Amaranta sunaikinta, tačiau jos pakalikai ir bendrai - vis dar laisvėje. Planai nugriauti sieną, skiriančią žmones nuo nemirtingųjų - toliau verda, tik kitose rankose. Tuo tarpu Fayra pamažu eina iš proto: jai neleidžiama treniruotis, nes žmonės, matydami savo valdovę besimokančią naudotis durklais ar magija, supras, kad artėja karas, ir kils panika. Ją išleidžia tik su palyda, ir galiausiai visiškai uždaro namuose, be jokio užsiėmimo, tik prisiminimais apie vienutę Po Kalnu, kur ją laikė Amaranta.
Sakoma, kad norėti reikia atsargiai. Fayra, trokšdama ištrūkti, kol neužduso Tamlin sukurtame paauksuotame narve, netyčia pasiunčia žinią Nakties Dvaro valdovui, galingiausiam ir klastingiausiam padarui nemirtingųjų žemėse. Rhysand, turėdamas netgi pretekstą, kovoje su Amaranta jų sudarytą kontraktą, anot kurio Fayra jam skolinga savaitę savo gyvenimo kas mėnesį, kurią turi praleisti jo dvare, pagrobia Fayrą. Ir, ne visai prieš jos valią. Apie Nakties Dvarą sklando daug gandų. Anot kai kurių, Amarantos dvaras Po Kalnu tebuvo ano kopija. Pilna žiaurumų, kankinimų, apgavysčių, ir kėslų. Fayrai belieka susiimti ir nusiteikti blogiausiam, kai... Rhysand pateikia jai alfabetą, kad ji pagaliau išmoktų skaityti.
Žodžiu, dabar grubiai ir trumpai, nes ten ko pripaisčiau, nenoriu antrą kart skaityt, net tam, kad pataisyčiau baisiausias klaidas. Knyga tikrai pilna vėžį varančių meilių seilių, neneigsiu. Bet. Dar jokioje tokio tipo knygoje nemačiau taip sėkmingai pateiktos minties, kad net jei myli ten tą savo Žavųjį Princą, tai vis vien jo užpakalį reik spirt velniop su viskuo, jei tavo gyvenimas ima panašėti į paukštelio narve. Nėra reikalo taikstytis su moraliniu teroru, vien dėl to, kad tas žmogus gal viduj geras, ir nenorėjo tavęs skriausti. Herojė, kaip reta, mąsto už save, ir už save kovoja. Už būtent tai knygai ir duosiu 8/10, mat pati istorija, gal nėra pati geriausia, bet tikrai nebloga, tačiau žinutė joje - na, linkiu, kad visi skaitantys ją priimtų.
