O buvo taip. Seniai jau perskaičiau Gaimano "
Norse Mythology" ir labai patiko. Neseniai perskaičiau Stephen Fry "
Mythos" apie Senovės Graikijos mitus ir irgi labai patiko. Pagalvojau taip, smagu gi būtų, jei jie parašytų ir ką nors apie mums artimesnius mitus, arba mažiau žinomus, ar, ką ten, bet kokius mitus, kad tik dar. Tą mintį ir norą gauti dar perpasakojimų toliau kurstė žaidimas H
ellblade: Senua's Sacrifice, kurį kaip tik baigiau. Pagrindinė herojė ten yra Piktų (
Šiaurės Škotija) genties karė, keliavusi į pragarą kovoti su Hela, kad paleistų jos mylimąjį, žuvusį kovoje su šiauriečiais (
iš mitų spėju, kad tai buvo Vikingai). Ir štai, stoviu sau pašte, laukiu, kol paskaičiuos siuntinio kainą. Pasisuku pažiūrėti, kas knygų lentynėlėj guli ir matau:
Jurga Lago "Lietaus Žemė" (
ISBN13 9786094413476; 184p.; Goodreads). Nieko nežinojau apie autorę ar knygą, net anotacijos neskaičiau. Jau iš viršelio stilizacijos ir pavadinimo buvo aišku, jog tai kažkas, ko man labai reikia. Tai va.
Lietuviai ir Žemaičiai jau labai ilgai kovojo tarpusavy. Taip ilgai, kad Perkūnui nusibodo ir supykęs jis paleido ant jų abiejų - nesibaigiantį lietų, kuris išliejo pelkes ir raistus ir pripildė kraštą visokių vandenžvėrių. Vandenvilkių, vandenarklių, vandenparšių. Ir tokių skanėstų, kaip vandeninės bulvės. Miškuose čia pilna Gailų, Laumių, senųjų ąžuolų ir aukurų juose, dievų, dievybių, būtybių, bei kalbančių ežerų. Tamsoje žiba žaltvykslės ir vilioja kvailius gilyn į tirštas, kaip medus, pelkes, o vandenvilkiai, įsigudrinę ir supratę, jog tos žmonių nebaido, prisėlina pulkais, užmerkę tamsoje vieną akį ir žlipindami tik kita. Yra, kas dar pamena sausas dienas ir saulės šilumą. Bet jau pilna ir tokių, kurie kitokio gyvenimo nebežino. Vienintelė viltis, jog lietus liausis iki Žemyna nebegalės daugiau sugerti, tai jei Žemaičiai ir Lietuviai kažkaip susitaikys. Bet kaip sutaikyti mirtinus priešus?
Žemaičiui gimė duktė, sūnaus dievai pagailėjo. Mergaitė tarp karių vienas vaikas būdama, kad ir kaip mamos mylėta, augo visų tų vyrų auginama ir pati tapo sunkiai pranokstama kare, be lygių medžioklėje lankais. Bet net ir šitaip, Lyjos į paskutinę kovą nieks neišleido. Tai turėjo būti lemiamas mūšis, vieni arba kiti pagaliau laimės ir bus galvos ramios, tos kur gyvos liks. Paliko mergaitę su motina ir mirštančiu kariu, jai ir visiems - kaip šeimos nariu, bei žyniu. Matyt likimo, Laimos buvo skirta, mat į duris, už kurių nebuvo nei vieno kario, tik nuožmioji Lyja, pabeldė žaliaakis prašalaitis, su keisčiausiom kalbom.
Tuo tarpu Lietuvio sūnus vos gimęs kažkur greit prašapo. Dauguma Lietuvių šventai tikėjo, jog prie to, kažkaip prisidėjo Žemaičiai. Kaip kitaip! Ir štai jau apie penkiolika metų, kaip jie pykčiu nenumaldytu kovoja su tais nelemtais velniais. Tarp jų, legendinis Siurbelė išžudė gudrumu ir kardu turbūt daugiausia. Tik štai vieną dieną pakliuvo į Juodąjį Medų ir jau manė atėjusi jam paskutinioji, kai kažin koks sudžiūvęs mažius pasiūlė parodyti, kur yra kūlgrinda, mainais į porą keptų žuvų. Siurbelei, kad ir kaip netipiška tai buvo jo būdui, vaiko pagailo, tad nuvedė pas ūkininką ir prigrasė rūpintis. Juk tik šio vaiko dėka šiandien galės pribaigti tuos nelemtus Žemaičius. Gal net lietus pagaliau liausis.
Knyga oi kokia gera. Kaip Raganius, tik Lietuvoj ir lietuviškai. Pilna mitų, visokių ten padarų, tikrų ir išgalvotų, dievų, dievybių, būtybių ir įdomybių. Labai rekomenduoju ir
duodu 5/5!
