Jurgai Lago

Na, turbūt jau tikrai visi girdėjote, kad šių metų Euroviziją laimėjo apkūni izraelietė su daina, kurioje smagiai apdainuojamos porų išsiskyrimų dramos. Neišsakant nuomonės apie tai, ar daina man asmeniškai patiko ar ne, noriu verčiau išsakyti nuomonę apie gerb. autorę (nes jos papuošalų man netekę matyti, tai turbūt lieknumas irgi dar nėra didžiausia aukštybė) Jurgą Lago, kurios knygą visai neseniai perskaičiau ir taip labai pagyriau.

Portaluose skamba viena ir ta pati žinutė:

Anot šaltinių, čia citata tiesiai iš autorės facebook, bet ar tai tiesa ar ne, jau nebežinau, mat tos žinutės neradau. Bet radau daug kitų, dėl kurių man labai gėda. Gėda, kad esame iš bendros tautos, gėda, kad skaičiau tą knygą ir gyriau, gėda, kad pas mus tiek daug tokių, kurie taip garsiai rėkia nesuprasdami apie ką rėkia.

Pradėkime nuo pradžių: "norėdamas įžeisti kitus, nusipelno kritikos" - taip, atsiprašau, neabejoju, Jus, gerb. Lago, labai įžeidė daina apie tai, kaip pana išsiskyrė su bachūru ir dėl to jai širdies neskauda, mat jis ją pametė, tai ir nėra jos vertas. Matau labai daug reikalo įsižeisti. Nes geriau būtų buvusi Saulėlydžio žinutė, kur kai paliko bachūras, tai gyvenimas baigėsi ir pana prasėdėjo namie, užasidarius, iki ją vos ne spirte išspyrė laukan prasivėdint galvos.

Jos daina nėra apie tai, kad visi vyrai yra kvaili berniukai. Jos daina yra apie tuos vadinamus fuckboys. Auginkit sūnus, kaip žmones, ir tokios dainos jiems niekada nekels nerimo ir nemigos.

Jei nemokate anglų kalbos, nesigilinkite į kontekstą, mat jis praskrido virš galvos taip toli, kad gali virsti tuo kažkurių metų Vokietijos laimėtojos satelitu.

Jos dainos tikslas nėra kiršinti abi lytis, o pasakyti, jog jei išsiskyrei su vaikinu, tai dar ne pasaulio pabaiga, eik pasilinksmink su draugėmis, gyvenimas tęsiasi. 

MeToo judejimo metu nusižudė du prievartautojai? Kažkaip nelabai gaila, net nežinau. Gal išmokim pagaliau, nekaltint aukų, kad tapo aukomis, a, gerb. Lago? nes dabar pati daug verkiat, kaip jus visi užsipuolė. 

Aš irgi galvojau, kad gal kažką Jūsų čia iš konteksto ištraukė, tai atėjau į facebook ir supratau, kad man per daug gėda, jog pagyriau tokį intelekto stokojantį žmogų kaip Jūs. Kaip paauglė ginate bukas nuomones ir teigiate, kad jums patinka žmonės, kurie turi savo nuomonę, nors akivaizdu, jog jums jie patinka tik tada, kai ta nuomonė atitinka jūsų. Niekuo nepasidomėjot. Sakot Jūsų pasisakymą išėmė iš konteksto, bet pati cituojate dainos reikšmę iš New York Times. Žiniasklaida - blogai, nebent ji atitinka mano nuomonę. Skambat vos ne kaip JAV prezidentas, oho!

"Man žmogus gražus visoks" o tada "ką jau čia skrynia - konteineris!" - negėda? Jūsų mamai negėda? Nes maniškė man turbūt ausis nuluptų, jei žmogų pavadinčiau konteineriu, kad ir kaip ginčiausi, jog jų išvaizda man nerūpi.

Dar kartą, dainos esmės nesupratot, oi kaip nesupratot, ir jums net nerūpi, kad nesupratot. O kai nerūpi, tai arba tai yra paaugliškas užsispyrimas, arba jums tikrai patinka naujai sulauktas dėmesys. Sveikinu, jūs esat kūda pikta boba, as oppose to stora pikta boba.

"Mėgstu žmones, turinčius savo nuomonę", bet tada jūsų kolegė išsakė nuomonę, kuri prieštaravo jūsiškei ir ji jau fake news, ane? Tsk tsk, kaip jie taip drįsta turėti savo nuomonę, kuri nėra tokia teisinga, kaip jūsų, PC nesugadinta ir tiesmuka. Manieros jūsų irgi nesugadino. Dėl intelekto jau irgi imu abejoti. 

Eikit geriau Dragūno paklausyt, lietuviškai gal bent suprasit, apie ką daina, nes angliškai tai dievaži, ne kažką be "stupid boy" girdėjot.

Gėda man dėl jūsų. Gėda, kad esat autorė. Geriau daugiau neberašykit. Nes feminizmą agresyvų ir pas jus galima prikišt. Mergaitę užaugino diedų šutvė, padarė pačią vos ne vyru, tada numetė laukt namie. Atėjo bachuriukas, kuris nieko nemoka, tik "moteriškus" darbus ir vai, kokia graži rolių apsikeitimo istorija. Moteris gali būti karė, o vyras gali namie indus suplauti. Bet neduok die tu neverksi, jei fuckboy tave paliks, tada tai jau tu pikta agresyvi stora feministė. 

Jurga Lago "Lietaus Žemė"

O buvo taip. Seniai jau perskaičiau Gaimano "Norse Mythology" ir labai patiko. Neseniai perskaičiau Stephen Fry "Mythos" apie Senovės Graikijos mitus ir irgi labai patiko. Pagalvojau taip, smagu gi būtų, jei jie parašytų ir ką nors apie mums artimesnius mitus, arba mažiau žinomus, ar, ką ten, bet kokius mitus, kad tik dar. Tą mintį ir norą gauti dar perpasakojimų toliau kurstė žaidimas Hellblade: Senua's Sacrifice, kurį kaip tik baigiau. Pagrindinė herojė ten yra Piktų (Šiaurės Škotija) genties karė, keliavusi į pragarą kovoti su Hela, kad paleistų jos mylimąjį, žuvusį kovoje su šiauriečiais (iš mitų spėju, kad tai buvo Vikingai). Ir štai, stoviu sau pašte, laukiu, kol paskaičiuos siuntinio kainą. Pasisuku pažiūrėti, kas knygų lentynėlėj guli ir matau: Jurga Lago "Lietaus Žemė" (ISBN13 9786094413476; 184p.; Goodreads). Nieko nežinojau apie autorę ar knygą, net anotacijos neskaičiau. Jau iš viršelio stilizacijos ir pavadinimo buvo aišku, jog tai kažkas, ko man labai reikia. Tai va.

Lietuviai ir Žemaičiai jau labai ilgai kovojo tarpusavy. Taip ilgai, kad Perkūnui nusibodo ir supykęs jis paleido ant jų abiejų - nesibaigiantį lietų, kuris išliejo pelkes ir raistus ir pripildė kraštą visokių vandenžvėrių. Vandenvilkių, vandenarklių, vandenparšių. Ir tokių skanėstų, kaip vandeninės bulvės. Miškuose čia pilna Gailų, Laumių, senųjų ąžuolų ir aukurų juose, dievų, dievybių, būtybių, bei kalbančių ežerų. Tamsoje žiba žaltvykslės ir vilioja kvailius gilyn į tirštas, kaip medus, pelkes, o vandenvilkiai, įsigudrinę ir supratę, jog tos žmonių nebaido, prisėlina pulkais, užmerkę tamsoje vieną akį ir žlipindami tik kita. Yra, kas dar pamena sausas dienas ir saulės šilumą. Bet jau pilna ir tokių, kurie kitokio gyvenimo nebežino. Vienintelė viltis, jog lietus liausis iki Žemyna nebegalės daugiau sugerti, tai jei Žemaičiai ir Lietuviai kažkaip susitaikys. Bet kaip sutaikyti mirtinus priešus?

Žemaičiui gimė duktė, sūnaus dievai pagailėjo. Mergaitė tarp karių vienas vaikas būdama, kad ir kaip mamos mylėta, augo visų tų vyrų auginama ir pati tapo sunkiai pranokstama kare, be lygių medžioklėje lankais. Bet net ir šitaip, Lyjos į paskutinę kovą nieks neišleido. Tai turėjo būti lemiamas mūšis, vieni arba kiti pagaliau laimės ir bus galvos ramios, tos kur gyvos liks. Paliko mergaitę su motina ir mirštančiu kariu, jai ir visiems - kaip šeimos nariu, bei žyniu. Matyt likimo, Laimos buvo skirta, mat į duris, už kurių nebuvo nei vieno kario, tik nuožmioji Lyja, pabeldė žaliaakis prašalaitis, su keisčiausiom kalbom.

Tuo tarpu Lietuvio sūnus vos gimęs kažkur greit prašapo. Dauguma Lietuvių šventai tikėjo, jog prie to, kažkaip prisidėjo Žemaičiai. Kaip kitaip! Ir štai jau apie penkiolika metų, kaip jie pykčiu nenumaldytu kovoja su tais nelemtais velniais. Tarp jų, legendinis Siurbelė išžudė gudrumu ir kardu turbūt daugiausia. Tik štai vieną dieną pakliuvo į Juodąjį Medų ir jau manė atėjusi jam paskutinioji, kai kažin koks sudžiūvęs mažius pasiūlė parodyti, kur yra kūlgrinda, mainais į porą keptų žuvų. Siurbelei, kad ir kaip netipiška tai buvo jo būdui, vaiko pagailo, tad nuvedė pas ūkininką ir prigrasė rūpintis. Juk tik šio vaiko dėka šiandien galės pribaigti tuos nelemtus Žemaičius. Gal net lietus pagaliau liausis.

Knyga oi kokia gera. Kaip Raganius, tik Lietuvoj ir lietuviškai. Pilna mitų, visokių ten padarų, tikrų ir išgalvotų, dievų, dievybių, būtybių ir įdomybių. Labai rekomenduoju ir duodu 5/5!