Knygą perskaičiau dar vakar, bet vis nesugebu jos aprašyti. David Gaider yra vienas pagrindinių žaidimų Dragon Age istorijos rašytojų, o "The Stolen Throne" ("Užgrobtas Sostas"; Tor; Bioware 2009; ISBN 978-0-7653-2408-5; 386p.) yra pirmoji knyga, priešistorė žaidimui "Dragon Age: Origins". Ir gal būt skamba keistai "knyga žaidimui", bet žaidimas gimsta iš istorijos, tad nenuostabu, juo gimsta ir ištisi tomai, kurių žaidimų kūrėjai nesugeba panaudoti. Žaidimo žaisti, beje, visai nebūtina, kad ši knygą patiktų. Tai pakankamai unikalus ir be galo įdomus fantazijos pasaulis, su elfais, nykštukais, demonais ir burtininkais. Bei - bundančiais drakonais.
Fereldeną savo kietame kumštyje laiko uzurpatorius. Bene kas dien jis ištremia tai vieną, tai kitą Fereldeno aukštuomenės asmenį su visais jo pavaldiniais, lauk iš savų žemių, kad jas galėtų paskirti saviems, Orlesio žmonėms. Jie - niekina "šunų mylėtojus" ir vis kartoja, kad Fereldenas, tai kažin kokia bjauri, murzina bala. Bet - jų bala. Tuo tarpu ištremti žmonės, kartais netgi su asmeninėmis armijomis, telkiasi į būrius. Neapykanta, nuoskaudos ir viltis stumia juos toliau, į miškus, slėnius ar vis dar draugiškus miestus, kur jie galėtų apsijungti ir stoti į kovą. Kartu su Maištininku Princu, paskutiniu tikru Fereldeno įpėdiniu - Princu Mariku.
Knyga prasideda Karalienei Moirai sušukus - BĖK! Ir Marikas bėga, bet aklinai juodą mišką, nuo persekiotojų dirbančių uzurpatoriui. Čia ir prasideda visos negandos, mat Marikas staiga suvokia nieko neišmanąs apie gyvenimą. Jis nė nežino kur randasi, mat keliaudavo iš paskos motinos ten, kur ji vesdavo. Jei reikėdavo pasukti - ji jam pasakydavo. Jei reikėdavo sustoti - vėlgi, kas nors liepdavo sustoti. Ir štai, jis visiškai vienas, galai žino kur, pasaulyje, kur elfai, išsilaisvinę iš vergijos į žmones žiūri vis dar nepatikliai ir jei šie žengia į jų teritoriją - nepasibodi paleisti strėlę iš šešėlio. Vienas pasaulyje, kuriame tarp žmonijos ir Tamsos Išperų (darkspawn) stovi tik Mirusiųjų Legionas, suformuotas iš nykštukų, kurie paskyrė savo gyvenimus gindami Žemutinius Kelius ir iki mirties žudydami Išperas, kartu su Pilkaisiais Sergėtojais (Grey Wardens), kurie jau išgirdo Arkdemono šauksmą ir suprato esą netoli mirties, kai Išperų užkratas pagaliau sunaikins jų kūnus ir protus. Pasaulyje, kuriame burtininkai - dažnai nė žmonėmis nelaikomi, jų bijoma ir tiek tetrūksta, kad juos imtų medžioti. Pasaulyje, kuriame vėl pasirodė išnykusiais laikyti drakonai...
Mariką išgelbsti atsitiktinai sutiktas vaikinas, kuris idealiai atsvėrė visą Mariko iškalbą ir nesugebėjimą išgyventi. Jis - Logeinas Maktiras, vienas iš tų, kuriuos uzurpatorius išstūmė iš jų žemių. Vienas iš tų, kurie kovoja dėl išgyvenimo. Bėda tik ta, kad jam nerūpi ar Marikas - teisėtas princas ar ne. Jis nekenčia Orlesių, bet įpėdiniui meilės irgi nejaučia. Galų gale, tai per šitą vaikėzą žūva jo tėvas. Bet prieš mirtį Logeinui buvo liepta princu pasirūpinti, o tėvui duoto paskutinio pažado sulaužyti jis nedrįsta. Tad abu iškeliauja per Laukines Žemes, pavojingiausią vietovę visame Fereldene, kuriose pilna vilkatų, barbarų ir teisėsaugai nežinomų burtininkų. Jiedu traukia ieškoti Mariko armijos, o tada - būdo atsiimti teisėtą sostą. Nuotykių pasiutusiai daug. Patekę į Giliuosius Kelius jie kovoja su Senaisiais Vorais, kurie dydžiu prilygsta nedideliam namukui, su Tamsos Išperomis, suranda net ir Mirusiųjų Legioną, bei būrius visokių asmenų, bei būtybių.
Nuobodu nebuvo nė vienam puslapy Marikas turi puikų savikritišką humoro jausmą, o Logeinas jį atsveria šaltu protu. Bėdos dėl panelių lydi jaunuolius, nepaisant aplink šėlstančio karo. O kur dar šaunūs nykštukai, neprilygstami elfų rasės lankininkai, asasinai, bardai, burtininkai, golemai ir tas šlakelis politikos, kad knyga netaptų vaikiškai paprasta. Viskas subalansuota, tad duodu stiprų 10-10. Jau seniai neskaičiau tokios fantasy knygos. Kiek žinau Dragon Age yra ir daugiau knygų, tad eisiu ir tas susirasti. Dar syk priminsiu, kad skaityti galima apie žaidimą nė nežinant, ir nė nemanant jo žaisti.
