knygos apžvalga | Stephen Fry "Troy"

Autoriai: Stephen Fry
Pavadinimas: Troy
Serija: Stephen Fry's Great Mythology 3
Žanras: Mitologija; Perpasakojimai
Psl.: 496
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Šiaip nelabai mėgstu graikų mitologiją, per daug man jos buvo kažkada. Bet "Troy" paskaityti buvo būtina jau vien dėl to, jog ji parašyta Stephen Fry.

Apie Knygą: Kaip ir nurodo pavadinimas, knyga atpasakoja Trojos mitą, nuo šio miesto užgimimo, iki jo absoliutaus sunaikinimo. Herojai karuose po kurių namo grįžo tik jų vardai, bei aikštingi dievai, bene net patys susigėdę to, ką padarė, kai tą lemtingą dieną pažvelgė į smilkstančius pelenus ir krauju paplūdusias Trojos gatves.

Mano Nuomonė: Stephen Fry turi nuostabų talentą perpasakoti istorijas taip, kad jos tampa prieinamesnės ir priimtinesnės tokiems žmonėms, kaip aš. Nežinau, ar man dėmesio sutrikimas, ar šiaip esu bukas, bet čia bent jau visada buvo aišku, kas vyksta ir kodėl. Be jokio karo romantizavimo ar vyniojimo į vatą.

Gera knyga, geras laiko praleidimas, pasidarykit arbatos ar kavos ir pirmyn. 5/5.

Instagram

Madeline Miller - The Song of Achilles [įvairovė]

Kai negali pakęsti kokio nors herojaus, belieka savęs paklausti kodėl: ar autorius jį prastai parašė? O gal parašė taip gerai, kad norisi pasmaugti? Tokią problemą turėjau su Madeline Miller knyga "The Song of Achilles" (ISBN 1408816032; 352p.; Goodreads). Knyga labai gerai parašyta, į pabaigą netgi ėmė patikti, bet kuo toliau, tuo labiau siutau ant Achilo.

Achilas - pusiau dievas. Jo motina - jūrų nimfa. Tėvas - stiprus karalius. Jis pats - karys be lygių. Jį mokė kentauras, ir be jo karas prieš Troją neturi šansų. Patroclus yra bene jo priešingybė. Pusėtinas karys, nežymaus karaliaus, ir silpnaprotės (čia rimtai, ne vien mano nuomonė) motinos vaikas. Išvarytas, mat netyčia nužudė svečią, kuris bandė kažką iš jo atimti. Jis visada laukė užgaulių, patyčių, pagiežos, tad idėja, jog kažkas, ypač toks jaunuolis, kaip Achilas, gali jį gerbti, kaip lygų, ir netgi mylėti atrodė tokia pat tolima svajonė, kaip ir Olimpas. Bet štai jie, kartu, žygiuoja prieš Troją, atsiimti pagrobtos Elenos.

Tačiau dievai dar neišsirinko pusės, dar nenusprendė, kam padės laimėti. Ir tik nuolatiniai Achilo motinos prašymai, suktybės ir užsispyrimas juos laiko jos sūnaus pusėje. Galų gale, juk jis pusiau dievas, karys be lygių, kas kitas, jei ne jis, gali pralieti daugiausia kraujo jų vardu? Tik čia vis maišosi Patroclus, kažin koks tremtinys, dievaži, nevertas jos nuostabaus sūnaus. Leisti jam mirti, reikštų išplėšti Achilo širdį. Bet leisti jam gyventi, gali reikšti niekada nepamatyti Achilo šalia dievų, kaip vieno iš jų.

Istorija tikrai nebloga. Fantastikos elementai taip gerai įterpti, kad ne iš kart supratau, jog kentauras - tikrai kentauras, pusiau arklys, pusiau žmogus. Tiko jis ten idealiai, ir greit tapo mano mėgstamiausiu personažu. BET. Achilas tikrai daėdė savo vis užgaunamu išdidumu, kai jau prasidėjo karas. Čia jį įžeidžia, kažkoks ten generolas, ten jį įžeidžia kitas, ir jis užsispyręs tai to, tai ano nedarys, kol jo neatsiprašys. Trūko tik, kad pažadėtų nekvėpuoti, iki jo išmaldaus atleidimo. Bet knygai vis tiek galiu duoti 8/10, mat pati iš savęs yra gera.