Knygoje Gaiman pasakoja Šiaurietiškus mitus, apie Vikingų dievus: Odiną, Lokį, Torą, ir t.t. Pasakoja gera forma, iš jų pusės, savu stiliumi. Visi jie, ypač tie jaunesni dievai, linkę įsivelt į įvairiausias bėdas, krėsti pokštus, o kitą syk net savo kailį išsukinėja taip, kad aš balsu juokiausi. Lokis su savo patarimais prisidirba daugiausia. Čia žiūrėk gražuolei deivei nuskuto galvą. Kodėl? Na, nes juokinga. Toras pažada sulaužyti jam visus kaulus, jei nepadės jai atgauti plaukų. Pirmus kelis kartus turbūt labai skaudės, mat jis niekad nėra laužęs visų kaulų kūne, bet Toras neabejoja, su laiku - įgus ir šį reikalą bus galima atlikti per 15 minučių! Bet plaukai juk ne taip veikia, ar ne? Tad Lokis, pagalandęs savo auksinį liežuvį, išskuba pas nykštukus. Jei kas ir mokės sukurti auksinius plaukus, tai tik jie. Ir tai tik vienas pavyzdys...
Knyga net ir užbaigta labai gražiai, papasakoja apie Ragnaroką, ir kas bus po to, sukuriant gražų ciklą. Labai patiko, duodu 10-10, mat čia nėra ko smulkintis, ir labai rekomenduoju visiems, kas ieško gero, linksmo pasiskaitymo. Pažadu, kad ne visi juokai susiję su Lokio skriaudimu. Buvo ir Toras suknelėje, ir pasakojimas apie poezijos vyną, ir kodėl kai kurie poetai - tokie nevykę, ir dar daug visko.
