Peter Freund - Laura ir Drakonų Karalių Prakeiksmas

Kuo toliau, tuo Peter Freund Lauros knygos darosi geresnės, net jei ir priveltos šiokių tokių neaiškumų. Knygoje „Laura ir Drakonų Karalių Prakeiksmas“ (Laura und der Fluch der Drachenkonige; „Alma Littera“ 2006; ISBN 9955-24-326-0; 448p.) daigiau nei ligi pusės galima sakyti nieks nevyko, tik mąstymai ir apmąstymai, bet bent visa kita buvo gan šauniai pavaizduota, o į galą visas veiksmas kompensuotas įtemptu ir greitu galutiniu nuotykiu net keliems iš eilės herojams. Šis reiškinys, beje, privertė pamiršt, kad iki tol nieko nevyko, tad už tą dalyką atleisiu, šauniai sužaista, gerbiamas Peter Freund.
  Suklydau, kai kalbėjau apie herojų mirtis praeitoje knygoje. Autorius puikiai mane apgavo ir vienas iš tų „mirusių veikėjų“ numirė tik šioje knygoje. Ir čia bent jau nepastokota širdgėlos ir užpuolančios iš niekur apatijos. Buvo ir mano lauktų drakonų. Jie čia visai neprastų legendų gavo, net Švento Jurgio legenda kitaip papasakota, o perpasakojimus visada mėgau, tuos tokius „kaip iš tikrųjų viskas buvo“. Patiko ir tai, kad mažoji ir kvailoji Laura jau įgavusi proto ir netgi pagudrauja, nebe tokia naivi nevėkšla, kokia atrodė per visas praeitas knygas. Bet pats juokingiausias dalykas, kurio knygose jaunuoliams sutikti nesitikėjau, buvo šiek tiek iškrypęs blogosios burtininkės Sirinos vaizdavimas. Per savo amželį moteris nemažai sūnų į pasaulį paleido, tik va, kas su ja gultis galėjo mane ir glumina labiausia.
  Vertimas vis dar prastokas, bet į galą jau žymiai gerėjo. Tik pradžioje vėl norėjosi vertėjo paklausti ar jis pamena kaip lietuvių kalba vartojama ir kaip ją lengva suvartyti iki tiesiog kvailiausias reikšmes įgaunančių sakinių, kad ir, pavyzdžiui, balandžiai maisto ieško ne moteriai tarp kojų, o PO kojomis. Bet į galą tikrai sklandžiau ėjosi, tad gal tik „apšilti“ Teodorui Petrauskui reikėjo.
  Bendrai imant, kaip nuotykių knygos Lauros serija kol kas neprasta. Su sąlyga, kad po pirmos nemetam skaityti. Daug neblogai aprašomų magiškų vietų ir padarų, kvailas heroizmas, daug mįslių iš kurių bent man nė viena kiek įmenamesnė nepasirodė ir žinoma, tas savitas mėtymasis tarp dviejų pasaulių daro šias knygas, nors šiek tiek tinkamas dėti į tą pačią lentyną su senuoju geruoju Hariu Poteriu, bet tuo pačiu palieka knygas savitomis ir sąlyginai originaliomis. Tai yra, jei nekreipsim dėmesio į bendrą vaizdą „apie ką jos“, kaip tarkim yra žmonių kurie mėgsta „Saulėlydį“ absoliučiai ignoruodami faktą, kad jame yra išdirbtas vampyrų vaizdas, o tiesiog mėgaujasi paprasta meilės istorija. Juk ir man kartais tokios užkimba už rankovės ir netyčia namo kartu pareina. Tai ir Laurai šį kartą nepagailėsiu 8/10 ir dar kartą pasigailėsiu, kad neapsiėmiau jų paskaityt, na, bent prieš 6 metus. Manau tikrai dešimt įpilčiau ir visus barčiau, kas lygintų su Hariu Poteriu.

P.S. Ši knyga dar kartą įrodė, kad nesvarbu koks kietas ir baisus Tamsusis Blogio Princas bebūtų – taiklus ir laiku panaudotas spyris į klyną sustabdo visus. Net ir juos.

Anotacija: Jau daug amžių nė vienas žmogus nėra grįžęs gyvas iš drakonų karalystės. Tačiau tik drakonai turi žvaigždžių geležies, brangaus metalo, reikalingo trylikametei Laurai, kad sutaisytų kardą Švitrį. Tikrai juo ginkluota ji gali nugalėti Juodąjį Kunigaikštį, laikantį nelaisvėje jos tėvą. Tačiau drakonų karaliai labai saugo savo turtą, o Borboronas užsiundo ant Lauros dvigalvį drakoną Gurgulijų Visarijį. Ir mergaitė mano, kad jai galas...