fantastika | David Gaider "Asunder" | Dragon Age 3

Autorius: David Gaider
Pavadinimas: Asunder
Serija: Dragon Age 3
Žanras: Fantastika, Aukštoji Fantastika
Psl.: 416
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Ar žinojote, jog jau tikrai daromas Dragon Age 4 žaidimas? Teaseris pasirodė pernai metų Gruodį. O daugiau galima laukti šių metų E3 renginyje. Aš taip laukiu, kad vos nusėdžiu. Tad sumečiau, pats tas laikas tęsti knygų seriją.

Apie Knygą: Maras vadinamas Blight nugalėtas, tačiau bėdos tuo nesibaigė. Kirkwall miestas krito, kai magas vardu Andersas nusprendė iš visų atimti pasirinkimą ir pagaliau sustumti kitus magus, bei templierius į atvirą konfliktą. Jo supratimu, pokyčiai buvo reikalingi ir tai buvo vienintelis būdas jų tikrai sulaukti. Anderso veiksmai, kaip aidas, nuvilnijo per visą Thedas ir sukėlė įtampą, o vietomis net ir mūšius.

Vieni burtininkai, vis dar uždaryti savo bokštuose, buriasi į politines grupuotes, reikalauja teisių, laisvių. Kiti gi dirba tyliau, nes mano, jog esama geresnių išeičių, nei konfliktas. Viena iš tokių tylesnių magių yra Wynne, ranka rankon kovojusi su Fereldeno Herojumi ir padėjusi jam įveikti Archdemoną, kurio mirtis užbaigė Blight. Ji, remiama Aukščiausiosios Kunigės, arba Dievybės Džestinijos, išvyksta į Adamanto tvirtovę, kažkada priklausiusią Pilkiesiems Sargams (Grey Wardens), dabar suniokotą ten prasiveržusių demonų. Čia ji viliasi rasti savo seną draugą, vieną iš Ramiųjų (tranquil), burtininką, atkirstą nuo Kitos Pusės (the Fade). Pavojingus burtininkus kartais šitaip sužaloja templieriai, norėdami apsaugoti kitus, nuo galimų apsėdimų. Ramieji tampa visiškai bejausmiais ir temoka daryti tai, ką yra liepti padaryti. Neįmanoma, kad juos apsėstų demonas, mat demonams jie tiesiog neįdomūs. Kas gi norėtų apsėsti tuščią daiktą? Bet štai, jis, apsėstas. O atsakymai, kaip tai įvyko, kodėl, bei ką tai pakeitė Ramiąjame gali būti, kaip tik tas ginklas, kurio prireiks norint pagaliau vėl sutaikyti pasaulį su magais.

Mano Nuomonė: Knygos veiksmas vyksta iš kart po antrojo žaidimo, prieš prasidedant trečiam. Labai daug pažįstamų veidų, vietų. Nemažai istorijos, paaiškinimų ir atsakymų į klausimus tiems, kas žaidė žaidimus ir gal būt norėjo sužinoti, kur dėjosi jų mėgstami herojai. Vienas iš pagrindinių veikėjų yra jaunuolis vardu Cole. Čia gi pagaliau sužinome, kaip jis tapo tuo, kuo yra trečiajame žaidime. Vienintelis didokas minusas knygai tas, kad tikrai sočiai laiko skirta tiek ėjimui, tiek pokalbiams. Žinoma, tai suprantama, kai reikia apeiti tiek daug, laiko pasikalbėti nori ar nenori - yra. Bet vis tiek.

Patiko man, kitaip ir negalėjo būti. Duodu stiprų 4/5. Gaila tik, kad labai norisi peržaisti žaidimus, o galimybių nelabai yra.

David Gaider - The Calling [Dragon Age 2#]

Pagaliau gavau progą paskaityti ir antrą Dragon Age knygą, antrą, šį kart daug artimesnę priešistorę pirmam žaidimui - Dragon Age: Origins, David Gaider "The Calling" (ISBN 0765324091; 444p.; Goodreads). Kol kas abi knygos pasirodė labai paprastos, bet pilnos įdomių, spragas iš žaidimų užpildančių dalykų. Tie, kas žaidimų nežaidėte - nebėda, jas galima ir, kaip tiesiog fantastikos knygas sau suskaityt, ir daug neprarast. Esmę tikrai suprasit, ir kas tas Dragon Age žinosit.

The Chant of Light (Šviesos Giesmė) pasakoja apie Tevintero magus, Magistrus, kurie įžengė į Fade (sapnų ir dvasių pasaulis, kai užmiegame - patenkame ten, kai mirštame - pro ten keliaujame kitur, burtininkus ten nuolatos suvilioti bando demonai, ir jei jiems pavyktu, jie galėtų įžengti į žmonių pasaulį burtininko kūne) fiziniuose savo kūnuose. Jie atvėrė Aukso Miesto (rojaus ekvivalentas) vartus, žengė per pilies koridorius, ir rado Kūrėjo (Maker) sostą - tuščią. Jų arogancija sutepė visa ką aplink, kol galiausiai Aukso Miestas tapo Juoduoju Miestu (Black City, nuo to momento prarastojo rojaus ekvivalentas), ir nuo šiol ten net sapnuose bijoma įžengti. Patys Magistrai buvo ištremti, gilyn į požemius, toliau nei bet kokie Gilieji Keliai (Deep Roads), kada nors išrausti nykštukų, kur jie virto pirmaisiais Darkspawn'ais. Čia savo korupcija naikino viską, ir kūrė tokius pačius kaip jie. Vedami tik vieno, paskutinio jiems likusio instinkto, jie rausiasi pro tunelius, kartais išlipdami net į paviršių, ieškodami belaikės Dainos ištakų, vienintelės jų protus pasiekiančios šviesos, dainuojamos Senųjų Dievų, miegančių giliai po žeme. Radę, būdami tik bevaliais padarais, jie negali atsispirti impulsui, ir tuos dievus sutepa ta pačia tamsa. Ir tokiam Suteptam Dievui pabudus, grėsmė kyla visai egzistuojančiai gyvasčiai, nes prasideda, tai, ką Grey Wardens (Pilkieji Sargai) vadina "Blight", kai darkspawn's kylą į paviršių, vedami Arkdemono (Archedemon, to sutepto dievo), siekdami jį užimti ir sunaikinti.

Grey Wardens, gal todėl ir Grey - pilki, mat stovi tarp paprastų žmonių ir tų demonų. Ritualas juos užkrečia ta pačia tamsa, kas leidžia jiems tiek jausti, kur tie padarai yra, tiek ir juos nugalėti. Kai tamsa juos apima per stipriai, jie ima girdėti tą pačią Dainą, kurią girdi ir Darkspawn. Tada, kad išvengtų tokio baisaus likimo, kaip virtimas demonu, jie išeiną į Giliuosius Kelius, seniai nykštukų apleistus, kur iki mirties kovoja, stengdamiesi su savimi anapilin pasiimti kuo daugiau šių prakeiktų būtybių. Visas šis procesas ir vadinamas Šauksmu - The Calling.

Genevive brolis, nors jau kažin kiek laiko praleidęs požemiuose, vis dar gyvas, kas jai kelia siaubą. Jos brolis turėjo retą dovaną jausti, kur yra Senieji Dievai. Ir nors Darkspawn įkaitų neima - kažkas ten vis vien vyksta, ji tai tiesiog žino. Didžiausia bėda dabar ne įkalbėti kitus Wardens keliauti su ja ieškoti jos brolio, o rasti, kas juos ten nuvestų. Mat esama tik dviejų žmonių, kurie galėtų tai padaryti, ir vienas jų: pats Fereldeno karalius, Maric Theirin. Sekantis pasirinkimas, ne ką geresnis, mat jis - Maric'o dešinioji ranka, Warden'ų nemėgstantis Loghain Mac Tir.

Knyga tikrai lėta, to neneigsiu. Daug ėjimo ir pažindinimosi. Daug veiksmo iš geriausių Origins žaidimo detalių, tarsi sustumtų į vieną, tad net drįsčiau rekomenduoti knygą skaityti jau po žaidimų. Bet neįdomu tikrai nebuvo. Gaila tik vieno, kad tai turbūt paskutinė Dragon Age knyga, kurioje dieną išgelbsti Loghain ir Maric. Tie du tokie sakyčiau nemirtingi. Knygai duosiu 8/10, daugiau negaliu, o mažiau - nenoriu.

Faktai tiems, kas jau žaidė žaidimą, ir nežino ar skaityti:
1. Susipažinsit, su Alister'io mama.
2. Susipažinsit su Architektu.
3. Turbūt imsit nemėgti Orlais taip pat, kaip Loghain.

David Gaider - Dragon Age: The Stolen Throne

  Knygą perskaičiau dar vakar, bet vis nesugebu jos aprašyti. David Gaider yra vienas pagrindinių žaidimų Dragon Age istorijos rašytojų, o "The Stolen Throne" ("Užgrobtas Sostas"; Tor; Bioware 2009; ISBN 978-0-7653-2408-5; 386p.) yra pirmoji knyga, priešistorė žaidimui "Dragon Age: Origins". Ir gal būt skamba keistai "knyga žaidimui", bet žaidimas gimsta iš istorijos, tad nenuostabu, juo gimsta ir ištisi tomai, kurių žaidimų kūrėjai nesugeba panaudoti. Žaidimo žaisti, beje, visai nebūtina, kad ši knygą patiktų. Tai pakankamai unikalus ir be galo įdomus fantazijos pasaulis, su elfais, nykštukais, demonais ir burtininkais. Bei - bundančiais drakonais.
  Fereldeną savo kietame kumštyje laiko uzurpatorius. Bene kas dien jis ištremia tai vieną, tai kitą Fereldeno aukštuomenės asmenį su visais jo pavaldiniais, lauk iš savų žemių, kad jas galėtų paskirti saviems, Orlesio žmonėms. Jie - niekina "šunų mylėtojus" ir vis kartoja, kad Fereldenas, tai kažin kokia bjauri, murzina bala. Bet - jų bala. Tuo tarpu ištremti žmonės, kartais netgi su asmeninėmis armijomis, telkiasi į būrius. Neapykanta, nuoskaudos ir viltis stumia juos toliau, į miškus, slėnius ar vis dar draugiškus miestus, kur jie galėtų apsijungti ir stoti į kovą. Kartu su Maištininku Princu, paskutiniu tikru Fereldeno įpėdiniu - Princu Mariku.
  Knyga prasideda Karalienei Moirai sušukus - BĖK! Ir Marikas bėga, bet aklinai juodą mišką, nuo persekiotojų dirbančių uzurpatoriui. Čia ir prasideda visos negandos, mat Marikas staiga suvokia nieko neišmanąs apie gyvenimą. Jis nė nežino kur randasi, mat keliaudavo iš paskos motinos ten, kur ji vesdavo. Jei reikėdavo pasukti - ji jam pasakydavo. Jei reikėdavo sustoti - vėlgi, kas nors liepdavo sustoti. Ir štai, jis visiškai vienas, galai žino kur, pasaulyje, kur elfai, išsilaisvinę iš vergijos į žmones žiūri vis dar nepatikliai ir jei šie žengia į jų teritoriją - nepasibodi paleisti strėlę iš šešėlio. Vienas pasaulyje, kuriame tarp žmonijos ir Tamsos Išperų (darkspawn) stovi tik Mirusiųjų Legionas, suformuotas iš nykštukų, kurie paskyrė savo gyvenimus gindami Žemutinius Kelius ir iki mirties žudydami Išperas, kartu su Pilkaisiais Sergėtojais (Grey Wardens), kurie jau išgirdo Arkdemono šauksmą ir suprato esą netoli mirties, kai Išperų užkratas pagaliau sunaikins jų kūnus ir protus. Pasaulyje, kuriame burtininkai - dažnai nė žmonėmis nelaikomi, jų bijoma ir tiek tetrūksta, kad juos imtų medžioti. Pasaulyje, kuriame vėl pasirodė išnykusiais laikyti drakonai...
  Mariką išgelbsti atsitiktinai sutiktas vaikinas, kuris idealiai atsvėrė visą Mariko iškalbą ir nesugebėjimą išgyventi. Jis - Logeinas Maktiras, vienas iš tų, kuriuos uzurpatorius išstūmė iš jų žemių. Vienas iš tų, kurie kovoja dėl išgyvenimo. Bėda tik ta, kad jam nerūpi ar Marikas - teisėtas princas ar ne. Jis nekenčia Orlesių, bet įpėdiniui meilės irgi nejaučia. Galų gale, tai per šitą vaikėzą žūva jo tėvas. Bet prieš mirtį Logeinui buvo liepta princu pasirūpinti, o tėvui duoto paskutinio pažado sulaužyti jis nedrįsta. Tad abu iškeliauja per Laukines Žemes, pavojingiausią vietovę visame Fereldene, kuriose pilna vilkatų, barbarų ir teisėsaugai nežinomų burtininkų. Jiedu traukia ieškoti Mariko armijos, o tada - būdo atsiimti teisėtą sostą. Nuotykių pasiutusiai daug. Patekę į Giliuosius Kelius jie kovoja su Senaisiais Vorais, kurie dydžiu prilygsta nedideliam namukui, su Tamsos Išperomis, suranda net ir Mirusiųjų Legioną, bei būrius visokių asmenų, bei būtybių.
  Nuobodu nebuvo nė vienam puslapy  Marikas turi puikų savikritišką humoro jausmą, o Logeinas jį atsveria šaltu protu. Bėdos dėl panelių lydi jaunuolius, nepaisant aplink šėlstančio karo. O kur dar šaunūs nykštukai, neprilygstami elfų rasės lankininkai, asasinai, bardai, burtininkai, golemai ir tas šlakelis politikos, kad knyga netaptų vaikiškai paprasta. Viskas subalansuota, tad duodu stiprų 10-10. Jau seniai neskaičiau tokios fantasy knygos. Kiek žinau Dragon Age yra ir daugiau knygų, tad eisiu ir tas susirasti. Dar syk priminsiu, kad skaityti galima apie žaidimą nė nežinant, ir nė nemanant jo žaisti.