Rodomi pranešimai su žymėmis Legendos. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Legendos. Rodyti visus pranešimus

2021 m. birželio 14 d., pirmadienis

knygos apžvalga | J. Remeika "Kai dar amžina ugnis ruseno"

Autoriai: J. Remeika
Pavadinimas: Kai dar amžina ugnis ruseno
Serija: -
Žanras: Tautosaka; Legendos
Psl.: 168
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

J. Remeika iš įvairių Lietuvoje išklausytų ir surankiotų tautosakos istorijų, padavimų, legendų, sudėjo knygelę "Kai dar amžina ugnis ruseno". Daug esame praradę per daugybę tų, išgyventų, sistematinių naikinimų. Ir ši knygelė atspindi tą praradimą daugiau nei atspindi mus.

Apie Knygą: Knygelė sudėliota iš daugybės, dažnokai vienodų istorijų. Vienos turi tarsi tęsinius. Kitos tarsi perpasakotos vienu ar pora kraštų, kaimų, toliau. Dauguma jų, kaip labai įprasta čia pas mus, yra apie visokių ežerų atsiradimą, jų pavadinimus ir pan. Ir visos jos, žinoma, grūmoja apie moralę, dorybes.

Mano Nuomonė: Labai smagu skaityti tokią seną kalbą ir matyti, kaip ji pakito iki dabar. Bet istorijos deja jau per vėlai surinktos. Visos iki paskutinės permiežtos krikščionybe, net tos kuriose tiesiai dalyvauja pats Perkūnas. Ta amžinoji ugnis šiuose puslapiuose deja daugiau pelenais švaistėsi ir tepriminė kiek daug krikščioniškas požiūris iškreipė.

Knygelė vis tiek verta paskaityti jau vien tam, kad pamatyti tą kalbą, tokią, kažkokią, kitokią. Ir pats žodžius googlinau, ir kitus įtraukiau. Bet knygelei duodu tik 3/5.

2012 m. vasario 13 d., pirmadienis

C.C. Humphreys - Vlad: The Last Confession

Tai ne pirma C.C. Humphreys knyga ant kurios padėjau savo leteną. Bet „Vlad: The Last Confession“ (ISBN 978-1-4091-0330-1; „Orion“ 2009; 446p.) tikrai pati stipriausia. Nors įsivažiavau sunkiai, bet džiaugsmo ji suteikė daug ir ėjosi itin sklandžiai.

„ ‘I got careless,’ Ion replied. ‘I forgot that a man’s not dead until he’s dead.’ „ 169p.

  Vladą Drakulą Smeigiką turbūt visi pažysta kaip vampyrą Drakulą iš Transilvanijos, vis Bram Stoker dėka. Bet Humphreys nė neketino dar kartą šio vyriškio versti antgamtine būtybe. Galų gale, to ir nereikėjo. Jo darbai kalbėjo už jį patį. Suprantama kodėl istorijos su jo vardu buvo taip mėgiamos ir tada ir dabar, juk žmonės mėgsta baisias pasakėles, antžmogiškumą ir seksą, ko tuometiniuose pamfletuose netrūko taip, kaip dabar to netrūksta internete. Bet atskirti tiesą nuo pramanų, pasakotų įaudrintos vaizduotės ar jo priešų – sunku. Bet autoriui tai puikiai pavyko.
  Tai istorinis romanas, pasakojamas iš išpažintį atliekančių asmenų pozicijų. Istorija sukasi apie tuometinės Valachijos princą ir jo kovą su uzurpatoriais, išdavikais, nusikaltėliais, luomų skirtumu – bajorais, bei visą pasaulį grasančia praryti Osmanų Imperija. Iki šių dienų liko knygoje iškeltas klausimas – tai kas gi jis buvo? Drakula – Velnio sūnus, žiaurus tironas, ar Drakula – Drakono sūnūs, teisingumo simbolis? Istorija aprėpia jo paauglystę, meilę, berniokišką įkarštį veikti ir maištauti, nuolat besikeičiantį pasaulį, jį patį jame ir tą kovą siekiant išgyventi neaprėpiamoje skausmo, išdavysčių ir neteisybės jūroje, tiek fizinio, tiek moralinio.
  Labai stipri knyga, parašyta nuostabiai, tikrai talentingo autoriaus. Kiekviena žiauri ar šlykšti scena privers sudrebėti, o pabaiga paliko mane be žodžių, bet su šypsena. Vladą Drakulą ir istoriją apie jį mėgstantiems – patiks. Turėtų patikti ir šiaip istorinių romanų mėgėjams, manau ypač vyriškai auditorijai (neįsižeiskit, mielos moterys, puikiai žinau kaip jūs mokat priimti viską tolerantiškai, bet vyrus kartais tenka įkalbinėt ką nors paskaityti). Tik įspėju, tai – ne silpnų nervų skaitytojams, mat nereikalingų detalių netrūksta. Duosiu knygai 10/10, nes ne kartą apgavo su savo posūkiais.

P.S. Dracul turi dvi reikšmes – Drakoną ir Velnią, tad kartais Dracula (-a [draculea] reiškia „sūnų“, kai prirašoma prie reikiamo/tinkamo žodžio, šiuo atveju, prie „Dracul“) būdavo pavadinamas ir vienu ir kitu vardu.

Anotacija: Dracula. A name of horror, depravity and the darkest sensuality. Yet the real Dracula was just as alluring, just as terrifying, his story not of a monster but of a man… and a contradiction. For the one they called ‘The Devil’s Son’ was both tyrant and lawgiver, crusader and mass slaughterer, torturer and hero, lover and murderer.
  Vlad’s extraordinary tale is told by those who knew him best. The only woman he ever loved and whom he has to sacrifice. His closest comrade and traitor. And his priest, betraying the secrets of the confessional to reveal the mind of the man history would forever remember as Tepes – ‘The Impaler’.

2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis

A.W. Reed - Maorių mitai ir legendos

Mitai ir legendos beveik visada prasideda nuo istorijos, kaip buvo sukurtas pasaulis. Ne išimtis ir A.W. Reed "Maorių mitai ir legendos" (Pasaulio Mitai; "Mintis" 2009; ISBN 978-5-417-00988-4; 300p.), skirtumas tik tas, kad šios knygos pasakojimo stilius panašus į "Tūkstantį ir vieną naktį". Deja, tai vieninteliai panašumai.
  Pradėsiu nuo gerų dalykų. Autorių galima pagirti, kad surinko tiek, kiek tik pajėgė ir netgi sugebėjo tai sudėlioti ne per painiausiai. Nedaug ten tų mitų, bet čia jau ne knygos kaltė. Kai kurios istorijos smagios, kitos itin žiaurios. Dabar tiksliai nepasakysiu, bet jei neklystu, tai pradžioje buvo minėta, jog knygą stengtasi pritaikyt bet kuriai amžiaus grupei. Kai jau perskaičiau - manau, jog jei ši knyga man būtų pakliuvus, kai buvau tarkim 4-5 metų - būtų buvę ašarų dėl visokiausių čia aprašytų skriaudų ir šiurpių dalykų (kaip pavyzdžiui - atplaukia banginis, jam išpjauna gabalą mėsos ir vėl paleidžia plaukiot... ).
  Smagesnė buvo tik viena pasaka, kuri man labai priminė "Eglę, žalčių karalienę". Tik ten moterį vaikėsi ungurys. Pasakėlė trumpa, knygos net iš bibliotekos išsinešt dėl jos neverta - nuo 60psl iki 61psl ir būsit perskaitę juokingiausią knygos vietą.
  Deja tiek ten ir to gero. Žinoma, istorijos mus supažindina su tais maoriais, bet jei kas paklaustų, tai kas gi tai per kultūra, kurią legendos ir mitai juk turėtų atspindėt, galėčiau pasakyt nebent - jie augina saldžiąsias bulves, arba - jie skausmingai tatuiravosi veidus. Jei kas konkrečiai maoriais domisi, tai knyga gal ir nieko, nes nuo temų niekur nenukrypta. Bet jei tik šiaip norit plačiau domėtis, tai geriau pasiieškot ko nors rimtesnio.
  Knygai duosiu kokius 5/10, nes vienodos istorijos lėtina skaitymą, o maoriai deja nėra tie, kuriais toliau domėsiuosi. Mitų ir legendų geriau ieškoti kitur.

Anotacija:
Rinktinėje "Maorių mitai ir legendos", pirmą kartą išleistoje 1946m. ir apdovanotoje Esther Glen medaliu, sudėtos populiariausios legendos, skaidrinusios senųjų laikų maorių gyvenimą. Jos susijusios su pasaulio atsiradimo, žmogaus kilmės samprata. Maorių mitologija bei folkloras pristatomi autentiškais sakytinės tradicijos tekstais, užrašytais XXa. pirmojoje pusėje paties knygos autoriaus, profesionalaus maorių papročių, mitologijos, meno ir amatų tyrinėtojo A. W. Reedo. Iki šių dienų knyga nuolat perleidžiama ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje, Australijoje. Knyga aktuali specialistams, filologams, istorikams, menotyrininkams, kultūrologams ir visiems, kurie domisi pasaulio mitologija ir folkloru.

A. W. Reedo parengta knyga "Maorių mitai ir legendos" yra vienas pirmųjų leidinių, supažindinančių su maorių mitologija bei folkloru.

Maoriai - tai Rytų Polinezijos gyventojų, kanojų dirbėjų ir žvejų, į Naująją Zelandiją ir ją supančias salas atsikėlusių X amžiuje, palikuonys. XIX amžiaus pradžioje Naujoji Zelandija tapo Didžiosios Britanijos kolonija, todėl nuo tada maorių gyvenime, kultūroje, mene pamažu įsitvirtino Europietiškoji kultūra, estetinis mąstymas ir pan. Maoriai savo rašto neturėjo, todėl krašto, genčių istorijos, įvykiai buvo perduodami dainomis iš kartos į kartą.