knygos apžvalga | Heather Walter "Malice" | Malice Duologija 1

Autoriai: Heather Walter
Pavadinimas: Malice
Serija: Malice Duologija 1
Žanras: Perpasakojimas; LGBT Literatūra
Psl.: 470 
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Heather Walter knyga "Malice", pirmoji to paties pavadinimo duologijoje, yra bene geriausias perpasakojimas, kokį kada nors skaičiau. Turbūt ne pats pats, bet tikrai vienas iš.

Apie Knygą: Moterys, gimusios su fėjų magija ir vadinamos Malonėmis, už tam tikrą atlygį, iki jų pačių galios išseks, suteiks jūsų akims - norimą atspalvį, išlygins odą, ar kitaip jus pradžiugins, palengvins gyvenimą, bent tol, kol jūsų norai - niekam nekenkia. Jeigu pageidaujate, kam nors pakenkti... Teks eiti pas Tamsiąją Malonę ir melstis, kad jūsų pačių neprakeiks, neįmes į katilą, ar kitaip jums nepakenks už širdyje laikomus kėslus.

Mano Nuomonė: Tikrai labai geras perpasakojimas, su visais pasakai reikalingais elementais, nuo fėjų magijos, iki prakeiktos kilmingųjų linijos, bei tikros meilės laukiančių, mirštančių princesių ir jas saugančių drakonų. Bet, tuo pačiu, dar geriau per veikėjo vystymąsi parašytas piktadarys. Gal būt ne jūsų mėgstamiausio tipo. Gal ir ne pats geriausias. Bet tikrai puikiai parašytas.

Tikrai gera knyga, pats tas Spalio vakarui. Stiprūs 5/5.

Jordan L. Hawk - Widdershins | Whyborne & Griffin 1

Labiausia, iš visų žanrų, mėgstu Aukštąją Fantastiką, High-Fantasy. Bet po kurio laiko tiesiog nebelenda dar vienas pasaulis, dar viena magijos sistema ir taip toliau. Tokiais atvejais pailsėti mėgstu su mūsų pasauliu, kuriame būtų šiek tiek magijos ir, pageidautina, viskas nebūtų pernelyg modernu. Tad parekomendavo man Jordan L. Hawk knygą "Widdershins" (Whyborne & Griffin 1; ISBN 0988564106; 236p.; Goodreads). Puiki knyga apie magiją, visokius okultinius dalykus, į homunkulus panašius padarus, tokius tarsi iš Tzimiscių svajonės, ir, mano silpnybe, archeologija.

Whybornas visą savo gyvenimą praleido paties susikurtame narve. Kai buvo dar vaikas, žuvo jo geriausias draugas ir greičiausia - pirma meilė. Jie išgirdo istoriją apie ežero saloje, šalia kurios gyveno, vykstančius kultistų susibūrimus. Whybornas, tą vėtringą naktį, sutiko mėginti perplaukti ežerą valtele, vien tam, kad nepaliktų draugo vieno. Tačiau valtis, žinoma, apvirto, o vaikas nesugebėjo išlaikyti draugo. Tad jau suaugęs Whybornas yra labiau linkęs pasilaidoti po darbu. Jis išmoko daugybės kalbų ir tapo beveik nepakeičiamu vertėju. Darbe kentė panieką, namuose - tėvo išsižadėjimą. Ir buvo pasiryžęs tęsti tokią egzistenciją, iki pro duris įėjo detektyvas Grifinas, su, kažkokiu ten nekronomikonu. Jo reikia išversto, bylos tyrimui.

Whybornas manė išversiąs knygą ir atsikratysiąs detektyvo. Bet kuo daugiau skaitė keistą okultinę knygą, tuo keistesnis atrodė visas šis reikalas. Ten pateikti burtai - veikia. O vis minimi vardai siejasi su jo kolegos padarytu atradimu. Ji Egipte rado nepaliestą kapą, uždarytą tarsi ne tam, kad apsaugotų turtus viduje, nuo iš išorės ateinančių vagių. Bet tam, kad išlaikytų viduje tuos, kas ten liko. Tas konkretus valdovas buvo sistemingai ištrintas iš istorijos, bet štai jo vardas, bei dievo, kurį garbino, vis šmėkščioja tikroje burtų knygoje...

Knyga - labai nebloga, labai daug aspektų. Esama detalių, kurios buvo tiesiog idealiai laiku ir idealiai vietoje. Gal kiek vargino laiko tempimas pasipasakojimais, bei visokiais jausmų aiškinimais. Bet, bet kuriuo atveju, gavau būtent tai, ko prašiau - mažą Amerikos miestuką be mobiliųjų telefonų, bet su magija. Galiu duoti solidų 4/5.

Diana Wynne Jones - Castle in the Air [2]

Ką gi. Diana Wynne Jones knyga "Castle in the Air" (Pilis Debesyse; Howl's Moving Castle 2, Haulo Keliaujanti Pilis 2; ISBN 0064473457; 298p.; Goodreads), antroji knyga Haulo trilogijoje, grubiai imant nėra tiesioginis tęsinys apie Haulo šeimą. Vietoje to, didžioji dalis knygos čia pasakoja apie visai kitus veikėjus, visai kitoje pasaulio dalyje, su kitokiais norus pildančiais mitais!

Abdullah pardavinėjo sau kilimus, rūpinosi savo reikalais ir niekam netrukdė, iki į jo duris pabeldė kilimų perpardavinėtojas ir pasiūlė skraidantį kilimą. Abdullah žinoma nebuvo kvailys, jis tą kilimą gerai išbandė, o tada riebiai ir agresyviai derėjosi dėl kainos, bet galiausia - nusipirko. Ir laimingas užmigęs su savo laimikiu... Atsibudo neregėtame sode, šalia gražiausios kada nors matytos moters.

Po kelių tokių apsilankymų, niekaip negalėdamas atrasti paslaptingojo žodžio, kuris nuneša jį pas princesę, Abdullah pasiryžo jai pasipiršti, kai vėl pamatys. Bet vos ta diena išaušo, prieš pat jo akis piktas džinas jo princesę pagrobė! Abdullah, taip ilgai ieškojęs laimės nėra nusiteikęs ją taip lengvai paleisti, tad apsiima šio reikalo, ir iškeliauja ieškoti savo mylimosios. Pakeliui sutinka kariškį, kurio kiti kareiviai deja niekaip neprisimena. Nenoriai susibičiuliauja su kate, kuri, kaip vėliau paaiškės, nėra paprasta katytė. Ir galiausia susiduria su pačiu Haulu...

Knyga įdomi, kaip geras Tūkstančio ir Vienos Nakties atpasakojimas, bet, kažkaip trūko man Haulo ir jo šeimynos. Norėjosi kiek daugiau, tad duodu tik 8/10, bet perskaitysiu ir trečią, nes tikrai verta.

Lynn Flewelling - Traitor's Moon [3]

Lėto siužeto, ir rimtų įvykių jame tik prieš pat istorijos pabaigą tradicija tęsiasi ir trečioje Lynn Flewellin knygoje, "Traitor's Moon" ("Išdaviko Mėnulis"; Nightrunner 3; ISBN 0553577255; 540p.; Goodreads). Bet jau pripratau, ką ten, pripratau su prieš tai buvusia knyga. Kai pamėgsti herojus, ir jie tampa tavo rutinos dalimi, tai visas tas siužetas tampa antraeilis, nebe toks svarbus.

Karas už vartų. Skalos didžiausia viltis - Aurenan uostai, ir gal būt net jų kariai. Mirštanti karalienė duoda paskutinius įsakymus. Įpėdine taps vyriausia dukra. O jaunėlė keliaus į Aurenan, bene nemirtingų fėjų kraštą, ir mėgins išsiderėti pagalbos. Jos vyresnioji sesuo tam prieštarauja, dar princesei nepalikus namų, tačiau, kaip sustabdyti jau išjudintą planą? Ypač, kai su Klia keliauja ir Seregil. Jam atsivėrė durys namo, namo, iš kurių buvo ištremtas. Tad su spurdančia, neramia širdimi, jiedu su Alec iškeliauja su Klia į Aurenan, legendų kraštą.

Aurenan pilnas pulsuojančios magijos, miražų, apsireiškimų, vaiduoklių, dvasių, paslapčių, ir drakonų, kurie bando tave pakramtyti, jei pasirodai vertas tokios garbės. Vieninteliai tikrai erzinantys padarai ten buvo patys gyventojai, fae. Atleisk, Seregil, bet tavo žmonės tikri šikniai. Ilgų gyvenimų dėka jie išmoko niekur neskubėti, tad bet kokios derybos, kelionės, ir atsiprašant, vakaronės, užsitęsia per mėnesius. Garbė - įstatymas, bet visi už nugaros rezga planus, mat pagerinti savo klano gyvenimą, net jei tai visiškai sužlugdys ir sunaikins kitą - irgi savotiška garbė.

Gal ir gerai, kad nepadarė ten kažkokio Žiedų Valdovo miško, kur viskas gražu, magiška, ir teisinga. Vietoj to gavome žmones, kuriems tradicijos taip giliai sulindo į užpakalius, jog jau per gerkles lenda. Knygai galiu ramiai duoti 8/10, ir tikrai skaitysiu toliau, kad ir kaip ten būtų su to siužeto tempu.

Kristin Cashore - Graceling [1]

Kažkada, jau tikrai senokai, sekiau YouTube vloggerę Katers17 (dabar KateInRealLife). Visada mėgau skaitančius žmones, ir dar labiau mėgau tą knygų sukeliamą chaosą. Jei neklystu, tai Kristin Cashore "Graceling" (Graceling Realm 1; ISBN 015206396X; 471p.; Goodreads) ji skaitė prieš Bado Žaidynes, ir tai buvo viena iš pirmųjų knygų, kurias prisidėjau į "perskaityti" (to-read) sąrašą Goodread'uose. Ir dabar, po milijono metų, pagaliau griebiau ir perskaičiau. Ką ten, netgi fizinę kopiją turiu...

Graced, kas spėju verstųsi, kaip "apdovanotieji", nėra labai mėgiami, ar mylimi. Dvi skirtingų spalvų akys reiškia, kad net jei tavo dovana tėra nuostabūs pyragai - tave stengsis nukišti ten, kur būsi nematomas, ir niekam dėl tavo akių plaukai nesišiauš. Žinoma, yra ir tokių, kurių dovanos rimtos, klastingos, ar net žiaurios. Katsa, moraliniu pavadėliu laikoma paties karaliaus, buvo apdovanota žudymu. Jo įsakymu ji kankina, luošina, ir pribaiginėja tuos, kurie kuo nors neįtiko karaliui. Net jei jie kaltę išpirko, jo ego lems įsakymą, ir jai beliks paklusti, nes ji - tik įrankis, ir turėtų jaustis pagerbta, jog dirba pačiai savo karalystės galvai. Tad net labiausiai nekęsdama savęs dėl to, ką turi daryti, ji nusijuokia į princo Po veidą, kai šis paklausia: o jeigu tiesiog, na, nepaklustum? Jam prireiktų armijos, kad ją sutramdytų, tad iš tiesų, ko ji bijo?

Tuo tarpu, kitoje karalystėje vyksta keisti dalykai. Legendomis apipintas karalius, mylimas našlaitis be vienos akies, kuriam karališkoji šeima, neturėjusi savų vaikų, paliko karalystę, pagarsėjęs savo gerumu ir meile visiems nuskriaustiems, pakliūva į Po akiratį. To karaliaus valdose vyksta be galo keisti dalykai, pradedant begaliniais kiekiais sužalotų gyvūnų, ir nuo nepaaiškinamų ligų mirštančių vaikų, ir baigiant keistu jo subjektų elgesiu, jų nesuvokiamu noru jį ginti ir užtarti...

Knyga turi labai įdomų konceptą. Apdovanotieji turi skirtingų spalvų akis, o ir jų dovanos tokios įvairios, kad būtų buvę galima dar daug prikurti. Bet pati istorija pasirodė, na, tokia šiek tiek prėskoka. Kažko trūko, kažkur praslydo paviršiumi, į kažką - niekas nereagavo. Veikėjai įdomūs, mintis irgi, tai mielai paskaitysiu daugiau, bet kol kas duodu tik 7/10, daugiau nėra už ką. Tik dar kartą pabrėšiu, kad idėja gera, ir verta laiko.

Sarah J. Maas - Užkerėtas Dvaras

Sarah J. Maas knygą "Užkerėtas Dvaras" (A Court of Thorns and Roses 1; ISBN 1619634449; 421p.; Goodreads) anglų kalba laimėjau P.S. I love that book konkurse. Baigiau Šachtos trilogiją, ir nebeliko priežasčių atidėlioti skaitymą. Pagooglinau, radau, kad turim ir vertimą, kas irgi smagu, nes knyga tikrai nebloga. Ir šiaip jau, patinka man visokie ten smailiom ausim...

Tamsiame miške, alkaname viduržiemyje, taip baugiai per arti sienos skiriančios žmonių pasaulį nuo užkerėtojo fėjų pasaulio, Fayre ieško ko nors, bet kokio žvėries, kuris pamaitintų jos luošą tėvą ir seseris. Vienintelė paguoda jos istorijų apie fėjas išgąsdintai širdžiai yra ta viena uosinė strėlė jos strėlinėje. Tai vienintelis ir itin brangus ginklas prieš fėjas. Tačiau, kai į jos sunkiai surastą grobį ima kėsintis milžiniškas vilkas, Fayre nedvejoja, jog paprastos strėlės tokio didžiulio žvėries nė nepristabdys. Kas pasirūpins jos šeima, jei šis ją sudraskys? Ką jos šeima valgys, jei vilkas suės jos grobį?

Jau sekantį vakarą jų mažą namelį sudrebino duris suskaldęs smūgis, kai pro jas įvirto raguotas žvėris, riaumodamas apie kraujo skolą. Gyvybė už gyvybę. Jis atėjo medžiotojo, kuris pribaigė jo draugą...

Prisipažinsiu, jog istorija vietomis tiesiog siaubingai neįdomi. Bet įdomios dalys labai daug atpirko. Turbūt labiausia man patiko jų pasaulis, kaip ir Shades of Magic - toks panašus į mūsų, bet tuo pačiu visiškai kitoks. pilnas kerų, prakeiksmų, ir nesulaužomų priesaikų. Prisipažinsiu ir, kad jau pradėjau ir antrą, tai šiai duodu 8/10. Du balus pasilieku, nes autorės stilius angliškai šiek tiek erzino nuolatiniu "male" ir "female", kas šiaip jau suprantama, bet vis tiek viliuosi, jog mums nevertė, kaip patelių ir patinų. Kitas erzinęs dalykas buvo tušti grasinimai. "Nė degint neliks ko, kai su tavim baigsiu" - o tas baigimas buvo toks, na, sakykim, vienas dūris peiliu sviestui tepti. Net jei būtų suveikę, tai ką deginti tikrai būtų likę.

V.E. Schwab - A Conjuring of Light [3]

Taip tad baigėsi mano kelionė po Londonus. Taip gražiai užbaigtos knygos, kaip ši V.E. Schwab "A Conjuring of Light" (Shades of Magic 3' ISBN 0765387468; 624p.; Goodreads) dar turbūt neteko skaityti. Kai kurie dalykai taip ir nebuvo aptarti, ir, kadangi buvo laikyti neapkalbėtinais - tai atrodė natūralu. Kiti - gavo visus taškus ant -i. Kaip ir praeitą kartą, įspėju, bus spoilerių, skaitykit, tik jei skaitėt praeitą knygą.

Turbūt esate ir jūs pagalvoję apie tą konceptą, kai Dirbtinis Intelektas ima save suvokti, ir kokios gali būti to pasekmės. Mūsų "pilkajame" pasaulyje, nors ir ne Londone, šis konceptas yra turbūt pats įdomiausias, ir knygas apie tai vadiname moksline fantastika, o ne tik ten, kažkokia fantastika. Panašiai ir raudonajame pasaulyje, Kell pasaulyje, jo Londone. Tik vietoje kompiuterių, ten - magija.

Kažkur, kažkaip, kažkada, kažkokie kerai įgavo sąmonę ir ėmė save suvokti už burtininko valios. Ar tai įvyko per klaidą, ar dėl garbinimo dabar sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, šis padaras, save laikantis dievu, naikina Kell Londoną, bandydamas kuo plačiau užmesti savo įtakos tinklą, pavergti kuo daugiau gyvųjų, ir išsunkti iš jų viską, kas įmanoma, kaip iš asmeninės armijos, ar savomis kojomis ateinančio molio kitokio pasaulio statyboms.

Kell užsibrėžęs šį padarą sustabdyti, arba mirti bandant, o kelios galvos visada geriau nei viena, ar netgi dvi. Tad Alucard, Lila, jis pats, ir jo kalinys patraukia į labai skubią kelionę atviron jūron, kur esama turbūt juodžiausios iš juodųjų rinkų. Jei kažko nori, jie turbūt turi. Jei kažko reikia, turbūt pavyks ką nors išsiderėti. Tuo tarpu Rhy belieka bandyti išsaugoti Londoną esant pačioje jo širdyje, vien su pažadu, kad nekrės šunybių, galinčių lemti jo gyvybę, iki Kell grįš. Deja, lengviau pasakyti, nei padaryti, ypač, kai grėsmė kyla ne tik iš monstro lauke, bet ir išdavikų viduje.

Patiko man, kad po juodąjį Londoną nieks nesišlaistė, ir tas mitas beveik pilnai ir liko mitu. Patiko ir pabaiga, nes vienaip ar kitaip, viskas išsisprendė. Patiko ir, kad pabaiga tokia, na, nors tvirta, bet ne solidi. Jei prireiktų, galėtų būti ir ketvirta knyga, bet jei nebus, tai viskas užbaigta, ir skaitytojo dūšioj ramu. Duodu 10/10 ir kai netingėsiu, visą trilogiją padėsiu prie mėgiamiausių. Labai rekomenduoju geros fantastikos (fantasy) mylėtojams, unikali istorija.

V.E. Schwab - A Gathering of Shadows [2]

Supratau, kad neaprašiau dar šitos tik tada, kai beveik baigiau trečią. Taisau klaidą, leiskit papasakot kokia nuostabi buvo ir ši V.E. Schwab trilogijos Shades of Magic knyga "A Gathering of Shadows" (ISBN 0765376474; 512p.; Goodreads). Tik įspėju, jei neskaitėte pirmos, tai kaip ir knygų anotacijose - čia irgi bus spoilerių pirmai knygai.

Kell ir Rhy jungia magiškas ryšys, kuriuo Kell užtikrino savo brolio išgyvenimą. Ir per tą ryšį vis daugiau prateka. Iš pradžių tik skausmai, mat jei mirs vienas, mirs ir kitas, tad nenuostabu - jei dursi vienam, skaudės ir kitam. Bet kuo ilgiau jie taip supančioti, tuo geriau abu jaučia ir vienas kito vidines būsenas, ir tai - varo iš proto. Rhy, negalėdamas to daugiau pakęsti apsisprendžia: brolis turės dalyvauti magiškų kovų turnyre, ir nuleisti bent šiek tiek magiško garo, kol jie vienas kito nepasmaugė. Žinoma, turint galvoje, kad jis - galingiausias žinomas burtininkas pasaulyje, teks tai padaryti slapta...

Delilah Bard pastatė ausis, kai kapitonas Alukardas, po ilgų mėnesių jūroje ir svetimuose krantuose, pasuko laivą namų, Londono link. Jis planuoja dalyvauti magiškų kovų turnyre, o Lila, kaip tyč, ką tik atrado turinti magiškų sugebėjimų...

Tuo tarpu baltajame Londone, tame išsunktame, vyksta neįmanomi dalykai. Į sostą sėdo legendinis herojus, legendinis karalius, kuris anot pasakų vaikams - sugrąžins į šį Londoną magiją, ir viskas bus, kaip seniau.

Negaliu nustot žavėtis herojais, ir kokie jie skirtingi. Būna, kad ir kaip ten kokį nors mėgsti, bet jauti, jog to veikėjo tikslas - paklausti pirminio visų tų reikiamų klausimų, ir pakliūti į visas tas atitinkamas bėdas. Čia gi to nėra, visi veikia savarankiškai ir galai žino, kas ten juos sutempia kartu. Patinka man ir, kad Kell su Rhy, tokie panašūs ir tokie skirtingi. Paprastai tas burtininkas būna tylus ramus knygų krimtikas. Čia gi lauk antausio, jei išvedei iš kantrybės, kurios, dievaži, daug tikrai nėra. Lila irgi, turbūt žaviausia moteris, kokią kada radau knygose. Duodu dar 10/10, ir greit bus apie trečią.

V.E. Schwab - A Darker Shade of Magic [1]

Ach, koks atradimas! Ačiū Hannah Cassie už visas tas rekomendacijas ir išsamius aprašymus P.S. I Love That Book bloge, pagaliau aš iki vienos prisikasiau. V.E. Schwab man - visiška naujiena, ir jos fantasy trilogijos pirmoji knyga "A Darker Shade of Magic" (Shades of Magic 1; ISBN 0765376458; 400p.; Goodreads) mane tiesiog nupūtė. Viena iš tų knygų kurios vos neprarijau per vieną dieną, o visgi 400 puslapių, bet tada priminiau sau, kaip visada antrą dieną siuntu, kad nepasilikau nei trupučio, ir šiaip ne taip daviau jai dvi dienas. Pažadu, pasilikau tikrai daugiau nei, na... du skyrius gal.

Kell - Raudonojo Londono laiškanešys, keliaujantis tarp kitų Londonų, nešiojantis laiškelius tarp kilmingųjų. Pilkasis Londonas - nuobodus, jokios magijos, nieko. Baltajame - baisu. Magija - pavergta, ir kovoja su tais, kurie jos gviešiasi, traukdama gyvybinę energiją iš besinaudojančių. Esama legendų, jog būta ir Juodojo Londono, bet apie tokius dalykus gerose vietose nekalbama.

Tai, žinoma, ne vienintelis Kell talentas. T.y. jis ne tik vienas iš tų retų žmonių, kurie gali eiti iš vieno Londono, į kitą. Jis dar ir pasiutusiai geras kontrabandininkas, nešiojantis smulkmenėles tarp tų Londonų. Kartais tik dėl to, kad smagu. Kartais - nes naudinga, nors kokia tai nauda - sunku pasakyti, kai turi viską, ko gali norėti, nes priklausai karališkajai šeimai, ir jų sūnus, taip, tas pats princas, tave myli, kaip tikrą savo brolį. O kartais, nes prašantieji atrodo tokie be galo nustekenti. Vienos tokios ekspedicijos metu Kell į rankas pakliūna magiškas objektas, kuris tiesiog neturėtų egzistuoti. Artefaktas galintis KURTI magiją. Magija yra, ir ji kuria. O šis daiktas - kuria magija ten, kur jos būti negali. Jei neturi tam talento - negali naudotis magija. Su šuo artefaktu - tu jau pranoksti geriausią draugą burtininką. Ir blogiausia tai, jog įrašas ant artefakto parašytas kalba, kurią laisvai naudojo tik Juodajame Londone... Ne, ne tai blogiausia. Blogiausia, kad Kell tai pastebėjo tik parsinešęs daiktą namo.

Tokios geros knygos jau seniai neskaičiau. Abu herojai, Delilah ir Kell - savaip juokingi ir labai žavūs. Abu ypatingi ir netobuli pačiomis geriausiomis prasmėmis. Nėra viso to panašioms knygoms būdingo "nukritau iš to grožio" reiškinio, ar "norėjau keliauti, bet liksiu, nes tu čia". Ne, po velnių, noriu keliauti tai ir keliausiu! Ir ta magija, och! Labai daug įtampos, labai gero greičio eiga, labai malonūs ir skirtingi herojai, duodu 10-10 ir dedu prie mėgstamiausių, nes, na, rimtai!

Lynn Flewelling - Luck in the Shadows

Lynn Flewelling knyga "Luck in Shadows" arba "Sėkmė Šešėliuose" (Nightrunner 1; ISBN 0553575422; 479p.; Goodreads) yra viena iš tų knygų, kur temos ir veiksmas atrodo tiesiog idealūs, bet atskirti vienas nuo kito ilgais, bereikalingais aprašymais ir kitais veiksmais. Tai, greičiausia, yra daugumos high-fantasy knygų turimas trūkumas. Mat, kaip gi lengviau supažindinti skaitytoją su magiškai pastatytu miestu, jei ne išmesti herojų į priverstinį pasivaikščiojimą jame, tarkim, išbandant naujai perkamą arklį, kur veikėjas sutiks kitus, vienkartinius, asmenis.

Seregil - lygių neturintis plėšikas. Persirengimų meistras su šiokiu tokiu pusėtinai apgailėtinu talentu magijai. Alec, tuo tarpu, tėra tik vargšas našlaitis medžiotojas. Pagaliau sugautas brakonieriaujant ir įmestas į požemius jis randa sėkmę šešėliuose (šis posakis kartojamas gan dažnai, tęstinumas man visada priimtinas), mat Seregil, bėgdamas iš tos pačios skylės, kartu prigriebia ir jį. Laimingas ištrūkęs, Alec nesitikėjo toliau sekusių nuotykių, kelionės į magišką miestą, pažinties su burtininkais ir mitinėmis būtybėmis, bei tokios gausybės pavojų.

Viename iš darbų, Alec - pirmajame, Seregil nukniaukia magišką artefaktą iš be galo pikto (lyg ir) burtininko. Deja, savo jėgas jis pervertino, mat artefaktas greitai ima nuodyti jo gyvenimą ir kraują. Seregil, persekiojamas keistų vizijų, ima nerimauti, ar spės grįžti pas savo mokytoją, iki tos vizijos privers jį iki nebevaldomo kraujo ar savos mirties troškulio. Alec nerimauja nei kiek ne mažiau, mat be Seregil šioj svetimoj žemėj jis daugiau nieko neturi.

Alec istorija tikrai be galo maloni skaityti. Toks paprastas vaikis ir staiga visos smagiausios svajonės - išsipildo. Juk visi turbūt esam pasvajoję apie keliones, nuotykius, įdomius žmones. Ir Seregil - ne standartinis herojus blizgančiais šarvais. Jei ne ilgi pilstymai iš tuščio į kiaurą, kai skiriamas ilgas skyrius aprašyti į kokius gyvūnus virto kuris herojus - knyga būtų ideali. Duosiu 8/10, ir imu skaityti kitą, mat knyga per daug jauki, kad mesčiau seriją vien dėl tempiamos gumos.

Ačiū Įkvėpimo Šaltiniui už rekomendaciją!

K.J. Charles - Flight of Magpies [3]

Ką tik suskaičiau paskutinę K.J. Charles "A Charm of Magpies" šarkų trilogijos knygą "Flight of Magpies" (ISBN 1619224291; 212p.; Goodreads), ir dabar galvoju, ar reikės skaitytas tas .5 ar apsieisiu. Autorė gan tvirtai pasakė "gal dar ir bus", o tos pusinės tokios trumputės...

Lucian'o prašymai vykti į Kiniją Stephan'ą vis labiau vilioja, mat jo paties pasaulėlis spėriai traukiasi bandydamas jį užsmaugti. Vienintelė jo bendradarbė, kuri dar galėjo dirbti išėjo motinystės atostogų, palikdama jį vieną kovoti šiame mūšio lauke prieš piktuosius burtininkus. Kažkas pavogė jo Šarkos žiedą iš viršutinio Lucian namų aukšto, pro langą. Jo mokinė, gebanti vaikščioti oru, apkaltinama vagystėmis ir nušalinama nuo darbo. O dar visas tas spaudimas iš teisėsaugos! Londonas virto šiurpių, žiaurių žmogžudysčių zona, ir dauguma mirusiųjų - pareigūnai. Eteryje nėra jokios magiškos gijos, kuria Stephan'as galėtų sekti, o šie žmogeliai agresyviai reikalauja jo rasti kaltininkus, ir atiduoti jiems. Nejau jie rimtai nesuvokia, kad kažkas, kas sugeba taip žudyti, nesileis suimamas eilinių?

Lucian'ui ramybės irgi nėra. Tikra kankynė stebėti savo mylimąjį grįžtantį persidirbusį, suirzusį, o kartais ir apibrozdintą. Kas kart jam išėjus, Lucian bijo daugiau jo nepamatysiąs, mat šitas prakeiktas darbas pavojingas net grupei justiciar'ų, ką jau kalbėti apie vienui vieną. Prie viso šio chaoso dar prisideda ir senos Stephan'o paslaptys, mat šiam raganiui melas yra, ar bent jau buvo, toks pats paprastas dalykas, kaip pašnekesiai apie orą. Kažkam iš jų praeities vis dar reikia Šarkų Valdovo galios, ir šį kartą jie turi pranašumą: nustekentą, vienišą, ir Šarkų žiedą praradusį Stephan'ą, be kurio Lucian jau nebeįsivaizduoja gyvenimo.

Graži istorija. Magija Viktorijos laikų Londone, detektyvo, ir siaubo istorijų elementai, aštrialiežuviai herojai. Nors visoms šioms knygoms daviau po, atrodo devynis ar aštuonis, noriu pabaigti geresne nata, ir duoti 10-10, jau vien dėl visų tų įmantrių būdų žmogui nužudyti, ko tik nebuvo, nepatikėtumėt...

K.J. Charles - A Case of Possession [2]

Taip, baisu. Knygą perskaičiau jau gal prieš savaitę, jei ne daugiau, o aprašyt kažką, žodelį kokį - tik dabar prisiruošiau. K.J. Charles knyga "A Case of Possession" (A Charm of Magpies 2; ASIN B00D89QGW8; 159p.; Goodreads) yra antroji trilogijoje, o aš jau trečią daugiau nei įpusėjau (beje, prašymas mane pataisyti, jei pripeckioju nesąmonių tebegalioja). Ir tai tikrai ne knygos kaltė, ji buvo tokia pat įdomi, kaip ir pirmoji. Tik... Na, pasiklystu tarp panašumų su kitomis, nes nėr smagiau, kaip ieškoti visų tų kabliukų.

Peter S. Beagle išmokė, kad nėra baisesnės jėgos už burtininką, kuris mirė neradęs ramybės. Tad, kai Londoną užplūsta šuns dydžio žiurkės, nežinia iš kur, dingstančios nežinia į kur, ir be gailesčio žudančios visus, kas pasitaiko kelyje - Crane, su šiomis žiniomis, pasinaudoja proga įsilieti į savo mylimojo gyvenimą, ir nurodyti Londono burtininkams kryptį. Kad ir kaip labai netikintis asmuo, kad ir kiek kvaili prietarai: jei tavo priežiūroje mirė Šamanas, tu pasistengsi įvykdyti visas apeigas mirusiajam, kad tik šis rastų kelią anapilin... Mat šis Šanchajuje pasakojamas mitas apie milžiniškas žiurkes, gali labai greitai paversti Londoną - skerdykla. Ir tai, atrodo, dar nėra baisiausia, ką Crane ir Stephan patirs.

Ši knyga ne mažiau pilna baisių detalių, nei praeita, bet siaubo pasaka to nepavadinčiau (nebent, žinoma, esate homofobiškų pažiūrų, tuomet ir pražilti per nakt galima). Daug įvairios magijos, įtampos, ir beveik Šerloko Holmso tyrimų. Ir nors ši knyga man patiko net labiau, nei praeita, bet ir jai duosiu tik 9/10, mat kažko vis šiek tiek man čia trūksta. Gal tiesiog per trumpos.

K.J. Charles - The Magpie Lord [1]

Kaip gražiai gavosi pereiti nuo fantastinio pasaulio su paprasta istorija, panašia į mūsų, t.y. Captive Prince, prie šių knygų. Mūsų Anglija, bet pilna fantastikos: burtininkai, ir visokie tokie. K.J. Charles knyga "The Magpie Lord" (ISBN 1619215764; 200p.; Goodreads) yra dar viena knyga, kurią sau atkapsčiau iš Bonnie Burton goodread'ų. Ten tikras lobynas kitokių, keistų, įdomių, fantastinių knygų, tai turbūt ir šios man nebus paskutinės. Bet aš jau į lankas, grįžkim prie knygos...

Lucien Crane Vaudrey savo tėvo akyse buvo tas blogasis, supuvęs sūnus. To pasekoje, kai tik tai tapo įmanoma, buvo supakuotas ir išsiųstas į Šanchajų, o jo tarnas įspėtas, jog nebus ašarų, jei vaikinas netyčia iškris per laivo bortą kelionės metu. Visa tai gero apie Lucien nepasako, ypač turint galvoje, kad pačių Vaudrey grafų žmonės jau išmoko vengti, ir pas juos teisingumo neieškoti. Ką ten, jie ima suprasti, jog teisingumą gali tekti paimti į savo rankas, kitaip nekaltų žmonių kraujas ir toliau liesis, kaip tik jiems patiks. Čia galėtumėme įsivaizduoti žmonių minią, su deglais ir šakėmis. Bet kam tiek problemų, kai apylinkėse esama raganos...

Visai Vaudrey šeimai išsižudžius dėl nepaaiškinamos beprotystės, Lucien nelieka kitos išeities, kaip tik grįžti ir sutvarkyti viską ką legaliai sutvarkyti reikia tapus naujuoju grafu. Užtrukti jis neplanavo, ką ten, pažadėjo sau, jog po pirmo bandymo jį areštuoti dėl orientacijos (tokie buvo laikai, Lucien paprasčiausiai preferino vyrus) ar ko nors panašaus, jis tuoj pat viską mes, ir grįš į Šanchajų, kurį laikė savo namais. Tik, kad ta beprotybė, privedusi jo tėvą ir brolį prie savižudybės, atrodo tūno ir jo kraujyje. Tamsios dėmės atmintyje, balsai, ir atsipeikėjimai su jo ištikimu tarnu bandančiu iš jo atimti kokį nors peilį, kad liautųsi bandęs susižaloti. Ilgai tai tęstis negali, arba jis išprotės, arba... Merrick, su savo šeimininko pritarimu, išskuba į tamsiausias Londono vietas, ieškoti išeities, kuri būtų ranka pasiekiama atviro mąstymo Šanchajuje, namie. Jam reikia šamano. Negali juk visa Anglija nekęsti Vaudrey'jų, ar ne?

Patiko man, kaip čia naudojama magija, tiek daug įdomių, naujų, ir senų dalykų. Norint galios ją reikia iš kur nors traukti, kaip Raganiaus knygose, bet čia ją galima atimti iš žmogaus, net neturinčio magijos, kas žmogų kankina ir gali net nužudyti. Burtininkai - kaip energetiniai vampyrai, ir tik keli labai ypatingi gali tos energijos pasisemti iš bet kur, net iš oro. Ir žmonės įdomūs, Merrick kaip koks Sebastian Michaelis (Kuroshitsuji), toks idealus tarnas, kuris kartais pamiršta, kad į šeimininką viešai reikia kreiptis pagarbiau. Ir tas "šamanas", Stephan Day, žemas, liesas, raudonplaukis, tikrai ne žavusis princas, kokius visi piešia. Kol kas duodu 10/10, ir tikiuosi kitos bus tokios pat įdomios. Priminė Bartimėjaus laikus, kur nuo džinų galios sienos drebėdavo.

A.C.H. Smith - Labyrinth

  Wow. Na, čia jau tikrai buvo kažkas tokio. Filmą "Labirintas" aš žinoma mačiau, bet, kad jau nuostabusis David Bowie taip mus paliko, nusprendžiau atkasti ir jau senokai turimą knygą. Jos, net tokiais atvejais, kaip šis, kai knyga parašyta remiantis filmu, o ne atvirkščiai, man vis vien palieka rimtesnį, ilgiau išliekantį įspūdį. Ir šiaip jau, po A.C.H. Smith "Labyrinth" (ISBN 086369151X; 183p.; Goodreads) manau filmą, jau kitomis akimis, pažiūrėsiu vėl.

Istorija, žinoma, tokia pati. Sara pyksta ant viso pasaulio. Pamotės, jai sukrautų atsakomybių, mažo, vis verkiančio broliuko. Vieną naktį jos kantrybė galutinai baigiasi ir ji balsu išreiškia norą: norėčiau, kad goblinai tave tuoj pat pasiimtų!

Kažkur toli, giliai, bet visai čia pat, goblinai pramerkia akis ir išgirdę norą suskumba vaiko! Ir jų karalius tokiu jaunosios merginos noru džiaugiasi. Juk jau seniai norėjo įpėdinio, ko nors, kam būtų galima palikti karalystę. Pats jau nebe jaunas, o ir pokštai - pasenę. Šviežias kraujas galėtų prablaškyti. Tik štai, Sara, labai greitai supratusi savo norų galią, ima melsti atiduoti jai broliuką... Goblinų karalius sutinka: jei pereisi labirintą per trylika valandų, mano pilyje rasi Tobį.

Žinoma, labirintas nebūtų labirintas, o istorija nebūtų nuotykis, jei jo sienos nebūtų pilnos keistų padarų, pabaisų, spąstų, magijos, ir taip toliau. Knyga tikrai buvo labai įdomi ir man labai patiko. Nors neabejoju, jog ji tikrai ne visiems įtiks, tad abejojantiems siūlau - išbandyti filmą. O aš knygai duosiu 10-10, gerai čia kažkaip mano metai prasidėjo!

Ilsėkitės ramybėje, gerb. ponas Bowie. Amžiams pakeitėte pasaulį ir už tai Jums ačiū.

Derek Landy - Malonusis Ponas Skeletas: Beveidžiai

  Tai - paskutinė mano turima Maloniojo Pono Skeleto fizinė kopija, tad kitas turbūt skaitysiu ilgiau, mat turėsiu tik e-knygas. Nors, šią irgi skaičiau daugiausia naktimis. Vakar, o gal net ir užvakar, galvoju sau, mažai beliko tos Derek Landy "Skulduggery Pleasant: The Faceless Ones" (Malonusis ponas Skeletas: Beveidžiai (3); ISBN 0007302142; 395p.; Goodreads), tai aš kokį skyrių ar du paskaitysiu prieš miegą ir sekančią dieną pabaigsiu. Ko pasekoje surijau visą knygą ir nė kiek nesigailiu. Baigėsi labai įtempta gaida, tai dabar sau tiesiog neberandu vietos, kas bus? Kas bus??

Beveidžius, sadistiškus ir žiaurius dievus garbinę fanatikai rado, kaip parodyti jiems kelią atgal į Žemę. Dar blogiau: jie rado, kaip jiems atidaryti duris. Iš kart pasakysiu, jog tų beveidžių aprašymai buvo tiesiog neįtikėtini ir paliko labai rimtą, ir gerą įspūdį. Taigi. Kad atverti vartus jiems atgal į žemę, reikia dalelės tų, kuriuos iš tos kitos pusės kvieti, šiuo atveju, tai dalis pačių Beveidžių. Tokia dalis egzistuoja, mat Beveidžių kūnai buvo nesunaikinami. Sekantis žingsnis yra įkalbėti teleporterį, pasinaudojant beveidžio dalimi atverti vartus (dalis beveidžio veikia kaip inkaras, nusidriekiantis anapus, bet liekantis šią pus), mat tik teleporteriai gali keliauti tarsi paliesdami anapusinį pasaulį, bet likdami šiame. Logiška, kad jei jiems reikia teleporterio - jie padarys viską, kad tik kokį vieną užverbuotų. Tuomet kam juos visus sistematiškai žudyti? Kas tai daro, ir kokiais sumetimais?

Na, šioje knygoje iškalba jau kiek priblėso, bet tai vis dėl paties Skeleto dialogų stokos (bent jau mano manymu), tačiau istorija išliko tokia pat gera. Gal net ir dar geresnė. Duosiu, vėl, 10/10, mat nėra jokios priežasties mažinti balą.

Derek Landy - Malonusis ponas Skeletas: Žaidimas su Ugnimi [#2]

  Na va, antra mano mėgiamo skeleto detektyvo knyga, Derek Landy "Malonusis ponas Skeletas: Žaidimas su Ugnimi" (Skulduggery Pleasant: Playing with Fire; ISBN 0007257031; 320p.; Goodreads). Autoriaus iškalba sakyčiau net dar pagerėjusi (taip, skaičiau anglų kalba, ir tą rekomenduoju kitiems, tikrai labai gerai parašyta), o Skeletas atrodo prisirinko net dar daugiau triukų. Iš mano liaupsių turbūt jau aišku, jog knygą vertinsiu gerai, ar ne?
  Kažkada seniai vykusiame kare, kuriame Skeletas ir prarado savo kūną (išskyrus, žinoma, kaulus), tamsiuosius dievus Beveidžius (Faceless Ones) sekę burtininkai buvo nugalėti, bet nesunaikinti. Paskelbtos paliaubos jau nuo pat pradžių buvo trapios ir, kaip parodė laikas, ne amžinos. Vieni tamsiojoje pusėje liko daugiau iš patogumo, to smagumo būti blogais, noro gauti daugiau galios ir greičiau. Kiti gi tais dievais šventai tikėjo, iki fanatikų lygio. Ir vienas toks pamišėlis ką tik paspruko iš sustiprinto rėžimo kalėjimo. Kaip jis tai padarė ir kas jam padėjo? Tinkama byla Skeletui ir Valkirijai Kein! Tik kažin ar jie apsidžiaugs ją išsprendę.
  Tuo tarpu tas fanatikas ieško, kaip sugrąžinti Beveidžius į žemę. Praeitą sykį jam sutrukdė ingredientų trukumas, bet šį kartą yra kas jam padeda.
  Pasikartosiu, bet jaučiu reikalą priminti, jog šiose knygose žudynės brutalios ir detalios. Bet visa kita labai gražu ir nekalta. Na, nebent bijot milžiniškų vorų, skeletų... Jei šia knyga baigsiu 2015-uosius, tai baigsiu juos gerai (nepaisant rekordiškai trumpo perskaitytų knygų sąrašo). Atrodo pagaliau radau dar vieną seriją, kurią tikrai pamėgau ir galėsiu tęsti be gręžimo dantimis. Knygai duodu 10/10, and I rest my case.

Derek Landy - Malonusis Ponas Skeletas [#1]

  Knygą skaičiau anglų kalba, tad ta kalba rašysiu ir vardus, bet jei kas skaitėte lietuviškai - palikite komentarą su jais, ačiū. Ypač norėčiau sužinoti kaip lietuviškai vadinosi tie kovotojai su dalgiais, kurie dirbo su geraisiais burtininkais, ir tie popierine oda, dirbę šios knygos piktadariui.
  Kartais, kai užsiskaitau panašaus žanro ir tipo knygų, imu erzintis dėl visų panašumų. Atrodo, rašė skirtingi autoriai, skirtingais laikais, gal net iš skirtingų pasaulio vietų, kodėl tad istorijos tokios vienodos? Kitą kartą, net kai tų vienodumų netrūksta, knygos gi palieka labai skirtingas nuomones apie save. Derek Landy knyga "Malonusis ponas Skeletas" (Skulduggery Pleasant; ISBN 00077241615; 368p.; Goodreads) būtent iš to pastarojo knygų tipo. Kaip sako velnias detalėse, tai čia būtent tai ir suveikė. Mažyčiai dalykai knygą pavertė neblogu skaitalu.
  Skulduggery Pleasant - detektyvas su tokia malonia noir aura. Žavus kostiumas su smeigtuko storio dryželiais, ginklas užantyje, magija rankose, ir aštrus neegzistuojantis liežuvis. Neegzistuojantis, mat jis visgi - skeletas. Pragyvenimui jis užsidirba spręsdamas visokias mįsles ir paslaptis. Ir, nors yra žinomas, kaip geras detektyvas, jo nei pernelyg mėgsta, nei juo pernelyg pasitiki. To pasekoje Skulduggery susiduria su rimta problema, kai iškyla reikalas įtikinti valdžią imtis veiksmų prieš seną jo priešą, galingą ir piktą burtininką. Valdžia žino jo praeitį su tuo burtininku, žino apie jo keršto troškimą, tad įtikinti juos, jog anas gviešiasi pasaulį sunaikinti galinčio artefakto, kuris, kaip tikima, tėra tik legenda, negali būti lengva. Bet gal jie patikėtu Skulduggery geriausio draugo dukterėčia? Juk jos dėdė mirė, kad apsaugotų kažką magiško, kažką, kas galėjo būti pavogta, tik mirus to daikto savininkui.
  Knygą rekomenduoju skaityti originalo kalba, mat jos parašymas tiesiog žavingas, pilnas juokingos kalbos, žodžių žaismo, išsireiškimų ir taip toliau. Visi viską tikrai supras, gal tik sarkazmas šen ten praslys, bet taip ir savoj kalboj būna. Ir nors knyga Lietuvoje, kiek mačiau, tarp knygų vaikams (kaip ir Mechaninė Širdis! Ta knyga tikrai ne vaikams), manau ji labiau dera tokiems labiau vyresniems, kurie neišsigąs brutalių žudynių, nuplėšytų rankų, ir nuluptos odos. Knygai duosiu stiprų 8/10, ir perskaitysiu kitas dvi, kurias turiu. Yra ir daugiau, žiūrėsim kaip ten bus po trijų.