Antroji duona - neįperkama

  Prieš dieną ar dvi išsiruošiau į Kauną, galvojau, knygynuose susipažinsiu su naujienomis. Galvoje kirbėjo nemalonus balselis, kurį norėjau užčiaupti, mat jis man vis kartojo viename bloge apie knygas skaitytą mintį: „Gyveni šalyje, kur prisigerti pigiau, nei nusipirkti gerą knygą“. Tad kai peržiūrėjau Pegaso, Vagos ir dar kažkokio knygyno kainas, pirmu taikymu šoviau į Maximą aiškintis. Tai, ką pamačiau, tą balselį galvoje prajuokino kaip reikalas - rinkis: kūnas ar protas? Mat piniginė abiejų neleis! Čia, beje, neteigiu, kad gerai apsirengę, išsikvepinę ir prisipuošę ar net išgeriantys žmonės būtinai kvaili, neapsišvietę ir neskaitantys. Tiesiog aš, po būtiniausių pirkinių sau, knygų pavadinimus daugiau užsirašinėjau, nei ėmiau.

  Jei nevažinėji po leidyklas, ar nežinai tų stebuklingų knygynėlių, kuriose antkainis nesiekia lubų, tuomet knyga vėl virs prabangos preke. Kažkada tėvas pasakojo, kad jo laikais dovanoti knygą, reiškė padovanoti tikrai prestižinį daiktą, mat jos buvo brangios ir retos. Tokią dovaną gavęs žmogus tuoj pat pastatydavo ją į sekciją, grožėjimuisi, o ne skaitymui, tad neveltui ir užpernykščių metų Vakaro žinios, straipsnyje apie Knygų mugę paminėjo, jog knygynai virsta muziejais, kur į knygas ateinama pasižiūrėti, bet ne pirkti.

  Grįžau namo su viena H. Murakami knyga, minkštu viršeliu, gal todėl pigesne, o gal tiesiog ta knyga ne itin populiari, o gal – jau sena. Grįžau ir puoliau ieškoti faktorių, kurie lemia knygų kainas. Leidykla TEV, besispecializuojanti mokslinėje literatūroje, teigia, kad knygos kainą sudaro trys faktoriai:
  1) Tiražas. Kuo jis didesnis – tuo knyga bus pigesnė, mat taikoma didesnei auditorijai. Todėl angliškos knygos dažnai pigesnės – tiražai skaičiuojami milijonais, ne taip, kaip Lietuvoje – vos tūkstančiais.

  2) Kokybė. Viršelis, popierius, iliustracijos, jų kiekis, knygos spalvingumas. Čia man kilo klausimas – Lauros knygoje tekstas ir raudonas ir juodas, tai ar jos knygos brangesnės nei Hario Poterio? Tai patikrinau Knygų klube. Ploniausia Hario knyga kainuoja tiek pat, kiek ir Lauros knyga, nepaisant to, kad Hario Poterio knygos turbūt išleistos kur kas didesniu tiražu, be iliustracijų, vienodo tipo viršeliais, vienos spalvos tekstu. Kokybės ir kiekybės atžvilgiu Laura turėjo būti brangesnė. Be to, ar tokiu atveju elektroninės knygos nebūtų žymiai pigesnės? Žiūrint kur pirksi, bet Lietuvoje e-knygą greičiausiai gausi vos trimis ar penkiais litais pigiau, kai užsienio e-knygynai jas siūlo kartais net penkis kartus pigiau už fizinę knygą. Tad popierius, knygos viršelis ir, drįstu teigti, spalvingumas (mat, spėju jog tai dažų kaina, fizinių dažų) tesudaro poros litų skirtumą. Lietuvoje.

  3)  Autorių darbas. Geras rankraštis – leidyklai mažiau darbo. Hm, spėju, jog R.R. Martin rašo siaubingai painiai, mat jo knyga lietuviškai mums kainuotų 60 Lt. Gal reikėtų jo paprašyti trumpinti knygas? Arba, dar geriau, rašyti lietuviškai? Ak, bet ar lietuvių autorių knygos tiek jau daug pigesnės? Andriaus Tapino Vilko valanda kainuoja ne mažiau 40 Lt (e-knyga – 32 Lt ir ne mažiau). Ir, kaip mane papildė, redaktorius pasiima 40% pelno, tad dėl darbo taisymo kaina kaip ir nesiskiria, tik pats autorius finansiškai nukenčia.

  Na, tad taip nuoširdžiai dabar pamąstykim, ar visada sumokėję 40 Lt už knygą, gaunam spalvas, kokybę (ypač vertimų ir redagavimo kokybę), ir jos būna tos „neperkamosios“, kurias išleidžia vieno tūkstančio tiražu? Dovanokit, bet čia jau mano eilė juoktis. Popierius gelsta, minkštos nugarėlės toli gražu ne visada reiškia pigesnę knygą, vertimai apgailėtini, o kartais redaktoriaus nė nerandi paminėto, kitąsyk rašalas į popierių nesusigeria, prieš šviesą – blizga ir tepa pirštus. Sakysit, kad jums taip niekad nebuvo? Tai sveikinu. Štai o aš valau dulkes nuo savų knygų ir mąstau, gal jas perdėliot pagal geltonumo spektrą... Ankščiau minėtame straipsnyje iš Vakaro žinių man ypač patiko Dalios Teišerskytės pasisakymas: „Duokit ploną viršelį, prastą popierių, kad tik pigiau, mat knyga – ne kryželis, po kaklu nenešiosi, perskaitęs padėsi į lentyną. Tad už „kokybę“ kurią gauname, galėtumėme bent kiek mažiau mokėti ilgai neieškodami kur pigiau“.

  O kur gi dar neminimieji antkainiai? Kas lemia, kad knyga, kurios savikaina – 20 Lt, viename knygyne – 28 Lt, kitame – 32 Lt? Patalpų nuoma? Galbūt, bet kodėl tada negalima knygų šiek tiek nupiginti e-parduotuvėje, ar, vėlgi, nupiginti pačią e-knygą? Domenai? Ne tokie jie ir brangūs, kad vienai knygai dėtų dešimties litų antkainį, kai perka tūkstančiai ir ne po vieną. Darbuotojų algos? Kad jiems ten grašius moka. Knygos juk ne apelsinai, jokie įstatymai nedraudžia užsidėti dvigubą antkainį, o kasos darbuotojai ir knygynuose tėra tik kasos darbuotojai (gerbtina, bet siaubingai nedėkinga profesija).

  Kas iš jūsų žino ar pamena, kad Lietuva turėjo „Skaitymo metus“? Ar žinot, kiek tais gražiai skambančiais metais buvo skirta šiam reikalui lėšų? 17 tūkst. litų. Imkit vidutinę knygos kainą, tarkim, 30 LT, ir paskaičiuokite kiek per visą Lietuvą tai nupirktų knygų. O tada dar apgalvokime ir tai, kad ne visos tos lėšos skiriamos būtent knygoms pirkti!

  Dabar, kai jau visai nebežinome kodėl knygos kainuoja tiek, kiek kainuoja, pereikime prie alternatyvų ir pradėkim nuo akcijų medžioklės, kurią ir man, užsiminus šia tema, visi prikiša. „Yra tų pigių knygų, reikia ieškoti, akcijas sekti“ – gerai, gerai. Aš su akcijomis daug prisipirkau, bet labai nedaug tame yra ne šiaip skaitalo, o tikrai norėtų knygų. Be to, esama tokio reiškinio, kaip įstatymų interpretavimas savo naudai, t.y. – knygynų gebėjimas virsti džinais, kuriems prastai suformulavus įsakymą – atsiras būdas, kaip viską pakreipti savo naudai. Kad ir mūsų mylimieji Knygos.lt, neabejoju – visi pirkot, per jų gigantiškai atrodančias akcijas ir net be jų. Ir toli gražu neteigiu, kad jie visada elgiasi savanaudiškai, ne, tikrai ne (kaip ir neteigiu, kad taip elgiasi visi). Bet ir čia turi budrauti. Prisipažįstu, aš to nė nepastebėjau, ir laimė tik ta, kad dvi žinomos blogų rašytojos dėl to su jais pasiginčijo (nuoroda). O aš pasiknisau giliau. Štai kame reikalas: anot jų, įstatymas juos VERČIA „sena kaina“ vadinti „rekomenduojamą mažmeninę kainą“. Tiesa, kad taip daryti niekas nedraudžia, bet tikrai niekas ir neverčia. Kad būtų aiškiau, pateiksiu grubų pavyzdį: mažmeninė rekomenduojama kaina yra ta, kuri maždaug apskaičiuota „po visų išlaidų“ prekei išėjus ir atkeliavus iki prekybos vietos. Tad tokia prekės kaina gali būti, tarkim 30 Lt, nors tikrosios išlaidos vienam knygynui gali būti 25 Lt, kitam – 20 Lt, trečiam – 35 Lt. Jūsų parduotuvėje, tarkim, ta knyga po to, kai ją gavote, kainavo, na, 15 Lt, mat nepaisant visų išlaidų, knyga jums tiek daug nekaštavo, o jūs gyvenat pakankamai gerai, kad pelno per daug nesigvieštumėte. Atėjo akcijų metas, skelbiate akcijas: visoms knygoms – 50% nuolaida! 15 Lt perpus dalinti nesinori, tad, o, laikykimės įstatymų ir parašykim „sena kaina – 30 Lt, su nuolaida – 15 Lt!”. Suprantate, kame čia reikalas? Įstatymai nedraudžia šitaip manipuliuoti kaina, galbūt ką nors ir pajudintų teisėsauga, jei tai būtų kokios nors bulvės ar pienas, bet leidykloms, knygoms – į tai visi žiūri pro pirštus. Lengvatų jiems irgi netaikoma, o turėtų būti, tad nenuostabu, jog knygynai pasiryžę savo dalį atsiimti iš mūsų, kai valdžia į juos numojo ranka.

  Sakysit, valdžia ne dėl visko kalta? Žinoma, sutinku, nepaisant jų pakelto BVP knygoms, jie turbūt ne dėl visko kalti. Bet jei gyvenate toli nuo centrinių bibliotekų (ir juo labiau nuo leidyklų, į kurias man vien nuvažiuoti reikėtų 26 Lt kainuojančio autobuso bilieto), tuomet kažką naujo jums paskaityti gali būti sunkoka. Bibliotekos, ypač tos nedidelės, nedidelių miestų, gauna vos kelis šimtus litų per metus knygoms pirkti. Esama miestelių, kur ta suma net nėra triženklė. Net pati Silva Rerum autorė, Kristina Sabaliauskaitė, savo metų knygos premiją išdalino bibliotekoms, už ką, neabejoju, užsitarnavo dar daugiau skaitytojų meilės. Tai žinant nėra ko ir stebėtis, kad gauname tik tokias knygas, kurias vėliau nurašo, mat nieks jų nė imti nenorėjo, pirktos buvo per akcijas, kai jas stengėsi tik kuo greičiau prastumti, mat žinojo, jog reikalas žlugęs. Štai, aš mėgstu lyginti vertimą su originalu, bet kur man gauti R. R. Martin Sostų karų vertimą? Bibliotekoje ją geriausiu atveju gausime po metų, dviejų. Pirkti jos už 60 Lt labai jau nesinori, kai anglišką įsigijau už skatikus. Ir visa laimė, kad moku anglų kalbą.

  Čia ir pereikime prie trečiosios alternatyvos po akcijų ir bibliotekų. Knygos užsienio kalba, originalai. Jau ne pirmus metus, kai kas klausia, nurodau BookDepository, mat jie atsiunčia knygas nemokamai ir galų gale dažniausia išeina kur kas pigiau, nei pirkti lietuvišką vertimą. Be abejo, kažkokie tarifai taikomi ir jiems (tai yra gimmick, kaina įskaiciuota į knygos kainą. Jei užsakytumėt tą pačią knygą Anglijoj ir vis tiek siųstumėt į Lietuvą, tai būtų perpus pigesnė knyga, nei užsakant iš Lietuvos į Lietuvą – mano redaktorės žodis), bet taip yra visose šalyse ir ne visada tai priklauso nuo pardavėjo. Šaunu, jei skaitote anglų rašytojų knygas, arba populiarius skandinavų detektyvus, kuriuos į anglų kalbą išverčia. Jie gali leisti sau knygas parduoti pigiau, mat tiražai ten milijoniniai – angliškai skaito minios. Bet jei ta knyga, kurios norite, į anglų kalbą neišversta? Tarkim A. Sapkowski Raganiaus sagos knygas dar tik pradėta versti į anglų kalbą, o mes savo lietuvišką tiražą išpardavę taip, kad jau labai, labai sunku rasti. O kur dar faktas, kad toli gražu ne kiekvienas angliškai supranta taip gerai, kad suprastų? Kaip LLVS vadybos narė Gabrielė Gailiūtė yra pasakiusi: „Kartais ir prastesnį vertimą skaityti prasmingiau, nei originalą, kurio gerai nesupranti.“

  Beje, dėl muitų ir nuotolio – originalios rusų knygos netgi brangesnės už mūsų lietuviškus vertimus.

  Ir, paskutinė mano sugalvota alternatyva (jei jūs kokių žinot – pasidalinkit) be abejo – e-knygos. Jei balselis jūsų galvose irgi grubiai klausė, kūnas ar protas, o jūs pasirinkote protą, tuomet štai jums naujiena: dešimt knygų lygu neblogai, daug metų tarnausiančiai e-skaityklei (tiksliau, planšetei). Maniškis Prestigio kainavo kiek per 300 Lt, bet juo perskaičiau jau kur kas daugiau nei dešimt knygų. E-knygos, ypač angliškos, kartais žvėriškai skiriasi nuo popierinės. Lietuviškos, deja, ne tiek daug, bet vis vien pigiau. Tik čia esama šiokio tokio limito. Tarkim, siaubo karalius S. King‘as pareiškė, kad nemato jokio reikalo savo knygas leisti e-formatu, mat tai „atima dalį skaitymo malonumo“. Aš nepajėgiu suprasti tų žmonių, kuriems knyga svarbesnė už patį jos turinį, tad kai kas pradeda inkšti, jog knyga ne ant popieriaus – net ne knyga – tenka akis vartyti, mat tai vėl rodo, kokie skurdūs yra knygų pasirinkimo apribojami protai (suprantu, kad galima mėgti vieną ar kitą formatą labiau, bet užsispyrus stovėti su rankraščiu, kai visi knygas spausdina, reiškia likti už ateities ribų, siauroj salelėj). Tad ir King‘as čia mane siaubingai nustebino. Galima sakyti: vai, žmogus jau senyvas, negalima kaltinti. Bet Anne Rice irgi ne jauniklė, o jos knygos, jos pačios teigimu, žengia ir žengs su laiku, tad ji, nematydama reikalo priešintis naujovėms, savo knygas mielai pateikia ir e-formatu.

  Tad ką daryti? Pabaigai paskutinįkart paminėsiu D. Teišerskytę: „Neskaitančios tautos laukia baisios pasekmės.“ Žinoma, knygų pigiau rasti galima. Žinoma, neskaitę neliksim, ir rasim ką, kaip ir iš kur. Bet kai esi priverstas ieškoti ką, kaip ir kur – darosi liūdna.

Koks nuostabus dalykėlis

Becca Fitzpatrick - Puolęs Angelas

Becca Fitzpatrick ir jos knyga "Puolęs Angelas" (Hush, Hush) iš pradžių manęs visai nežavėjo. Maniau sau - dar viena "Saulėlydžio" istorija perrašyta. Pagrindinio herojaus vardas Patch, kas lietuviškai išversta kaip Lopas. Veiksmas prasideda mokykloje, iš kart puolant į biologiją ir tam tikrą specifinę jos temą. Jokio padoresnio amžiaus skaitytojo tokia pradžia nesužavėsi. Nesusižavėjau iš aš. Bet skaičiau toliau, mat knygų vien dėl to, kad man jos nelabai įdomios - nemetu. Juoba, jei kas stengias, rekomenduoja ir net iš kito Lietuvos galo atsiunčia savo kopiją...
Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus ir kažkas ėmė gerėti. Pagrindinė herojė ne visiškai atitiko standartus - nebuvo nei bjaurusis ančiukas, nei neatrastas perlas. Pernelyg nelinkus isterikuoti ar pliurpti apie meilę. Autorė netgi sugebėjo apsieiti be paaugliškų dūsavimų, dėl ko tikrai lenkiu prieš tamstą galvą. Nežinau kaip paaiškint tą jausmą... Tarsi paėmėt į rankas "Saulėlydį" ir iškarpėt visą "šlapdribą". Kas liko sulipinot, neaiškios kilmės vampyrus pakeitėt kietais vaikinukais, kurie irgi neturėtų būt standartizuojami ir... Gavos štai kas. Sakyčiau, tikrai neblogai. Pabaiga nesužavėjo, bet vidurys buvo neprastas.
Beabejo, čia neapsieita be "nesuprantu jo, nemėgstu jo, jis įdomus, man jis patinka, nekenčiu jo, bijau jo, myliu jį", bet apsieita be "po savaitės" ir panašių neįtikėtinai ilgai užtrunkančių verkšlenimų. Visi viską puldavo aiškintis ten pat, rekdami, apsipešdami, bet išsiaiškindami iki beveik pilno galo.
Dar įdomu tai, kad panaudoti keli ezoterinės istorijos gabalėliai, kuriuos okultizmu besidomintys asmenys tikrai atpažins. Nežinau ar autorė pasidomėjo, prieš rašydama, bet jei ne - šauniai pataikė.
Knyga aišku labiausia sužavės paneles ir jaunas moteris kurios kažkur tyliai savo sielos kertelėj vis dar ilgisi karšto ir pavojingo mūro, už kurio ir pasislėpt, į kurį ir prisiglaust galima. Dėl vyriškos auditorijos šiek tiek abejoju, nors manau, kad jei jie skaitytų tokias knygas, nebekiltų tų visų "nesuprantu aš tų moterų" kalbų.
Knyga kaip supratot pasakoja apie puolusį angelą, tą patį Lopą. Jo istorija gan žemiška, be jokių ten "jei tik galėčiau ten sugrįžti". Viskas su juo aišku ir tvirta - pabandžiau, nepavyko, sučiupo, nulupo sparnus, išmetė žemėn, o man dzin. Jis siekia ne sugrįžti atgal į Dangaus Karaliją. Jis siekia rasti būdą, kaip šį bei tą pakeisti ir toliau tęsti gyvenimą žemėje.
Galiu garantuoti, kad nėra čia jokių dogmų brukimo, nieks nepasakos, kaip reikia melstis ir saugot skaistybę - jei tokių ten kažkur ir yra, jie nežaidė ten pat, kur žaidė Puolę Angelai.
Tad, na... Duosiu kokius 7 iš 10. Jei knyga nesužavės, tai bent jau skaitos lengvai ir todėl būsit bent laiko nesugaišę.

Bus jos tęsinių.

Elriko Kronikos

Michael Moorcock: Elriko Kronikos (371), Mieganti Burtininkė (381) ir dar kelios kitos, kurių mums niekas nesiteikė išversti, šiandien pakliuvo į mano nagus.
Knygą paėmiau kai supratau, kad viršelis - ne standartinis Eridano "fantasy" o tikrų tikriausi Michael Whelan būtent Elrikui sukurti viršeliai. Tai paliko įspūdį, tad pagalvojau - ko gi ne? Burtininkai juk įdomu, o čia dar kažkoks albinosas, kaip Raganius, irgi, lyg tyčia vadinamas Baltuoju Vilku, su legendiniu kalaviju.
Perskaičiau gal dar tik 50psl, o jau rekomenduoju fantasy mėgėjams, ypač jei skaitėt Raganių ir patiko. Tik, labai smagu, bet aš ir vėl pradėjau nuo antros knygos, tai jūs jau apsižiūrėkit ir pradėkit nuo pirmos.

Anotacija:
Elrikas iš Melnibonės.
Princas, karžygys, raganius, palikęs savo pilį ir leidęsis žygin po įvairius pasaulio matmenis.

Elrikas iš Melnibonės, pramintas Baltuoju Vilku, turintis juodą runų kalaviją, bendrauja su Chaoso dievais, kovoja su pragaro išperomis, aplanko įstabiąją Kaneluno tvirtovę bei Išnykstantį Bokštą, sutinka daugybę didvyrių iš kitų matmenų, kitų inkarnacijų...

--

Aha, tokia labai jau šiaip sau anotacija, bet Eridanas juk dažnai taip - uždeda kokį idiotišką, bet svarbiausia mat Fantasy-Erotišką viršelį, prirašo kokios sausos anotacijos, kuri net ketvirčio knygos kietumo arba nuobodybės neapsako ir tiek. Bet tai nėra blogai, nes tuo pačiu jie mus moko nekreipt dėmesio į viršelį, o anotaciją labai gerai apgalvot patiems arba susirast review prieš perkant/skolinantis knygą. Va taip va. Einu toliau skaityt.