aukštoji fantastika | Kristen Ciccarelli "The Last Namsara" | Iskari 1

Autorius: Kristen Ciccarelli
Pavadinimas: The Last Namsara
Serija: Iskari 1
Žanras: Aukštoji Fantastika, Drakonai
Psl.: 432
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Oi aš jau net nepamenu, kada paskutinį kartą taip godžiai skaičiau knygą. Net gaila būdavo padėt į šalį, kai reikėdavo pavalgyt, ar eit miegot. Kokie drakonai! Ir tiems, kas žaidė Skyrim - tikrai patiks, ir tiems, kas mėgo How To Train Your Dragon filmus - tikrai patiks. Ir turbūt net Deneris Targarian fanams - patiks.

Apie Knygą: Drakonai yra patys mirtiniausi padarai. Jie - pavojingi, greiti, stiprūs. Juos sunku nužudyti ir net jų kraujas, kaulai - pavojingi, mirtinai nuodingi. Kaip ir jų liepsnos, kurios ne tik degina, bet ir nuodija kraują. Bet pačios pavojingiausios yra jų sekamos istorijos. Mat būtent jų istorijose slypi jų galia, gebėjimas kvėpuoti ugnimi ir, panašu, net gyvybė. Todėl sekti drakonų istorijas yra uždrausta. Tai - baudžiamas nusikaltimas. Ir geriausias pavojaus pavyzdys yra pati Firgaardo karaliaus dukra. Jos motina mirė sekdama jai pasakas apie drakonus. Istorijos tiesiog surijo jos gyvastį. O mergaitę - pažeidė, padarė ją silpnavalę, neatsparią drakonų vilionėms. Tad ir ji, Aša (Asha), sekė pasakas iki jos balso galia pažadino patį baisiausią, patį seniausią drakoną, kurį dabar ji ir privalo nužudyti.

Mano Nuomonė: Man taip patiko, kad esu beveik be žodžių. Istorija ilga, bet visai ne paini, nors posūkių joje tiek ir dar šiek tiek. Iš tų atvejų, žinot, kur atrodo va, koks geras tipas, jau šitas tai tikrai visus užstos. O pasirodo ten jis ir pridirbo visko! Tos drakonų istorijos irgi, labai gražios, o galios slypėjimas balse buvo toks pažįstamas reiškinys iš Skyrim žaidimo, kad net nostalgija užplūdo. Buvo taip įdomu sekti progresą, drakonų kvietimą, matyti jų sekamas istorijas, ir net gauti skyrių, kurie buvo pasakojami pačių drakonų. Herojai irgi labai gerai parašyti. Kiekvienas turėjo savo istoriją, bet prisidėjo ir prie bendros sekimo, tai net šalutiniai nebuvo iš tų, kur negali net vardų atsiminti perskaitęs. Tik vienas minusas, už kurį net neduosiu minuso, nes to reikia tikėtis iš Jaunimo literatūros: romano dalis buvo be galo jau tokia... Matyta, girdėta, skaityta.

Manau ir Žagsulys (Hiccup) ir Deneris, ir net jūsų Dovakinas, čia pritariamai palinksėtų. Visos jūsų mylimiausios drakonų istorijos čia perrašytos geriau, su įspūdingais padarais ir tokiais gyvais jų aprašymais, jog mielai paskaityčiau dar ir dar. Duodu 5/5 ir labai tikiuosi, kad sekanti nebus prastesnė.

David Gaider - Dragon Age: The Stolen Throne

  Knygą perskaičiau dar vakar, bet vis nesugebu jos aprašyti. David Gaider yra vienas pagrindinių žaidimų Dragon Age istorijos rašytojų, o "The Stolen Throne" ("Užgrobtas Sostas"; Tor; Bioware 2009; ISBN 978-0-7653-2408-5; 386p.) yra pirmoji knyga, priešistorė žaidimui "Dragon Age: Origins". Ir gal būt skamba keistai "knyga žaidimui", bet žaidimas gimsta iš istorijos, tad nenuostabu, juo gimsta ir ištisi tomai, kurių žaidimų kūrėjai nesugeba panaudoti. Žaidimo žaisti, beje, visai nebūtina, kad ši knygą patiktų. Tai pakankamai unikalus ir be galo įdomus fantazijos pasaulis, su elfais, nykštukais, demonais ir burtininkais. Bei - bundančiais drakonais.
  Fereldeną savo kietame kumštyje laiko uzurpatorius. Bene kas dien jis ištremia tai vieną, tai kitą Fereldeno aukštuomenės asmenį su visais jo pavaldiniais, lauk iš savų žemių, kad jas galėtų paskirti saviems, Orlesio žmonėms. Jie - niekina "šunų mylėtojus" ir vis kartoja, kad Fereldenas, tai kažin kokia bjauri, murzina bala. Bet - jų bala. Tuo tarpu ištremti žmonės, kartais netgi su asmeninėmis armijomis, telkiasi į būrius. Neapykanta, nuoskaudos ir viltis stumia juos toliau, į miškus, slėnius ar vis dar draugiškus miestus, kur jie galėtų apsijungti ir stoti į kovą. Kartu su Maištininku Princu, paskutiniu tikru Fereldeno įpėdiniu - Princu Mariku.
  Knyga prasideda Karalienei Moirai sušukus - BĖK! Ir Marikas bėga, bet aklinai juodą mišką, nuo persekiotojų dirbančių uzurpatoriui. Čia ir prasideda visos negandos, mat Marikas staiga suvokia nieko neišmanąs apie gyvenimą. Jis nė nežino kur randasi, mat keliaudavo iš paskos motinos ten, kur ji vesdavo. Jei reikėdavo pasukti - ji jam pasakydavo. Jei reikėdavo sustoti - vėlgi, kas nors liepdavo sustoti. Ir štai, jis visiškai vienas, galai žino kur, pasaulyje, kur elfai, išsilaisvinę iš vergijos į žmones žiūri vis dar nepatikliai ir jei šie žengia į jų teritoriją - nepasibodi paleisti strėlę iš šešėlio. Vienas pasaulyje, kuriame tarp žmonijos ir Tamsos Išperų (darkspawn) stovi tik Mirusiųjų Legionas, suformuotas iš nykštukų, kurie paskyrė savo gyvenimus gindami Žemutinius Kelius ir iki mirties žudydami Išperas, kartu su Pilkaisiais Sergėtojais (Grey Wardens), kurie jau išgirdo Arkdemono šauksmą ir suprato esą netoli mirties, kai Išperų užkratas pagaliau sunaikins jų kūnus ir protus. Pasaulyje, kuriame burtininkai - dažnai nė žmonėmis nelaikomi, jų bijoma ir tiek tetrūksta, kad juos imtų medžioti. Pasaulyje, kuriame vėl pasirodė išnykusiais laikyti drakonai...
  Mariką išgelbsti atsitiktinai sutiktas vaikinas, kuris idealiai atsvėrė visą Mariko iškalbą ir nesugebėjimą išgyventi. Jis - Logeinas Maktiras, vienas iš tų, kuriuos uzurpatorius išstūmė iš jų žemių. Vienas iš tų, kurie kovoja dėl išgyvenimo. Bėda tik ta, kad jam nerūpi ar Marikas - teisėtas princas ar ne. Jis nekenčia Orlesių, bet įpėdiniui meilės irgi nejaučia. Galų gale, tai per šitą vaikėzą žūva jo tėvas. Bet prieš mirtį Logeinui buvo liepta princu pasirūpinti, o tėvui duoto paskutinio pažado sulaužyti jis nedrįsta. Tad abu iškeliauja per Laukines Žemes, pavojingiausią vietovę visame Fereldene, kuriose pilna vilkatų, barbarų ir teisėsaugai nežinomų burtininkų. Jiedu traukia ieškoti Mariko armijos, o tada - būdo atsiimti teisėtą sostą. Nuotykių pasiutusiai daug. Patekę į Giliuosius Kelius jie kovoja su Senaisiais Vorais, kurie dydžiu prilygsta nedideliam namukui, su Tamsos Išperomis, suranda net ir Mirusiųjų Legioną, bei būrius visokių asmenų, bei būtybių.
  Nuobodu nebuvo nė vienam puslapy  Marikas turi puikų savikritišką humoro jausmą, o Logeinas jį atsveria šaltu protu. Bėdos dėl panelių lydi jaunuolius, nepaisant aplink šėlstančio karo. O kur dar šaunūs nykštukai, neprilygstami elfų rasės lankininkai, asasinai, bardai, burtininkai, golemai ir tas šlakelis politikos, kad knyga netaptų vaikiškai paprasta. Viskas subalansuota, tad duodu stiprų 10-10. Jau seniai neskaičiau tokios fantasy knygos. Kiek žinau Dragon Age yra ir daugiau knygų, tad eisiu ir tas susirasti. Dar syk priminsiu, kad skaityti galima apie žaidimą nė nežinant, ir nė nemanant jo žaisti.

Švedų Pasakos - Piemenukas ir Elfų Karalius

Niekad neatspėsit kuri iš šių Švedų „1001 nakties“ analogų giriose man patiko labiausia. Ne, ne „Piemenukas ir Elfų Karalius“ (Švedų Pasakos: Almqvist & Wiksel Forlag; „Vyturys“ 1988m; 254p.), nors būtent dėl jos ėmiau šią knygą. Ogi „Karalaitis Slibinas”! Valio drakonams.

  Dauguma pasakų pirmojoje pusėje – beveik ištisai vienodos. Visur našlaičiai, karalaičiai, jei snukelis bjaurus, tai ir charakteris bjaurus, jei tik gražus vaikas, na tai jį visi ir skriaudžia, bet jis karalium tampa, net jei mano supratimu irgi bjauroką charakterį turi. Kaip ir su jau minėtom „Arabian Nights“ (1001 naktis), čia irgi galima būtų pusę išimti ir nieko neprarasti. Bet kaip yra, taip gerai, mat kažkur nuo pasakos pavadinimu „Kūtvėla“ viskas kiek pasikeičia. Staiga bjauri pamotės dukra tampa gražuolės įdukros sąjungininke ir savo motiną nužudyti padeda dėl svetimos laimės. Jaunėlis sūnus kažkaip iš vis dingsta iš pasakos, kai grįžta vos keliomis minutėmis vyresnis dvynys, atrodo nei tam rūpėjo sostą užimt, mat jo daugiau net nebepamini. Karalaitės staiga nebe tokios idealios ir vis daro viską ne taip, kaip prašytos. O galų gale, Pelenėje princas, kai jo mylimoji sprunka trečią kart – ištepa slenkstį derva, kad ši net kurpaitę pametė. Na o kur dar pamotė, kuri apipjaustė savo dukrai koją, kad tik į tą kurpę tilptų. Rimtai, nežinojau ar juoktis ar baisėtis. Visgi juokiausi, mat labai jau absurdiška buvo, ne pasakos „esme“, bet šiaip, tokia lyg „realybės esme“. T.y. jei taip būtų iš tikrųjų, tai per žinias žiūrėčiau ir irgi juokčiaus, kokie tie žmonės...

  Bendram žinių bagažui paskaityti verta, bet aš nuobodžiavau ir galiausiai įsigudrinau tas pasakoms būdingas dalis, kur veiksmas kartojamas tris kartus, pakeičiant tik apdarą (paprastai iš sidabrinio į auksinį, tada iš auksinio į deimantinį). Tad duosiu 4/10, tegul bus taip. Ne mano puodelis arbatos.