Įvairovė: C.S. Pacat - The Summer Palace | Captive Prince 3.5

Gražios tos C.S. Pacat knygos. Vis bandau lėčiau skaityt, bet prisėdi ir jau, žiūrėk, pabaigei. Taip buvo ir su "The Summer Palace" (Captive Prince 3.5; ISBN13 9780987622303; 30p.; Goodreads), suskaičiau per vieną naktį, ką mano pervargus galvelė jau ne dažnai leidžia.

Istorijos veiksmas vyksta po trečiosios knygos, tad jas tikrai reikėtų perskaityti, prieš imant šią. Po žiauraus karo su regentu ir tais, kurie buvo jam ištikimi, ar kitaip nenorėjo pripažinti Damiano teisės į sostą, Damianas ir Laurent pagaliau atgavo savo karalystes. Apsigydę žaidas jie abu grįžo į sostus, kad sutvirtintų savo pozicijas, išvalytų savo šalis nuo opozicijos, ir gal būt, pagaliau, įvestų tvarką. Bet prieš išsiskirdami sutarė, kad kai viskas pagaliau baigsis ir nusistovės, jiedu susitiks vienoje iš Akielo vasaros pilių ir pagaliau pailsės. Ir šiandien atėjo ta diena.

Laurent stebėjo kelią, Akielo drabužiuose, su savo dabar jau kur kas ilgesniais auksiniais plaukais ir neįdegančia, bet nusvylančia oda, ir laukė jame pasirodant Akielo Karaliaus su palyda. Bet Damianas pasuko iš kelio, skubėdamas pagaliau pamatyti savo draugą, savo mylimąjį, ir atvyko ten ankščiau, taip nustebindamas tiek Laurent, tiek ir tą minimalią tarnų, bei sargų atsargą pilyje. Damian skubėjo pailsėti, pasikalbėti ir, Laurent pastūmėtas, gal būt aptarti kurios šalies tradicijų jie laikysis naujoje savo pilyje, ant šalių sienos.

Istorija labai graži ir labai maloniai dar kartą užbaigė knygas (nors yra dar viena trumpa istorija, ir iki jos beveik prisikasiau). Džiaugiuosi, kad šitiem dviem pagaliau yra bent kiek ramybės. Duodu 10/10, nes, nu ką čia su 30 puslapių.

Įvairovė: C.S. Pacat - Green but for a Season | Captive Prince 2,5

Kas žinot, kas ne, bet neseniai suskaičiau Captive Prince trilogiją iš naujo. Tai man priminė, kad esama trumpų tarpinių istorijų, tad nusprendžiau, kad gal jau tikrai metas ir jas perskaityti. Pirmoji buvo C.S. Pacat "Green but for a Season" (Žalias tik sezonui?; Captive Prince 2,5; ISBN B01LB1H41E; 24p.; Goodreads), kurios veiksmas vyksta tarp antros ir trečios knygų.

Jord - didelis niekas iš prastuomenės, eilinių mirtingųjų, su išlavintu talentu kovose peiliais. Dėl būtent jo sugebėjimo kovoti, kažkada seniai, princas Auguste jį pastebėjo, ir paėmė tarnauti į armiją. Vėliau, princui Auguste kritus karo lauke ir jo mėlynas vėliavas pakeitus raudonomis, regento vėliavomis, tokie prastuoliai, kaip Jord tapo nebereikalingi. Žinoma, turbūt buvo tokių, kurie prisiplakė į raudonas gretas, bet Jord nebuvo iš jų. Jis, kartu su keliais kitais, ėmė bandyti laimę kituose karių reikalinguose darbuose. Iki paaugo Auguste brolis, princas Laurent, perkando savo dėdės regento žaidimą, ir nusprendė suburti savo Princo Sargybą. Čia galės tarnauti tik geriausi. O jo brolis tikrai žinojo, kas tokie - geriausi. Tad Laurent susirinko tuos, kurie buvo atrasti jo mirusio brolio, ir neperbėgo pas regentą.

Šiandien Jord - kapitonas. Laipsnis, apie kurį toks masių stuobrys, kaip jis, negalėjo nė svajoti. Ir tikrai ne tokiu atveju, kai grupėje esama aukštuomenės sūnaus, priversto tarnauti princui. Gal būt tai ir buvo tas raktažodis, neleidęs princui Laurent atiduoti šios pozicijos Aimeric, o perleisti ją kažkam, kas jo gretose stovi savo noru ir mato jį, kaip savo princą, karalių.

Graži trumpa istorija. Buvo įdomu pamatyti dar mažyti Laurent, bandantį susitvarkyti su jam spendžiamais spąstais. 10-10, nėr čia ko smulkintis.

Penktadienis: Įvairovė | C.S. Pacat

C.S. Pacat, autorė parašiusi mano mylimą Captive Prince trilogiją šiuo metu dirba prie komikso apie fechtavimo mokyklą. Trilogija, žinoma, gerai užbaigta, ir tikrai užbaigta, ir jei gerai pamenu, tai jau išleista ir paskutinė trumpų istorijų iš to paties pasaulio knyga, o jei ne, tai bet kuriuo atveju - ji bus paskutinė. Tad nenuostabu, jog autorė jau dirba prie naujo projekto. Šiaip komiksų aš nelabai mėgstu, yra keli, kuriuos prarijau, ir turbūt esama ir daugiau, kurių dar neatradau. Bet jau vien iš dėkingumo autorei, kai jau bus, paskaitysiu pažiūrėt, kaip ten, kas, ir pranešiu.

Čia pridedu pažiūrėti video draugės iš [P.S. I Love That Book], kuriame dabar rašau ir aš (Nosferatu vardu). Gal būt bus lengviau apsispręsti išgirdus ne tik mano nuomonę:

C.S. Pacat - Captive Prince: Kings Rising [3]

Stengiausi skaityt lėtai, po mažai, bet baigėsi ir nors tu ką. C.S. Pacat Captive Prince trilogijos paskutinę knygą "Kings Rising" (ISBN 174348495X; 385p.; Goodreads) baigiau vakar, 4h ryto, ir dar ilgą valandžiukę galvojau, kaip reikės viską aprašyti, ir ar turėčiau parašyti dar vieną, papildomą įrašą visų trijų knygų verdiktui. Po to dar galvojau, ką gi visgi reiškia žodis "verdiktas"... Žemiau gali būti spoilerių, tad nenorintiems skaityti: knygos tapo mano visų laikų mėgstamiausiomis. Jokių didelių aukų, kad būtum su tuo, su kuo nori būti (tarkim, Morganos Kryžiuje ten tos meilės seilės su vampyru baigėsi tuo, kad jam teko tapti žmogumi; filmuose dažnai vienas ar kitas poros dalyvis nevyksta į koledžą ir panašiai, kad liktų pora, ir t.t.), klastingos politinės kovos, kuriose išverstakailiai tuos kailius dar intensyviau išvertinėja į kitas spalvas, ir tie idealūs visų mazgų atmazgiojimai: nenuspėti istorijos posūkiai, paviršiun iškilusios tiesos ir priežastys...

Tiek Verės, tiek ir Akielos sostai užimti uzurpatorių, abu tikrieji paveldėtojai - maišomi su purvais. Abu jie turi per mažai, kad dar ką nors prarastų, tad atrodo logiška sujungti pajėgas ir stoti į bendrą kovą dėl savo karalysčių. Galų gale, juk aplink Kastor, Damiano brolį, stovi būtent Regento, dabar jau Verės Karaliaus žmonės. Jo planai padėjo pražudyti Damiano tėvą, ir gal būt - daug kitų, stovėjusių tarp jo ir Verės sosto. Mano priešo priešas...

Damianos apkaltinamas savo tėvo nužudymu, Laurent - karalystės išdavyste. Regento žmonės - visur, ir kėslai seka kėslus. Kyroi nenori padėti Verės princui, ir abejoja savuoju, tad suvienyti dvi tokias skirtingas armijas pasirodo gali būti daug sunkiau, nei atrodo, t.y. net turint bendrą priešą. Akielos Kyroi, žiūrėdami į Laurent, mato jaunuolį, kuris laikė jų princą vergu, padarė iš jo savo meilužį, nuplakė jį beveik iki mirties, ir dar gi reikalauja Delpha miesto, taip sunkiai laimėto. Net ir Damianos suvokia, kad Laurent turi savo planų, ir jie nebus atskleisti, iki bus įvykdyti, tad savo žmonių atsargumą supranta. Bėda ta, kad jam be galo patinka šalia turėti tą šviesiaplaukį Verės princą ir jei tektų rinktis tarp savo karalystės, ar jo...

Graži knyga. Be galo patiko, kad istorijos posūkiai neturėjo jokių užuominų, tad ir nuspėti nebuvo iš ko. Per visas tris knygas persipynusios šalutinių herojų istorijos pasirodė esančios pačiomis reikšmingiausiomis. Patiko politinė pusė, valdžia prieš teisėtumą, atsargūs žingsniai karo lauke, neįtikėtinos pastangos išsaugoti gyvastį ir herojų charakterių išlaikymas. Pokyčiai, žinoma, yra. Laurent ir Damianos kovojo vienas prieš kitą, vienas šalia kito, ir vienas už kitą, bet jų abiejų esmės išliko tokios pačios, ar bent jau knyga užbaigta, prieš įvykstant pokyčiams. Viskas labai gerai ir tvarkingai užraukta, ir nors mielai paskaityčiau dar vieną tęsinį - gyventi jau galima ir be jo. Knygai duodu 10-10, dedu prie mėgiamiausių, ir manau, visgi, parašysiu tą verdiktą visoms trims.

C.S. Pacat - Captive Prince: Prince's Gambit [2]

Šitos knygos man buvo būtent tai, ko skaitant visada ieškodavau. Sunkus nuspėjamumas, siurprizai, posūkiai, politika be ilgų išvedžiojimų, istorijos glaustumas, kur jau tikrai nieko neišimsi, jokių ilgų išvedžiojimų, monologų, pamąstymų, ir preliudijų į tai, ir apie tai, ką reikės padaryti. Daug kas, netgi, liko visiškai nuslėpta, su pačiomis menkiausiomis nuorodėlėmis į tai kas bus...
Žodžiu, skaitydavau nuo antros valandos nakties, iki maždaug keturių. Nuo keturių jau liepdavau sau dėt ją pagaliau ant lentynos prie lovos ir miegot, bet kur tau... Tada dar ilgokai niekaip negalėjau prisiverst pradėt aprašinėt. Iki galiausiai, įkišau nosį į trečią knygą... Taigi, C.S. Pacat ir jos Captive Prince trilogijos antroji knyga: Prince's Gambit (ISBM 0425274276; 216p.; Goodreads).

Regentas kursto karą su Akielos, ir vienintelis žmogus galintis jį sustabdyti: Verės princas, Laurent. Damen, savo šalies labui, pasiryžta prie jo prisidėti, ir prireikus, ginti savo paties gyvybės kaina šiame žiauriame žaidime dėl Verės sosto. Tai, žinoma, būtų kur kas lengviau padaryti, jei Regentas nebūtų jo prispaudęs vykti į pasienį, atlikti karinės pareigos. Kiekvienas žingsnis ten link - pasikėsinimas sužaloti, ar nužudyti, ir kiekviena pergalė prieš tai - pažadas, jog jie žengė arčiau kažko baisesnio ir žiauresnio. O ir pats Laurent ne toks asmuo, kurį galima lengvai prižiūrėti. Jo nepasitikėjimas kitais - pagrįstas. Tad, kai jis tyliai sau planuoja žingsnius, Damen belieka stengtis neatsilikti. Čia juos sučiumpa ir bando nužudyti, čia jau kažkas gelbsti, žingsnis ir pergalė Regentui, žingsnis ir pergalė Laurent.

Kitoje šios karo palapinės pusėje Laurent plėšomas tarp dviejų ugnių. Atrodo, jog vieninteliai žmonės, kuriais jis gali pasitikėti, yra tie, kurie atvirai pasisakė esą jo priešai. Kaip, kad tas Akielos vergas, miegantis ant savo pagalvių paletės. Jis pasiryžta žengti drastišką žingsnį, ir paprašyti pagalbos iš netikėčiausio šaltinio...

Nebuvo nė lapo, kuriame būtų buvę nuobodu. Skaičiau ir graužiausi, kad negaliu sustot, ir pasilikt daugiau rytojui. Tad galiu duot tik 10-10, mat, po galais, jau pradėjau trečią...

C.S. Pacat - Captive Prince [#1]

Pastaruoju metu gan daug rašiau apie knygas vaikams ir paaugliams, tad jaučiu pareigą įspėti, jog ši knyga skirta išimtinai suaugusiems, ir tik tiems, kur ne visai standartinių pažiūrų, if you know what I mean.

Taigi, kodėl man taip labai patiko C.S. Pacat pirmoji trilogijos knyga "Captive Prince" (ASIN B00I3REIHI; 241p.; Goodreads), ir kodėl man visada priimtiniausi tie ne patys mylimiausi herojai.

Damen suimamas perversmo metu. Jo pavainikis brolis sėkmingai užėmė jo sostą, ir dabar ruošia nekenčiamam broliukui likimą, baisesnį už švarią mirtį. Damen paruošiamas, išdažomas, ir išsiunčiamas į Vere (ar Veretia), kartu su apmokytų lovos-vergų siunta. Juk visi myli ir vertina Akielos vergus, net ir tokie ilgamečiai priešai, kaip veriečiai, tai priims, kaip taikos gestą...

Verėje tvyro įtampa. Regentas, princo dėdė, šalį valdo diplomatiškai, tačiau atmosferą galima peiliu pjauti. O kai akiratyje pasirodo jo sūnėnas, teisėtas princas Laurent - lauk sprogimo. Tarp dviejų artimų giminaičių esama ilgamečio, pritvinkusio nesutarimo į kurio vidurį Damen ir nukrinta. Blogiausia, kad čia nieks nėra taip, kaip atrodo. Vergai apkrauti auksu, jų šeimininkai - retai dėvi papuošalus. Patys mažiausi ir silpniausi - kovoja agresyviausią politinę kovą, ir turi daugiausia įtakos. Surasti draugus ir priešus Damen reiškia išgyvenimą. Ypač stovint tarp dviejų galingiausių tos šalies galvų. Bet žinote, kaip sakoma: kur du pešasi... Vergas gali pabėgti. Visa laimė, jog jis pats - skirtas princui. O princas, atrodo, į savo lovą nieko nepriima. Kita vertus, ta laimė tokia šiokia tokia, mat princo temperamentas ir uolą priverstų sudrebėti.

Iš pradžių galvojau čia bus BDSM, kaip Anne Rice Beauty's Trilogijoje. Veikėjai pasirodė lėkštoki, ne itin charakteringi. Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau ši pirmoji idėja tirpo. Toli gražu ne visi keliai vedė į lovą, tiek Damen, tiek Laurent buvo sunkoka nuspėti, jei iš vis įmanoma, ir galiausiai ėmė aiškėti, jog ne tokie tie herojai ir lėkšti. Kiekvienas jų vienaip ar kitaip prisitaikė prie savo padėties, mat kiekvienam iš jų tai reiškė išgyvenimą. Knygai duodu 10-10, bet nuo rekomendacijų susilaikau. Ji tiks ne kiekvienam, jau vien dėl pradžioje demonstruotų žiaurumų ir prievartos.