Brandon Sanderson - The Final Empire [Mistborn #1]

Pirmiausia tai, pažiūrėkit, koks gražus viršelis! Tikiuosi, kada galėsiu juos įsigyti. Paprastai mėgstu minimalizmą, bet čia - gero meno pavyzdys.

High-fantasy labai mėgstu, todėl nesmagu suprasti, jog labai retai jai turiu laiko, ir pripažinti, kad ne tiek ir daug jos tekę perskaityti. Laimei, vis gelbsti knygų klubas, paskaitau, ko šiaip neskaityčiau. Šį kartą tai buvo Brandon Sanderson "Mistborn: The Final Empire" (Mistborn #1; ISBN 076531178X; 541p.; Goodreads), kuri nenuvylė ir paliko labai gerą įspūdį.

Dieną iš dangaus vis krinta pelenai, viską sutepantys tamsiomis, juodomis ir pilkomis dėmėmis, kurias skaa vos spėja valyti ir plauti. Tuo tarpu naktį tą bjaurų dangų paslepia kai kas baisesnio: tirštas, tyvuliuojantis, sūkuriuojantis rūkas. Toks gilus ir neperregimas, šaltas ir drėgnas, jog į jį joks sveiko proto skaa nedrįstu eiti. Juk jis slepia pabaisas, Gimusius iš Rūko (mistborn), Rūko Šmėklas (mistwraith) ir dar galai žino ką. Ir jei buvai toks kvailas, kad išėjai į rūką, tavęs greičiausia nebeįleis namo. Kas ten žino, gal tu esi ta pati Rūko Šmėkla, vilkinti žmogaus kūną. O gal esi kilmingas Alomanseris (Allomancer, arba Mistborn), ir atėjai tik tam, kad išsivestum jų dukrą, ar juos pačius nužudytum savo malonumui. Tas rūkas niekad nieko gero nežada...

Šis pasaulis pilnas unikalios magijos: vieni gali praryti metalus ir juos deginti, gaudami galių stumti arba traukti, paveikti emocijas, arba sustiprėti. Kiti į metalus gali talpinti prisiminimus, savo jėgą, jaunystę. Rūke iš ties esama keistų būtybių, iš dangaus iš tiesų krinta pelenai, o žmones, visas rases be išimties, valdo eilinis žmogus, kažkada tapęs Dievu. Ką jau bekalbėti, apie paprastesnes keistenybes, legendas, paslaptis, prarastas žinias, ir būtybes, kurių neturėtų būti, kaip kad Inkvizitoriai, su metalo strypais vietoje akių.

Knyga labai įdomi. Pagrindinis herojus neįsimyli herojės. Jis ne kažkoks ypatingai galingas ar talentingas, bet moka rasti reikiamas savybes kituose. Jie visi gyvena viename mieste su dievu. Ir bando jį nuversti... Herojė, Vin, nėra užsispyrusi Merė Sju, ji mokosi, prisitaiko, ir netgi pamėgsta maudynes su kvepiančiais muilais, bei sukneles. O aplink juos esantys žmonės turi ir savo gyvenimus. Žodžiu, knyga labai unikali, ir man be galo patiko. Labai gaila vieno ar dviejų istorijos posūkių, bet ką padarysi, buvo verta. Knygai duodu stiprų ir pilną 10-10, mat nėr čia ko, per retai aš tokių gaunu.