Jau gerokai laiko praėjo, nuo to, kai skaičiau pirmą šios trilogijos, Sins of the Cities, knygą. Tad, nepilstant iš tuščio į kiaurą, pakalbėkim apie K.J. Charles knygą, antrą serijoje, "An Unnatural Vice" (Sins of the Cities 2; ASIN B01M0HH1IH; 250p.; Goodreads). Patiko man pirma knyga, bet antra, kaip dažnai su KJC nutinka - dar geresnė.
Justin Lazarus - žymus Londono aiškiaregys. Dingo mylimas žmogus? Norite pasikalbėti su mirusiuoju? Tuomet norite apsilankyti būtent pas poną Lazarus. Jis, žinoma, puikiai žino, jog yra apsišaukėlis, bet gyventi reikia visiems. O tokiu būdu kartais net gali paguosti, padėti žmonėms, tad nieko iš tiesų ir neskriaudžia, ar ne? Kad ir ši moteris, atėjusi pas jį su savo menkomis santaupomis, kuriomis galėjo verčiau nusisamdyti kokį detektyvą, prašo jo pasakyti, kur dingo jos pabėgę dvyniai, mylimi vaikučiai. Lazarus apie tai per daug negalvojo, moteriai papasakojo blankią istoriją, patikino, bent iš dalies, jog jie kartu ir gyvi, bei pasiliko jos jam duotą dvynių piešinį, iki šioji nubėgs namo, pasiimti daugiau santaupų. Mat moterį kažkas, kažkuriuo metu tiesiog apvogė. Bėda ta, jog ji taip niekad ir negrįžo. Pasitaiko, Justin ilgai galvos nebūtų sukęs, o ir sunerimti nematė ko, iki jo kely pasimaišė žurnalistas Nathaniel Roy ir jo draugas, detektyvas, Markas.
Nathaniel Roy paskyrė savo laiką tokių žmonių, kaip Lazarus demaskavimui. Tad, nenuostabu, jog jiedu susidūrė. Kur kas nuostabiau buvo rasti Lazarus šaltyje prie savo durų, be palto ar kepurės, drebantį ir atrodo, sužeistą. Mat visai netyčia šis apsišaukėlis įsivėlė į Clem, Nathaniel'io draugo, kurį pažįstame iš praeitos knygos, šeimą. Toji moteris, nebuvo šiaip kaimietė. Dėl jos ir tų jos dviejų paklydėlių, Lazarus vos galo negavo. Ir to pasekoje, nusprendė jog gal būtų verta pakreipti savo profesiją kiek kita linkme, bei tuo pačiu padėti Nathaniel ir Markui.
Patinka man KJC herojai. Visada unikalūs, kitokie. Moka vienas kitą papildyti ne tuo dirbtiniu "laiku paklausk ko reikia" būdu, kurį vis randu ir už kurio vis užkliūnu. Duodu 5/5 ir turbūt iš kart griebsiu trečią knygą. Detektyvas tęsiasi, ieškom Clem'o šeimos narių, jo brolio vaikų!
Rodomi pranešimai su žymėmis Homoerotika. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Homoerotika. Rodyti visus pranešimus
2018 m. balandžio 10 d., antradienis
2017 m. liepos 16 d., sekmadienis
K.J. Charles - A Gentleman's Position [3]
Kažkaip apsižiopsojau, ir nesusipratau, kad jau esama ir trečios K.J. Charles trilogijos Society of Gentlemen knygos, "A Gentleman's Position" (Society of Gentlemen 3; ISBN 1101886072; 246p.; Goodreads). Laimė, esama draugų, kurie pataiso, ir grąžina į teisingą kelią. Mat ši knyga iš visos trilogijos man patiko labiausia. Truputėlį priminė Kuroshitsuji manga, kur ten buvo išradingas liokajus, tai čia - ne mažiau išradingas valetas.
David Cyprian, Lordo Ričerdo Veino valetas, nepasibodi išsukti iš kelio ir dar toliau, kad tik jo šeimininkas būtų laimingas ir patenkintas. Būtent dėl tokių savo savybių jis - pats geriausias, ir labiausia pageidautinas valetas iš visų. Jis didžiuojasi savo darbu ir džiaugiasi galėdamas patarnauti tokiam didžiam vyriškiui, kaip Lordas Ričerdas, tad kai prireikia ką nors papirkti, pašantažuoti, ar netgi apvogti - Deividas tai priima, kaip eilinę savo pareigą. Galų gale, juk pats jis nėra džentelmenas, ir turi ką slėpti apie savo šeimą, o štai - tarnauja geriausiam, iš geriausių. Vienintelė problema jam iškylanti darbe - jis įsimylėjęs savo šeimininką. Ir nieko dėl to nepadarysi.
Ričerdas Veinas - daug galios turintis lordas, su gan stipriu teisingumo jausmu, ir aštriu protu. Tas jo didis stotas tik dar labiau tviska dėka išradingo ir nepakeičiamo valeto. Tad, kai jo draugus ima šantažuoti, grasindami atskleisti jų neteisėtą meilę, Ričerdas žino, jog esama tik vieno žmogaus, kuris rastų būdą jiems padėti. O padėti - būtina, ypač dabar, kai pats negali nustoti galvoti ne tokių ir švarių minčių apie patį Deividą.
Nors veiksmo čia mažoka, knyga lengvai ėjosi dėka Deivido herojaus. Jis vienas iš tų gudrių, iš pažiūros - gerų žmonių, kurie nedvejodami paspaudžia kitus, kad pataisytų savo, ar šiuo atveju - savo šeimininko gyvenimus. Galiu duoti stiprų 9/10!
David Cyprian, Lordo Ričerdo Veino valetas, nepasibodi išsukti iš kelio ir dar toliau, kad tik jo šeimininkas būtų laimingas ir patenkintas. Būtent dėl tokių savo savybių jis - pats geriausias, ir labiausia pageidautinas valetas iš visų. Jis didžiuojasi savo darbu ir džiaugiasi galėdamas patarnauti tokiam didžiam vyriškiui, kaip Lordas Ričerdas, tad kai prireikia ką nors papirkti, pašantažuoti, ar netgi apvogti - Deividas tai priima, kaip eilinę savo pareigą. Galų gale, juk pats jis nėra džentelmenas, ir turi ką slėpti apie savo šeimą, o štai - tarnauja geriausiam, iš geriausių. Vienintelė problema jam iškylanti darbe - jis įsimylėjęs savo šeimininką. Ir nieko dėl to nepadarysi.
Ričerdas Veinas - daug galios turintis lordas, su gan stipriu teisingumo jausmu, ir aštriu protu. Tas jo didis stotas tik dar labiau tviska dėka išradingo ir nepakeičiamo valeto. Tad, kai jo draugus ima šantažuoti, grasindami atskleisti jų neteisėtą meilę, Ričerdas žino, jog esama tik vieno žmogaus, kuris rastų būdą jiems padėti. O padėti - būtina, ypač dabar, kai pats negali nustoti galvoti ne tokių ir švarių minčių apie patį Deividą.
Nors veiksmo čia mažoka, knyga lengvai ėjosi dėka Deivido herojaus. Jis vienas iš tų gudrių, iš pažiūros - gerų žmonių, kurie nedvejodami paspaudžia kitus, kad pataisytų savo, ar šiuo atveju - savo šeimininko gyvenimus. Galiu duoti stiprų 9/10!
2017 m. birželio 30 d., penktadienis
Penktadienio Įvairovė // K.J. Charles // LGBTQ+
K. J. Charles kūriniai, bent tie su kuriais iki šiol susidūriau, visi rašomi iš laikų (t.y. knygos temos laikmetis), kai bet kokia kitokia orientacija buvo laikyta - nusikalstama. Tačiau jos herojai, išskirtinai, nėra kankinami jokios moralios kaltės. Sakau, išskirtinai, mat dažnai romanuose su tos pačios lyties įsimylėjėliais gauname tą erzinantį savęs graužimą. Negana, kad visuomenė į tave kreivai žiūri, tai tu dar ir pats sau pridedi. Dėl šio bruožo stokos ji tapo viena iš mano mylimiausių romanų rašytojų.
Herojai. Lucian Crane Vaudrey - mūsų aukštas blondinas iš Šanchajaus, ten ištremtas tėvo, kuris pasibaisėjo sūnaus homoseksualumu, grįžta po jo mirties su vieninteliu tikslu: sutvarkom popierius, susipakuojam smagiausius turtus, ir vos vėl kas Anglijoj sukrus dėl jo nelegalios pakraipos - imam pirmą laivą atgal į Kiniją. Kur gali būti tuo, kuo esi. Deja jo planus gerokai sutaršė prakeiksmas, mestas ant jo šeimos vyrų. Kaip paskutinis Vaudrey'jus, dabar mirti turėtų jis. Ir turbūt būtų, jei ne, eilinį kartą, jo ištikimas tarnas, Merrick. Merrick kreipėsi pagalbos į vietinius burtininkus ir garbė atiteko ne kam kitam, kaip pačiam Stephan Day.
Stephan Day turi begales priežasčių nekęsti visų Vaudrey'jų. Per juos jo šeima kentėjo, ir gal būt per juos ir jis pats - ne per labiausiai vykęs individas. Tačiau jo planai irgi suirsta, kai jis pamato Lucian Crane, prakeiksmą, kuris verčia jį mėginti nusižudyti, ir jo paties neapykantą savo tėvui. Lucian, su savo tatuiruotėmis, keista kalba, kuria kalbasi su savo tarnu, kai nenori būti suprastas bereikalingų ausų, manieromis ir priežastimi, dėl kurios buvo ištremtas...
K. J. Charles turi dar vieną pasikartojantį bruožą. Jos herojai dažnai būna tiek skirtingi, kiek tik įmanoma. Visiškos opozicijos, priešingos vienas kito versijos. Lucian - turtingas, drąsus, bet šiaip jau pasikliaunantis gatvės gudrumu, bei žmonių sugedimu (t.y. - kiekvieną žmogų galima papirkti, tereikia rasti tinkamą sumą). Stephan - vos suduria galą su galu, yra teisingas, bet šiaip jau atsargus, linkęs nutylėti žeidžiančius dalykus, vien tam, kad išvengtų konflikto, bet turintis pakankamai galios, kad galėtų, prireikus, prasiskinti kelią lauk iš bėdos.
Per tris knygas, ir tris .5 mes gauname pakankamai nuotykių dar trims knygoms. Netrūksta detektyvo elementų, o pabaigoje jau tikrai norisi pamatyti tą Viktorijos laikų Kiniją ir Šamanus. Mat Lucian negali pakęsti Londono susikaustymo, tų keistų įstatymų, kurie jųdviejų meilę daro nelegalia, ir apie namus Kinijoje pasakoja ilgesingai. Bet be Stephan išvykti jis nenori, tad prie visos magiškos suirutės, ir gan baisių ritualų, gauname ir labai paprastą, žmogišką šių dviejų herojų norą tiesiog nebijoti viešai laikytis susikibus rankomis.
Herojai. Lucian Crane Vaudrey - mūsų aukštas blondinas iš Šanchajaus, ten ištremtas tėvo, kuris pasibaisėjo sūnaus homoseksualumu, grįžta po jo mirties su vieninteliu tikslu: sutvarkom popierius, susipakuojam smagiausius turtus, ir vos vėl kas Anglijoj sukrus dėl jo nelegalios pakraipos - imam pirmą laivą atgal į Kiniją. Kur gali būti tuo, kuo esi. Deja jo planus gerokai sutaršė prakeiksmas, mestas ant jo šeimos vyrų. Kaip paskutinis Vaudrey'jus, dabar mirti turėtų jis. Ir turbūt būtų, jei ne, eilinį kartą, jo ištikimas tarnas, Merrick. Merrick kreipėsi pagalbos į vietinius burtininkus ir garbė atiteko ne kam kitam, kaip pačiam Stephan Day.
Stephan Day turi begales priežasčių nekęsti visų Vaudrey'jų. Per juos jo šeima kentėjo, ir gal būt per juos ir jis pats - ne per labiausiai vykęs individas. Tačiau jo planai irgi suirsta, kai jis pamato Lucian Crane, prakeiksmą, kuris verčia jį mėginti nusižudyti, ir jo paties neapykantą savo tėvui. Lucian, su savo tatuiruotėmis, keista kalba, kuria kalbasi su savo tarnu, kai nenori būti suprastas bereikalingų ausų, manieromis ir priežastimi, dėl kurios buvo ištremtas...
K. J. Charles turi dar vieną pasikartojantį bruožą. Jos herojai dažnai būna tiek skirtingi, kiek tik įmanoma. Visiškos opozicijos, priešingos vienas kito versijos. Lucian - turtingas, drąsus, bet šiaip jau pasikliaunantis gatvės gudrumu, bei žmonių sugedimu (t.y. - kiekvieną žmogų galima papirkti, tereikia rasti tinkamą sumą). Stephan - vos suduria galą su galu, yra teisingas, bet šiaip jau atsargus, linkęs nutylėti žeidžiančius dalykus, vien tam, kad išvengtų konflikto, bet turintis pakankamai galios, kad galėtų, prireikus, prasiskinti kelią lauk iš bėdos.
Per tris knygas, ir tris .5 mes gauname pakankamai nuotykių dar trims knygoms. Netrūksta detektyvo elementų, o pabaigoje jau tikrai norisi pamatyti tą Viktorijos laikų Kiniją ir Šamanus. Mat Lucian negali pakęsti Londono susikaustymo, tų keistų įstatymų, kurie jųdviejų meilę daro nelegalia, ir apie namus Kinijoje pasakoja ilgesingai. Bet be Stephan išvykti jis nenori, tad prie visos magiškos suirutės, ir gan baisių ritualų, gauname ir labai paprastą, žmogišką šių dviejų herojų norą tiesiog nebijoti viešai laikytis susikibus rankomis.
2016 m. lapkričio 20 d., sekmadienis
K.J. Charles - Flight of Magpies [3]
Ką tik suskaičiau paskutinę K.J. Charles "A Charm of Magpies" šarkų trilogijos knygą "Flight of Magpies" (ISBN 1619224291; 212p.; Goodreads), ir dabar galvoju, ar reikės skaitytas tas .5 ar apsieisiu. Autorė gan tvirtai pasakė "gal dar ir bus", o tos pusinės tokios trumputės...
Lucian'o prašymai vykti į Kiniją Stephan'ą vis labiau vilioja, mat jo paties pasaulėlis spėriai traukiasi bandydamas jį užsmaugti. Vienintelė jo bendradarbė, kuri dar galėjo dirbti išėjo motinystės atostogų, palikdama jį vieną kovoti šiame mūšio lauke prieš piktuosius burtininkus. Kažkas pavogė jo Šarkos žiedą iš viršutinio Lucian namų aukšto, pro langą. Jo mokinė, gebanti vaikščioti oru, apkaltinama vagystėmis ir nušalinama nuo darbo. O dar visas tas spaudimas iš teisėsaugos! Londonas virto šiurpių, žiaurių žmogžudysčių zona, ir dauguma mirusiųjų - pareigūnai. Eteryje nėra jokios magiškos gijos, kuria Stephan'as galėtų sekti, o šie žmogeliai agresyviai reikalauja jo rasti kaltininkus, ir atiduoti jiems. Nejau jie rimtai nesuvokia, kad kažkas, kas sugeba taip žudyti, nesileis suimamas eilinių?
Lucian'ui ramybės irgi nėra. Tikra kankynė stebėti savo mylimąjį grįžtantį persidirbusį, suirzusį, o kartais ir apibrozdintą. Kas kart jam išėjus, Lucian bijo daugiau jo nepamatysiąs, mat šitas prakeiktas darbas pavojingas net grupei justiciar'ų, ką jau kalbėti apie vienui vieną. Prie viso šio chaoso dar prisideda ir senos Stephan'o paslaptys, mat šiam raganiui melas yra, ar bent jau buvo, toks pats paprastas dalykas, kaip pašnekesiai apie orą. Kažkam iš jų praeities vis dar reikia Šarkų Valdovo galios, ir šį kartą jie turi pranašumą: nustekentą, vienišą, ir Šarkų žiedą praradusį Stephan'ą, be kurio Lucian jau nebeįsivaizduoja gyvenimo.
Graži istorija. Magija Viktorijos laikų Londone, detektyvo, ir siaubo istorijų elementai, aštrialiežuviai herojai. Nors visoms šioms knygoms daviau po, atrodo devynis ar aštuonis, noriu pabaigti geresne nata, ir duoti 10-10, jau vien dėl visų tų įmantrių būdų žmogui nužudyti, ko tik nebuvo, nepatikėtumėt...
Lucian'o prašymai vykti į Kiniją Stephan'ą vis labiau vilioja, mat jo paties pasaulėlis spėriai traukiasi bandydamas jį užsmaugti. Vienintelė jo bendradarbė, kuri dar galėjo dirbti išėjo motinystės atostogų, palikdama jį vieną kovoti šiame mūšio lauke prieš piktuosius burtininkus. Kažkas pavogė jo Šarkos žiedą iš viršutinio Lucian namų aukšto, pro langą. Jo mokinė, gebanti vaikščioti oru, apkaltinama vagystėmis ir nušalinama nuo darbo. O dar visas tas spaudimas iš teisėsaugos! Londonas virto šiurpių, žiaurių žmogžudysčių zona, ir dauguma mirusiųjų - pareigūnai. Eteryje nėra jokios magiškos gijos, kuria Stephan'as galėtų sekti, o šie žmogeliai agresyviai reikalauja jo rasti kaltininkus, ir atiduoti jiems. Nejau jie rimtai nesuvokia, kad kažkas, kas sugeba taip žudyti, nesileis suimamas eilinių?
Lucian'ui ramybės irgi nėra. Tikra kankynė stebėti savo mylimąjį grįžtantį persidirbusį, suirzusį, o kartais ir apibrozdintą. Kas kart jam išėjus, Lucian bijo daugiau jo nepamatysiąs, mat šitas prakeiktas darbas pavojingas net grupei justiciar'ų, ką jau kalbėti apie vienui vieną. Prie viso šio chaoso dar prisideda ir senos Stephan'o paslaptys, mat šiam raganiui melas yra, ar bent jau buvo, toks pats paprastas dalykas, kaip pašnekesiai apie orą. Kažkam iš jų praeities vis dar reikia Šarkų Valdovo galios, ir šį kartą jie turi pranašumą: nustekentą, vienišą, ir Šarkų žiedą praradusį Stephan'ą, be kurio Lucian jau nebeįsivaizduoja gyvenimo.
Graži istorija. Magija Viktorijos laikų Londone, detektyvo, ir siaubo istorijų elementai, aštrialiežuviai herojai. Nors visoms šioms knygoms daviau po, atrodo devynis ar aštuonis, noriu pabaigti geresne nata, ir duoti 10-10, jau vien dėl visų tų įmantrių būdų žmogui nužudyti, ko tik nebuvo, nepatikėtumėt...
2016 m. lapkričio 18 d., penktadienis
K.J. Charles - A Case of Possession [2]
Taip, baisu. Knygą perskaičiau jau gal prieš savaitę, jei ne daugiau, o aprašyt kažką, žodelį kokį - tik dabar prisiruošiau. K.J. Charles knyga "A Case of Possession" (A Charm of Magpies 2; ASIN B00D89QGW8; 159p.; Goodreads) yra antroji trilogijoje, o aš jau trečią daugiau nei įpusėjau (beje, prašymas mane pataisyti, jei pripeckioju nesąmonių tebegalioja). Ir tai tikrai ne knygos kaltė, ji buvo tokia pat įdomi, kaip ir pirmoji. Tik... Na, pasiklystu tarp panašumų su kitomis, nes nėr smagiau, kaip ieškoti visų tų kabliukų.
Peter S. Beagle išmokė, kad nėra baisesnės jėgos už burtininką, kuris mirė neradęs ramybės. Tad, kai Londoną užplūsta šuns dydžio žiurkės, nežinia iš kur, dingstančios nežinia į kur, ir be gailesčio žudančios visus, kas pasitaiko kelyje - Crane, su šiomis žiniomis, pasinaudoja proga įsilieti į savo mylimojo gyvenimą, ir nurodyti Londono burtininkams kryptį. Kad ir kaip labai netikintis asmuo, kad ir kiek kvaili prietarai: jei tavo priežiūroje mirė Šamanas, tu pasistengsi įvykdyti visas apeigas mirusiajam, kad tik šis rastų kelią anapilin... Mat šis Šanchajuje pasakojamas mitas apie milžiniškas žiurkes, gali labai greitai paversti Londoną - skerdykla. Ir tai, atrodo, dar nėra baisiausia, ką Crane ir Stephan patirs.
Ši knyga ne mažiau pilna baisių detalių, nei praeita, bet siaubo pasaka to nepavadinčiau (nebent, žinoma, esate homofobiškų pažiūrų, tuomet ir pražilti per nakt galima). Daug įvairios magijos, įtampos, ir beveik Šerloko Holmso tyrimų. Ir nors ši knyga man patiko net labiau, nei praeita, bet ir jai duosiu tik 9/10, mat kažko vis šiek tiek man čia trūksta. Gal tiesiog per trumpos.
Peter S. Beagle išmokė, kad nėra baisesnės jėgos už burtininką, kuris mirė neradęs ramybės. Tad, kai Londoną užplūsta šuns dydžio žiurkės, nežinia iš kur, dingstančios nežinia į kur, ir be gailesčio žudančios visus, kas pasitaiko kelyje - Crane, su šiomis žiniomis, pasinaudoja proga įsilieti į savo mylimojo gyvenimą, ir nurodyti Londono burtininkams kryptį. Kad ir kaip labai netikintis asmuo, kad ir kiek kvaili prietarai: jei tavo priežiūroje mirė Šamanas, tu pasistengsi įvykdyti visas apeigas mirusiajam, kad tik šis rastų kelią anapilin... Mat šis Šanchajuje pasakojamas mitas apie milžiniškas žiurkes, gali labai greitai paversti Londoną - skerdykla. Ir tai, atrodo, dar nėra baisiausia, ką Crane ir Stephan patirs.
Ši knyga ne mažiau pilna baisių detalių, nei praeita, bet siaubo pasaka to nepavadinčiau (nebent, žinoma, esate homofobiškų pažiūrų, tuomet ir pražilti per nakt galima). Daug įvairios magijos, įtampos, ir beveik Šerloko Holmso tyrimų. Ir nors ši knyga man patiko net labiau, nei praeita, bet ir jai duosiu tik 9/10, mat kažko vis šiek tiek man čia trūksta. Gal tiesiog per trumpos.
2016 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis
K.J. Charles - The Magpie Lord [1]
Kaip gražiai gavosi pereiti nuo fantastinio pasaulio su paprasta istorija, panašia į mūsų, t.y. Captive Prince, prie šių knygų. Mūsų Anglija, bet pilna fantastikos: burtininkai, ir visokie tokie. K.J. Charles knyga "The Magpie Lord" (ISBN 1619215764; 200p.; Goodreads) yra dar viena knyga, kurią sau atkapsčiau iš Bonnie Burton goodread'ų. Ten tikras lobynas kitokių, keistų, įdomių, fantastinių knygų, tai turbūt ir šios man nebus paskutinės. Bet aš jau į lankas, grįžkim prie knygos...
Lucien Crane Vaudrey savo tėvo akyse buvo tas blogasis, supuvęs sūnus. To pasekoje, kai tik tai tapo įmanoma, buvo supakuotas ir išsiųstas į Šanchajų, o jo tarnas įspėtas, jog nebus ašarų, jei vaikinas netyčia iškris per laivo bortą kelionės metu. Visa tai gero apie Lucien nepasako, ypač turint galvoje, kad pačių Vaudrey grafų žmonės jau išmoko vengti, ir pas juos teisingumo neieškoti. Ką ten, jie ima suprasti, jog teisingumą gali tekti paimti į savo rankas, kitaip nekaltų žmonių kraujas ir toliau liesis, kaip tik jiems patiks. Čia galėtumėme įsivaizduoti žmonių minią, su deglais ir šakėmis. Bet kam tiek problemų, kai apylinkėse esama raganos...
Visai Vaudrey šeimai išsižudžius dėl nepaaiškinamos beprotystės, Lucien nelieka kitos išeities, kaip tik grįžti ir sutvarkyti viską ką legaliai sutvarkyti reikia tapus naujuoju grafu. Užtrukti jis neplanavo, ką ten, pažadėjo sau, jog po pirmo bandymo jį areštuoti dėl orientacijos (tokie buvo laikai, Lucien paprasčiausiai preferino vyrus) ar ko nors panašaus, jis tuoj pat viską mes, ir grįš į Šanchajų, kurį laikė savo namais. Tik, kad ta beprotybė, privedusi jo tėvą ir brolį prie savižudybės, atrodo tūno ir jo kraujyje. Tamsios dėmės atmintyje, balsai, ir atsipeikėjimai su jo ištikimu tarnu bandančiu iš jo atimti kokį nors peilį, kad liautųsi bandęs susižaloti. Ilgai tai tęstis negali, arba jis išprotės, arba... Merrick, su savo šeimininko pritarimu, išskuba į tamsiausias Londono vietas, ieškoti išeities, kuri būtų ranka pasiekiama atviro mąstymo Šanchajuje, namie. Jam reikia šamano. Negali juk visa Anglija nekęsti Vaudrey'jų, ar ne?
Patiko man, kaip čia naudojama magija, tiek daug įdomių, naujų, ir senų dalykų. Norint galios ją reikia iš kur nors traukti, kaip Raganiaus knygose, bet čia ją galima atimti iš žmogaus, net neturinčio magijos, kas žmogų kankina ir gali net nužudyti. Burtininkai - kaip energetiniai vampyrai, ir tik keli labai ypatingi gali tos energijos pasisemti iš bet kur, net iš oro. Ir žmonės įdomūs, Merrick kaip koks Sebastian Michaelis (Kuroshitsuji), toks idealus tarnas, kuris kartais pamiršta, kad į šeimininką viešai reikia kreiptis pagarbiau. Ir tas "šamanas", Stephan Day, žemas, liesas, raudonplaukis, tikrai ne žavusis princas, kokius visi piešia. Kol kas duodu 10/10, ir tikiuosi kitos bus tokios pat įdomios. Priminė Bartimėjaus laikus, kur nuo džinų galios sienos drebėdavo.
Lucien Crane Vaudrey savo tėvo akyse buvo tas blogasis, supuvęs sūnus. To pasekoje, kai tik tai tapo įmanoma, buvo supakuotas ir išsiųstas į Šanchajų, o jo tarnas įspėtas, jog nebus ašarų, jei vaikinas netyčia iškris per laivo bortą kelionės metu. Visa tai gero apie Lucien nepasako, ypač turint galvoje, kad pačių Vaudrey grafų žmonės jau išmoko vengti, ir pas juos teisingumo neieškoti. Ką ten, jie ima suprasti, jog teisingumą gali tekti paimti į savo rankas, kitaip nekaltų žmonių kraujas ir toliau liesis, kaip tik jiems patiks. Čia galėtumėme įsivaizduoti žmonių minią, su deglais ir šakėmis. Bet kam tiek problemų, kai apylinkėse esama raganos...
Visai Vaudrey šeimai išsižudžius dėl nepaaiškinamos beprotystės, Lucien nelieka kitos išeities, kaip tik grįžti ir sutvarkyti viską ką legaliai sutvarkyti reikia tapus naujuoju grafu. Užtrukti jis neplanavo, ką ten, pažadėjo sau, jog po pirmo bandymo jį areštuoti dėl orientacijos (tokie buvo laikai, Lucien paprasčiausiai preferino vyrus) ar ko nors panašaus, jis tuoj pat viską mes, ir grįš į Šanchajų, kurį laikė savo namais. Tik, kad ta beprotybė, privedusi jo tėvą ir brolį prie savižudybės, atrodo tūno ir jo kraujyje. Tamsios dėmės atmintyje, balsai, ir atsipeikėjimai su jo ištikimu tarnu bandančiu iš jo atimti kokį nors peilį, kad liautųsi bandęs susižaloti. Ilgai tai tęstis negali, arba jis išprotės, arba... Merrick, su savo šeimininko pritarimu, išskuba į tamsiausias Londono vietas, ieškoti išeities, kuri būtų ranka pasiekiama atviro mąstymo Šanchajuje, namie. Jam reikia šamano. Negali juk visa Anglija nekęsti Vaudrey'jų, ar ne?
Patiko man, kaip čia naudojama magija, tiek daug įdomių, naujų, ir senų dalykų. Norint galios ją reikia iš kur nors traukti, kaip Raganiaus knygose, bet čia ją galima atimti iš žmogaus, net neturinčio magijos, kas žmogų kankina ir gali net nužudyti. Burtininkai - kaip energetiniai vampyrai, ir tik keli labai ypatingi gali tos energijos pasisemti iš bet kur, net iš oro. Ir žmonės įdomūs, Merrick kaip koks Sebastian Michaelis (Kuroshitsuji), toks idealus tarnas, kuris kartais pamiršta, kad į šeimininką viešai reikia kreiptis pagarbiau. Ir tas "šamanas", Stephan Day, žemas, liesas, raudonplaukis, tikrai ne žavusis princas, kokius visi piešia. Kol kas duodu 10/10, ir tikiuosi kitos bus tokios pat įdomios. Priminė Bartimėjaus laikus, kur nuo džinų galios sienos drebėdavo.
2016 m. spalio 21 d., penktadienis
C.S. Pacat - Captive Prince: Kings Rising [3]
Stengiausi skaityt lėtai, po mažai, bet baigėsi ir nors tu ką. C.S. Pacat Captive Prince trilogijos paskutinę knygą "Kings Rising" (ISBN 174348495X; 385p.; Goodreads) baigiau vakar, 4h ryto, ir dar ilgą valandžiukę galvojau, kaip reikės viską aprašyti, ir ar turėčiau parašyti dar vieną, papildomą įrašą visų trijų knygų verdiktui. Po to dar galvojau, ką gi visgi reiškia žodis "verdiktas"... Žemiau gali būti spoilerių, tad nenorintiems skaityti: knygos tapo mano visų laikų mėgstamiausiomis. Jokių didelių aukų, kad būtum su tuo, su kuo nori būti (tarkim, Morganos Kryžiuje ten tos meilės seilės su vampyru baigėsi tuo, kad jam teko tapti žmogumi; filmuose dažnai vienas ar kitas poros dalyvis nevyksta į koledžą ir panašiai, kad liktų pora, ir t.t.), klastingos politinės kovos, kuriose išverstakailiai tuos kailius dar intensyviau išvertinėja į kitas spalvas, ir tie idealūs visų mazgų atmazgiojimai: nenuspėti istorijos posūkiai, paviršiun iškilusios tiesos ir priežastys...
Tiek Verės, tiek ir Akielos sostai užimti uzurpatorių, abu tikrieji paveldėtojai - maišomi su purvais. Abu jie turi per mažai, kad dar ką nors prarastų, tad atrodo logiška sujungti pajėgas ir stoti į bendrą kovą dėl savo karalysčių. Galų gale, juk aplink Kastor, Damiano brolį, stovi būtent Regento, dabar jau Verės Karaliaus žmonės. Jo planai padėjo pražudyti Damiano tėvą, ir gal būt - daug kitų, stovėjusių tarp jo ir Verės sosto. Mano priešo priešas...
Damianos apkaltinamas savo tėvo nužudymu, Laurent - karalystės išdavyste. Regento žmonės - visur, ir kėslai seka kėslus. Kyroi nenori padėti Verės princui, ir abejoja savuoju, tad suvienyti dvi tokias skirtingas armijas pasirodo gali būti daug sunkiau, nei atrodo, t.y. net turint bendrą priešą. Akielos Kyroi, žiūrėdami į Laurent, mato jaunuolį, kuris laikė jų princą vergu, padarė iš jo savo meilužį, nuplakė jį beveik iki mirties, ir dar gi reikalauja Delpha miesto, taip sunkiai laimėto. Net ir Damianos suvokia, kad Laurent turi savo planų, ir jie nebus atskleisti, iki bus įvykdyti, tad savo žmonių atsargumą supranta. Bėda ta, kad jam be galo patinka šalia turėti tą šviesiaplaukį Verės princą ir jei tektų rinktis tarp savo karalystės, ar jo...
Graži knyga. Be galo patiko, kad istorijos posūkiai neturėjo jokių užuominų, tad ir nuspėti nebuvo iš ko. Per visas tris knygas persipynusios šalutinių herojų istorijos pasirodė esančios pačiomis reikšmingiausiomis. Patiko politinė pusė, valdžia prieš teisėtumą, atsargūs žingsniai karo lauke, neįtikėtinos pastangos išsaugoti gyvastį ir herojų charakterių išlaikymas. Pokyčiai, žinoma, yra. Laurent ir Damianos kovojo vienas prieš kitą, vienas šalia kito, ir vienas už kitą, bet jų abiejų esmės išliko tokios pačios, ar bent jau knyga užbaigta, prieš įvykstant pokyčiams. Viskas labai gerai ir tvarkingai užraukta, ir nors mielai paskaityčiau dar vieną tęsinį - gyventi jau galima ir be jo. Knygai duodu 10-10, dedu prie mėgiamiausių, ir manau, visgi, parašysiu tą verdiktą visoms trims.
Tiek Verės, tiek ir Akielos sostai užimti uzurpatorių, abu tikrieji paveldėtojai - maišomi su purvais. Abu jie turi per mažai, kad dar ką nors prarastų, tad atrodo logiška sujungti pajėgas ir stoti į bendrą kovą dėl savo karalysčių. Galų gale, juk aplink Kastor, Damiano brolį, stovi būtent Regento, dabar jau Verės Karaliaus žmonės. Jo planai padėjo pražudyti Damiano tėvą, ir gal būt - daug kitų, stovėjusių tarp jo ir Verės sosto. Mano priešo priešas...
Damianos apkaltinamas savo tėvo nužudymu, Laurent - karalystės išdavyste. Regento žmonės - visur, ir kėslai seka kėslus. Kyroi nenori padėti Verės princui, ir abejoja savuoju, tad suvienyti dvi tokias skirtingas armijas pasirodo gali būti daug sunkiau, nei atrodo, t.y. net turint bendrą priešą. Akielos Kyroi, žiūrėdami į Laurent, mato jaunuolį, kuris laikė jų princą vergu, padarė iš jo savo meilužį, nuplakė jį beveik iki mirties, ir dar gi reikalauja Delpha miesto, taip sunkiai laimėto. Net ir Damianos suvokia, kad Laurent turi savo planų, ir jie nebus atskleisti, iki bus įvykdyti, tad savo žmonių atsargumą supranta. Bėda ta, kad jam be galo patinka šalia turėti tą šviesiaplaukį Verės princą ir jei tektų rinktis tarp savo karalystės, ar jo...
Graži knyga. Be galo patiko, kad istorijos posūkiai neturėjo jokių užuominų, tad ir nuspėti nebuvo iš ko. Per visas tris knygas persipynusios šalutinių herojų istorijos pasirodė esančios pačiomis reikšmingiausiomis. Patiko politinė pusė, valdžia prieš teisėtumą, atsargūs žingsniai karo lauke, neįtikėtinos pastangos išsaugoti gyvastį ir herojų charakterių išlaikymas. Pokyčiai, žinoma, yra. Laurent ir Damianos kovojo vienas prieš kitą, vienas šalia kito, ir vienas už kitą, bet jų abiejų esmės išliko tokios pačios, ar bent jau knyga užbaigta, prieš įvykstant pokyčiams. Viskas labai gerai ir tvarkingai užraukta, ir nors mielai paskaityčiau dar vieną tęsinį - gyventi jau galima ir be jo. Knygai duodu 10-10, dedu prie mėgiamiausių, ir manau, visgi, parašysiu tą verdiktą visoms trims.
2016 m. spalio 8 d., šeštadienis
C.S. Pacat - Captive Prince: Prince's Gambit [2]
Šitos knygos man buvo būtent tai, ko skaitant visada ieškodavau. Sunkus nuspėjamumas, siurprizai, posūkiai, politika be ilgų išvedžiojimų, istorijos glaustumas, kur jau tikrai nieko neišimsi, jokių ilgų išvedžiojimų, monologų, pamąstymų, ir preliudijų į tai, ir apie tai, ką reikės padaryti. Daug kas, netgi, liko visiškai nuslėpta, su pačiomis menkiausiomis nuorodėlėmis į tai kas bus...
Žodžiu, skaitydavau nuo antros valandos nakties, iki maždaug keturių. Nuo keturių jau liepdavau sau dėt ją pagaliau ant lentynos prie lovos ir miegot, bet kur tau... Tada dar ilgokai niekaip negalėjau prisiverst pradėt aprašinėt. Iki galiausiai, įkišau nosį į trečią knygą... Taigi, C.S. Pacat ir jos Captive Prince trilogijos antroji knyga: Prince's Gambit (ISBM 0425274276; 216p.; Goodreads).
Regentas kursto karą su Akielos, ir vienintelis žmogus galintis jį sustabdyti: Verės princas, Laurent. Damen, savo šalies labui, pasiryžta prie jo prisidėti, ir prireikus, ginti savo paties gyvybės kaina šiame žiauriame žaidime dėl Verės sosto. Tai, žinoma, būtų kur kas lengviau padaryti, jei Regentas nebūtų jo prispaudęs vykti į pasienį, atlikti karinės pareigos. Kiekvienas žingsnis ten link - pasikėsinimas sužaloti, ar nužudyti, ir kiekviena pergalė prieš tai - pažadas, jog jie žengė arčiau kažko baisesnio ir žiauresnio. O ir pats Laurent ne toks asmuo, kurį galima lengvai prižiūrėti. Jo nepasitikėjimas kitais - pagrįstas. Tad, kai jis tyliai sau planuoja žingsnius, Damen belieka stengtis neatsilikti. Čia juos sučiumpa ir bando nužudyti, čia jau kažkas gelbsti, žingsnis ir pergalė Regentui, žingsnis ir pergalė Laurent.
Kitoje šios karo palapinės pusėje Laurent plėšomas tarp dviejų ugnių. Atrodo, jog vieninteliai žmonės, kuriais jis gali pasitikėti, yra tie, kurie atvirai pasisakė esą jo priešai. Kaip, kad tas Akielos vergas, miegantis ant savo pagalvių paletės. Jis pasiryžta žengti drastišką žingsnį, ir paprašyti pagalbos iš netikėčiausio šaltinio...
Nebuvo nė lapo, kuriame būtų buvę nuobodu. Skaičiau ir graužiausi, kad negaliu sustot, ir pasilikt daugiau rytojui. Tad galiu duot tik 10-10, mat, po galais, jau pradėjau trečią...
Žodžiu, skaitydavau nuo antros valandos nakties, iki maždaug keturių. Nuo keturių jau liepdavau sau dėt ją pagaliau ant lentynos prie lovos ir miegot, bet kur tau... Tada dar ilgokai niekaip negalėjau prisiverst pradėt aprašinėt. Iki galiausiai, įkišau nosį į trečią knygą... Taigi, C.S. Pacat ir jos Captive Prince trilogijos antroji knyga: Prince's Gambit (ISBM 0425274276; 216p.; Goodreads).
Regentas kursto karą su Akielos, ir vienintelis žmogus galintis jį sustabdyti: Verės princas, Laurent. Damen, savo šalies labui, pasiryžta prie jo prisidėti, ir prireikus, ginti savo paties gyvybės kaina šiame žiauriame žaidime dėl Verės sosto. Tai, žinoma, būtų kur kas lengviau padaryti, jei Regentas nebūtų jo prispaudęs vykti į pasienį, atlikti karinės pareigos. Kiekvienas žingsnis ten link - pasikėsinimas sužaloti, ar nužudyti, ir kiekviena pergalė prieš tai - pažadas, jog jie žengė arčiau kažko baisesnio ir žiauresnio. O ir pats Laurent ne toks asmuo, kurį galima lengvai prižiūrėti. Jo nepasitikėjimas kitais - pagrįstas. Tad, kai jis tyliai sau planuoja žingsnius, Damen belieka stengtis neatsilikti. Čia juos sučiumpa ir bando nužudyti, čia jau kažkas gelbsti, žingsnis ir pergalė Regentui, žingsnis ir pergalė Laurent.
Kitoje šios karo palapinės pusėje Laurent plėšomas tarp dviejų ugnių. Atrodo, jog vieninteliai žmonės, kuriais jis gali pasitikėti, yra tie, kurie atvirai pasisakė esą jo priešai. Kaip, kad tas Akielos vergas, miegantis ant savo pagalvių paletės. Jis pasiryžta žengti drastišką žingsnį, ir paprašyti pagalbos iš netikėčiausio šaltinio...
Nebuvo nė lapo, kuriame būtų buvę nuobodu. Skaičiau ir graužiausi, kad negaliu sustot, ir pasilikt daugiau rytojui. Tad galiu duot tik 10-10, mat, po galais, jau pradėjau trečią...
2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis
C.S. Pacat - Captive Prince [#1]
Pastaruoju metu gan daug rašiau apie knygas vaikams ir paaugliams, tad jaučiu pareigą įspėti, jog ši knyga skirta išimtinai suaugusiems, ir tik tiems, kur ne visai standartinių pažiūrų, if you know what I mean.
Taigi, kodėl man taip labai patiko C.S. Pacat pirmoji trilogijos knyga "Captive Prince" (ASIN B00I3REIHI; 241p.; Goodreads), ir kodėl man visada priimtiniausi tie ne patys mylimiausi herojai.
Damen suimamas perversmo metu. Jo pavainikis brolis sėkmingai užėmė jo sostą, ir dabar ruošia nekenčiamam broliukui likimą, baisesnį už švarią mirtį. Damen paruošiamas, išdažomas, ir išsiunčiamas į Vere (ar Veretia), kartu su apmokytų lovos-vergų siunta. Juk visi myli ir vertina Akielos vergus, net ir tokie ilgamečiai priešai, kaip veriečiai, tai priims, kaip taikos gestą...
Verėje tvyro įtampa. Regentas, princo dėdė, šalį valdo diplomatiškai, tačiau atmosferą galima peiliu pjauti. O kai akiratyje pasirodo jo sūnėnas, teisėtas princas Laurent - lauk sprogimo. Tarp dviejų artimų giminaičių esama ilgamečio, pritvinkusio nesutarimo į kurio vidurį Damen ir nukrinta. Blogiausia, kad čia nieks nėra taip, kaip atrodo. Vergai apkrauti auksu, jų šeimininkai - retai dėvi papuošalus. Patys mažiausi ir silpniausi - kovoja agresyviausią politinę kovą, ir turi daugiausia įtakos. Surasti draugus ir priešus Damen reiškia išgyvenimą. Ypač stovint tarp dviejų galingiausių tos šalies galvų. Bet žinote, kaip sakoma: kur du pešasi... Vergas gali pabėgti. Visa laimė, jog jis pats - skirtas princui. O princas, atrodo, į savo lovą nieko nepriima. Kita vertus, ta laimė tokia šiokia tokia, mat princo temperamentas ir uolą priverstų sudrebėti.
Iš pradžių galvojau čia bus BDSM, kaip Anne Rice Beauty's Trilogijoje. Veikėjai pasirodė lėkštoki, ne itin charakteringi. Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau ši pirmoji idėja tirpo. Toli gražu ne visi keliai vedė į lovą, tiek Damen, tiek Laurent buvo sunkoka nuspėti, jei iš vis įmanoma, ir galiausiai ėmė aiškėti, jog ne tokie tie herojai ir lėkšti. Kiekvienas jų vienaip ar kitaip prisitaikė prie savo padėties, mat kiekvienam iš jų tai reiškė išgyvenimą. Knygai duodu 10-10, bet nuo rekomendacijų susilaikau. Ji tiks ne kiekvienam, jau vien dėl pradžioje demonstruotų žiaurumų ir prievartos.
Taigi, kodėl man taip labai patiko C.S. Pacat pirmoji trilogijos knyga "Captive Prince" (ASIN B00I3REIHI; 241p.; Goodreads), ir kodėl man visada priimtiniausi tie ne patys mylimiausi herojai.
Damen suimamas perversmo metu. Jo pavainikis brolis sėkmingai užėmė jo sostą, ir dabar ruošia nekenčiamam broliukui likimą, baisesnį už švarią mirtį. Damen paruošiamas, išdažomas, ir išsiunčiamas į Vere (ar Veretia), kartu su apmokytų lovos-vergų siunta. Juk visi myli ir vertina Akielos vergus, net ir tokie ilgamečiai priešai, kaip veriečiai, tai priims, kaip taikos gestą...
Verėje tvyro įtampa. Regentas, princo dėdė, šalį valdo diplomatiškai, tačiau atmosferą galima peiliu pjauti. O kai akiratyje pasirodo jo sūnėnas, teisėtas princas Laurent - lauk sprogimo. Tarp dviejų artimų giminaičių esama ilgamečio, pritvinkusio nesutarimo į kurio vidurį Damen ir nukrinta. Blogiausia, kad čia nieks nėra taip, kaip atrodo. Vergai apkrauti auksu, jų šeimininkai - retai dėvi papuošalus. Patys mažiausi ir silpniausi - kovoja agresyviausią politinę kovą, ir turi daugiausia įtakos. Surasti draugus ir priešus Damen reiškia išgyvenimą. Ypač stovint tarp dviejų galingiausių tos šalies galvų. Bet žinote, kaip sakoma: kur du pešasi... Vergas gali pabėgti. Visa laimė, jog jis pats - skirtas princui. O princas, atrodo, į savo lovą nieko nepriima. Kita vertus, ta laimė tokia šiokia tokia, mat princo temperamentas ir uolą priverstų sudrebėti.
Iš pradžių galvojau čia bus BDSM, kaip Anne Rice Beauty's Trilogijoje. Veikėjai pasirodė lėkštoki, ne itin charakteringi. Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau ši pirmoji idėja tirpo. Toli gražu ne visi keliai vedė į lovą, tiek Damen, tiek Laurent buvo sunkoka nuspėti, jei iš vis įmanoma, ir galiausiai ėmė aiškėti, jog ne tokie tie herojai ir lėkšti. Kiekvienas jų vienaip ar kitaip prisitaikė prie savo padėties, mat kiekvienam iš jų tai reiškė išgyvenimą. Knygai duodu 10-10, bet nuo rekomendacijų susilaikau. Ji tiks ne kiekvienam, jau vien dėl pradžioje demonstruotų žiaurumų ir prievartos.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)