Top 5 Siaubo knygos Spalio Siaubo lentynėlei

Lėtas Spalis yra lėtas. Bet, nors pusė jo jau praėjo, vis tiek noriu šio bei to parekomenduoti paskaityti. Penkias pačias mylimiausias tikro siaubo ir šiurpulių pilnas knygas.

Man labiausia patinka tos, kuriose siaubo ištakos nėra matomos, t.y. tai kažkas baisaus kažkur ten, tamsoje, rūke, miškuose, o ne serijinis žudikas namie, tad turėkit tai omeny, jei ką dėsit į savo sąrašus.

Josh Malerman "Bird Box": Knygoje pasakojama apie kažkokį žemę ištikusį kataklizmą. Žmonės, pradžioje vos vienas, kitas, o tada miniomis, ėmė matyti kažką, ką jų smegenys atsisakydavo suvokti, ko pasėkoje jie - išprotėdavo. Vienintelis būdas išgyventi - užsimerkti ir nežiūrėti. Niekada. Niekur. Būrelis žmonių, aklosiomis, susibūrė į namus, kurios aklinai apkamšė su viltimi išgyventi, ar gal net rasti būdą, kaip sužinoti, kas gi ten, lauke...

Netflix adaptacija irgi labai nebloga, verta žiūrėti po knygos.

Stephen King "Rūkas" (The Mist): Daug adaptacijų, bet nei vienos iš jų - nemačiau. Čia, kaip ir Bird Box, siaubas ir mirtis - nematomi. Tai, tas kažkas, slepiasi rūke. Po didžiulės audros miestelis atsibunda aplaužytas ir apniokotas, tad nenuostabu, kad visas būrelis jų susiduria krautuvėlėje, kuri ir tampa jų išgyvenimo salele, kai pasaulį už vitrinų praryja neperregima migla. Joje - kažkas klykia, kažkas krebžda. Iš ten niekas neateina. Iš ten niekas ir nebegrįžta...

Adaptacijų nemažai, bet pats nei vienos nesu matęs.

Hugh Howey "I, Zombie": Autoriaus "Šachtos" ar "Vilnos" serija man nepatiko, bet štai ši buvo visai kas kita. Joje pasakojama zombių apokalipsė iš zombių pusės. Yrantys protai, savo mirties ir kismo suvokimas, nenumaldomas smegenų ir žmogienos troškulys. Buvo nemalonu skaityti, o pabaiga įvarė egzistencinį siaubą,

Netflixe yra serialas tokiu pat pavadinimu, anas paremtas White Trash Zombie knygomis, su šia - niekaip nesusijęs.

Koji Suzuki "Skambutis" (Ringu): Dingusi mergina buvo nepaprasta. Net po mirties ji sugebėjo perduoti savo istoriją, o tada ir imti skinti kitų gyvybes. Knyga kupina tiek labai baisių momentų, tiek baisios įtampos ir nerimo, nesulyginamo su adaptacijomis. Tęsinių neskaičiau, bet galvoju dabar, gal verta būtų.

Adaptacijų mačiau kelias, bet nei viena nepaliko nė per pus tokio įspūdžio, kokį paliko knyga.

Thomas Harris "Avinėlių Tylėjimas" (Silence of the Lambs): Na, Hanibalo serija tai jau turbūt ir siaubo klasika verta vadintis, nors visos čia mano minimos knygos vienaip ar kitaip atitiktų kriterijų (gal apart tik "I, Zombie"). Šioje knygoje siautėjančiam serijiniam žudikui pagauti Klarisė pasitelkia Hanibalą Lekterį, kurį tenka laikyti už grotų, grandinių, apsaugos ir panašiai. Sunku pasakyti ar moteris nusprendė į monstra kreiptis, nes ir kitas žudikas jos akyse - toks pat, ar dėl to, jog ponas Lekteris demonstruoja galingą protą, kuris kartą jai jau padėjo gaudant Raudonuoju Drakonu pramintą žudiką. Klausimas tik, ar Klarisė savo įsitraukimo į Hanibalo Lekterio reikalus neims gailėtis...

Adaptacija su Anthony Hopkins yra absoliučiai nuostabi ir būtent šis yra vienas mylimiausių mano filmų.

Laukiu jūsų papildymo, komentarų, rekomendacijų čia ir IG, galit ir nuorodas mestelėti į savo apžvalgas.

Thomas Harris - Avinėlių Tylėjimas

 

Lenkiu galvą prieš ponią Jūratę Juškienę. Kas skaitot mano rašliavą, žinot, kad supeikiau „Raudonojo Drakono“ vertėją, bet antroji Thomas Harris knyga „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-34-0; 352p.) verstas kitos moters ir labai džiaugiuosi, kad galiu pasakyti – vertimas puikus. Ponia Juškienė tikrai turi solidų žodyną, o ir knygos istorija geresnė nei pirmoji.
  Jei kam neaišku, tad štai, aiškinu. Nepaisant to kada knygos parašytos ir išverstos – stengiuosi skaityti pagal istorijos, o ne leidimo chronologiją. Thomas Harris Hanibalo saga prasideda nuo „Hanibalas: Pradžia“, tada eina „Raudonasis Drakonas“, „Avinėlių Tylėjimas“ ir „Hanibalas“. Pradžios neskaičiau, nes neradau jos bibliotekoje, o labai jau norėjosi kitas dvi pasiimt, tai ir pasiėmiau. Išleistos jos manau, tiksliau, jei gerai pamenu – „Avinėlių Tylėjimas“, „Hanibalas“, „Raudonasis Drakonas“ (Priešistorė) ir „Hanibalas: Pradžia“ (priešistorės priešistorė).

  „Ir šiltinė, ir gulbės – viskas iš to paties šaltinio.“ 28p.

  Šioje knygoje daugiau Hanibalo-Kanibalo, jo charakteris tampa kiek aiškesnis. Blankiai paminimi „Raudonojo Drakono“ įvykiai, kai esame supažindinami su Klarise Starling, kylančia FTB žvaigžde. Šioje knygoje nebuvo nepateisinto „super-detektyvo“ personažo įvaizdžio, tad tiesiog buvo malonu žiūrėti, kaip ji vis artėjo prie tikslo. Ir Lekteris sužibėjo, ypač pabaigoje. Knygose man jo personažas patinka kur kas labiau nei filmuose, nors veidą vis vien „matau“ Hopkinso.
  Kadangi tai ne detektyvas – spaudžia skaitytoją psichologiškai. Nemačius filmo efektas turėtų būt fantastiškas, bet per daug reikalas vis vien nesugadinamas. Manau būtent šių knygų dėka galima pamėgt trilerio žanrą. O kaip minėjau, tai dar ir vertimas geras, ponia Jūratė šauniai rinkosi žodžius.
  Na, taip trumpai kalbant – vėl naujas maniakas, šis irgi taikosi į moteris, tik dėl labai skirtingų priežasčių. Hanibalas-Kanibalas vėl pasitelkiamas į pagalbą ir šį kart bendrauja kur kas mieliau, bet tuo pačiu ir sukčiau. Jis, net būdamas kalinamas, pats renkasi kam pateiks informaciją, o ką pasiųs klaidingais keliais. Naujoji detektyvė Klarisė į jį tarsi ir nežiūri lyg į absoliutų monstrą, tarsi nepajėgtų tos minties apčiuopti bendrąja prasme. Vietoje to, bando jį perprasti jo paties taktikomis. Duosiu knygai pilną 10/10, nes nėr čia ko šiuo atveju smulkintis.




  Filmas irgi visai neblogas. Abi "Raudonojo Drakono" filmo versijos vienaip ar kitaip buvo ne itin įdomios, bet bent jau tas naujesnis perteikė "Super-Detektyvo" įvaizdį, kurio beje, net knygoje trūko. Tačiau "Avinėlių Tylėjimas" mano nuomone geresnis, net jei kartais ir sunku suprasti na kokio galo reikėjo taip viską pateikti...

Thomas Harris - Raudonasis Drakonas

„Jis krūpčiojo nuo triukšmo šiame tyliame, tamsių džiūstančių dėmių pilname kambaryje.“ 16p.

  Taigi taigi. Baigiau skaityti Thomas Harris „Raudonąjį Drakoną“ (Red Dragon; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-23-4; 304p). Imant pagal istorijas, tai tai arba pirma trilogijos dalis, arba antra serijos knyga, mat „Raudonasis Drakonas“ yra „Avinėlių Tylėjimo“ ir „Hanibalo Lekterio“ priešistorė. „Hanibalas: Pradžia“ yra viso to priešistorė.
  Istorija nebloga, vietomis geresnė už filmą, vietomis filme esmė perteikta geriau. Pasakojimas lyg ir sukasi apie detektyvą Vilą, bet niekad neleidžia jo pilnai imti už pagrindinį herojų. Lygiai taip pat sunku jį priimti ir kaip neigiamą herojų, nors bandoma prilipinti daug tamsių dėmių ir to „tu iš aš – ne tokie ir skirtingi“ reiškinio. Knygoje Vilo istorija man patinka labiau, čia jis žmoniškesnis, paprastesnis, ne toks jau ir super-genijus, koks kad teigiama yra.
  Pats detektyvas, na, gal detektyvu ir negalima vadinti, mat viskas tyčia atskleidžiama, žodžiu, pati istorijos paslaptis iš Vilo pusės man pasirodė itin pasyvi. Labai ilgai spoksoma į vieną dėmę, o ką ji reiškia dažniausiai vis tiek pasako kas nors kitas, o ne tas super-detektyvas. Labai trūko ir paties Hanibalo, parodė jį kartelį, parašė jis ten porą laiškelių ir labai greit susimovęs liko užmarštyj. Taip ir neleido užuost to Hanibalo-Kanibalo keliamo siaubo, labai gaila. Bet ei, tai tik pirma knyga.

„- Nesvarbu, - pasakė senelė, - tikiuosi, jog gali pasakyti savo vardą. Manau, tokie dideli berniukai turi mokėti pasakyti savo vardą. Pasakyk.
   Vaiko veidas nušvito. Vyresnieji jį išmokė. Dabar galėjo pamaloninti tą ponią. Susikaupė:
 - Išpera.“ 82p.

  Įdomiai papasakota ir paties Drakono, Frensio istorija. Ta jo šizofrenija knygoje matoma kur kas intensyvesnėmis spalvomis, aiškiau suvokiamos priežastys, dėl kurių jis darė tai, ką darė. Tenka pripažinti, jis man nėra pats įdomiausias personažas, o pabaiga dar labiau sugadino vaizdą, mat nuo tikslingai veikiančio drakono peršoko prie nemąstančio idioto. Lyg kur ragais užsikabinęs būtų.
  Autoriaus keistas požiūris į mirtį. Tiksliau, keistai jis mato kažkokią sąsają tarp mirties ir meilės/sekso. Tarsi iš po raidžių jaustum šarvojimo salės nuotaiką ir dėl kažko labai besidžiaugiantį tos salės vadovą. Tad nekrofilija čia tikrai šiurpesnė nei, kad kokios Sukės Stackhouse knygose. Bet didžiausias minusas slypi kitoje vietoje. Tai gera knyga su prastu vertimu. Ponia Giedrė Tartėnienė matyt ne sykį naudojos žodynu, ar dar blogiau – juo nepasinaudojo, o tiesiog spėjo. Vietomis buvo juokinga. Vietomis jau darėsi nebe juokinga. Nenoriu iš moters duonos atiminėt, tad pasakysiu, jog baisiausi pažodiniai vertimai buvo tose vietose, kuriuose žodis vartojamas pagal tam tikrą kalbos ypatumą. Tarkim Britų knygoje manau reikėtų kontekste aiškintis ar „gay“ reiškia ne tą mums taip dažnai linksniuojamą gėjų, mat ei, gal tik netyčia, tai gali būti tas britiškas žodelis reiškiantis „linksmą“. Amerikietiška ir Angliška anglų kalba turi savų žodžių ir savų reikšmių, kurių suprantama, galima ir nežinoti. Bet tokiu atveju versti reikia atsargiai.
  Beje, ten tik kaip pavyzdį pateikiau. Apibendrinant, kad dar labiau neišsiplėst, pasakysiu, jog knyga gera, įdomi ir taip toliau, bet jei galit skaityt anglišką – taip ir padarykit. Manau toks puikus psichologinis trileris tikrai patiks net ir tiems, kurie jau matė filmus. Rekomenduoju ir duodu 8/10. Dėl vertimo balų neatiminėjau.

P.S. "Avinėlių Tylėjimą" vertė Jūratė Juškienė

Anotacija: Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana... Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.
  Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sužiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.
  Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažystamas...

Filmas beje, irgi geras, ne kartą rodytas per mūsų televiziją.