Laura ir Juodojo Demono Bučinys

Peter Freund knygas apie Laurą perskaičiau jau senokai. Paskutinė mums išversta lyg ir 2008. Kiekviena knyga buvo solidžiai pabaigta, tad, kai jau baigėsi - baigėsi.

Istorijos pritaikytos jaunesnei auditorijai. Laura - burtininkė, mokosi magijos mokykloje, ir turbūt to pasekoje, kaip ir pats Haris Poteris (knygos tik labai paviršutiniškai panašios vienu kitu bruožu, bet toli gražu nėra vienodos) vis pakliūdavo į neįtikėtinus nuotykius. Buvo ir paslapčių, kurias reikėjo atskleisti, ir magiškų artefaktų surasti, ir planų, kuriuos reikėjo sugadinti. Ir nors pačios istorijos nėra labai įdomios, bet kiekviena jų iki pat galo išlaikydavo šiokioje tokioje nežinioje, mat kartais net iki paties paskutinio skyriaus nebūdavo jokio sprendimo problemai. Bet, kaip ir sakiau, kai jau baigdavosi, tai baigdavosi, ir skaitytojus istorija palikdavo ramius.

Taip tad ir atrodė, kad po 6-ių knygų viskas baigėsi. Ramiai sau gyvenom. Ir aš ramiai gyvenau, iki nusprendžiau aplankyti autoriaus puslapį, kur 2011 paaiškėjo, jog esama septintos knygos: "Laura und der Kuss des schwarzen Damons" (a su umliautu).

Kaip ir dėl Metro 2035 - puoliau į leidyklą klausti. Bet Alma Littera juk mūsų grandai, tad dabar, 2016-04-24 paklausiau vėl, mat atsakymo žinoma nesulaukiau. Nežinau net, kam jiems tie kontaktai, jei teirautis neverta. Ir, kadangi paskutinę knygą gavome 2008, manau jog nėra ko tikėtis septintos 2016-aisiais. Praėjo aštuoni metai, traukinys nuvažiavo.

Tokia ir šio įrašo esmė. Mane gal ne tiek nuskriaudė, pasiklausinėsiu, gal kas iš draugų Vokietijoje gali suveikti kokią kopiją iš blusturgio, Vokiškai skaityti lengviau nei Rusiškai. Bet ką daryti tiems, kas kitomis kalbomis visai neskaito? Kodėl "vėliau" išleistų knygų, net ir tų, kurių vertimai gan greit ir gerai išparduodami - tiesiog negauname? Juk turbūt ir Bartimėjaus priešistorės nesulauksim (apie ką dar pasiklausinėsiu, ir sukurpsiu dar vieną įrašą).

2016-05-05

"Laba diena, 

Dėkojame už klausimą. 

„LAUROS“ knygų serija sena, po tokio didelio laiko tarpo nebelieka jos gerbėjų, pasikeičia ir patys skaitytojai, mados, todėl šios serijos nebetęsime."

Peter Freund - Laura ir Šviesos Labirintas

 

Kol kas ši Peter Freund Lauros knygų dalis yra paskutinė, šeštoji, “Laura ir Šviesos Labirintas” (Laura und das Labyrinth des Lichts; “Alma Littera” 2008; ISBN 978-9955-38-175-4; 432p.), bet oficialiai P.F. jau pernai išleido septintą knygą, „Laura und der Kuss desSchwarzen Damons“ (a su umliautu), ir jei mano vokiečių kalba dar ne visai surūdijo, tai vertime vadintis turėtų „Laura ir Juodojo Demono Bučinys“. Į naujosios knygos istoriją nesigilinau, nes ši, šeštoji knyga, idealiai viską užbaigia, tad jei leidyklos vėl pasišiukšlins ir taip niekad ir nesulauksim vertimo, verčiau nesierzinti trupiniais (mat vokiškai jos tikrai dorai neperskaityčiau. Nors gal, kas ten dabar žino)...

"-<...>Kaip čia mes sakome: "Kur kaklas, ten yra ir į ką suleisti dantis." Taigi tas gandas, matyt, ne iš piršto laužtas."

  Kaip jau spėjau paminėti, knyga viską idealiai užbaigia ir paaiškina begales iki tol nepaaiškintų dalykų. Žinoma, vietomis vėl mane juodai supainiojo, mat matyt nebemoku tiesiog leistis pagal knygos srovę, kai rašoma tokiu konkrečiu stiliumi (yra knygos jaunimui, ir yra Knygos Jaunimui, Laura yra knyga jaunimui. Bartimėjaus trilogija yra Knyga Jaunimui. Turbūt aiškiau netapo...), tai ir kibau tai šen, tai ten. Bet taip, jei jau apskritai imant visas šešias knygas, ši man patiko labiausia. Jau kaip ir viskas paaiškinta, todėl susitelkiama į reikiamus dalykus, pristatomas arch-demonas, kuris lyg ir galingiausiu būdamas, apsireiškė tik dabar. Jis kaip ir Liuciferio atitikmuo, buvęs galinga angelas, maištavo, tapo puolusiu. Tik ten angelai vadinami Debesų Šokėjais, tai jis – Puolęs Debesų Šokėjas. Aš ne prieš vienų daiktų vadinimu kitais, tad ir toliau džiaugiausi, kad pasitelkta man įdomių būtybių. Trūko tik drakonų, mat dabar aišku jau tik vienas padeda... E, kas dar? Nebebuvo tos juokingos sąsajos su pavadinimu, tik pačiame gale Šviesos Labirintas tampa svarbiu, iki tol nieks nieko nevelia. Išmirė galybė herojų ir dar taip fantastiškai, kad į neprastą filmą tiktų. Ir šiaip jau, šauni knyga. Jei ir toliau tolyn – geryn, tai septinta turėtų būt tikrai gera. Gal jau ir šitie vaikai, kurie elgiasi ne itin vaikiškai, jau būtų kiek paaugę (vėl gi, tarkim to paties amžiaus yra Laura Leander ir Vilas iš Tunelių > elgsena visiškai skirtinga, net jei situacija tarkim, savaip vienoda), ir jų sprendimai, darbai ir pernelyg (man) nemaloniai aprašinėjamos detalės imtų derėti su žinomomis datomis.

  Tataigi, privėliau čia ir nieko doro nepasakiau. Trumpinam – knyga gera, jei šios šešios būtų mano, padėčiau jas po Hariu Poteriu, netoli Narnijos Kronikų. Duosiu knygai 8/10 ir vilsiuos, kad kada nors ims Alma Littera ir nuspręs nebekiaulint. Ir visgi, džiaugiuosi, kad bent kol kas su Laura baigta. Reikėjo skaityti ankščiau, tikrai reikėjo. 

Peter Freund - Laura ir Ugninės Gyvatės žiedas

Atrodo aš vis ieškau logikos knygose apie 14-mečius ir nesuprantu, kodėl nerandu. Nesupraskit klaidingai, kaip ir ankstesnės, taip ir ši Peter Freund knyga „Laura ir Ugninės Gyvatės Žiedas“ (Laura und der Ring der Feuerschlange; „Alma Littera“ 2007; ISBN 978-9955-24-835-4; 424p.,) – neblogos, tai ne Haris ir jo gauja, bet vis vien dar pusė velnio. Ir intrigos šiek tiek yra, ir kabinančių vietų. Bet.

  Gerai, kaip čia viską išdėstyt. Čia atrodo penkta knyga, priešpaskutinė. Joje labai šauniai raitoma intrigėlė, viskas tempiama iki paskutinės akimirkos, nėra kaip ir jokių aiškių ir suprantamų „jei padarysiu tą ir tai, tai nutiks tas ir tas, o tada aš laimėsiu“, kiekvienas veiksmas neaišku kokiu maginiu būdu veda į pergalę, tad tik tiek ir aišku – jei pavyks, na tai jau kaip nors paskui viskas susitvarkys. Man tai skaitant nekenkė. Juoba, kad tarkim šioj knygoj atsirado dar ir kažkokia angelų rasė, vadinas jau gavau sau dvi dovanėles, drakonus ir angelus. Vienas nemiruolis pagaliau pripažintas „vampyru“, ir nors jį vis minėjo ir minėjo, taip ir nepasižymėjo vyrukas. Pamiršta buvo ir daug kitų paprastai įprastų herojų ar dalykų, kuriuos Laura su tais herojais darydavo. Susitelkta į aprašymus, prisiminimus ir tokius visai ne tėviškus reikalavimus iš tėvų, kaip tarkim „rizikuok gyvybe, nes man atrodo, kad manęs nemyli“ (čia perfrazavau, bet patikėkit, esmė taikli). Šioje knygoje, pagaliau, nebuvo to „tikiuosi jai nereikės susitikti su –viršelio pavadinimo monstras-, nes to ji neįveiks“ dalyko, vietoje to viskas pakankamai šauniai sukosi apie Faustą ir Hadą, stebuklingus žiedus ir dar ten visokias suktenybes. Tai, knyga kaip ir gera...

  Suerzino tai, kad kai jau pagyriau Laurą, kad va, mergaitė patirties įgavo, nebe tokia kvaila, ji ėmė ir vėl atgal žengė. Yra asmenų knygose, kuriais ji nepasitikėjo nuo pat pradžios, kurie jai kenkė ir ji žinojo, kad jie jai kenkia. Vietoje to, kai tik jie ima dviveidžiauti, vietoje to, kad ir toliau įtartinai žiūrėtų į jų darbus, ji ima ir staiga nusprendžia, kad puiku, vadinasi, dabar jūs mano draugai. Suprantu, kad jai dar tik 14-ikti eina, bet tai ne pirmas vaikas kurį sutikau knygose ir kuris vedė iš kantrybės, tad širdin to neimkit, nosferatai. Dar įdomu, kad yra teiginių „tokių dalykų nebūna“, kai tuo tarpu aplink dedasi begalės dalykų, kurių šiaip jau nebūna. Kažkaip galai nesuėjo.

  Bet, kadangi ir vertėjas šį kart pasistorojo, ir knygos pabaiga suintrigavo, nemanau, kad turiu teisę ją peikti. Galų gale, sau žadėjau, kad šią bandytą-Hario-konkurentę perskaitysiu jau velniai žino kada, o delsiau iki stuktelėjo tiek kiek stuktelėjo, o dabar skundžiuosi, kad knyga jaunimui nelabai sueina? Ne jau. Duosiu 7/10 ir užsičiaupsiu.

Anotacija: Po mįslingos avarijos, įvykusios prieš daugelį metų, Laura mano, kad jos mama mirusi. Bet paskui drakonas Gurgulijus jai pažadina viltį, kad Ana Leander gali būti gyva. Kad tuo įsitikintų, Laura ryžtasi leistis į sapnų kelionę į savo praeitį. Visi ženklai rodo, kad Ana atsidūrė niūrioje Šešėlių karalystėje. Tačiau pakliūti tenai galima tiktai turint legendinį Ugnies Gyvatės žiedą. Kai Laura jį pagaliau aptinka ir išsiruošia į Šešėlių šalį, ji dar nenutuokia, kad leidosi į patį pavojingiausią nuotykį...  

Peter Freund - Laura ir Drakonų Karalių Prakeiksmas

Kuo toliau, tuo Peter Freund Lauros knygos darosi geresnės, net jei ir priveltos šiokių tokių neaiškumų. Knygoje „Laura ir Drakonų Karalių Prakeiksmas“ (Laura und der Fluch der Drachenkonige; „Alma Littera“ 2006; ISBN 9955-24-326-0; 448p.) daigiau nei ligi pusės galima sakyti nieks nevyko, tik mąstymai ir apmąstymai, bet bent visa kita buvo gan šauniai pavaizduota, o į galą visas veiksmas kompensuotas įtemptu ir greitu galutiniu nuotykiu net keliems iš eilės herojams. Šis reiškinys, beje, privertė pamiršt, kad iki tol nieko nevyko, tad už tą dalyką atleisiu, šauniai sužaista, gerbiamas Peter Freund.
  Suklydau, kai kalbėjau apie herojų mirtis praeitoje knygoje. Autorius puikiai mane apgavo ir vienas iš tų „mirusių veikėjų“ numirė tik šioje knygoje. Ir čia bent jau nepastokota širdgėlos ir užpuolančios iš niekur apatijos. Buvo ir mano lauktų drakonų. Jie čia visai neprastų legendų gavo, net Švento Jurgio legenda kitaip papasakota, o perpasakojimus visada mėgau, tuos tokius „kaip iš tikrųjų viskas buvo“. Patiko ir tai, kad mažoji ir kvailoji Laura jau įgavusi proto ir netgi pagudrauja, nebe tokia naivi nevėkšla, kokia atrodė per visas praeitas knygas. Bet pats juokingiausias dalykas, kurio knygose jaunuoliams sutikti nesitikėjau, buvo šiek tiek iškrypęs blogosios burtininkės Sirinos vaizdavimas. Per savo amželį moteris nemažai sūnų į pasaulį paleido, tik va, kas su ja gultis galėjo mane ir glumina labiausia.
  Vertimas vis dar prastokas, bet į galą jau žymiai gerėjo. Tik pradžioje vėl norėjosi vertėjo paklausti ar jis pamena kaip lietuvių kalba vartojama ir kaip ją lengva suvartyti iki tiesiog kvailiausias reikšmes įgaunančių sakinių, kad ir, pavyzdžiui, balandžiai maisto ieško ne moteriai tarp kojų, o PO kojomis. Bet į galą tikrai sklandžiau ėjosi, tad gal tik „apšilti“ Teodorui Petrauskui reikėjo.
  Bendrai imant, kaip nuotykių knygos Lauros serija kol kas neprasta. Su sąlyga, kad po pirmos nemetam skaityti. Daug neblogai aprašomų magiškų vietų ir padarų, kvailas heroizmas, daug mįslių iš kurių bent man nė viena kiek įmenamesnė nepasirodė ir žinoma, tas savitas mėtymasis tarp dviejų pasaulių daro šias knygas, nors šiek tiek tinkamas dėti į tą pačią lentyną su senuoju geruoju Hariu Poteriu, bet tuo pačiu palieka knygas savitomis ir sąlyginai originaliomis. Tai yra, jei nekreipsim dėmesio į bendrą vaizdą „apie ką jos“, kaip tarkim yra žmonių kurie mėgsta „Saulėlydį“ absoliučiai ignoruodami faktą, kad jame yra išdirbtas vampyrų vaizdas, o tiesiog mėgaujasi paprasta meilės istorija. Juk ir man kartais tokios užkimba už rankovės ir netyčia namo kartu pareina. Tai ir Laurai šį kartą nepagailėsiu 8/10 ir dar kartą pasigailėsiu, kad neapsiėmiau jų paskaityt, na, bent prieš 6 metus. Manau tikrai dešimt įpilčiau ir visus barčiau, kas lygintų su Hariu Poteriu.

P.S. Ši knyga dar kartą įrodė, kad nesvarbu koks kietas ir baisus Tamsusis Blogio Princas bebūtų – taiklus ir laiku panaudotas spyris į klyną sustabdo visus. Net ir juos.

Anotacija: Jau daug amžių nė vienas žmogus nėra grįžęs gyvas iš drakonų karalystės. Tačiau tik drakonai turi žvaigždžių geležies, brangaus metalo, reikalingo trylikametei Laurai, kad sutaisytų kardą Švitrį. Tikrai juo ginkluota ji gali nugalėti Juodąjį Kunigaikštį, laikantį nelaisvėje jos tėvą. Tačiau drakonų karaliai labai saugo savo turtą, o Borboronas užsiundo ant Lauros dvigalvį drakoną Gurgulijų Visarijį. Ir mergaitė mano, kad jai galas...

Peter Freund - Laura ir Sidabrinės Sfinksės Mįslė

Neturiu kuo skųstis, bet jei šitą Peter Freund knygą „Laura ir Sidabrinės Sfinksės Mįslė“ (Laura und das Orakel der Silberen Sphinx; „Alma Littera“ 2005; ISBN 9955-08-983-0; 464p.) būtų įbrukęs prieš aštuonis ar dešimt metų... Smagus, paprastas ir toks tikras nuotykis, su kuriuo galima gerai pailsėti. Bendrai imant, tai tarsi pasaka, su visais reikiamais dalykais – drakonais, magiškais kalavijais, pilimis, misteriais Šauniaisiais ir dramomis, kurios tiek juokingos, tiek beveik ašarą spaudžiančios.
  Jei nesumaišiau skaičių, tai turbūt jau įpusėjau Lauros serija, nes tai trečia knyga iš šešių. Kiekviena buvo geresnė už ankstesniąją, bet kartu ir priversdavo gailėtis, kad neėmiau jų bent keletu mėtų ankščiau, mat štai, kai perbruka per galvas žmonėm „Stiklo Karoliukų Žaidimą“, „Nusikaltimą ir Bausmę“, „Meistrą ir Margaritą“ – imi darytis reiklesnis ir baksnoji į kiekvieną smulkmę, į kurią tikrai nereikėtų baksnoti. Kaip, kad aš vis dariau iki maždaug pusės knygos, o tada veiksmas pagreitėjo ir nebeliko kada.

„- Kad ir koks būtų Laurai teksiantis išbandymas, aš bent jau tikiuosi, kad jai neteks įminti Sidabrinės Sfinksės mįslės.“ 31p.

  Turbūt ne visi žino, kad man tiesiog pasiutusiai patinka drakonai. Tam yra tam tikrų priežasčių, kurių bus protinga neatskleisti, mat turint galvoje, kad atsirado žmonių, nepatenkintų „nosferatų“ vardu tikriems knygų mylėtojams, tai atsiras ir tokių, kurie gerokai sunerims dėl mano psichinės būklės, jei paaiškinčiau, kas ten per Drakonai mano galvelėj riaumoja. Tai va, šitoj Lauros knygoj ima ir atsiranda drakonų. O sekančios knygos pavadinimas dar labiau džiugina, nes ten jau ir pavadinime yra Drakonas! Gerai, gerai, žinau, kad čia ne visiems rūpi skaityt apie jaunuoliams skirtas knygeles, bet po galais, pakentėkit, aš greit, tik trys beliko, o skaitau su pertraukom ir taip toliau, pramaišiuj su kitomis knygomis. Taigi, taigi. Laura šį kart turi veikti lyg ir viena, tad aišku be visokiausios košės – neapsieinama. Be to, yra ir tokių paaugliškai juokingų situacijų, kur juokiausi balsu, nes jau seniai nieko panašaus neteko skaityti. Ir šiaip jau, man labai patinka, kai tokiuose, na, magiškuose knygose, naudojami mitai, epai ir kitokie tikrai egzistavę ar egzistuojantys ezoteriniai... E... Palikimai. Patiko man tie galvosūkiai ir laukimas, na, kada gi pagaliau jūs susiprasit.
  Tai daugiau nebesiplečiant, mat ir taip nugrybavau, galiu pasakyti, kad jei jūs dar ne užkietėjęs, kiek susnobėjęs skaitytojas, kuris užaugo su Hariu Poteriu, Dina – Gėdytojos Dukra ir dar kokiais ten nors smagiais dalykais, tai ir Lauros knygos turėtų patikti. Jos paprastos, įdomios ir lengvai skaitomos. Tad duosiu 8-10 ir greitu laiku imsiuosi tų kitų jos drakonų.
  Beje, pastabėlė redaktoriams – žmonėms, kurie nežino, kad Vokietijoje tam tikri dalykai skaičiuojami iš kito galo, pavyzdžiui aukštai arba pažymiai – bus neaišku, kodėl dvejetas – geras pažymys, o penketas – nepatenkinamas. Jei šis dalykas buvo minėtas pirmoje knygoje, tai aš jau pamiršau, manau pamirš ir jaunasis skaitytojas – tokius dalykus galima arba išversti sulietuvinant, taip sakant, arba paaiškinti ne vieną kartą. Ir dar pastabėlė vertėjui, Teodorui Petrauskui, vertimas geras, tikrai, bet lietuviškų sakinių struktūra toli gražu ne visada tokia pati, kaip vokiškų. Sukeitus žodžius vietomis – būtų idealu ir neatrodytų versta pažodžiui, nes pažodžiui neversta, tad tamsta tarsi pats sau koją pakišot. Bet tik tiek.

Anotacija: Laurai tikrai trylika, bet ji turi nepaprastų savybių ir gerų draugų. Jų padedama ji rodos, be jokios vilties laimėti kovoja su Juoduoju Kunigaikščiu Borboronu, laikančiu nelaisvėje jos tėvą. Kad jį išgelbėtų, narsi mergaitė privalo rasti mamiškąjį kardą Švitrį ir nukeliauti į atkampius Likimo kalnus. Tenai jos laukia milžiniška Sidabrinė Sfinksė, praleidžianti tik tą, kuris teisingai atsako į jos klausimą. Neteisingas atsakymas reiškia neišvengiamą mirtį. Lydima tiktai savo žirgo Viesulo, Laura klaidžioja po nelemtas džiungles, kol pagaliau atsiduria prieš rubinines šiurpą keliančio fantastinio padaro akis...

Peter Freund - Laura ir Septynių Mėnulių antspaudas

  Taip jau gavosi, kad šią knygą pradėjau pernai, o baigiau šiemet. Taip, Peter Freund „Laura ir Septynių Mėnulių Antspaudas“ (Laura un das Siegel der Sieben Monde; „Alma Littera“ 2004; ISBN 9955-08-649-1; 496p.) tapo pirmąja šiais, kaip pranašaujama – paskutiniais, 2012 metais perskaityta knyga. Ir galiu pasakyti, kad ji geresnė nei pirmoji.
  Daugiau ar mažiau knyga pasakoja apie ypatingą mergaitę, gimusią ypatingu metu ir aišku turinčią ypatingų galių. Nėra aišku ko čia šiom knygom lygintis su Hariu Poteriu, bet norintiems prisiminti tuos laikus, kai būtent tos septynios (ar trys pirmos) imponavo kaip šedevras, tuomet Laura turėtų visai neblogai sueiti. Aišku man dėl šios pačios priežasties irgi buvo smagu prisiminti tuos laikus skaitant antrą šešių (lyg ir) knygų seriją apie Laurą.

"- <...> Palauk, aš tave dar pačiupinėsiu! Taip išdirbsiu kailį, kad net velniai juoksis, garantuoju. Tol duosiu, kol bus visas žalias ir mėlynas!" 476p.

  Antroje knygoje daugiau intrigos ir įtampos nei galėjau tikėtis iš, kaip turėtų būti, vaikiškos knygos (na, neįsižeiskit, tarkim – knygos jaunuoliams). Nuotykių Laura apturėjo dvigubai daugiau, o skyriai užsibaigdavo panašiai, kaip baigiasi Tikro Kraujo serialo serijos – su staiga nutrauktu įtampos momentu. Beje pasitaikė ir visiškai ne vaikiškų epizodų. Ir dar tiek ir tokios painiavos...
  E... žodžiu, štai ir nebežinau ką čia daugiau apie ją. Pasiilgusiems Hario – knyga bent pusėtinai tikrai sueis, jei tik nemėginsit piktuoju lygint – talentai ne vienodi, o jei ir yra panašumų, tai jie dar nieko nereiškia. Jei jau nusibodo dėt protingas knygas į šalį ir atsipalaidavimui imt banalų romaniūkštį, tai Lauros knygos tikrai tiks. Duosiu turbūt... 7/10

  Anotacija: Laurai tikrai trylika, bet ji drąsi ir turi fantastinių gabumų, kurių jai reikia, kad laimėtų tiesiog beviltišką kovą su kunigaikščiu Borboronu, laikančiu nelaisvėje jos tėvą. Ją remia profesorius Morgenšternas, mokyklos direktorius, kol jis neįtariamas, kad nužudė aklą slaptojo archyvo bibliotekininką. Laimė, Laurai padeda Alarikas, Baltojo Riterio Paravano ginklanešys, kurį lemtis atnešė iš jo planetos Aventeros į Žemę. Jo padedama Laura įsigauna į Borborono tvirtovę. Tačiau Juodasis Kunigaikštis įveikia Laurą ir priverčia ją rinktis tarp tolesnės kovos už gėrį ir jos tėvo gyvybės. Tai sunkiausias pasirinkimas jos gyvenime. Jai dabar gali padėti tiktai Septynių mėnulių anspaudas, tačiau įminti jo paslaptį – sunkiausia pasaulyje užduotis. Ir net profesorius abejoja, ar Laurai tai pavyks...

Elrikai!

Tai, tsk, baigės knyga. Ir neišversta daugiau. Reiks matyt ieškot pirkt originalo, eilinį kartą. Ten dešinėn sukroviau nuorodas, įdėjau ir nuorodą, kur galima nusipirkti knygų originalo kalba ir gauti jas Lietuvon. Atvežimas nemokamas, kas juk taip reta, bet taip malonu piniginėms.
Žodžiu, išeina, kad čia buvo vienos iš kiečiausių Eridano išleistų fantasy knygų iki to staigaus naujų ir serijinių leidimų (tokių kaip Tolkieno Mokiniai ir pan). Elrikas toks keistuolis, toks herojiškas ir tuo pačiu taip neatitinkantis stipraus ir kieto vyruko įvaizdžio, kad tiesiog malonu skaityti. Moterys, nors retai apsireiškiančios, bet visuomet žymios. Magija chaotiška, nuolatos reikalaujanti kokių nors aukų. Bendražygiai - gal net dar keistesni, nei patys didvyriai. O didvyris pasirodo visai ne didvyris, o visgi nė velnio ne prastesnis. Ech! Gal antrą iš naujo paskaityt? Būtų protinga, mat tada sudėčiau tas dvi istorijas į vieną, mat dabar keli klausimai iškilo, kuriuos žinau, kad atsakyt galima su antra knyga. Gal taip ir padarysiu.

Lestatas deja juda greičiau nei norėčiau. Beveik įpusėjau ir kai tai pastebėjau - pasibaisėjau. Turiu tikrai didelę krūvą knygų, kurias reik perskaityt ir padaryt tai kuo greičiau, bet... Verčiau jau su Dostojevskiu paskubėsiu, nei Lestatą taip nedovanotinai surysiu. O dar Lauros penkios knygos laukia. Labai keista, bet jau imu jaust norą jas paskaityt. Kažkas tokio ten gal ir buvo. Matyt nostalgija.

Dabar eisiu paklijuot knygas, o tada dar paskaityt.