficialiai P.F. jau pernai išleido septintą knygą, „Laura und der Kuss desSchwarzen Damons“ (a su umliautu), ir jei mano vokiečių kalba dar ne visai surūdijo, tai vertime vadintis turėtų „Laura ir Juodojo Demono Bučinys“. Į naujosios knygos istoriją nesigilinau, nes ši, šeštoji knyga, idealiai viską užbaigia, tad jei leidyklos vėl pasišiukšlins ir taip niekad ir nesulauksim vertimo, verčiau nesierzinti trupiniais (mat vokiškai jos tikrai dorai neperskaityčiau. Nors gal, kas ten dabar žino)...

"-<...>Kaip čia mes sakome: "Kur kaklas, ten yra ir į ką suleisti dantis." Taigi tas gandas, matyt, ne iš piršto laužtas."

  Kaip jau spėjau paminėti, knyga viską idealiai užbaigia ir paaiškina begales iki tol nepaaiškintų dalykų. Žinoma, vietomis vėl mane juodai supainiojo, mat matyt nebemoku tiesiog leistis pagal knygos srovę, kai rašoma tokiu konkrečiu stiliumi (yra knygos jaunimui, ir yra Knygos Jaunimui, Laura yra knyga jaunimui. Bartimėjaus trilogija yra Knyga Jaunimui. Turbūt aiškiau netapo...), tai ir kibau tai šen, tai ten. Bet taip, jei jau apskritai imant visas šešias knygas, ši man patiko labiausia. Jau kaip ir viskas paaiškinta, todėl susitelkiama į reikiamus dalykus, pristatomas arch-demonas, kuris lyg ir galingiausiu būdamas, apsireiškė tik dabar. Jis kaip ir Liuciferio atitikmuo, buvęs galinga angelas, maištavo, tapo puolusiu. Tik ten angelai vadinami Debesų Šokėjais, tai jis – Puolęs Debesų Šokėjas. Aš ne prieš vienų daiktų vadinimu kitais, tad ir toliau džiaugiausi, kad pasitelkta man įdomių būtybių. Trūko tik drakonų, mat dabar aišku jau tik vienas padeda... E, kas dar? Nebebuvo tos juokingos sąsajos su pavadinimu, tik pačiame gale Šviesos Labirintas tampa svarbiu, iki tol nieks nieko nevelia. Išmirė galybė herojų ir dar taip fantastiškai, kad į neprastą filmą tiktų. Ir šiaip jau, šauni knyga. Jei ir toliau tolyn – geryn, tai septinta turėtų būt tikrai gera. Gal jau ir šitie vaikai, kurie elgiasi ne itin vaikiškai, jau būtų kiek paaugę (vėl gi, tarkim to paties amžiaus yra Laura Leander ir Vilas iš Tunelių > elgsena visiškai skirtinga, net jei situacija tarkim, savaip vienoda), ir jų sprendimai, darbai ir pernelyg (man) nemaloniai aprašinėjamos detalės imtų derėti su žinomomis datomis.
  Tataigi, privėliau čia ir nieko doro nepasakiau. Trumpinam – knyga gera, jei šios šešios būtų mano, padėčiau jas po Hariu Poteriu, netoli Narnijos Kronikų. Duosiu knygai 8/10 ir vilsiuos, kad kada nors ims Alma Littera ir nuspręs nebekiaulint. Ir visgi, džiaugiuosi, kad bent kol kas su Laura baigta. Reikėjo skaityti ankščiau, tikrai reikėjo. 

2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis

Peter Freund - Laura ir Ugninės Gyvatės žiedas




Atrodo aš vis ieškau logikos knygose apie 14-mečius ir nesuprantu, kodėl nerandu. Nesupraskit klaidingai, kaip ir ankstesnės, taip ir ši Peter Freund knyga „Laura ir Ugninės Gyvatės Žiedas“ (Laura und der Ring der Feuerschlange; „Alma Littera“ 2007; ISBN 978-9955-24-835-4; 424p.,) – neblogos, tai ne Haris ir jo gauja, bet vis vien dar pusė velnio. Ir intrigos šiek tiek yra, ir kabinančių vietų. Bet.
  Gerai, kaip čia viską išdėstyt. Čia atrodo penkta knyga, priešpaskutinė. Joje labai šauniai raitoma intrigėlė, viskas tempiama iki paskutinės akimirkos, nėra kaip ir jokių aiškių ir suprantamų „jei padarysiu tą ir tai, tai nutiks tas ir tas, o tada aš laimėsiu“, kiekvienas veiksmas neaišku kokiu maginiu būdu veda į pergalę, tad tik tiek ir aišku – jei pavyks, na tai jau kaip nors paskui viskas susitvarkys. Man tai skaitant nekenkė. Juoba, kad tarkim šioj knygoj atsirado dar ir kažkokia angelų rasė, vadinas jau gavau sau dvi dovanėles, drakonus ir angelus. Vienas nemiruolis pagaliau pripažintas „vampyru“, ir nors jį vis minėjo ir minėjo, taip ir nepasižymėjo vyrukas. Pamiršta buvo ir daug kitų paprastai įprastų herojų ar dalykų, kuriuos Laura su tais herojais darydavo. Susitelkta į aprašymus, prisiminimus ir tokius visai ne tėviškus reikalavimus iš tėvų, kaip tarkim „rizikuok gyvybe, nes man atrodo, kad manęs nemyli“ (čia perfrazavau, bet patikėkit, esmė taikli). Šioje knygoje, pagaliau, nebuvo to „tikiuosi jai nereikės susitikti su –viršelio pavadinimo monstras-, nes to ji neįveiks“ dalyko, vietoje to viskas pakankamai šauniai sukosi apie Faustą ir Hadą, stebuklingus žiedus ir dar ten visokias suktenybes. Tai, knyga kaip ir gera...
  Suerzino tai, kad kai jau pagyriau Laurą, kad va, mergaitė patirties įgavo, nebe tokia kvaila, ji ėmė ir vėl atgal žengė. Yra asmenų knygose, kuriais ji nepasitikėjo nuo pat pradžios, kurie jai kenkė ir ji žinojo, kad jie jai kenkia. Vietoje to, kai tik jie ima dviveidžiauti, vietoje to, kad ir toliau įtartinai žiūrėtų į jų darbus, ji ima ir staiga nusprendžia, kad puiku, vadinasi, dabar jūs mano draugai. Suprantu, kad jai dar tik 14-ikti eina, bet tai ne pirmas vaikas kurį sutikau knygose ir kuris vedė iš kantrybės, tad širdin to neimkit, nosferatai. Dar įdomu, kad yra teiginių „tokių dalykų nebūna“, kai tuo tarpu aplink dedasi begalės dalykų, kurių šiaip jau nebūna. Kažkaip galai nesuėjo.
  Bet, kadangi ir vertėjas šį kart pasistorojo, ir knygos pabaiga suintrigavo, nemanau, kad turiu teisę ją peikti. Galų gale, sau žadėjau, kad šią bandytą-Hario-konkurentę perskaitysiu jau velniai žino kada, o delsiau iki stuktelėjo tiek kiek stuktelėjo, o dabar skundžiuosi, kad knyga jaunimui nelabai sueina? Ne jau. Duosiu 7/10 ir užsičiaupsiu.

Anotacija: Po mįslingos avarijos, įvykusios prieš daugelį metų, Laura mano, kad jos mama mirusi. Bet paskui drakonas Gurgulijus jai pažadina viltį, kad Ana Leander gali būti gyva. Kad tuo įsitikintų, Laura ryžtasi leistis į sapnų kelionę į savo praeitį. Visi ženklai rodo, kad Ana atsidūrė niūrioje Šešėlių karalystėje. Tačiau pakliūti tenai galima tiktai turint legendinį Ugnies Gyvatės žiedą. Kai Laura jį pagaliau aptinka ir išsiruošia į Šešėlių šalį, ji dar nenutuokia, kad leidosi į patį pavojingiausią nuotykį...  

2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

PFAF [1] - Užslinks Naktis



  Tvarkiausi knygas, ieškojau ką būtų galima atiduoti, ką parduoti, ką padovanoti ir akis užkliuvo už Eridano knygos, tiksliau Pasaulinės Fantastikos Fondo [SF] knygos, pačio pirmo [1] numeriuko. Knyga vadinosi „Užslinks naktis“, o vietoje autoriaus puikavosi užrašas „Amerikiečių fantastika“ (patikrinau visas biografijas, visi tikrai amerikiečiai), tataigi ir apsiėmiau paskaityti („Eridanas“ 1990; SBN 45-89942-277-7; 191p.) šią pirmą PFAF knygą. Va ką radau...

Isaac Asimov „Užslinks naktis“ (Nightfall)

  Asimovas visada mokėjo pateikti vaizdus iš menkai te žmogui suvokiamų būtybių pusės ir lyg koks Lovecraftas – šiurpinti mus tuo, kas kaip žmonių, pratusių prie tokios kasdienybės, gąsdinti, kaip ir neturėtų. Va ši jo istorija ir vėl tokia. Kažkoks galaktikos užkampis su žmonėmis, kurių planetoje diena tęsiasi pustrečio tūkstantmečio, mat saulių ten gyvas velnias, nesuprasi net kas apie ką ir sukasi. Tai va, vieną kartą per tiek ir tiek metų įvyksta visiškas užtemimas ir tie žmonės pirmą kartą pamato žvaigždes. Anot jų religijos – siela pas jas išeina, o besielis kūnas lieka gyventi kaip žvėris. Anot jų ne itin pažangaus mokslo, kas beje nuostabiai pateisinta, žmonės tiesiog išprotėja nuo tamsos sukeliamos klaustrofobijos, erdvės lauke dydžio, žvaigždžių abejingumo ir matyt suvokimo, kad jie visi nieko nežinojo...
  Nuostabi istorija!

Robert Silverberg „Pamatyti nematomą žmogų“ (To see the Invisible Man)

  Istorija su daug potencialo, tačiau prastai išnaudoto. Kažkuriais tai ten ateities metais gali draugą apskųsti, kam su tavimi šaltai elgiasi. Galima bausmė – štampas ant kaktos, kuris verčia visuomenę tave ignoruoti, lyg tavęs iš viso nebūtų. Atrodo gal ir įdomi perspektyva, juk eini ir darai ką nori. Bet juk ir kiti gali imti ir užvažiuoti tiesiai ant tavęs, einančio per gatvę ir likti nenubausti, mat pagal įstatymą – jie neturėjo tavęs matyti. Atrodo, tikrai smagi išgyvenimo istorija? Na va, o autorius vietoje to pasirinko „žmogiškos šilumos, nuolankumo“ temą. Ir gerokai sudirbo tai, kas galėjo būti itin smagu. Bet bent už originalumą pakelsiu nykštį į viršų.

Philip Jose Farmer „Antradienio Pasaulis“ (The Sliced-Crosswise Only-On-Tuesday World)

  Hm, na... Ar žinot tą pasaką, kur vyras ir žmona labai vienas kitą mylėjo, bet buvo neturtingi, tačiau kažkokia ten proga vis vien norėjo viens kitam padovanoti ką nors ypatingo, todėl moteris pardavė savo gražiuosius plaukus, kad nupirktų vyrui apyrankę ar tai grandinėlę jo mylimam laikrodžiui, o jis tą laikrodį pardavė, kad nupirktų jos puikiems plaukams kažkokį papuošalą ar šukas? Tai čia lyg ir tokia istorija. Viskas vyksta ateityj, kur žmonės gyvena tik tam tikromis jiems skirtomis dienomis. Jis gyveno antradienį. Ji – trečiadienį. Jie įsimylėjo, bet niekaip negalėjo būti kartu. Tada abu rado būdą, kaip susieiti kartu...
  Pernelyg nuvalkiotas siužetas, kad ir kaip šviežiai pateiktas. Net ne tame blogumas, tiesiog viskas taip praskrido pro šalį, kad taip ir paliko visą eilę logikos paaiškinimų reikalaujančių klausimų.

Robert Sheckley „Nepaprastas ginklas“ (The Last Weapon)

  Trumpa ir ne itin įdomi istorija apie tai, kaip lengvai viską galima sunaikinti, o dar tiksliau – susinaikinti. Net ir pažangiausios civilizacijos kuria ginklus. Kartais – pernelyg tobulus...

Fritz Leiber „Nesvetingasis Lankhmaras“ (I‘ll Met in Lankhmar)

  Šią istoriją jau teko skaityti papildytame leidime „Nevono Magija“ ir tada ji man labai patiko. Patiko ir dabar. Tai ne mokslinės fantastikos istorija, kaip visos prieš tai ir po to šioje knygelėje. Ši vyksta fantasy tipo pasaulyje, kur ir magija, ir kovos kardais yra pats tas reikalas.
  Lankhmaras yra vienas iš, tarkim, prestižiškiausių miestų Nevone. Yra sakoma, kad gali iš jo išvykti, bet kartą pabuvęs – vis norėsi grįžti ten. Būtent čia ir susitiko du kieti, juokingi ir tiesiog neregėti vyrukai. Vikingo stoto apžėlęs raudonplaukis iš pačių šiaurės gelmių – Fafhrdas (būtent taip ir rašosi) ir pietietis burtininko mokinys, kuris taip niekad ir netapo nei Baltuoju, nei Juoduoju, mat dėl labai romantiškų ir aišku kvailų priežasčių gavo sprukti – Pilkasis Keliautojas. Patariu skaityti ilgesnę istorija ir su šia mažute negaišt laiko, juoba, kad ana „Nevono Magija“ turi ir priešistorę toj pačioj knygoj. Ją rasit tarp Eridano leistos serijos „J.R.R. Tolkieno Mokiniai“. Šie du vyrukai prieis net iki to, kad pavogs visą namą, tad tikėkit, kai sakau, kad nuotykiai jųdviejų, gal ir ne labiausiai kabinantys, bet užtektinai komiški ir švieži.

Fredric Brown „Kupolas“ (The Dome)

  Sakyčiau, kad istorija per trumpa, kad iš viso paliktų kokį nors įspūdį. Apie vyruką, kuris trisdešimt metų slėpėsi po neperregimu kupolu nuo atominio karo. Turbūt jau galit nuspėti, kaip viskas jam baigėsi. Ir deja, nebuvo taip juokinga, kaip žiūrint tą filmą apie panašią situaciją, su tuo ne itin juokingu aktoriumi iš „Rašalo Širdies“...

Harry Harrison „Misionierius“ (The Streets of Askhalon)

  Na, ši istorija jau kur kas geresnė, bent paliko aiškų ir gilų įspūdį.
  Turbūt ne vienas esat kažkaip susidūręs su ta mintimi, kad religija stabdė ir stabdo raidą, vystimąsi ir pažangą? Čia labai savitai tai išreikšta. Gyveno tautelė ir tikėjo Tiesa, greit mokėsi ir labiau už viską troško naujų žinių. Jokių žudynių, karo, neapykantos, net melo koncepcija jiems nebuvo aiški. Ir tada pas juos atvyko krikščionybės skelbėjas, misionierius.
  Tokių istorijų kaip ši – pilna istorijos knygose, ypač tose, kur apie kolonijas, indėnus ir taip toliau. Su religija atsiranda visiškai kitoks mąstymas ir ne visada jis geras. O gal net dažnai kenksmingas.
  Gera istorija. Pakankamai stipri, kad atlaikytų „banalų, nuvalkiotą“ vėją.

Ray Bradbury „Dingęs Marso Miestas“ (The Lost City of Mars)

  Dar viena Marse vykusi istorija su neišnaudotu nė per nago juodymą potencialu ir steampunk duodamomis laisvėmis. Aišku, gal ir įdomu paskaityti, kaip būrelis nuobodžiaujančių ekscentriškų snobų ar šiaip turtuolių pasileidžia ieškoti savotiškos Marso Atlantidos. Ir to ko nerado technologijos, jie aišku atrado per saujelę valandų, o tada jau kaip kam pasisekė suprasti kodėl Mariečiai iš ten paknopstom išsibogino. Kas grįžo, kas ne, vis tiek neįdomu.

  Na ir galiausiai bendrai paėmus visą knygą, tai ji aišku gera. Daug šaunių, trumpų pasakojimų, su geru išliekamuoju įspūdžiu, kuris leis jaustis it keletą knygų per dieną perskaičius. Ir jei po to nebeprisimins nieks tų herojų vardų, tai bent pats nuotykis išliks atmintyj, kažkur galvoj, dėl daugybės priežasčių, kurias jau aiškinkitės patys. Buvo įdomu ir man patiko, todėl duosiu 9/10, ir tą vieną balą atimsiu tik dėl kelių nevykusių istorijų.
  Anotacijos nerašysiu, ji tik vienai knygai, o toji neatspindi visos knygos, nors ir yra fantastiškai fantastiška.

P.S. Ne, knyga ne „nosferatiško tipo“, bet vis tiek gera, jau vien dėl Asimovo verta paimti.

2012 m. kovo 19 d., pirmadienis

Peter Freund - Laura ir Drakonų Karalių Prakeiksmas



Kuo toliau, tuo Peter Freund Lauros knygos darosi geresnės, net jei ir priveltos šiokių tokių neaiškumų. Knygoje „Laura ir Drakonų Karalių Prakeiksmas“ (Laura und der Fluch der Drachenkonige; „Alma Littera“ 2006; ISBN 9955-24-326-0; 448p.) daigiau nei ligi pusės galima sakyti nieks nevyko, tik mąstymai ir apmąstymai, bet bent visa kita buvo gan šauniai pavaizduota, o į galą visas veiksmas kompensuotas įtemptu ir greitu galutiniu nuotykiu net keliems iš eilės herojams. Šis reiškinys, beje, privertė pamiršt, kad iki tol nieko nevyko, tad už tą dalyką atleisiu, šauniai sužaista, gerbiamas Peter Freund.
  Suklydau, kai kalbėjau apie herojų mirtis praeitoje knygoje. Autorius puikiai mane apgavo ir vienas iš tų „mirusių veikėjų“ numirė tik šioje knygoje. Ir čia bent jau nepastokota širdgėlos ir užpuolančios iš niekur apatijos. Buvo ir mano lauktų drakonų. Jie čia visai neprastų legendų gavo, net Švento Jurgio legenda kitaip papasakota, o perpasakojimus visada mėgau, tuos tokius „kaip iš tikrųjų viskas buvo“. Patiko ir tai, kad mažoji ir kvailoji Laura jau įgavusi proto ir netgi pagudrauja, nebe tokia naivi nevėkšla, kokia atrodė per visas praeitas knygas. Bet pats juokingiausias dalykas, kurio knygose jaunuoliams sutikti nesitikėjau, buvo šiek tiek iškrypęs blogosios burtininkės Sirinos vaizdavimas. Per savo amželį moteris nemažai sūnų į pasaulį paleido, tik va, kas su ja gultis galėjo mane ir glumina labiausia.
  Vertimas vis dar prastokas, bet į galą jau žymiai gerėjo. Tik pradžioje vėl norėjosi vertėjo paklausti ar jis pamena kaip lietuvių kalba vartojama ir kaip ją lengva suvartyti iki tiesiog kvailiausias reikšmes įgaunančių sakinių, kad ir, pavyzdžiui, balandžiai maisto ieško ne moteriai tarp kojų, o PO kojomis. Bet į galą tikrai sklandžiau ėjosi, tad gal tik „apšilti“ Teodorui Petrauskui reikėjo.
  Bendrai imant, kaip nuotykių knygos Lauros serija kol kas neprasta. Su sąlyga, kad po pirmos nemetam skaityti. Daug neblogai aprašomų magiškų vietų ir padarų, kvailas heroizmas, daug mįslių iš kurių bent man nė viena kiek įmenamesnė nepasirodė ir žinoma, tas savitas mėtymasis tarp dviejų pasaulių daro šias knygas, nors šiek tiek tinkamas dėti į tą pačią lentyną su senuoju geruoju Hariu Poteriu, bet tuo pačiu palieka knygas savitomis ir sąlyginai originaliomis. Tai yra, jei nekreipsim dėmesio į bendrą vaizdą „apie ką jos“, kaip tarkim yra žmonių kurie mėgsta „Saulėlydį“ absoliučiai ignoruodami faktą, kad jame yra išdirbtas vampyrų vaizdas, o tiesiog mėgaujasi paprasta meilės istorija. Juk ir man kartais tokios užkimba už rankovės ir netyčia namo kartu pareina. Tai ir Laurai šį kartą nepagailėsiu 8/10 ir dar kartą pasigailėsiu, kad neapsiėmiau jų paskaityt, na, bent prieš 6 metus. Manau tikrai dešimt įpilčiau ir visus barčiau, kas lygintų su Hariu Poteriu.

P.S. Ši knyga dar kartą įrodė, kad nesvarbu koks kietas ir baisus Tamsusis Blogio Princas bebūtų – taiklus ir laiku panaudotas spyris į klyną sustabdo visus. Net ir juos.

Anotacija: Jau daug amžių nė vienas žmogus nėra grįžęs gyvas iš drakonų karalystės. Tačiau tik drakonai turi žvaigždžių geležies, brangaus metalo, reikalingo trylikametei Laurai, kad sutaisytų kardą Švitrį. Tikrai juo ginkluota ji gali nugalėti Juodąjį Kunigaikštį, laikantį nelaisvėje jos tėvą. Tačiau drakonų karaliai labai saugo savo turtą, o Borboronas užsiundo ant Lauros dvigalvį drakoną Gurgulijų Visarijį. Ir mergaitė mano, kad jai galas...