John Burdett - Bankoko 8 | Bangkok 8 | Sonchai Jitpleecheep 1

Jau labai seniai norėjau paskaityt šią knygą. Dar tais laikais, kai ieškojau ir skaičiau viską su ar iš Azijos kraštų. Bet, kažkaip tik dabar prisiruošiau pasiimti John Burdett knygą "Bankoko 8" (Bangkok 8; Sonchai Jitpleecheep 1; ISBN13 9789955235439; 375p.; Goodreads) ir šiek tiek dėl to ant savęs pykstu. Nes knyga buvo labai unikali, palikusi bet kokias mano idėjas, apie ką ji galėtų būti - kažkur ten dulkėse.

Tailandas. Trečiojo pasaulio okultiniai tikėjimai, religija, šarmas ir grožis. Vakariečiui gali būti sunku suprasti ir gal dėl to jie taip lengvai čia pameta širdis ir privalo grįžti vėl, ir vėl, bent tam, kad vėl pasijustų gyvi. FTB irgi sunkiai supranta, ir jau visiškai pameta mintį, kai Sončajus pareiškia nužudysiąs savo sielos brolio žudiką - teismo neprireiks. Ir, kaip gi jie gali tai suprasti, tokį delikatų širdies reikalą, kurį net pats Buda atleistų? Juodu, Sončajų ir jo sielos brolį, nusiuntė ten, pažiūrėti, kas vyksta, mat buvo gautas pranešimas apie suirutę eisme. Vietoje kokios nors ten avarijos, jie rado užbarikaduotą automobilį, su jame iš proto einančiu ir mirštančiu juodaodžiu milžinu, bei krūva nuo narkotikų apkvaišusių gyvačių, kurios jį kandžiojo ir bandė suryti. Sončajaus partneris bandė jį išgelbėti, tokia buvo jo karminė pareiga. Tačiau, išėjo taip, kaip ir reikėjo tikėtis: mirė jie abu. Mirė ir paliko Sončajų vieną, palaužtą. Fatalizmas ir taip gyveno jo kraujyje, kaip ir pridera Tailandiečiui, tad ši tragedija tebuvo paskutinis šiaudas skausmui prasiveržti. Destrukcija šiame pulsuojančiame mieste - visada ranka pasiekiama. Klausimas tik vienas: ar sugebėsi sustoti?

FTB neturėjo teisės atlikti tyrimo Tailande, tad Sončajus buvo paskirtas agentei Džouns. Abiem pusėm naudingas susitarimas. Kad ir kaip sunkiai, Džouns ir Sončajus išmoko dirbti kartu ir primokė vienas kitą keisčiausių dalykų, taip reikalingų išgyvenimui jų šalyse. Galų gale, jiems pavyko rasti giją, ką ten, ir ne vieną. Tik tiek, kad visos jos vedė link nefrito ir į deivę panašios moters, apie kurią niekas nieko nežino. Kad ir kokia ji keista, ar tikrai gali būti žudikė? Koks protu nesuvokiamas skausmas gali pastūmėti žmogų šitaip sunaikinti kitą?

Tai buvo pats unikaliausias mano kada nors skaitytas trileris. Kiekvienas puslapis buvo nuostabus. Herojai - natūralūs ir labai žmogiški. Sončajus - labai paprastas ir tuo žavus. Džouns - stipri, su savo nuomone ir savo veiksmais. Sunkiai nuspėjami istorijos posūkiai, o jei nuspėjami, tai su siurprizu. Galiu ramiai duoti 5/5, nes knyga tikrai verta būti tarp mėgiamiausių.

Weina Dai Randel - The Moon in the Palace

Kartais perskaitai knygą ir nežinai, kaip ją vertinti. Lėta, bet greit skaitosi. Įdomi, bet pilna neįdomių dalykų. Vietomis neaiški, kitose vietose gi net pernelyg detali. Tokia ir Weina Dai Randel "The Moon in the Palace" (Mėnulis Rūmuose; Empress of Bright Moon - Šviesiojo Mėnulio Imperatorė; ISBN 1492613568; 400p.; Goodreads) knyga.

Mei, antra dukra, daili, miela, bet - tik dukra. Kiekvienas tėvas nori sūnaus, kuris pratęstų tą gerą vardą, šlovę, garbę, saugotų namus. Dukra nieko negali paveldėti, ir viskas ką ji turi - jos veide. Tad mirus jos tėvui, visos trys namų moterys atsiduria gatvėje, o visas jų turtas atitenka jos tėvo vietą pareigose užėmusiam asmeniui.

Senovės Kinijoje būta tik vieno būdo geros kilmės, gražiai ir jaunai dukrai būti vertingesnei už sūnų: tapti imperatore. Tai - vienintelė Mei viltis atgauti tai, ką jos tėvas taip norėjo jai atiduoti. Bet rūmų intrigos - siaubingos, ir net aukščiausiai pakilusi mergina gali pulti žemiau, nei pati mirtis. Durys į žemuosius kambarius - visada atviros. O imperatoriaus miegamasis atsiveria tik kartą per metus, per jo gimtadienį, kai bet kas gali palikti įspūdi gera dovana. Tik, ką daryti, jei absoliučiai nieko neturi? Nieko, išskyrus galvą ant pečių, ir visas žinias, kurių šiaip jau moterys nebuvo mokomos.

Mei, apsiginklavusi Karo Meno žiniomis pasiryžta kovai. Svarbiausia dabar atpažinti ir atskirti priešus nuo draugų.

Istorija gera. Tik, kad ne pakankamai. Tai - pirmas autorės blynas, tad aš jau nusiteikiau skaityti toliau. Knyga skaitosi greitai, bet kartais išmuša iš vėžių paaiškinimų stoka (tarkim, jei tave pakviečia, o tu apsisuki ir nueidinėji - kodėl tavęs nesiveja, net jei jiems tavęs tikrai žūt-būt reikėjo?), arba pernelyg detaliais aprašymais (savižudybė, detalus sutraiškytos kaukolės, garsų, spalvų, ir pan., aprašas). Apie šilkus ir dažus irgi nepagailėta, nors mano supratimu - ne tiek daug kiek Sukės Stekhaus, tai ir kentėt galima. Ir visa tai sudėjus į katilą - nežinau, kaip knygą vertinti. Duodu 5/10, nes nežinau, kas ten tas "debesuotas šinjonas", arba kodėl tos merginos plaukai buvo balti, bet niekas nesugebėjo tokios prisiminti. Skaitysiu antrą knygą, bet laimei - dar ne dabar.

Gabriel Loidolt - Jakudza

  Antra knyga mano gyvenime apie pragarą išgyvenusią moterį, kuri naujo gyvenimo pradžią pažymi didele tatuiruote. Abiejuose knygose varijuoja žodis "jakudza", bet šioje tai tebuvo kažkoks šalutinis, menkai tesusijęs reiškinys. Gabriel Loidolt knyga "Jakudza" (Yakuza (vok.) "Gimtasis Žodis" 2009; ISBN 978-9955-16-288-9; 183p.) tebuvo istorija apie talentingą tatuiruočių meistrą. Trumpa knyga, kurią sunku aprašyti. Gera knyga, o man vėl sunku paaiškinti kodėl. Sakytum, pirmus metus apie knygas rašau...

"Išėjau iš vaistinės tirtėdamas, prisimindamas Horicunės III sakinį, kad didžiausias kilnumas yra žodžio laikymasis."

  Austras Japonijoje, net imliai besimokantis tokio savito meno kaip iredzumiai (tatuiruotės) iš garsaus meistro, vis tiek tėra tik užsienietis, kuriam teks dvigubai pasistengti, kad užsitarnautų pagarbą. Jo šviesūs plaukai ir mėlynos akys čia jį daro tiek maloniai išskirtiniu, tiek vos ne ateiviu, kas suteikia tiek džiaugsmo, tiek baisaus skausmo. O kartą netgi vos nekainuoja jam gyvybės ir palieka amžiams bjauriai randuotą. To įvykio pasekoje mūsų herojus palieka savo meistrą ir pačią Japoniją, su pažadu daugiau ten kojos nebekelti, pažadu duotu jakudzoms...
  Jo specializacija - tradiciniai iredzumiai, atliekami adatų pluošteliais. Žinoma, vakaruose tenka prisitaikyti. Ant kliento čia neatsisėsi, tenka nugarą lenkti nuo kėdutės. Ką jau ten, teko netgi veidrodžius įtaisyti taip, kad klientai matytų jo darbą. Sukaupti eskizų krūvas, bei subtiliai pasidalinti žiniomis, kad klientas nepaprašytų ko nors, kas vėliau bus traktuojama, kaip klaida. Ir štai, vieną dieną, kaip ir galima tikėtis, prie jo besiilsinčio su stiklu kažkokio ten gėrimo, prieina moteris su baisinga suma čekyje. Ji - iš kažkokios Rusijos glūdumos ir kaip vėliau paaiškėja, su ne ką mažiau tragiška istorija, nei pats mūsų herojus. Tad ilgomis valandomis badant iredzumį, jiedu viens iš kito tas istorijas traukia, mat nei vienas nenori apie tai kalbėti.
  Čia labai tinka žodis "passion". Tik kontekste galima supaisyti ar turima omenyje kančia, ar aistra, o tai ne visada lengva padaryti. Jaučiasi, kad knyga versta ne iš anglų kalbos (versta iš vokiečių kalbos), mat kai kuriuos sakinius, bent jau pirmoje knygos pusėje, skaitydavau po kelis kartus, kad suprasčiau. Vietomis žodžiai tarsi ne savo vietose, kitur sakinys be reikalo ilgas ir dėl to labai painus, nors viską tikrai buvo galima pasakyti dviem žodžiais, o ne septyniais. BET. Nepaisant to, jog įdėmiai paskaičiau, kodėl žmonės šią knygą taip prastai vertina ir daug atvejų su tuo netgi sutinku, man asmeniškai ji labai patiko. Mėgstu kai nuvalkiota tema pateikiama iš retesnės savo pusės, mat paprastai kokia nors vienokia tragedija turi dvi puses ir mes visada matome tik vieną (kalbu tik apie aukas ir aukų puses, jokiu būdų ne apie nusikaltėlio požiūrio tašką). Tad knygai duodu 10-10. Ji trumpa, pusdienis ir neliks, tad norintys galite imtis net jei jau vien tam, kad perskaitytumėte tą nuostabų sakinį "Japonijai nereikia Dievo, Dievui reikia Japonijos".

Notes: Knygoje minima, kaip balta spalva Japonijoje simbolizuoja mirtį ir yra gedulo spalva, bet tuo pat metu priduriamas ir komentaras apie baltą odą, stipriai nubalintą, nudažytą, ar mituose - natūraliai sniego spalvos. Tai sustabdė ir privertė pamąstyti. Ar mes visada slapčiomis jautėme meilę mirčiai, bodėdamiesi jos baltais apdarais, bet mylėdami tą kaulo baltumo kūną su dar gyvomis akimis?

Haruki Murakami - Norvegų Giria

  Išbraukiau dar vieną knygą iš savo "perskaityti" užrašinės. Šį kartą tai ilgai žadėtoji Haruki Murakami "Norvegų Giria" (Norwegian Wood; ISBN 9955-584-82-3; "Baltos Lankos" 2005; 461p.), kurią rekomenduoti galėčiau turbūt kas antram žmogui-skaitytojui iš savo rato. Nors ši knyga netapo mano mėgiamiausia iš HM repertuaro, bet, kad puiki, tai tikrai nesiginčysiu.
  Istoriją pasakoja Toru Vatanabė. Kai jam buvo septyniolika - nusižudė jo geriausias draugas, įskaudindamas ir jį, ir savo panelę, kurią Toru, žinoma, irgi myli. Abu likę be Kidzukio stengiasi kaip nors išgyventi, paremti vienas kitą, užpildyti atsivėrusią tuštumą. Deja, nei vienam, nei kitam niekas negali atstoti mirusio draugo, tad galų gale tai abiejų jų asmeninės kovos, kurią kiekvienas kovos atskirai.
  Daugiausia stebime Toru ir jo paprastą, studentišką gyvenimą, su visais nepritekliais, berniokiškais reikalais ir augančia filosofija apie tai, kas yra gyvenimas, ir ką jame reiškia mirtis. Šioji, beje, atrodo šmėščioja iš už kiekvieno kampo, tad tinkamai knygos nepasiėmus - manau galima nejuokais sudirgti.
  Nėra čia nei HM dimensijų-pasaulių, nei ausų aprašymų, ko maniau, kad nemėgstu, o štai ėmiau ir pasigedau. Vietomis guma, kaip visada, stipriai užtempta, tik šį kart visai nebe taip tas skaitėsi, buvo kur kas paprasčiau. Prisipažystu, jog šen ten akimis tik praskanavau neįtikėtinai ilgą kažkokio nereikšmingo dalyko aprašymą, bet visa kita sekiau atidžiai (juk net vardus pamenu, kas taip labai reta!). Kirtosi vietomis nelaiku įterpiamos sekso scenos ar prisiminimai apie jį (na, kas po galais prisimena apie žmogų būtent tokius dalykus?), o kai kurie įdomūs herojai gavo labai mažai "eterio" laiko. Bet viską sumetus ant svarstyklių, gavosi tik kiek mažiau už dešimt, tad duodu stiprų 9/10. Gerai, kad su Murakamiu pažintį pradėjau ne nuo šios knygos.

Haruki Murakami - Pernakt

  Neapsiskaičiavau ir perskaičiau bibliotekos knygą greičiau nei e-knygą, nors abi trumpos. Namie nebe daug bibliotekos knygų, tai pasigriebiau pirmą pasitaikiusią ir tai buvo Haruki Murakami "Pernakt" (After Dark, Afutadaku; "Baltos Lankos" 2009; ISBN 978-9955-23-317-6; 167p.), pati ploniausia iš visų turimų.
  Istorijos veiksmas rutuliojasi per vieną naktį, apie šešias valandas, pradedant kiek prieš vidurnaktį, baigiant apie šešta ryto. Aplinką stebim iš kažkokio "Stebėtojo" perspektyvos, kuriam negalima kištis. O stebime pagrinde dvi seseris - Mari ir Eri. Mari kiek jaunesnė, protinga studentė, kuriai tėvai įkalė į galvą, jog yra negraži, tai turi bent jau mokytis gerai. Eri, vyresnėlė - modelis, numylėtinė Snieguolė. Šiąnakt Mari nebegalėjo pasilikti vienuose namuose, kur miega jos sesuo. Žinoma, ji ir nenujaučia, jog jos sesuo - dideliame pavojuje, tad ramia sąžine pasako tėvams nakvosianti pas draugę ir išvyksta miestan, kur reikia prastumti naktį. O per naktį gali įvykti begalės dalykų. Kažkas kažkur eis į darbą, kažkas dirbs per naktį. Kažkas supyks ir sumuš jauną nelegalę, Naktinę Plaštakę. Kažkas turės jai padėti. Parke trinsis katės ir savo meilumu terorizuos iš skubančiųjų jų pusryčių, vakarienės ir naktipiečių likučių.
  Tai turbūt viena geriausių iš mano skaitytų Murakamio knygų. Iš kart po "Stebūklų pasaulio", kuris mane traumavo, bet vis vien labai stipriai įstrigo galvoje, kaip labai geras nuotykis. Beje, ar visose Murakamio knygose esama paralelių pasaulių? Šiai duodu 10/10, nors prie mėgiamiausių nepridėsiu, bet... Gal ir norėčiau prisidėti.

Haruki Murakami - 1Q84 [#3]

 Iš pradžių nepatinka, tada patinka, paskui nuobodu, o tada atsitraukt nebeišeina. Paskutinė Haruki Murakami "1Q84" (Spalis-Gruodis; "Baltos Lankos" 2011; ISBN 978-9955-23-482-1 (treč.); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendr.); 415p.) knyga, su ne itin gera (išbaigtumo atžvilgiu) pabaiga, bet neįtikėtinai gera antrąja knygos puse...
  Kaip rasti Aomamę, jei ta moteris praleido gyvenimą it šešėlis? Jokių normalių nuotraukų, jokių žinomų draugų, nutraukti ryšiai su šeima. Giliau pasikapsčius įmanoma atrasti jos sąsają su Tengo Kavana, bet kas iš to? O gi tas, kad jis perrašė "Oro Leliukę", tą beprotiškai žalingą knygą vienai uždarai religinei organizacijai, kuriai ir Aomamė labai pakenkė.
  Aomamė ir Tengo ieško vienas kito, o aš vis skaičiau ir galvojau - kodėl Aomamė nepaprašo pagalbos Tamaru ir ponios iš Azabu? Ir ką jūs manot. Ėmė ir paprašė! Dabar norėčiau iš Murakamio knygos apie Tamaru. Bjaurių globos namų skriaustas vaikas, kankintas, mėtytas ir vėtytas. Šaunus tipas.
  Daugiau ar mažiau knyga išsprendė visus užsilikusius klausimus. Pabaiga - blankoka, pritrūko, tarkim, duomenų apie kitus asmenis. Aomamės vietoje būčiau tuoj pat paskambinus poniai iš Azabu ir paklausus kaip ten jiems sekasi, su pretekstu, jog įspėju - dabar jau viskas tvarkoj. Bet ji to nepadarė, tad atrodo, jog knygos gale kažin ko trūksta. Tačiau, iki to paskutinio skyriaus viskas buvo tiesiog nuostabu, tad štai, 10/10, pelnytas!

Haruki Murakami - 1Q84 [#2]

 

Antroji Haruki Murakami "1Q84" (Liepa-Rugsėjis; ISBN 978-9955-23-460-9 (antr); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendr); "Baltos Lankos" 2011; 350psl.) man patiko kur kas labiau nei pirmoji. Bet kaip ją čia aprašyt ir neišduot veiksmo tiems kurie pirmos neskaitė - neįsivaizduoju, tad maždaug tik vieną epizodą paminėsiu, kuris aiškus jau nuo pirmosios knygos.
  Aomamei skiriama sunkiausia užduotis. Ji bus paskutinė, po jos jai privalu išnykti, pasikeisti veidą, vardą, lyg Aomamė būtų nė neegzistavusi. O užduotis - nužudyti labai uždaros, paslaptingos religinės bendruomenės lyderį. Fukaeri tėvą.
  Iš pradžių maniau, jog Murakamis turbūt elgsis kaip visi ir vilkins viską iki galo, o tada nužudymas bus atomazga. Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau kirbėjo visai priešinga mintis - juk tai - Murakamis. Vilkint tai jis vilkina, bet ne tam, kad kažkurį epizodą įspraustų į rėmą. Iš vis, manau jog jis vilkina šiaip sau, norėdamas daugiau papasakoti apie savo sukurtus žmones ir pasaulį, kas žinoma yra gerai, net jei kartais kiek ir pabosta (čia tikrai tokia labai asmeniška mano nuomonė, mano dienos gan ramioms, todėl romumo knygose paprastai visai neieškau). Dar gi, visas tas to Lyderio juodinimas pasirodė, na toks... Išpūstas. Ir ką jūs manot, Aomamė irgi sudvejojo. Pats knygos viduriukas yra tikras grynuolis.
  Truputį gaila, kad Tamaru - šalutinis veikėjas. Jo tos kartais papasakojamos istorijos man pačios įdomiausios. Toks keistas žmogus.
  Esama vieno kito staigaus posūkio, kai tikiesi vieno, o gauni ką kitą. Knyga labiau koncentruota nei pirmoji. Kaip ir pirmoje - pasikartojo tas man patikęs dalykas, kad jo pateikiami vaizdai tokie ryškūs, jog praktiškai gali matyti išpieštas manga scenas (nemeluosiu, norėčiau...). Ir, nors kas nors man vis vien papriekaištaus, bet duosiu knygai 9/10, vis vien dar ne dešimt. Nors tai jau auksinis įvertinimas, bet man kažko trūksta, kažko ką radau jo Avies Medžioklėj ar Stebuklų šalyje. Kita vertus, nesižavėt sunku. Tik, kad vėl ten tos ausys ir erekcijos, labai ilgai ir detaliai...

Haruki Murakami - 1Q84 [#1]

  Negaliu žodžiais apsakyti kokie keisti man Haruki Murakami kūriniai, tos istorijos. Štai ir dabar, pasiėmiau pirmąją "1Q84" ("Baltos Lankos" 2011; ISBN 978-9955-23-428-9 (pirma); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendras); 394p.) dalį ir ji man tiesiog galvoj nesutelpa, su visais tais šuoliais, tema ir svarbiausia - herojais, detalėmis apie juos.
  1Q84 yra metai su klaustuku. Tai TIE metai, bet nežinia ar tikrai TA vieta. Nežinomuoju paverčiamas laikas, mat būtent jis atrodo yra tas veiksnys, kuris ėmė koreguoti aplinką. Viskas prasideda gan nekaltai, kasdieniškai, taip, kaip ir turėjo eitis. Taksi įstrigo kamštyje, o jame - viena iš mūsų herojų, tuoj pavėluosianti į, atrodytų, nekaltą darbo susitikimą. Taksistas jai pasiūlo išeitį, neįprastą nei jai, nei šiaip kam, ir įspėja, perfrazuojant, kad kai išlipi iš savo "normų" - įlipi į kažkokias kitas. Kitas herojus, tuo tarpu, susipažįsta su disleksike (ar dislektike?) septyniolikamete, parašiusia įspūdingą pasakojimą. Mergina sunkiai net kalba, tačiau kažkaip sugebėjo pasprukti iš itin uždaros religinės bendruomenės ir teigia, kad jos pasakojimas - gryna tiesa. Ir kad kai kas dėl to pasakojimo paviešinimo - supyks.
  Pirmą sykį atkreipiau dėmesį į visas tas žmogiškas detales aplink. Būtent jų dėka tekstas toks sodrus, net jei atrodo perdėtai užtęstas. Ir nors istorija mane tik pusiau sužavėjo, bet duosiu jai 7/10, stiprų tokį, žinot...

Koji Suzuki - Tamsus Vanduo

  Antra mano skaityta Koji Suzuki knyga ir ši lygiai taip pat suglamžyta ir sudraskyta, kaip ir ana. Sakytum "Tamsus Vanduo" (Dark Water; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-5-6; 216p.) kažką nejuokais kažkuo išgąsdino. Pasakojimų šioje knygoje gan daug, ko kažkaip nepastebėjau, kai ją ėmiau. Bet, nors iš pradžių maniau, jog pasakosiu apie kiekvieną atskirai, knygos gale supratau jog bus geriau, jei aprėpsiu ją visą iš karto.
  Knygos prologas ir epilogas pasakojami iš tos pačios, senyvos moters, Kajo, aplinkos. Ji gyvendama, jei nesuklydau, prie jūros, laukia mokyklinių (ar gal darželinių) atostogų, kai pas ją atvyks jos mažoji anūkė. Tada juodvi kartu vaikštinės pakrante ir mergaitė iš močiutės kaulys baisių istorijų apie ant kranto išmestus daiktus. Kaip supratau, tai tarp prologo ir epilogo esančios septynios istorijos ir yra  jos papasakotos. Tik, bent jau ne visos jos - išgalvotos. Visas jas sieja vienas elementas - vanduo.
  Vienos istorijos baisesnės, kitos gal kiek nuobodokos, trečios nebaisios, bet įdomios. Duosiu 9/10, mat bendrai imant buvo tikrai neblogas skaitalas.

Haruki Murakami - Mylimoji Sputnik

  Per daug iš Haruki Murakami niekad nesitikiu, mat jis ne kiekvienam, o ir jo stilių bei žanrą yra pernelyg sunku mano smegeninei apibrėžti. Tiesiog imi, skaitai ir lauki - na, tai kas gi bus? "Mylimoji Sputnik" (Sputoniku No Koibito; Sputnik Sweetheart; "Baltos Lankos" 2008; ISBN 978-9955-23-194-3; 206p.) štai, vėl nustebino.
  Istoriją pasakoja mokytojas, kurio vardą deja pamiršau, bet jis buvo iš K raidės. O pati istorija yra apie jo mylimą draugę Sumirę, kuri nori būti rašytoja, bet kas nors vis kiša jai koją ir jai niekaip nepavyksta sulipdyti vientiso teksto apie kažką, o ne šiaip apie bet ką. Galiausiai, kadangi bėda po vieną nevaikšto, ar kaip ten sakoma, ji dar ir įsimyli. Ištekėjusią moterį. Septyniolika metų vyresnę už ją. Su tokia baisia paslaptimi, jog savo baltutėlius, kažkada per vieną naktį pražilusius plaukus iki šiol dažo juodai ir nekalba apie tai, kas įvyko. Su ja susipažinusi Sumirė iš vis praranda gebėjimą rašyti, tad įsidarbina pas tą moterį, kurią vadina Miū, sekretore. Viskas einasi itin sklandžiai, K sulaukia mažiau skambučių viduryj nakties, kai Sumirei kyla koks filosofinis klausimas ir ji, skirtingomis kojinėmis bei per dideliu švarku, pėdina link taksofono, kad jam paskambintų, mat neturi nė telefono. Tačiau vieną dieną nutinka kažkas Murakamiškai Fantastiško ir Sumirė išnyksta kaip dūmas...
  Knyga labai nebloga, o pabaiga - puiki. Mėgstu kai knygos baigiasi suprantamai ir, pageidautina, ne tragiškai. Duosiu knygai 8/10, bet turbūt kodėl nepaaiškinsiu. Murakamio išreikšt žodžiais neišeina. (tai jau antras kartas, kai apibūdinant knygą pasinaudoju tekste buvusiu epizodu, cha!)

Shusaku Endo - Tyla

 

Nelabai norėjau skaityt Shusaku Endo knygą "Tyla" (Silence; "Obuolys" 2008; ISBN 978-9988-700-52-4; 248p.), mat nelabai man šiaip jau priimtinos knygos religinėmis temomis. Bet, kad jau pasigriebiau, tai neperskaityti atrodė kažkaip negerai. Perskaičiau tad, ir nenusivyliau.
  Paaiškėjo, jog tai ne ta knyga, kuri tave moralizuoja, tau aiškina, kad Dievas yra ir jis tik vienas vienintelis, kad tai - Meilės Dievas, dėl kurio reikia kariauti, pasaulį krauju dažant, kad visi tą meilę įtikėtų (keista, kaip kažkada persekioti žmonės dabar patys dažnokai rodo savo netolerantiškumą). Tema čia sukasi apie žmogaus buvimą žmogumi, apie jo atjautą, sugebėjimą kitus statyti prieš save. Du kunigai atsiunčiami į Japoniją, kad persekiojimų metu padėtų krikščioniams ir, jei pavyks, kad paskleistų dievo žodį plačiau. Bet misionieriai neįvertino pačių japonų genialumo, jų sugebėjimo perprasti bažnyčios taisykles ir jos skelbiamas tiesas, bei jomis sužaisti taip, jog patiems kunigams tektų susimąstyti. Tad kunigai susiduria su sunkiausia savo gyvenimo misija - atskirti Dievą nuo Bažnyčios. Ir, kaip žinoti, kad tavo veiksmai turi prasmę, kad tavo kančia - ne į tuštumą, jei tavo viešpats - tyli? O kai prabils - ką pasakys?
  Vertimas čia vos poroje vietų šiek tiek kliuvo, bet ten tokie jau anglų kalbos niuansai, nedaugelis turbūt būtų susipratę perrašyt. Knyga daugiau nei iki pusės - itin nuobodi ir sunkiai einasi. Tik kai "tyla" nutraukiama - viskas tarsi sprogsta, mat, atrodytų, nedalomi dalykai - padalomi ir dar kaip. Pabaiga tokia šiaip sau, tad duosiu 6/10, bet manau buvo verta paskaityti.

Koji Suzuki - Skambutis [1]

  Perskaičiau pusę Koji Suzuki knygos "Skambutis" (Ring; Ringu; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-3-x; 208p.) ir supratau, jog nemačiau nė vieno filmo ar adaptacijos. Kita vertus, man filmus žiūrėti ir šiaip jau gan sunku ir nuobodu, tad gal ir nereikia stebėtis, jog lyg po akmeniu gyvenu. Bet, pažiūrėsiu. Su laiku. Kadanors. Kai bus laiko. Tikrai.
  Knyga įdomi, nors siaubas joje labai sukoncentruotas į tam tikras dalis. Tarkim, pašiurpina skaitant pradžioje, tada sukelia nerimą, na o po to jau seka įtampa - gyvensi, mirsi, spėsi, nespėsi, rasi, nerasi?
  Istoriją turbūt žino daugelis. Sadako, būdama graži ir apdovanota keistais sugebėjimais - nuteikia žmones prieš save savo keistumu ir uždarumu. Galų gale dingsta nuo žemės paviršiaus, o ten, netiesiogiai, prasiveria tikra pragaro skylė. Negaliu pasakyti, jog supratau kodėl tai įvyko būtent tada, kai keturi jaunuoliai apsistojo tame kotedže, mat jei Sadako sugebėjo sukoncentruoti savo galias į video kasetės įrašymą - kodėl negalėjo to padaryti bet kada, kodėl reikėjo būtent tos kasetės? Žodžiu, grįžkim į vietą - keturi jaunuoliai apsistoja kotedže ir randa video grotuve paliktą kasetę. Žinoma - pažiūri, mat kam nuomotis vaizdajuostę, kai viena štai guli. Kažin kokio kvailumo pastūmėti - jie juostą sugadina įrašydami reklamą pačioje svarbiausioje jos dalyje. O po septynių dienų - vienas po kito miršta, vienodomis aplinkybėmis, lyg mėgintų nusitraukti galvas, raudamiesi plaukus, iš siaubo. Vieną tokią mirtį savomis akimis matė taksi vairuotojas, kuris štai paveža pagrindinį pasakojimo herojų iš darbo ir mielai papasakoja jam, ką matęs...
  Toliau aišku - žurnalistas randa kasetę, pažiūri. Skambutis. Įvyko ir daugiau įdomių netikėtų dalykų, o ir visa kasetės įrašymo istorija buvo gera. Iki šiol maniau, iš visokių matytų klipų ir taip toliau, kad ten tik padriki vaizdai, tačiau taip nėra. Herojai gerai išdirbti, kiekvienas turi savo charakterį ir nėra tik atrama pagrindiniam herojui. Su knyga bėda tik ta, kad jos redagavimas toks šiaip sau. Akių labai nebado, bet vietomis reikėjo pasitikslint ką perskaičiau. Bet kuriuo atveju, ieškosiu kitų dalių, o šiai duosiu 9/10. Balą atimu tik dėl to, kad kai kurie dalykai, mano supratimu, liko nepaaiškinti ar užmiršti, lyg pametus logikos siūlą.

Haruki Murakami - Negailestinga Stebuklų šalis ir Pasaulio Galas

  Kaip visada su Haruki Murakami - įsivažiavo lėtai, buvo skirta daug laiko maistui ir gėrimams, dar šiek tiek laiko nupasakoti drabužį kitą ir herojaus darbo pobūdį. Bet slenkant toliau per lėtai pradėtą "Negailestiną Stebuklų Šalį ir Pasaulio Galą" (Hard-Boiled wonderland and the End of the World; Sekai No Owari To Hadoboiru Wandarando; "Baltos Lankos" 2006; ISBN 9955-23-044-4; 451p.) ima galiausiai darytis įdomu. Šį syk - net labai.
  Herojus, Informacijos Kare, dirba "geriems vyrukams". Aišku, kare sunkoka tarp pilkų rasti baltesnį ar juodesnį, tad čia toks sąlyginis dalykas. Juoba, kad greitu laiku - abi pusės ir dar visokiausi monstrai, bei šalutiniai asmenys imsis jį medžioti nežinia dėl ko. Taip rimtai po knygos pagalvojus - tikrai nežinia dėl ko. Nei jis ten kokios ypatingos informacijos turėjo, nei ką. Visa esmė buvo tame, kuo jis buvo. Jo darbas - pagal po operacijos jam įdiegtą slaptažodį, kuris susijęs su kažkuo, ką Sistema atrado jo giliausioje sąmonės kertelėje, užkoduoti duomenis. Kadangi slaptažodį žino tik jis - informacijos iškoduoti neįmanoma dėl visokių ten dalykų ir šalutinių veiksnių, kurių per daug nepaisiau, mat įdomesni dalykai traukė akį. Tokie kaip INKiščiai, kaži kokie monstrai, kurie gyvena požemiuose, kanalizacijose ir net metro tuneliuose (kur, visai kaip Metro 2033 - kartais pradaigoja žmogų kitą) ir sučiupę supūdo tave gyvą, kad galėtų suryti nebegyvą. Arba tas keistas Pasaulio Galas, kurio istorija vyksta paraleliai šiai, kur esama Girios į kurią visi bijo eiti, kur šešėlį nuo tavęs nupjauna, mat su juo negali įžengti į Miestą, kur nėra muzikos!
  Viskas keista, viskas neaišku, bet daugiau ar mažiau - beveik viskas įdomu. Kliuvo aišku tas gumos tempimas per maisto gaminimą ir kokio nors vieno drabužio detalus aprašymas kitas. Man atrodo čia po Sukės man ėmė taip labai kliūti minimi drabužiai, tad ją ir kaltinkit. Kas dar? Įdomu, kad iki šiol pas Murakamį, o ir daug kitų Japonų autorių - neradau jokio tokio rimto, akivaizdaus ir žiauraus smurto. Kartais skaitai ir smegenyse lyg stiklo šukė gręžiasi gilyn, kaip šlykštu, kokie tie žmonės, o čia to nėra. Esama monstrų, bet jų nematai. Pikti vyrukai su tavim dar paplepa susėdę ir atsiprašo išeidami iš suniokoto tavo buto. Keista. Įdomu. 9/10, nei daugiau nei mažiau.

Jun'ichiro Tanizaki - Katė, Vyras ir Dvi Moterys

  Kai ėjau Murakamio - susigriebiau tiek knygų iš tos pačios lentynos, kiek sugebėjau, tad dabar teks pakentėti, bus dar keli japonų-autorių vardai. Šį kart tai Jun-ichiro Tanizaki "Katė, Vyras ir Dvi Moterys" (A Cat, A Man and Two Women; "Versus aureus" 2007; ISBN 978-9955-34-008-9; 128p.), plonutė, mažytė ir labai neaiški.
  Štai gyveno ištižęs vyrukas su geraširde moteriške, kuri jį savo gerumu pasiutusiai erzino. Bet jis buvo pernelyg didelis ištižėlis, kad kaip nors su tuo susitvarkytų, tad vos motinai suradus geresnę marčią, turtingą pusseserę - apsimetė pasiduodąs jos įtakai ir išvarė savo pirmąją žmoną. Bet, kaip sako senas geras posakis - "nuo vilko ant meškos". Naujoji žmonelė jam buvo prastumta su kraičiu ir uždarbiu, bet prastumta kuo greičiau, mat pati - vėjo pamušalas, išmesta iš mokyklos, pagiežinga, tingoka ir aikštinga. Toks tokiam, atrodytų. Bėda čia kitur. Bėda čia tame, kad vyrukas turi europinės veislės katę, vardu Lili. Pagal ją sprendžiama, ką šeimyna valgys. Namai pridvisę katės šlapimu, o ir jis skiria jai tiek dėmesio ir meilės, kad abi moteriškės gerokai užsiunta. Juodvi, beje ir deja, nesusivienija prieš abiems ne itin tikusį vyruką, bet dėl Lili - abiejų nuomonės vienodos. Jei jo namuose jos nebus - bus geriau. Viena žmona (dabartinė) tikisi, kad jai bus skirta daugiau dėmesio, mat nebeliks keturkojės varžovės. Kita žmona (buvusi) tikisi, kad štai jis neišvers ir ateis katės aplankyti.
  Be to ką papasakojau - kitką vargiai suvokiau. Pabaiga neaiški, miglota, pykčiai, barniai, vaidai ir katė, katė, katė. O tokio bestuburio, kaip kad tas vyrukas, kurio jau ir vardą užmiršau, prototipų ir šiaip jau nemėgstu. Todėl, beabejo, buvo įdomu skaityt ir žiūrėt, tad kaip ten baigsis. Jei ne gripas, būtų buvęs valandos skaitalas. Na gerai, gal dienos skaitalas, kai aš taip lėtai skaitau, bet vis vien, greitas skaitalas. Bet štai, peršalau. Peršalus lengviau skaityti elektronines knygas, raidės ne taip juda, kai gali koreguoti jų ryškumą. O šiai duosiu kokius... 5/10. Buvo įdomu, bet ne tiek jau labai.

Ryu Murakami - 69

  Vos atsiverčiau Ryu Murakamio puslapį ir iš kart gavau atsakymą į savo klausimą - ne, Harukis Murakamis su juo niekaip nesusijęs. O ir nesuklyskit, knyga pavadinta "69" ("Versus Aureus" 2004; ISBN 9955-601-09-4; 222p.) dėl kartos apie kurią ji parašyta, 1969-ųjų kartos Japonijoje. Tuo laikmečiu vyko ir pirmoji Haruki Murakami knyga iš Žiurkės Trilogijos+, tad vietomis net stabtelėjau susiprasti ir atskirti vienų vaizdų nuo kitų. Tarkim, kad ir lėktuvai su napalmu... Visa kita - kaip diena nuo nakties.
  Istorija apie Japonijos abiturientus, kurią pasakoja vienas iš jų, liežuviu tuščiai (kitiems, ne skaitytojui) daug ir gerai malantis apie temas kurių nesupranta - Kensukė Jadzakis. Ignoruojant keiksmus ir slengą/žargoną`, priminė kažkada matytą filmą "Aoi Haru" (Blue Spring / Mėlynasis Pavasaris ar kažkaip pan.). Sklando tokios nihilistinės nuotaikos ir tik Keno gebėjimas įsivelti ir išlįsti iš bėdos skaidrina nuotaiką. Tarkim, kad patiktų panelėms, jis skaito eilėraščius. Būtų pusė velnio, bet jo nužiūrėtąjai patinka maišininkai. Tad, prisiskaitęs nesąmonių, įkalba bičiulius užbarikaduoti mokyklą kažkokio protesto vardan, kaip, kad tada buvo populiaru daryti. Tuo metu toks elgesys galėjo susilaukti labai žiaurių pasekmių. Tačiau viską įveikė humoras.
  Labai patiko man ta mokytojų valdžia. Mokykloje esi "kietas" ne dėl automobilio, rūkymo ar to, kad dėvi aukštakulnius dar į gimnazines klases neperėjus, o dėl gerų pažymių. Mokytojas - draugas ir autoritetas, baisi galia virš galvos, kurios nenori nuvilti ne tik dėl galimos bausmės, bet ir dėl nepakeliamos gėdos, kad nuvylei tą autoritetą. Keistumas knygoj buvo tik tas, kad persistengta verčiant ir redaguojant. Tarkim, jei mergina pavadinama Angelu, tai toliau sakiny nusakant jos veiksmus ar išvaizdą bus vartojami vyr. giminės žodžiai, lyg toks gražus epitetas būtų jai lytį pakeitęs. Bet šiaip jau skaitosi lengvai, tik kad duot galiu tik 6/10. Buvo įdomu ir verta paskaityti, bet ne tiek...

Haruki Murakami - Dansu Dansu Dansu [Žiurkė #4]

  Na, dabar aišku, kodėl ši Haruki Murakami knyga pridedama prie Žiurkės trilogijos kaip pliusas, o trilogija lieka trilogija. "Dansu Dansu Dansu" (Dance Dance Dance; "Baltos Lankos" 2004; ISBN 9955-584-38-6; 391p.) jau kaip ir nelikę tų reikalingų herojų, kad galima būtų vadinti tai kokia nors serija. Beje, kaip įdomu, šios knygos leidimas - senesnis nei praeitos knygos, kurią turiu. Keista turėti porą serijos knygų, kur pirmesnė - naujesnė.

  "Tad jei tikrai stengiesi būti laimingas, tai ir būni - iki tam tikros ribos." 251p.

  Istorija patiko gal ne tiek, kiek "Avies Medžioklės", bet vis vien patiko. Gumos tempimas vis dar žvėriškas, japoniškų patiekalų pavadinimų tiek, kad ėmiau googlinti kaip tai bent jau atrodo. Bet kai prasilauži pro tą nieką... Praeitoje knygoje istorija man atrodė apčiuopiamesnė. Čia - išaugo misticizmo kiekis pagrindinėje gijoje, o kitos gijos sudarė patį knygos gerumą, tarkim, pasakotojas susipažino su visų užmiršta trylikamete. Ji - nelanko mokyklos, jos mama - menininkė, jei sumano kur vykti, tai ir vyksta, pamiršus viską, net ir dukrą. Graži draugystė, kai trylikametę autorius nupiešė ne tokią, kokias mes čia turim, kad nesinori daugiau penkių minučių kalbėt, mat puoli į depresiją dėl pasaulio ateities. Kas dar? Įdomus buvo ir naujas pasakotojo draugas, buvęs jo bendraklasis, dabar - aktorius. Na o pati istorija vėl veža į tą Delfino viešbutį, apie kurį ir sukasi istorija. Kažkodėl buvo nuspręsta, jog tas taškas - svarbus. Man tai aišku - neaišku. Kodėl pvz ne Džėjaus senasis baras? Ar kokia plokštelių parduotuvė iš pirmosios knygos?
  Žodžiu, Žiurkės Trilogija+ - kažkas fantastiškai nepaaiškinamo, koks tai detektyvinis fenomenas, kai tai net į detektyvą nepanašu, bet gi narpliot tenka daug ką. Pažintis su Murakamiu - gera, nespjausiu, skaitysiu toliau ko prirašęs. O šiai knygai duosiu 7/10, nors ir tikrai patiko, BET... Paliko per daug klausimų ir neaiškumų.

P.S. Angliška versija gale turėjo pirkimo lipduką. Japonišką, su Jenų suma. Buvo labai įdomu pamatyt!

Haruki Murakami - Avies Medžioklė [Žiurkė #3]

  Trečioji Haruki Murakami "Žiurkės" trilogijos+ knyga "Avies Medžioklė" (A Wild Sheep Chase; Hitsuji O Meguru Boken; "Baltos Lankos" 2013; ISBN 978-9955-23-638-2; 397p.) privertė sunerimti - kaip į šitą vyruką, pravardžiuojamą Žiurke reaguoja tie, kurie su juo neturi jokios pažinties, mat viskas ką buvo galima išsunkti - buvo pirmose dvejose knygose. O jų tiražas (anglų kalba, bent) pasibaigęs, tad nenuostabu, kad mums nevertė ir nevers. Turiu galvoje konkrečiai tai, kas nutiko gale, kai Žiurkė pagaliau prabilo ir atsakė į tą "kodėl". Kas skaitėt abi Žiurkės dalis (turiu omenyj šią ir "Dansu Dansu Dansu") - prašom pasidalint įspūdžiais - nei šilta nei šalta? Ar visgi?...
  Neklydau, kai spėjau, jog antroji knyga vyksta prieš pirmosios knygos epilogą. Tuo tarpu trečioji, ši, prasideda lygiai ten, kur ir turėtų prasidėti, tad toji pati pirma knyga iš vis dabar galvoje nišą prie "kas čia per velnias buvo..." ir "vienas trumpas vasaros blyksnis". Herojus vėl sutinka sau tinkamą keistą merginą, kuri lyg tai būtų natūralu - iš kart nusprendžia, jog trinsis aplink. Net tada, kai jis patenka į didžiulę bėdą dėl kažkokios antgamtinės avies, kuri neturėtų egzistuoti, ir kurios fotografiją jam atsiuntė Žiurkė, su kuriuo šiuo metu neįmanoma susisiekti. Kur ir kaip tą prakeiktą avį rasti visoje Japonijoje, tik maždaug spėjant, jog Žiurkė ją siuntė iš Hokaido? Toks savitas "kai reikia - likimas nuves". T.y. seka vienas neaiškus nutikimas po kito, bet visi paskui ima ir susijungia. Apsistojai skylėj-viešbuty, o ten pasirodo esama didžiausio iš visų įmanomų kabliukų tos avies paieškose. Va čia tai jau suspoilinau... Nereikėjo... Dovanokit.
  Knygoj pirmą syk, nors to buvo ir antroje, pajutau rimtą gumos tempimą. Visa savaitė herojaus laiku prabėga, o tu tik skaitai ką ir kur jis valgė, ką rengėsi, kaip priaugo, kaip numetė kilogramą, ko gėrė, tada vėl - ko valgė, ką gamino, ko dar valgė. Bet gale numetė bombą, tad už tą iš tuščio į kiaurą galima dovanoti ir duoti 9/10. Tad kaip jums tas Žiurkė?

Haruki Murakami - Hear the Wind Sing ["Žiurkė" #1]

  Nusipirkau Haruki Murakami knygą "Avies Medžioklė", ir sukirbėjo kažkas - reikia patikrint ar tai tikrai "stand-alone" (savarankiškas) kūrinys, o ne serija. Ir ką jūs manot? Tai - trečia iš keturių knygų. Pirmosios dvi atrodo jau išparduoto tiražo, tad nenuostabu, jog negavome, juoba, kad jos abi labai trumpos ir dar ne tokios geros (kiek žinau), mat Murakami dar tik "mokėsi rašyti" (tarkim). Pirmoji knyga "Hear the wind sing" ("Kodansha INT" 1979; ISBN 4-06-186027-7; ~130p.) lengvai skaitosi, bet nėra lengvai suprantama.
  Tokios istorijos man kažkuo visada patikdavo, toks padrikas pasakojimas, įterpiant visokių pastraipų su informacija, kuri neatrodo kuo nors susijusi su tekstu. Ir vardų šioje knygoje visai nėra. Pasakotojo draugas pravardžiuojamas Žiurke, barmenas vadinamas vien raide J (lietuviškai mačiau rašo "Džėjus"), pasakotojo mergina "toji, su keturiais pirštais" ir panašiai. Tokio kaip ir veiksmo nusakyt negalėčiau, viskas - vieni apmąstymai, filosofavimai, alaus ir cigarečių naikinimas ir kažkada pažinotos merginos paieškos. Man net pasirodė, jog tai galėtų būti ta pati "su keturiais pirštais", bet tai nebuvo patvirtinta, tad nieko neteigsiu.
  Keista šiaip, bet susiskaitė tikrai lengvai. Tik gauti ją buvo iki pasiutimo sunku, bet pavyko. Duosiu 9/10, mat nors patiko, bet ne viską iki galo supratau, tad gal už savo kvailumą atimu balą.
[Goodreads]

Ihara Saikaku - Penkios Meilę Pamilusios Moterys

  Užklupo darbai, tai net 100 puslapių knygos nesugebėjau mat aprašyt, atsiprašant save be žado palikau. Ihara Saikaku knygą "Penkios meilę pamilusios moterys" (Five Women who loved love; "Versus Aureus" 2009; ISBN 978-9955-34-235-9; 165p.) nusipirkau beveik netyčia. T.y. į virtualų krepšelį įmečiau, kai per kažkokį siūlą peršokus optinė pelė pasislinko ir vietoj vieno mygtuko, gavos, paspaudžiau kitą. Kai jau ėjau susimokėti, apsižiūrėjau, jog knygų daugiau nei ėmiau, tad atsekiau kaltininką. Bet taip pažiūrėjau, pažiūrėjau, nusprendžiau, kad nepakenks ir štai...
  Kaip ir užsimenama pavadinime, tai - penkių, visai trumpučių istorijų rinkinukas, apie įsimylėjusias moteris. Nežinau tik, ar galima tą pakvaišimą vadint įsimylėjimu (kai nusprendi pajuokaut ir atsigult į tarnaitės, laukiančios meilužio, vietą, netyčia užmiegi, su tavimi pasimyli, tu nubundi ir dalinai supranti, kad kažkas įvyko, o tada nusprendi, kad pabėgsi su tuo tarnu), o tas 13-metes - moterimis, bet taip diktuoja knyga, na, o aš - nesiginčysiu. Kol kas. Pirmos dvi istorijos vos neužmigdė, nieko absurdiškesnio nė negalėjau tikėtis. Bet nuo trečios - viskas šiek tiek, nedaug, bet pagerėjo. Istorijų pabaigos pasikeitė, dabar svarbiausia buvo ne pabėgt su kažkokiu svetimu vyru, o rast kaip būti su tuo kurį tikrai myli (net, jei jis, tarkim, visą gyvenimą pragyveno mylėdamas kitus vyrus). Ar nuo ketvirtos, ar nuo trečios imta pasakoti šiek tiek ir apie samurajus. Kol maži buvom ir visi norėjo būt policininkais, aktorėm, dainininkėm, lakūnais ir panašiai, aš gi labai norėjau būt samurajum, todėl kimšau istorijas apie juos lyg saldainius ir, gėda net sakyt, kūriau eilėraščius apie katanų aštrumą. Tad kai čia parsirado šiek tiek informacijos apie samurajus - knyga mano akyse tiesiog nušvito, mat geriausias jos bruožas šiaip ar taip ir buvo tas, kad išnašose pateikiama faktų apie tų laikų Japonijos kultūrą, tradicijas ir papročius. Tas buvo tikrai labai įdomu.
  Na, o kad išnašos - geriausia knygos dalis, tai ir atitinkamai duosiu 5/10, bet pridursiu, jog negaila, kad nusipirkau.

Goodreads

Lian Hearn - Giedančios Grindys

Ne taip ir dažnai tenka knygą sulyginti su neblogu anime (japanimation), bet būtent taip ir norisi apibūdinti Lian Hearn knygą "Giedančios grindys" (Across the Nightingale floor; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-871-0; 300p.). Japonišką filmą, su skraidančiais aktoriais ir panašiai iš šios istorijos padaryt būtų net per lengva. Bet nujaučiu, kad tai gali patikti ne visiems, tad turiu dar keletą kortų rankovėse.
  Istorija lengvai skaitoma, bet stropiai įtempta, o pajudinta posūkių - garsiai dūzgia skaitytojo smegeninėje. Gal iki pusės skaičiau atsainiai, ne itin "kibo", bet sakyt, kad neįdomu irgi negalėjau. O tada ir prasidėjo - melodija po melodijos iki... Nutrūko styga, sukeldama tiesiog siaubingą garsą! Žodžiu, įvyko labai stiprus ir labai vietoj bei laiku pritaikytas posūkis. Antru žodžiu - nors kažkur ties dviem prieš pabaigą (na, to konkretaus įvykio) jau buvo galima tikėtis, kad čia kažkas turi įvykti - visgi įvyksta ne visai tai, ko tikėtasi. Pasistengsiu neatskleist per daug, bet... Juk beveik kiekviena gera istorija turi bjaurų, galingą pašlemėką, kurį turi nudėti kitas galingas, pavojingas, bet teisingumu tikintis herojus, ar ne? Čia ir paliksiu jus, nosferatai...

"Buvau įniršęs, nes jaučiausi atsakingas už juos. O jie turėjo klausyti manęs. Galėsiu apginti juos tik tada, kai jie paklus man." 70.

  Didelio nuspėjamumo kaip ir nebuvo, prie vertimo - neturiu ko prikibti, keliose vietose C raidė kur laisvai galėjo būti K aišku pasimaišė po akim, bet šiąnakt jaučiu poreikį atleisti. Knygą vertinsiu gerai, kokiais 9/10, bet turiu pripažinti, kad iki šio rango ji vos vos užsiropštė, dar kiek ir būtų pritrūkę oro. Arba rašalo.
  Tai tiek.

Anotacija:  Baimindamasis pasikėsinimo galingas ir žiaurus valdovas Iida savo tvirtovėje Inujamos mieste pasidirbdina giedančias grindis, kuriomis niekas negali pereiti neišgirstas. Tokios grindys iš tiesų būdavo klojamos Japonijoje, ir dabartiniams inžinieriams tik visai neseniai pavyko įminti jų mįslę.
  Atokiame kalnų kaimelyje tarp taikių ir dvasingų žmonių auga nepaprastas berniukas Takeo. Painūs likimo vingiai galų gale atves jį į Inujamos tvirtovę... Ar pavyks jaunuoliui atlikti neįmanomą užduotį, ar lemiamą akimirką nesučiulbės po jo kojomis grindys?