knygos apžvalga | Neil Gaiman "Kapinių Knyga"

Autoriai: Neil Gaiman
Pavadinimas: Kapinių Knyga
Serija: -
Žanras: Fantastika; Paranormalu
Psl.: 312
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Geros tos dienos, kai skaitosi greitai ir lengvai. Prisėdau ir perskaičiau Neil Gaiman knygą "Kapinių knyga", labai unikalią ir gerą istoriją.

Apie Knygą: Visų galų meistras Džekas padarė klaidą. Sumedžiojo šeimą, nužudė juos greičiau, nei šie suprato, kad miršta, bet štai jų mažasis, jų kūdikis, išsprūdo iš pinklių. Guostis Džekas gali tik supratimu, jog mažyliui padėjo galios senesnės už tas, kurioms tarnauja jis. Galios, kurios priglobė vaiką ir pavadino jį Niekuo, kad apsaugotų nuo piktų kėslų. Kapinių gyventojai mažylį įsivaikino ir ėmėsi sunkaus asmens užauginimo darbo...

Mano Nuomonė: Truputuką baisi ir labai įtraukianti istorija, apie senas kapines, pilnas labai įvairių ten atgulusių, su savais gyvenimais, jų patirtimis, bei žiniomis, kurias bando perteikti berniukui. Skyriai dažnai daro labai drastiškus posūkius, tad skaitos tarsi trumpų istorijų seka, kur viskas siejama viena gija, bet nuotykiai, kuriuos augantis vaikas vis patiria - kas kart vis kitokie. Nuo raidžių pažinimo, iki pabėgimo iš gūlių pasaulio. Nuo kelionės į seniausią pilkapį vietovėje, iki bandymo lankyti mirtingųjų mokyklą. Tikrai labai gera istorija.

Labai rekomenduoju, 5/5.

Neil Gaiman - Koralina | Coraline

Jau labai seniai norėjau paskaityti Neil Gaiman'o "Koralina" knygą (Coraline; ISBN 0061139378; 162p.; Goodreads), tad džiaugiuosi, kad galiu iš "perskaityti" sąrašo išbraukti dar vieną. Vis atidėdavau, nes niekaip negaliu prie Gaiman'o priprasti. Jis, kaip koks Murakamis, nesupranti ar mėgsti, ar nemėgsti. Bet dabar jau pradedu manyti, jog visgi mėgstu, nes ir ši knyga buvo labai smagi ir net kiek baisoka.

Koralina su tėvais atsikraustė į naują namą. Kažkada jis buvo padalintas į butus, ir tai bene vienintelis Koraliną džiuginantis dalykas lietingomis dienomis, mat tada ji bent jau gali aplankyti kaimynus. Gražiomis ji gali eiti tyrinėti aplinką lauke. Prastomis veiklos viduje tikrai trūksta, o abu jos tėvai pernelyg užimti savo darbu, kad dar ir su ja žaistų. Bet prireikus, jie randa dukrai užduočių. Suskaičiuok visus langus, rask visus mėlynus objektus, pažiūrėk, kas slepiasi už kiekvienų durų. Koralina visa tai tvarkingai įvykdė. Neatidarė ji tik vienų durų, vienintelių užrakintų visame bute. Anot jos mamos, už jų tik siena tarp jų ir kaimynų, bet Koralina norėtų pamatyti...

Keistenybės prasideda jau tą pačią naktį. Pirmiausia dėl durų ją įspėja kaimyno Bobo pelės, per jį jai perdavusios įspėjimą, kad neitų pro užrakintas duris. Tada kažkas patamsyje ima šniukštinėti jų name. Ir galiausia, ji patenka ten. Kitur. Čia lyg ir jos namai, bet kitokie. Viskas, atrodo, pritaikyta būtent jai. Jos Kitas Tėtis negamina keistenybių, o Kita Mama visada pasiruošusi su ja pažaisti. Koralina čia labai laiminga, nepaisant to keisto kirbesio paširdžiuose, jog kažkas čia, Kitur, net labai negerai. Ir tai ne dėl tų juodų, šaltų sagų, įsiūtų į jos Kitų Tėvų akis. Koralina nori namo. Ir juk nėra taip, jog ją čia kas per prievartą laiko. Bet jos Kiti Tėvai labai be jos liūdės, tad ji tikrai turėtų grįžti, kuo greičiau. Net jei tam reikės palikti Koralinai labai nemalonios motyvacijos jos tikruosiuose namuose.

Smagiai susiskaitė. Žiūrėjau sau naktį Stranger Things 2, pagalvojau, kad gal kiek šiurpu jau, reik eit miegot, o tada dar šioje knygoje, prieš miegą, visokie dalykai dėtis pradėjo. Duodu 9/10, įdomi knygelė.

Neil Gaiman - Anansio Vaikai [2]

Patiko man Amerikos Dievai, tad, kai radau šitą, su prierašu, jog tai, kaip ir antra dalis, pasiėmiau paskaityti. Deja, Neil Gaiman "Anansio Vaikai" (Anansi Boys; ISBN 0060515198; 384p.; Goodreads) neturėjo tokios šarmo, o ir nėra tai tęsinys, tiesiog knyga vykstanti ten pat.

Numirė Storojo Čarlio tėvas. Ir nors jis per daug dėl to neširdgėlauja, ta mirtis vis griauna jo gyvenimą. Tai, žiūrėk, paaiškėja, kad jo tėvas buvo Voras - Dievas. Tai, kad jis turi brolį. Tai, kad tas brolis - daug šaunesnis už jį patį... Ir, atrodo, labiau patinka ne tik jo darbdaviui, bet ir jo sužadėtinei. Jis - šiek tiek daugiau, nei brolis. Ir, šiek tiek mažiau, nei brolis.

Storasis Čarlis, norėdamas pataisyti savo gyvenimą, bando iš jo išplėšti tą dalį, kuri visa tai ir sukėlė, ir nesustoja kėlusi. Brolį. Tam jam belieka leistis gilyn į šitą balto triušio skylę, ieškant kitų dieviškų būtybių ir rizikuoti sudarant labai, labai kvailą sutartį, su labai, labai pagiežinga būtybe... Atsargiai, su tais norais. Ar jų formulavimu.

Knyga nebloga, bet neypatinga. Lengvai skaitosi, tad galima pasiimti lengvam pasibuvimui, tam nė nebūtina skaityti Amerikos Dievų - knygos tikrai nesusijusios istorija, ir viena kitai nei kenkia, nei prideda. Duodu 7/10.

Neil Gaiman - Norse Mythology

Žinot, Neil Gaiman man tikrai ima patikti. Prasidėjo nuo Amerikos Dievų, nes prieš tai skaitytos, net jei geros, tai rimto įspūdžio apie autorių nepaliko. Dabar gi, po "Norse Mythology" (Šiaurės Mitologija; ASIN B01HQA6EOC; 304p.; Goodreads) jau galvoju ką dar jo paskaičius, nes va čia tai buvo. Juokiausi iki ašarų.

Knygoje Gaiman pasakoja Šiaurietiškus mitus, apie Vikingų dievus: Odiną, Lokį, Torą, ir t.t. Pasakoja gera forma, iš jų pusės, savu stiliumi. Visi jie, ypač tie jaunesni dievai, linkę įsivelt į įvairiausias bėdas, krėsti pokštus, o kitą syk net savo kailį išsukinėja taip, kad aš balsu juokiausi. Lokis su savo patarimais prisidirba daugiausia. Čia žiūrėk gražuolei deivei nuskuto galvą. Kodėl? Na, nes juokinga. Toras pažada sulaužyti jam visus kaulus, jei nepadės jai atgauti plaukų. Pirmus kelis kartus turbūt labai skaudės, mat jis niekad nėra laužęs visų kaulų kūne, bet Toras neabejoja, su laiku - įgus ir šį reikalą bus galima atlikti per 15 minučių! Bet plaukai juk ne taip veikia, ar ne? Tad Lokis, pagalandęs savo auksinį liežuvį, išskuba pas nykštukus. Jei kas ir mokės sukurti auksinius plaukus, tai tik jie. Ir tai tik vienas pavyzdys...

Knyga net ir užbaigta labai gražiai, papasakoja apie Ragnaroką, ir kas bus po to, sukuriant gražų ciklą. Labai patiko, duodu 10-10, mat čia nėra ko smulkintis, ir labai rekomenduoju visiems, kas ieško gero, linksmo pasiskaitymo. Pažadu, kad ne visi juokai susiję su Lokio skriaudimu. Buvo ir Toras suknelėje, ir pasakojimas apie poezijos vyną, ir kodėl kai kurie poetai - tokie nevykę, ir dar daug visko.

Neil Gaiman - Amerikos Dievai

Na, kaip galima vienu metu ir mylėti ir nekęsti knygos? Neil Gaiman ir jo "Amerikos Dievai" (American Gods; ISBN 9789986971016; 416psl.; Goodreads) man paliko būtent tokį įspūdį. Supratau, kad nemėgstu Gaimano rašymo stiliaus, net labai. Bet siužetai, kiek tekę skaityti - puikūs! Tik įsivažiuoti visada labai sunku.

Po trijų metų kalėjime Šešėlis negalėjo patikėti, pagaliau išėjęs į laisvę. Pagaliau vėl pamatys savo mylimą žmoną Laurą, vėl pradės gyvenimą, iš naujo, tvarkingai. Daugiau jokių nesąmonių...

Yra tas posakis: mes planuojam, Dievas juokiasi. Šešėlio žmona žuvo autoavarijoje vos diena kita prieš jam išeinant iš laisvę, kartu su jo geriausiu draugu, su kuriuo ji miegojo. Šešėlio pasaulis pasviro, ir tą slydimo akimirką, kai viskas, tokiu kryčio kampu atrodė netikra, jis priėmė darbą iš šalia atsiradusio nepažįstamojo. Ir jei manė, kad tai, kaip nors palengvins smūgį - labai klydo, mat jo pasaulis tuoj dar labiau pasikeis.

Šalia jo sėdintis vyrukas, reikalaujantis jo atlikti įtartinai paprastą darbelį, yra vienas iš senųjų Dievų. Vienas jų, tų kuriuos į Ameriką, tą Naują Drąsų Pasaulį atsivežė imigrantai. T.y. dar su daug jam teks susipažinti. Tarp šių senųjų dievų ir naujų, modernių, nuo interneto garbinimo pampstančių dievukų vyksta karas. Karas būtent dėl to garbinimo, aukų, to dievų "maisto", kurio visiems tiesiog neužtenka. Ypač dabar, kai dauguma naujų pagonių net nežino vardų tų, kuriuos garbino buvę prieš juos. Ir Šešėliui čia teks neišpasakytai sudėtinga rolė, su vienintele paguoda - nerealiame pasaulyje gali vykti nerealūs dalykai. Pavyzdžiui, mirusi žmona gali ateiti su tavimi pasikalbėti, ir paaiškinti kodėl permiegojo su tavo geriausiu draugu.

Istorija tikrai labai įdomi. Džinas iš Arabijos Naktų vairuoja taksi. Meilės ir vaisingumo deivė dirba naktine plaštake, ir reikalauja savo klientų ją garbinti bent akto metu. Technikos dievukas - jaunas ir riebus vaikis, negalinti suvokti, kaip dar esama vietų, kur internetas veikia tik pajungiamas storu kabeliu. Dievai iš visų pasaulio pakampių, radę, kaip bent šiek tiek prasimaitinti šiame pasaulyje, gyvena savo gyvenimus, iki vienas viršiausias ima ir nusprendžia - metas susidoroti su opozicija. Skamba kažkaip pažįstamai, ar ne? Duodu 9/10, nes nors Gaimano stilius man labai nepriimtinas, istorija buvo net labai verta dėmesio. Tikrai gaila, kad neperskaičiau jos ankščiau, dar tais laikais kai stropiai pirkau visas šio leidimo Eridano knygas.

Terry Pratchett, Neil Gaiman - Good Omens

Prireikė visos kitos knygos ir dar amžinybės, kad pabaigčiau šią knygų klubo užduotį. Bet tai nereiškia, kad Terry Pratchett ir Neil Gaiman bendra "Good Omens" ("Geri Ženklai"; ISBN 0060853980; 430p.; Goodreads) knyga kuo nors bloga. Anaiptol, ji man net labai patiko! Tai, arba tiesiog negaliu nešališkai reaguoti į dar vieną Kraulio (Crowley) veikėją su geru humoro jausmu.

Kažkada seniai ragana vardu Agnes Nutter parašė visą knygą pranašysčių. Viena jų, tiesą pasakius - pati paskutinė, žadėjo pasaulio pabaigą, kai Antikristas pradės karą tarp Rojaus ir Pragaro. Abi šios šalys tam pasirengę ir netgi labai to laukia. Juk pagaliau bus išspręstas didysis klausimas! O, kad jau karui pradėti vaiką pateikė Pragaras, visiems atrodo natūralu, jog jį ir mokys pakalikai iš Pragaro. Visiems, tik ne Krauliui. Kraulis gi abejoja, ar tas karas iš vis - gera mintis. Žmonės rašo neblogas knygas. Ir daro tikrai neblogus automobilius. Jei valdys Pragaras - to nebeliks.

Patikėtas vaiką pristatyti satanistėms vienuolėms jis per daug galvos nesuko. Jos tam paruoštos, žinos ką ir kaip. Ir tikrai jau nemanė, jog po vienuolikos metų, drauge su savo neįprastu draugu, Angelu Azarafieliu, kaip pakvaišę lakstys po tuometines Anglijos apylinkes, ieškodami paties vaikelio Antikristo. Kaip sunku gi susekti vaiką, kuris gali keisti realybę, ir paskui kurį sekioja didžiulis Pragaro šuo? Pasirodo - itin sunku, jei apie Pragarą ir Rojų buvo mokomas ne tas vaikas...

Knyga labai gera, pilna gero humoro. Kraulio veikėjas truputį priminė Supernatural Crowley. Tarkim, jo bute gražiausias dalykas buvo jo augalai. Kažkada 70-aisiais jis kažkur nugirdo, jog su augalais reikia kalbėtis. Tad kas savaitę su laistytuvu sukdamas ratu aplink jas jis atrenka tą, kuri auga per lėtai, ar ima vysti. Tada pasiėmęs neša ją prie kitų gėlių ir ragina "Atsisveikink su savo draugais". Žodžiu, knygai duodu 10-10, nes tiesiog neturiu už ką ir ko atimti.

Neil Gaiman - Trigger Warning

  Trumpų istorijų kolekcijas aprašyti man kažkaip visada sunkiausia. Net jei ji visa nepatiko, tai išdėstyti ir paaiškinti kodėl - sudėtinga. O jei patiko tik jos dalis, kaip tada? Ir net tokiu atveju, kaip šis, su Neil Gaiman knyga "Trigger Warning" (ISBN 0062330268; 310p.; Goodreads), kai daugiau ar mažiau patiko visos istorijos be išimties - nežinau, kaip tai perteikti.
  Istorijų čia yra visokių, tikrai kiekvienas sau ras bent vieną. Supernatural, fantasy, siaubo, detektyvai. Vienos pagrindinis herojus, buvo ne kas kitas kaip Dr Who, o kitoje gi - pats Šerlokas Holmsas. Toji istorija buvo viena iš dviejų man labiausiai patikusių.
  Šerlokas joje jau senas, užsiimantis bitininkyste. Tačiau niekas tiksliai nežino, kam jis to ėmėsi. Ir kai išvyksta į tolimąją Aziją ieškoti stipresnių bičių savo eksperimentams - niekas nebesitiki jo sugrįžtant.
  Antroji istorija vadinosi "The Man Who Forgot Ray Bradburry". Artima tokia, atrodė jog autorius mano galvos vidų aprašė. Ten skylė kur kažkada buvo žodynas. O va ten trūksta žodžio, ir liko tik ilgas to žodžio aprašymas, jo reikšmė, bet ne jis pats.
  Fantastinės istorijos paliko geriausią įspūdį, tai pasidairysiu Neil Gaiman darbuose, gal dar ką tolkieniško rasiu. Pačiai knygai duosiu 8/10, mat dar kažko trūko, labai nedaug! Bet rekomenduoti tikrai galiu, verta paskaityti.

Neil Gaiman - Žvaigdžių Dulkės

  Kažkada šios knygos nenusipirkau, nes ant jos nugarėlės puikavosi dvejetas, tad maniau, knyga turbūt į dvi dalis padalinta, o pirmosios tiesiog nėra, kaip kad tos Košmarų Akademijos. Tada, vienos iš blogo skaitytojų dėka sužinojau, jog tas dvejetas ten nieko nereiškia. Bet Neil Gaiman knygos "Žvaigdžių Dulkės" (Stardust; "Bonus Animus" 2008; ISBN 978-9955-754-05-3; 184p.) jau neberadau. Ir štai, kurią čia dieną, ne per seniausiai, Vagoje radau ją išparduodamą po ~9LT, tad ir pasiėmiau.
  Spėju, jog daugelis jau tikrai matė filmą, tad pasakysiu iš karto - filmas man patiko labiau. Istorija prasideda dar kiek ankščiau nei gimsta Tristramas, prasideda nuo jo tėvo ir tik tada pasiekia jaunuolį, kuris beviltiškai įsimylėjęs Sienos Kaimo gražuolę Viktoriją, pasižada jai parnešti nukritusią žvaigždę, kurią jie abu matė besileidžiant kažkur už Sienos, jei tik ji sutiksianti už jo tekėti. Ji, pasišaipiusi, sutiko, manydama jog kvailas berniokas arba gaus galą už Sienos, arba pabijos išeiti. O ką, jo gal net nepraleis, juk prie plyšio sienoje visuomet stovi sargyba.
  Už Sienos jis visgi patenka ir čia prasideda lyg ir knygos įdomumas, lyg ir knygos lėtumas. Nuotykiai įdomūs, negaliu skųstis, tačiau lėtoki. Daug ėjimo, kuris taip gerai neužpildytas, kaip David Gaider "Dragon Age" knygose ar net Tolkieno darbuose, bet... Medžiai - žudikai, liūtas, kuris kovėsi su vienaragiu dėl karūnos, septyni broliai, medžioję viens kitą per visą pasakų šalį vardan tėvo sosto ir Raganų Karalienės, visokie kerai, eilėraštukų magija ir keistuolis Tristramas, visuomet išalkęs ir vos ne badu mirštantis mūsų herojus, išėjęs ieškoti, greičiausia, deimanto - nukritusios žvaigždės.
  Knyga prastokai suredaguota. Vertimas geras, bet vietomis akivaizdžiai susipainiota ir praleista pro akis taisant. Daug labai keistų, bet linksmų žodžių, tinkančių pagal prasmę, bet jau juokingų, nes mažai kur matomų. O ir šiaip, knyga plona ir labai lengva, su tokia tik sėdėt ir ilsėtis kur pavėsy. Duosiu tik 8/10, bet po ilgų suktų skaitymų, pasidžiaugsiu, kad tokią knygą turiu.