Krankas - jaunas našlaitis gyvenantis apleistame parke, lizde, kurį susisuko pats. Gyvena jis ten su trimis varnomis, iš kurių viena - balta, akla ir, atrodo, nebylė. Kas naktį jį lanko košmarai apie tai, kaip jo tėvai išmetė jį pro langą, kur jį krentantį pasigavo ir nusinešė varnos. Tik štai vieną naktį tas sapnas pakinta ir dar labiau apkartina berniuko gyvenimą. Sapne pasirodo naujas veikėjas, išblyškęs vyriškis juodomis akimis. O dar ir nebylė varna prabilo: ateina vorai, ir mes jų grobis.
Per pirmąją knygos pusę prasiirti nėra labai lengva, mat mums bandoma viską paaiškinti. Krankas žinojo esąs kitoks dėl gebėjimo susikalbėti su varnomis, bet dabar sužino ir, kad tokių esama daugiau, valdančių ir kalbančių su gyvūnais. Kaip ir paprastų žmonių, šių užkalbėtojų būna tiek gerų, tiek ir blogų. Ir dabar yra pats tas laikas tuos geruosius vėl sutelkti krūvon, kad ir kiek nedaug jų belikę. Mat tas, kas Juodamūrį pavertė šia apšapusia tamsia skyle, ir taip praretino užkalbėtojų gretas ką tik vėl tapo grėsme. Tik į vieną klausimą niekas negali atsakyti: kaip seniai miręs asmuo gali vėl kelti tokį pavojų visai gyvasčiai?
Džiaugiuosi, kad gavome šios knygos vertimą, tokių mums tikrai labai trūksta. Ir nors negaliu jos dėti prie mėgiamiausių, mielai paskaityčiau ir kitas, jei tik jų dar bus. Kol kas duosiu 8/10, bet manau reitingas kils, kai knygose nebereikės atpasakojimų tam, kad skaitytojas suprastų, kas vyksta.
