Rodomi pranešimai su žymėmis Elfai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Elfai. Rodyti visus pranešimus

2024 m. sausio 18 d., ketvirtadienis

Sutemų Archyvas | Tamsieji Elfai Drow | Forgotten Realms

Tamsieji, gilumų, arba po-elfiai Pamirštųjų Karalysčių (Forgotten Realms) visatoje (Požemiai ir Drakonai / Dungeons and Dragons) vadinami tiesiog Drow. Palikuonys Ilythiiri, pirmųjų elfų ir vienų iš galingiausių tada dominavusių galių, dabar gi, Drow, yra mirtini Underdark požemių gyventojai.

Ištisas kartas selektyviai rinkęsi partnerius, greičiausia ne be savo Vorų Karalienės, deivės Lolth paskatinimo, Drow tapo grėsmingai gražiais ir be galo pavojingais priešininkais. Protingi, gudrūs ir pastabūs, jie - sutverti įkvėpti baimę priešų širdyse. Nuo mažens mokyti tikėjimo savo pranašumu, į trūkumus jie žiūri kaip į klaidas ar silpnybes ir nenuilstamai dirba, kad tik nebūtų aplinkinių palaikyti potencialiomis aukomis. Užsispyrę ir įsitikinę savo teise į viską, ko nori, Drow tikslų siekia nepaisydami kainos ar pasekmių.

Darvinistinė filosofija (išgyvena tik stipriausi) ir vidiniai konfliktai Drow elfus labai izoliavo. Įstatymai palankūs nugalėtojams suformavo žiaurią visuomenę, kurioje galia yra teisingumas. Čia tikimasi, kad auka ginsis, o pralaimėję – to nusipelnė, nes nebuvo pakankamai geri, stiprūs. To pasėkoje, visiškai teisėtai, Drow reiduose gali sunaikinti ištisą giminę ir netgi pašalinti ją iš istorijos, tarsi tokios nė nebūtų buvę. Tad gal ir nenuostabu, kad paviršiuje ši elfų rasė laikoma daugiau mitu, nei realybe. Jie tiesiog pernelyg užimti į tą paviršių veržtis, o kai jau tikrai reikia – reido metu gyvų po savęs jie nepalieka. Tada gi ir patys neužsibūna dėl saulės keliamo silpnumo.

Jų visuomenė – matriarchatinė. Moterys turi absoliučią galią ir užima visus valdžios postus. Nuo Motinos Matronos iki Lolth kunigės. Tokia struktūra greičiausiai irgi nesusidarė savaime, nepastūmėta deivės Lolth, kuri savo valią išsakyti yra linkusi būtent per moteris, taip rodydama joms favoritizmą. Vienintelė galia, kurią gali turėti vyrai yra ta, prie kurios šliejasi per santykius. Tai, deja, nedaro jų saugesniais, ar mažiau žiauriais. Laikomi nenaudingiausia visuomenės dalimi, Drow vyrai ruošiami, kaip kariai, kurių mirtis nėra praradimas. Jie negali pirštis ar meilintis, bet negali ir atsisakyti, kai meilinasi moteris, mat už tai – baudžiama teisiškai. Dar gi, jeigu vieno Drow vyriškio nori daugiau nei viena moteris, galima manyti, kad jis jau negyvas. Mat kur kas lengviau tokio geidžiamo prizo nusikratyti, nei dėl jo – kovoti. Drow moterys vyrus renkasi pagal grožį (genetiką), jų giminę ir jos būseną, bei, jei įmanoma, pagal palikuonių istoriją, prielankumą rodant daugiau dukrų turėjusiam vyrui. Mat dukros yra galia, jos stiprina giminę. Dukros pageidaujamos nepaisant to, kad dažniau nei rečiau Motinos Matronos savo galią praranda tik tada, kai ją nužudo būtent viena iš dukrų.

Tokia žiauri valdžia yra tiesioginė pasekmė teokratijos, kuri teigia, kad Lolth yra viena tikroji deivė. Jos doktrina skatina ankščiau minėtus tamsius Drow visuomenės aspektus, tokius, kaip izoliacija, vidiniai konfliktai ir Darvinizmas. Lolth įsakymas savo žmonėms yra pavergti kitus Underdark gyventojus į tarnystę ir išnaikinti visas kitas elfų rases. Bet dėl skatinamo individualios galios siekio, kuris, anot deivės Lolth iš Drow visuomenės išravės silpnuosius ir bendrai sustiprins jų rasę, tamsos elfai link to siekio nė kiek nepasistūmėjo. Geriausiu atveju, Drow yra įstrigę, mat kiekvienas pajudėjimas aukščiau, toliau į priekį, baigiasi konfliktu, kai augimas pakertamas iš vidaus. Blogiausiu atveju, jie juda atgalios, su kiekvienu susirėmimu prarasdami ištisas kartas žinių ir resursų. Kad Lolth nė neketino savo žmonių pastatyti į teisingą kelią link siekio, net ir tokio, kurį pati ten užbrėžė, abejoti neverta. Visa tai jai – tik pramoga.

Tokie tad yra Drow elfai. Viena įdomiausių rasių Forgotten Realms visatoje, ir toli gražu ne vienintelė tokia.

ko-fi | Instagram



2017 m. spalio 25 d., trečiadienis

Lynn Flewelling - Shards of Time | Laiko Šukės

Na va. Perskaičiau paskutinę Nightrunner serijos knygą, Lynn Flewelling "Shards of Time" (Laiko Šukės; Nightrunner 7; ISBN 0345522311; 409p.; Goodreads). Ir dar tokia tikrai įdomi papuolė, nors maniau, kad jau praeita buvo geresnė, tai ši tokia nebus. Prie to paties knygoje jau dabar trūko vieno kito mėgto herojaus, nes praeitoje knygoje jie pasirinko kiek lengvesnį, labiau nusistovėjusį gyvenimo būdą, tad prie mūsų Alec ir Seregil nuotykių nebeprisidėjo.

Savo žygdarbiais Alec ir Seregil užsitarnavo titulų ir žemių. Jie mielai priėmė šias dovanas, patyliukais planuodami naują dvarą ir jį supančius laukus paversti nedideliu klanu, kur ankstesni vergai galės gyventi laisvai, darnoje, kaip Seregil žmonių klanai. Ir tai jiems visai neblogai einasi, iki namuose pradeda vaidentis košmariškos būtybės, sugebėjusios netgi pradaigoti vieną kitą darbininką, dirbusį netoliese esančiuose kasinėjimų darbuose, urvuose. Alec ir Seregil nelieka nieko kito, kaip tik skubiai imtis tyrimo, kol neįvyko kas nors baisiau už vieną kitą mirtį.

Prieš kelis šimtmečius šios žemės buvo valdomos baisios dyrmagnos burtininkės, Mirusio Dievo, Seriamaius garbintojos. Ji maitinosi žmonių gyvenimais ir buvo tokia galinga, kad ją nužudyti net patiems stipriausiems to laikmečio burtininkams nebuvo prošvaisčių. Jiems beliko ją išstumti į kitą šios realybės plokštumą, ir ten uždaryti savo gyvybių, ir daugybės kitų, kaina. Deja, prasidėjus kasinėjimams, trapi magija ėmė byrėti ir vėl prasidėjo mirtys...

Tai va. Išsipildė visos pranašystės, susipynė visos istorijos, ir tvarkingai užsibaigė. Tikrai labai gaila, nors baigėsi viskas ir labai gražiai. Pasiilgsiu herojų, tokių žmogiškai klystančių, darančių savus sprendimus, ir istorijos, kur herojaus veiksmai turi pasekmių. Smagu matyti, kaip viskas pasikeitė nuo pirmosios knygos. 10/10 šiai knygai, ir 9/10 visai serijai. Jei mėgstat high-fantasy, tai tikrai galiu rekomenduoti.

2017 m. rugsėjo 18 d., pirmadienis

2017 m. liepos 2 d., sekmadienis

Lynn Flewelling - Traitor's Moon [3]

Lėto siužeto, ir rimtų įvykių jame tik prieš pat istorijos pabaigą tradicija tęsiasi ir trečioje Lynn Flewellin knygoje, "Traitor's Moon" ("Išdaviko Mėnulis"; Nightrunner 3; ISBN 0553577255; 540p.; Goodreads). Bet jau pripratau, ką ten, pripratau su prieš tai buvusia knyga. Kai pamėgsti herojus, ir jie tampa tavo rutinos dalimi, tai visas tas siužetas tampa antraeilis, nebe toks svarbus.

Karas už vartų. Skalos didžiausia viltis - Aurenan uostai, ir gal būt net jų kariai. Mirštanti karalienė duoda paskutinius įsakymus. Įpėdine taps vyriausia dukra. O jaunėlė keliaus į Aurenan, bene nemirtingų fėjų kraštą, ir mėgins išsiderėti pagalbos. Jos vyresnioji sesuo tam prieštarauja, dar princesei nepalikus namų, tačiau, kaip sustabdyti jau išjudintą planą? Ypač, kai su Klia keliauja ir Seregil. Jam atsivėrė durys namo, namo, iš kurių buvo ištremtas. Tad su spurdančia, neramia širdimi, jiedu su Alec iškeliauja su Klia į Aurenan, legendų kraštą.

Aurenan pilnas pulsuojančios magijos, miražų, apsireiškimų, vaiduoklių, dvasių, paslapčių, ir drakonų, kurie bando tave pakramtyti, jei pasirodai vertas tokios garbės. Vieninteliai tikrai erzinantys padarai ten buvo patys gyventojai, fae. Atleisk, Seregil, bet tavo žmonės tikri šikniai. Ilgų gyvenimų dėka jie išmoko niekur neskubėti, tad bet kokios derybos, kelionės, ir atsiprašant, vakaronės, užsitęsia per mėnesius. Garbė - įstatymas, bet visi už nugaros rezga planus, mat pagerinti savo klano gyvenimą, net jei tai visiškai sužlugdys ir sunaikins kitą - irgi savotiška garbė.

Gal ir gerai, kad nepadarė ten kažkokio Žiedų Valdovo miško, kur viskas gražu, magiška, ir teisinga. Vietoj to gavome žmones, kuriems tradicijos taip giliai sulindo į užpakalius, jog jau per gerkles lenda. Knygai galiu ramiai duoti 8/10, ir tikrai skaitysiu toliau, kad ir kaip ten būtų su to siužeto tempu.

2017 m. gegužės 7 d., sekmadienis

Sarah J. Maas - A Court of Mist and Fury [Užkerėtas Dvaras 2]

Kaip knyga gali tiek erzinti, ir tiek labai patikti? "A Court of Mist and Fury", antroji knyga Sarah J. Maas serijoje "Užkerėtas Dvaras" (ASIN B015FELXQ0; 626p.; Goodreads) žudė ilgais vidiniais monologais apie jausmų chaosą: kaip jaučiuosi, kodėl jaučiuosi, ar gerai, kad jaučiuosi... Bet knygoje esama labai geros žinutės, neblogos minties, ir tokių tikrai neprastų veikėjų.

Amaranta sunaikinta, tačiau jos pakalikai ir bendrai - vis dar laisvėje. Planai nugriauti sieną, skiriančią žmones nuo nemirtingųjų - toliau verda, tik kitose rankose. Tuo tarpu Fayra pamažu eina iš proto: jai neleidžiama treniruotis, nes žmonės, matydami savo valdovę besimokančią naudotis durklais ar magija, supras, kad artėja karas, ir kils panika. Ją išleidžia tik su palyda, ir galiausiai visiškai uždaro namuose, be jokio užsiėmimo, tik prisiminimais apie vienutę Po Kalnu, kur ją laikė Amaranta.

Sakoma, kad norėti reikia atsargiai. Fayra, trokšdama ištrūkti, kol neužduso Tamlin sukurtame paauksuotame narve, netyčia pasiunčia žinią Nakties Dvaro valdovui, galingiausiam ir klastingiausiam padarui nemirtingųjų žemėse. Rhysand, turėdamas netgi pretekstą, kovoje su Amaranta jų sudarytą kontraktą, anot kurio Fayra jam skolinga savaitę savo gyvenimo kas mėnesį, kurią turi praleisti jo dvare, pagrobia Fayrą. Ir, ne visai prieš jos valią. Apie Nakties Dvarą sklando daug gandų. Anot kai kurių, Amarantos dvaras Po Kalnu tebuvo ano kopija. Pilna žiaurumų, kankinimų, apgavysčių, ir kėslų. Fayrai belieka susiimti ir nusiteikti blogiausiam, kai... Rhysand pateikia jai alfabetą, kad ji pagaliau išmoktų skaityti.

Žodžiu, dabar grubiai ir trumpai, nes ten ko pripaisčiau, nenoriu antrą kart skaityt, net tam, kad pataisyčiau baisiausias klaidas. Knyga tikrai pilna vėžį varančių meilių seilių, neneigsiu. Bet. Dar jokioje tokio tipo knygoje nemačiau taip sėkmingai pateiktos minties, kad net jei myli ten tą savo Žavųjį Princą, tai vis vien jo užpakalį reik spirt velniop su viskuo, jei tavo gyvenimas ima panašėti į paukštelio narve. Nėra reikalo taikstytis su moraliniu teroru, vien dėl to, kad tas žmogus gal viduj geras, ir nenorėjo tavęs skriausti. Herojė, kaip reta, mąsto už save, ir už save kovoja. Už būtent tai knygai ir duosiu 8/10, mat pati istorija, gal nėra pati geriausia, bet tikrai nebloga, tačiau žinutė joje - na, linkiu, kad visi skaitantys ją priimtų.

2017 m. gegužės 4 d., ketvirtadienis

Sarah J. Maas - Užkerėtas Dvaras

Sarah J. Maas knygą "Užkerėtas Dvaras" (A Court of Thorns and Roses 1; ISBN 1619634449; 421p.; Goodreads) anglų kalba laimėjau P.S. I love that book konkurse. Baigiau Šachtos trilogiją, ir nebeliko priežasčių atidėlioti skaitymą. Pagooglinau, radau, kad turim ir vertimą, kas irgi smagu, nes knyga tikrai nebloga. Ir šiaip jau, patinka man visokie ten smailiom ausim...

Tamsiame miške, alkaname viduržiemyje, taip baugiai per arti sienos skiriančios žmonių pasaulį nuo užkerėtojo fėjų pasaulio, Fayre ieško ko nors, bet kokio žvėries, kuris pamaitintų jos luošą tėvą ir seseris. Vienintelė paguoda jos istorijų apie fėjas išgąsdintai širdžiai yra ta viena uosinė strėlė jos strėlinėje. Tai vienintelis ir itin brangus ginklas prieš fėjas. Tačiau, kai į jos sunkiai surastą grobį ima kėsintis milžiniškas vilkas, Fayre nedvejoja, jog paprastos strėlės tokio didžiulio žvėries nė nepristabdys. Kas pasirūpins jos šeima, jei šis ją sudraskys? Ką jos šeima valgys, jei vilkas suės jos grobį?

Jau sekantį vakarą jų mažą namelį sudrebino duris suskaldęs smūgis, kai pro jas įvirto raguotas žvėris, riaumodamas apie kraujo skolą. Gyvybė už gyvybę. Jis atėjo medžiotojo, kuris pribaigė jo draugą...

Prisipažinsiu, jog istorija vietomis tiesiog siaubingai neįdomi. Bet įdomios dalys labai daug atpirko. Turbūt labiausia man patiko jų pasaulis, kaip ir Shades of Magic - toks panašus į mūsų, bet tuo pačiu visiškai kitoks. pilnas kerų, prakeiksmų, ir nesulaužomų priesaikų. Prisipažinsiu ir, kad jau pradėjau ir antrą, tai šiai duodu 8/10. Du balus pasilieku, nes autorės stilius angliškai šiek tiek erzino nuolatiniu "male" ir "female", kas šiaip jau suprantama, bet vis tiek viliuosi, jog mums nevertė, kaip patelių ir patinų. Kitas erzinęs dalykas buvo tušti grasinimai. "Nė degint neliks ko, kai su tavim baigsiu" - o tas baigimas buvo toks, na, sakykim, vienas dūris peiliu sviestui tepti. Net jei būtų suveikę, tai ką deginti tikrai būtų likę.