Į jaunimo literatūrą (ar net literatūrą vaikams) įsitraukiau ganėtinai vėlai savo skaitytojo "karjeroje". Pirmosios knygos tikrai nebuvo tinkamos mano amžiui, bet išmokė mylėti knygas, ir to užtenka. Dabar gi jaunimo literatūrą saugau lentynose, kaip poilsines knygas. Jos man tinkamiausios kai reikia pragyventi neskaitadienius, arba, kai reikia pailsėti po visokių "Ledo ir Ugnies Giesmių". Taip jau išėjo, kad John Flanagan pirmą Žvalgo Mokinio serijos knygą "Gorlano Griuvėsiai" (Ranger's Apprentice: The Ruins of Gorlan; "Nieko Rimto" 2014; ISBN 978-609-441-185-4; 248p.; Goodreads) pasiėmiau dėl abiejų priežasčių, ir nė kiek nesigailiu.
Istorija nuostabi savo paprastumu. Vilis - mažas ir liesas našlaitis, vienas iš globotinių, kurių tėvai - žuvo kare su Tamsos Jėgomis. Jiems suteikiama galimybė tapti mokiniais, kuo pagerbiamas jų tėvų atminimas. Vilis, gyvendamas fantazijomis apie tai, koks tėvas turbūt buvo riteris, didingai žuvęs mūšyje, troško būti kariu. Bet, turbūt nė neprabilęs suprato svajonei žlugus.
Miškiniai - lyg kokie Sapkowskio Raganiai - jų bijoma, jie laikomi keistuoliais. Bet faktai lieka faktais - be Miškinių, dar vadinamų šnipais, išgyventi karalystei neįmanoma. Kažkada, kilus pirmajam karui, būtent miškinis pravedė armijas pro miškus, kur buvo sutrinta priešo kariauna. Ir štai, atrodo po tokios ilgos tylos, tas priešas vėl kelia galvą. Jis stiprėja ir visų pirma nori keršto, žūties tų, kurie pakenkė labiausia. Tarp jų - ir to vis dar niekšiškai gyvo miškinio. Pastariesiems skubant į savo kraštus, įspėti savo valdovų, Vilis, su pora kitų miškinių, traukia į patį įvykių centrą - Gorlano Griuvėsius. Čia jis ir supranta, koks nuobodus tas kario gyvenimas, palyginus su miškinio.
Kaip ir sakiau, knyga nuostabi savo paprastumu. Geri nuotykiai, nesibraunantys vienas per kitą, su minutėle ten ir šen atsikvėpti ir geriau pažinti herojus. Paprasta ir įdomu. Lengva ranka duosiu 9/10, mat pritrūko tikrai labai, labai nedaug. O ir išversta, bei sutvarkyta labai gražiai. "Nieko Rimto" dar niekad nenuvylė.
