Bitterblue tapo Monseano valdove po savo tėvo mirties. Jo Dovana buvo gebėjimas įtikinti žmones savo žodžių teisumu, kuo karalius Lekas naudojosi be skrupulų, tenkindamas savo sadistiškus pomėgius, ir įnorius. Tačiau net jam mirus Bitterblue karalystė apimta jo paliktos miglos. Žmonės nežino kas tiesa, o kas tik Leko sukurtas melas, ir Bitterblue pasiryžusi jas atkasti. Bėda tik ta, kad ne visi nori, kad tos paslaptys būtų atskleistos. Jei kai kurios, tokios, kaip laidotuvių tradicijos, nėra tokios ir baisios, ir galėtų būti pataisytos, arba pritaikytos, tai kitos... Dėl kitų žmonės miršta. Juos nužudo, arba jie pasirenka mirtį patys. Bitterblue tenka rinktis tarp šio, jos tėvo palikto rūko, ir savo artimiausių pagalbininkų gyvybių. Nejaugi tiesa gali būti tokia baisi?
Po suserga, ir karštinės metu jo galia matyti pasaulį, jausti jį aplink, paūmėja, ir padrinka. Vienos tokios vizijos metu, jis prabyla apie tunelius kalnuose, kur Katsa suskumba į ekspediciją. Jai grįžus Bitterblue pasaulis dar kartą apsiverčia, mat Katsos rankose - neįtikėtinai intensyvių spalvų žiurkės kailis. Žiurkės, kuri vos neužhipnotizavo Katsos. Tokios žiurkės, kokias aprašinėjo jos tėvas knygose, kurias Bitterblue laikė pasakomis. Ar gali būti, kad už neperžengiamų kalnų slypi kitas pasaulis? Kitos karalystės?
Kažkaip keistai aprašiau, a? Daug klausimų, lyg reklamą ruoščiau, o iš tiesų tai net nežinau, ar verta šias knygas rekomenduoti. Jos - neblogos, ypač fantastikos mėgėjams, bet yra tiek daug geresnių, kad tikrai, nežinau. Gera idėja, mėgstu istorijas, kuriose pasaulis dar ne iki galo ištyrinėtas, ir tie tyrinėjimai dar tik prasideda. Ir šiaip ši knyga buvo geriausia iš trijų, tad manau galiu jai duoti net kokius 7/10.
