knygos apžvalga | Oyinkan Braithwaite "My Sister, The Serial Killer"

Autorius: Oyinkan Braithwaite
Pavadinimas: My Sister, The Serial Killer
Serija: -
Žanras: Trileris, Kriminalas
Psl.: 226
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Norėjosi ko nors kitokio, kur nors kitur, tai pasikapsčiau tarp to, ką turėjau iš kriminalų ir radau Oyinkan Braithwaite lobį "My Sister, The Serial Killer", ankščiau žinotą "Thicker Than Water" pavadinimu.

Apie Knygą: Ayoola yra visiška savo sesers, Koredės priešingybė. Ji - graži, žavi, žmonės ją myli, o vyrai - tuoj pat įsimyli. Taip pat, ji ir serijinė žudikė. Koredė tai žino, mat visus šiuos metus padėdavo jai nusikratyti kūnų. Ir jų jau sunku daros, kiek daug. Tiek fiziškai, tiek ir morališkai. Koredė vis sau kartoja, jog kitą kartą, tai jau tikrai strimgalviais nebėgs gelbėti savo manipuliatyvios sesutės...

Ir štai nutinka du dalykai, kurie priverčia ją imtis veiksmų. Pirmas tai, Ayoola patraukia gydytojo, Koredės bendradarbio, vyriškio kuris jai pačiai be galo patiko, akį ir jie ima bendrauti. Ir antra, pabunda komos pacientas, vienintelis kvėpavęs asmuo, kuriam Koredė patikėjo absoliučiai visas savo paslaptis... Ji pati, ar jos sesuo? Metas pasirinkti.

Mano Nuomonė: Iš šitos novelės, šitos knygos, būtų galima tokį fantastišką filmą ar net serialą susukti. Toks būtų tarp Deksterio ir Breaking Bad, su šlakeliu Nurse Jackie, ar kokio kito serialo apie ligonines, kur ne viskas švaru. Istorija vyksta Nigerijoje, pasakojama Koredės. Viskas prasideda nuo žmogžudystės ir dviejų seserų bandymo paslėpti kūną. Palaipsniui, labai geru tempu, mes susipažįstame tiek su seserimis, gauname perprasti jų charakterius, bet, iš Koredės prisiminimų, suprantame ir kodėl jos abi - tokios. Knygoje tikrai labai gera logika, pateikiamos labai tinkamos priežastys.

Nuostabi knyga. Labai gerai parašyta, rimta, bet nebaisi. Siūlau dėt į "perskaityti" sąrašą vasarai, kokiai karštai dienai, mat ten aprašymuose vis probėgom paminima negailestinga temperatūra. O aš tuo tarpu duodu 5/5.

knygos apžvalga | Angie Thomas "On The Come Up"

Autorius: Angie Thomas
Pavadinimas: On The Come Up
Serija: -
Žanras: Jaunimo, Contemporary
Psl.: 464
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Jei pamenat, o gal ir patys skaitėt, tai man labai patiko ir Angie Thomas knyga "The Hate U Give". Šita gi nei kiek ne prastesnė, o gal net ir dar geresnė. Joje, sakyčiau, kiek daugiau pozityvumo, o ir tema, nors ir tokia pati, pateikta iš šiek tiek kitokio standarto pusės.

Apie Knygą: Bri gyvenime jau atkentė daugiau, nei dauguma jos amžiaus žmonių. Jos tėtį - nušovė, jos mama - vos sugebėjo atsilaikyti prieš narkotikų liūną, į kurį buvo pakliuvusi gedėdama vyro. Jos brolis, net ir su diplomu, dirba picerijoje ir jie visi vos galą su galu suduria. Bri didžiausia svajonė yra tapti garsia repere, koks buvo jos tėtis, ir tada ištraukti savo šeimą iš skurdo. Bet kelias į sėkmę retai būna rožėm klotas. Bri mokykloje, kad ir kokioje progresyvioje, su vien sveiku maistu ir panašiai, sustiprinta apsauga, bei net patys mokytojai, vis vien išskiria ne baltuosius vaikus ir juos tiek griežčiau stebi, tiek ir griežčiau baudžia. Ir štai vieną dieną atėjo Bri eilė. Matote, kad palengvintų savo mamos ir brolio naštą, Bri dienpinigių prasimano pardavinėdama saldainius mokykloje. Kas šiaip jau nėra leistina, bet ei, juk tai tik saldainiai. Bet iš jų kilęs skandalas rasizmo niokojamoje šalyje, miestelyje, greit praaugo snikers batonėlį.

Mano Nuomonė: Žinot, kas man labiausia čia patinka? Susidaro vaizdas, jog mūsų visų mamas geriausia pažįsta kitų rasių autoriai. Mat jei paskaitysit amerkiečių, baltųjų jaunimo knygas, tai ten tėvai atitinka klišę, arba labai kontroliuoja, arba yra besąlygiškai supratingi. Ir dažniausia knygose jų praktiškai nėra, net, kai jų vaikas galai žino kur valkiojasi ir į galai žino kokias bėdas papuola. Čia gi buvo stipri, supratinga mama, kuri atidavė viską, kad padėtų savo vaikams. Bet tai nereiškė, jog ji skaito jų mintis, iš kart supranta jų norus, ar nekelia dvigubų standartų. Visa tai buvo pasiekta su meile, išsikalbant, kaip žmonėms. Ir šiaip jau, knyga pasakoja apie realų nepriteklių, realias baimes, realias aukas. Viskas taip gerai ir stipriai aprašoma, su pašalinėmis istorijų linijomis, herojais ir jų evoliucija, jog knygą tikrai dėsiu prie mėgstamiausių. Nebuvo jokio spaudimo, jokių tų tokių eilučių, kur perskaitai ir iš kito herojaus atsakymo, žinai, jog pokalbis buvo rašytas būtent tam, kad jie galėtų tai pasakyti.

Kokybiškas skaitalas, kurį tikrai labai, labai rekomenduoju, ypač jei mėgstate repą ar/ir hip-hopą. Jau seniai neskaičiau tokios geros contemporary knygos. 5/5.

Įvairovė | Megan Derr "Dance With the Devil"

Autorius: Megan Derr
Pavadinimas: Dance With the Devil
Serija: Dance With the Devil 1
Žanras: Paranormalu, LGBT Literatūra
Psl.: 204
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Čia viena tų knygų, kur pasiėmiau absoliučiai bet ką, nes nieko nenorėjau skaityt, tęst. Kelis syk taip radau savo mėgstamiausias knygas. Šiuo atveju istorija buvo nebloga, bet prie mėgstamų nedėčiau. Romano dalis buvo labai nereikalinga, mat kitu atveju, be tos dalies, čia būtų buvęs paranormalus detektyvas, su antgamtiniu protagonistu, ir tai būtų buvę nuostabu.

Apie Knygą: Krisas - paranormalių reiškinių detektyvas. Jis - pusiau vaiduoklis, dėka savo galingos raganos mamos, kuri kažkada sugebėjo sutelkti pakankamai energijos, kad jo vaiduokliui tėvui sukurtų kūną trims paroms. Jo darbe toks derinys labai  praverčia, kur paslaptys slepiamos užrakintuose kambariuose, ar yra tyliai aptariamos privačioje kompanijoje. Darbo Audrų Mieste irgi netrūksta: į goblino namus įsimetė vaiduoklis; ten jau kažkam reikia grimuaro, kuris priklauso Audrų Demonui; tas pats Audrų Demonas tiesiog nesveikai gviešiasi absoliučiai visų grimuarų ir nė neketina su jokiu skirtis; nukankintas ir pavergtas imp'as pasipriešina savo švelniai prigimčiai, kad išgyventų; geismo demonas bando perimti be lyderio likusią vilkolakių gaują; ir taip toliau, ir toliau...

Mano Nuomonė: Knyga sudaryta iš daug skirtingų bylų, bet jos visos jungiasi į vieną visumą, vieną istoriją. Tokia gera smagi atmosfera, detektyvų biuras, tiria antgamtinius reiškinius, padeda paranormalioms būtybėms. Vos ne pusiau-vaiduoklis Šerlokas. Nu bet ta romano dalis, kaip ne vietoj buvo kažkaip. Kai kurios bylos dėl to per lengvai ėjos, užtekdavo pamojuoti didžiausio pikčiausio demono žieduku ir visi uodegas pabrukdavo.

Manau paskaitysiu dar kokią vieną, pažiūrėt gal kiek geriau. Bet pareigos tęsti seriją kol kas visai nejaučiu, tad dar žiūrėsim. Tokia, nebloga šiaip, bet, kaip ir sakiau, gadina viską romano dalis. Kol kas 4/5.

Įvairovė: K.J. Charles "Rag and Bone" | Rag and Bone 1

Autorius: K.J. Charles
Pavadinimas: Rag and Bone
Serija: Rag and Bone 1
Žanras: LGBT, Istorinis romanas
Psl.: 202
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Su K.J. Charles man niekad nebūna problemų. Puikios knygos, viena po kitos mėgstamiausios. Tai va kai jau prireikia kokybiško lengvo skaitalo, imu jos darbus. Dabar gi, po tos pusinės, pasiėmiau pilną "Rag and Bone" knygą ir ji irgi nenuvylė.

Apie Knygą: Vieną jaukų vakarą, kurį Nedas leido su Crispin, jį pažadino dainavimas. Keistas, aiškus, ir labai ne vietoje, mat daina sklido iš už uždarų ir užrakintų durų, kitos parduotuvės, kuri rods jau buvo užrakinta. Sunerimęs Nedas atsikėlė ir nuskubėjo pažiūrėti, kas ten, pasiryžęs iškaršti kailį nedorėliams, ketinantiems apiplėšti jo draugą. Vietoje to rado tą draugą degantį vidury savo parduotuvės. O bekūnė daina tebetraukė savo tiradą, kurią, kaip greit paaiškėjo, tegirdėjo vienintelis Nedas. Natūralu, jog iš niekur nieko vidury kambario sudegus žmogui - kyla daug problemų. Crispin, kad ir nenoromis, išėjo ieškoti pagalbos tarp Praktikuojančių, o Nedas ėmėsi pats tirti keistas mirtis, mat tokių, pasirodo, buvo ne viena. Kuo gi prasikalto jo vargšas kaimynas? Kas, po galais, dainavo tą dainą? Ir kodėl burtininkas Crispin, bei jo kolega, nerado jokių magijos pėdsakų??

Mano Nuomonė: OoooOo... Nekromancija! Norėčiau sužinoti daugiau apie šią magiją šiame pasaulyje. Neabejoju jog Stephen Day turėtų daug istorijų. Jį beje, kaip ir Esther Gold, čia sutinkame ir net gauname jais abiem, bei tuo jų fantastišku banteriu pasigrožėti pro Nedo ir Crispin akis. Buvo labai smagu. Ir veiksmas įtemptas, ir juokai geri.

Žodžiu, kaip visada. KJC man visą skaitymo savaitę praskaidrino. Kartais džiaugiuosi, kad dar toli gražu ne viską jos suskaičiau, nes nežinau, ką darysiu, kai reiks laukt iki parašys kažką naujo. O šiai, žinoma, duodu 5/5.

Įvairovė: TJ Klube "Wolfsong" | Green Creek 1

Autorius: TJ. Klune
Pavadinimas: Wolfsong
Serija: Green Creek 1
Žanras: LGBT, Fantastika
Psl.: 400
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Norėjau kažko naujo, šviežio, ir gerai būtų - su vilkolakiais. Paieškojęs radau TJ Klune knygą "Wolfsong" ir... Atrodo lyg būčiau perskaitęs vidutinišką Teen Wolf serialo fan-fiction istoriją. Deja tai tikrai nebuvo knyga man.

Apie Knygą: Benetų, didžiausios vietinės vilkolakių gaujos-šeimos sūnus buvo pagrobtas ir kankintas. Grįžęs namo jis nė negalėjo kalbėti ir prabilo tik vieną dieną netyčia sutikęs Ox, savo amžiaus vaikiną, žmogų. Prabilo ir nebeužsičiaupdamas tauškė savo šeimai apie jį, kol jie pagaliau suprato: Ox, net būdamas žmogumi, jau tapo vilkolakių pasaulio dalimi, mat jo rankose - jų sūnaus širdis, jo Vilkas. Jam pačiam visa tai per daug nerūpėjo. Jis tenorėjo būti su Joe ir gal kadanors irgi tapti vilkolakiu. Bet, panašu, pasirinkimas iš jo greit gali būti atimtas. Mat blogis, kuris kankino Joe - grįžo, vis dar nusiteikęs perimti Benetų Alfos galią. Vienintelis būdas ją išsaugoti yra ją skubiai perduoti kam nors kitam...

Mano Nuomonė: Žinot tą sceną Twilight, kur Edvardas palieka Belą ir ji ten sėdi, žiūri per langą, kaip keičiasi sezonai, ir atrodo niekur neina, net nejuda? Tai čia kažkas tokio. Joe, būdamas impulsyvus kietakaktis - pasiima didžiąją dalį gaujos ir išeina ieškot to didelio pikto vilko, pasiruošęs pasidaryti kilimą. Per tą laiką Ox tiesiog laukia. Vyksta daug dalykų, bet viskas vyksta labai klaustrofobiškoj aplinkoj, name kažkokių miškų glūdumoj, ir jo mintys visada sukasi apie tai ar Joe grįš ir kaip labai jis pyksta, kad Joe jį paliko. O visa kita buvo tiesiog pasiutusiai nuspėjama. Buvo aišku, kad Ox yra ypatingas, nes visi tai kartojo. Buvo aišku, kad jis taps vilkolakiu ir greičiausia - Alfa. Buvo aišku, kad Ox ir Joe kažkaip ras būdą viską suderinti. Buvo aišku ir, kad iškilus bėdai, atsiradus spąstam - Ox į juos ners stačia galva, manydamas jog taip saugo kitus. Žodžiu, paaugliško romano klasika, jei bent vienas iš jų būtų mergina, tai turbūt ir bestseleriu būtų.

Buvo gerų momentų, tikrai buvo. Ir manau, jei patinka tokios knygos kaip Twilight, tai šita irgi gali patikti, nes tame žanre ji tikrai labai nebloga. Herojai išsikalbėjo, išsiaiškino, nebuvo jokių nelogiškų reiškinių santykiuose. Logikos trūko tik veiksme, vykusiame tokioj mažoj erdvėj, su tokiais nuspėjamais žingsniais, kad man tiesiog įgriso. Duodu 3/5.

Įvairovė | Kokie herojai - jūsų herojai?

Norėjau paklaust, kokių kitokių herojų esat sutikę, skaitydami knygas? Kuo jie buvo kitokie, nei mūsų standartiniai, visose knygose sutinkami asmenys?

Ar yra kokie nors herojai, kurių nemėgstat ir nors tu ką, t.y. visada, jei jie tokie, tai jų jau automatiškai nemėgstat, pavyzdžiui, Mary Sue, pilkos pelytės (Plane Jane), kurios, kažkaip visada patraukia blogiausio iš blogų berniukų dėmesį ir panašiai?

Kokie herojai - būna jūsų mėgstamiausi, vos ne iš karto, jei ne iš karto?

Įvairovė | Filmas | Su Meile, Saimonas

Filmas: Su Meile, Saimonas (Love, Simon)
Režisierius: Greg Berlanti
Paremta: Becky Albertalli knyga "Simon vs. The Homo Sapiens Agenda"
Žanras: Komedija, Drama, Romantinis
Mano Įvertinimas: 5/5

Apie Filmą: Filmas paremtas knyga, kurią jau aprašiau, tad per daug nesiplečiant, prisiminkim. Vieną dieną Saimonas savo miestelio tumblr'io bloge randa anoniminį įrašą, kur kažkas prisipažysta turįs paslaptį: jis - gėjus. Saimonas suskumba susikurti naują el. pašto adresą ir jam parašyti, kas greit išsirutulioja į rimtą draugystę ir gal net rimtesnius jausmus. Per filmą stebime Saimono spekuliacijas - kas gi galėtų būti jo paslaptingasis Blue? Vaikinas, kurį jis baigia įsimylėti iki ausų, bet nė nežino tikro jo vardo. Bet po vienos pamokos Saimonas pamiršo atsijungti iš pašto mokyklos kompiuteryje, jo laiškus rado ne per geriausiai nusiteikęs klasės draugas ir ėmėsi jį šantažuoti: Saimonas padės jam su savo drauge, o jis nepaviešins jo laiškų. Juk, net jei Saimonas tai galėtų pakęsti, tai derėtų pagalvoti apie susirašinėjimų draugą, ar ne? Filmo 

Mano nuomonė: Tai istorija, apie tą vadinamą "išėjimą iš spintos". Ir pasirinkimo praradimą. Šantažo dėka, Saimonas suskumba pasisakyti artimiausiems žmonėms, kad sumažintų smūgį ir gal būt išnarpliotų visą šitą velniavą. Pasirinkimo ar pasisakyti ar ne jis juk jau nebeturi, vien dėl to, jog, kažkas taip nusprendė už jį. Įdomios ir jo draugų reakcijos. Filmas, mano supratimu, jas parodė net geriau, nei knyga, kaip ir dar kelis aspektus, įskaitant ir tokius, atrodytų nereikšmingus, kaip Saimono nusigėrimas Halloween'o vakarėlyje. Jis prisigėrė pirmą kartą. Knygoje ta scena mane šiurpino, mat jo draugai, kažkokiu magišku būdu jį pametė. Taip jis atsidūrė prie staliuko su panašaus tipo žmonėmis. Jei Saimonas būtų mergina ir tai būtų buvęs paprastas klubas - tas drauges po to tik pamiršti, ar bent velnių atrašyti, nes net nepiktybiškai - šitaip tiesiog negalima. Bet filme scena supaprastinta. Saimonas nusišniojo pačiame vakarėlyje ir jį namo palydėjo viena iš draugių. Kur jis susidūrė su tėvas ir intensyviai siūbuodamas paneigė esąs girtas. Čia smagiausia dalis ir buvo jo tėvai. Tie du nusipelnė savo nuosavo filmo, ir prijuokino, ir dūšią pagraudeno. 

Jei knygą skaityti tingite ar nenorite, mat vertimo mes neturim, tai pažiūrėti filmą tikrai užteks, kad susipažintumėt su istorija ir nuo jos nenukryptumėte. Bent jau, tikrai labai nedaug. Filmas iš manęs tikrai gauna 5 iš 5. 

Įvairovė: Austin Chant - Peter Darling

Visada maniau, jog žmonėms reikia tam tikro patvirtinimo, jog tai, kas jie yra - yra tikra ir normalu. Ar tai būtų orientacija, ar lytis, niekas nenori jaustis klystąs, sergantis, nenormalus. Austin Chant knyga "Peter Darling" (Piteris Darlingas; ISBN 1620049589; 164p.; Goodreads) yra labai geras to pavyzdys: kiek daug problemų galima išspręsti tiesiog priimant save ir gal būt randant ką nors, kas jus priima tokius, kokie esate. Ir nors pati istorija - vidutiniška, bet jos pateikiama žinutė - nuostabi ir stipri.

Piteris Penas - istorijų sekėjas, su tokia galinga fantazija ir tokiu stipriu skausmu, kad vos nesuskaldė Niekados Šalies į gabalus. Jis čia gyveno ir valdė iki prisiminė turėjęs gyvenimą kažkur ten, kitur, kur turėjo brolių. Pasiilgęs mylimos šeimos, kuri niekad nesutiko priimti jo tokio, koks yra, Piteris pasiryžta grįžti ir pamėginti juos įtikinti dar kartą. Taip jis gauna praleisti dešimt skausmingų metų apsimetinėjant tuo, kuo nėra, vien tam, kad šeima jo neišsižadėtų ar už išsigalvojimus - neišvežtų į psichiatrinę ligoninę. Vendė negali būti Piteris!

Neiškentęs tokio gyvenimo Piteris grįžo į Niekados Šalį, jau suaugęs vaikinas, ir pagal šio pasaulio taisykles - pamiršo apie savo gyvenimą kažkur ten, ne čia. Jis pasiruošęs čia vėl įvesti savo tvarką, tvarką, kurią jau suaugę jo buvusios komandos vaikinai, pametė be jo ir, tiesą pasakius, laiko ją ne tokia jau ir tvarkinga! Kapitonas Kablys kuo puikiausiai verčiasi be kraujo liejimo, ieškodamos paslėptų lobių, o ne plėšikaudamas, tad kam žudyti piratus? Kam vėl žaisti karą? Bet Piteris nejaučia pilnatvės iki randa savo amžiną priešą, kad ir koks taikingas jis buvo iki šiol. Kaip kitaip, nei tik įveikęs savo patį rimčiausią priešininką, Piteris visus įtikins, jog yra tikras berniukas, kariaujantis, nesiprausiantis, žudantis blogus piratus?

Lytis - sudėtingas konceptas. Konceptas, apie kurį negalvoja tie, kuriems niekad nekilo abejonių. Bet Vendė jau nuo mažumės troško vyriškų rolių ir reikalavo būti berniuku, Piteriu Penu, kas kart, kai jie žaidė savo apsimetinėjimų žaidimus. Jo šeima to tiesiog negalėjo priimti, konceptas jiems buvo svetimas ir baisus, ko pasekoje Vendė, net ir tapusi Piteriu, negalėjo nusikratyti to poreikio įtilpti į tam tikrą rėmą, stereotipinio berniuko rėmą, kuris ir toliau jį ėdė iš vidaus, net tada, kai atrodė, jog visi norai išsipildė. Ši knyga ir pasakoja apie tą savęs atkasimą iš po visų primetamų modelių. Duodu 4/5, norėčiau duoti daugiau, bet negaliu, nes istorija tikrai labai vidutiniška, ir Piterio veiksmus - gali būti sunku suprasti nepabuvus jo kailyje, nepatyrus tos baimės, jog net tie, kas tave pripažino esant tuo, kuo tu teigei esąs - persigalvos, jei tavo elgesyje atsiras pernelyg tam prieštaraujančių dalykų, dalykų, kurių visuomenė nelaiko atitinkamų tavo lyčiai.

K.J. Charles - A Gentleman's Position [3]

Kažkaip apsižiopsojau, ir nesusipratau, kad jau esama ir trečios K.J. Charles trilogijos Society of Gentlemen knygos, "A Gentleman's Position" (Society of Gentlemen 3; ISBN 1101886072; 246p.; Goodreads). Laimė, esama draugų, kurie pataiso, ir grąžina į teisingą kelią. Mat ši knyga iš visos trilogijos man patiko labiausia. Truputėlį priminė Kuroshitsuji manga, kur ten buvo išradingas liokajus, tai čia - ne mažiau išradingas valetas.

David Cyprian, Lordo Ričerdo Veino valetas, nepasibodi išsukti iš kelio ir dar toliau, kad tik jo šeimininkas būtų laimingas ir patenkintas. Būtent dėl tokių savo savybių jis - pats geriausias, ir labiausia pageidautinas valetas iš visų. Jis didžiuojasi savo darbu ir džiaugiasi galėdamas patarnauti tokiam didžiam vyriškiui, kaip Lordas Ričerdas, tad kai prireikia ką nors papirkti, pašantažuoti, ar netgi apvogti - Deividas tai priima, kaip eilinę savo pareigą. Galų gale, juk pats jis nėra džentelmenas, ir turi ką slėpti apie savo šeimą, o štai - tarnauja geriausiam, iš geriausių. Vienintelė problema jam iškylanti darbe - jis įsimylėjęs savo šeimininką. Ir nieko dėl to nepadarysi.

Ričerdas Veinas - daug galios turintis lordas, su gan stipriu teisingumo jausmu, ir aštriu protu. Tas jo didis stotas tik dar labiau tviska dėka išradingo ir nepakeičiamo valeto. Tad, kai jo draugus ima šantažuoti, grasindami atskleisti jų neteisėtą meilę, Ričerdas žino, jog esama tik vieno žmogaus, kuris rastų būdą jiems padėti. O padėti - būtina, ypač dabar, kai pats negali nustoti galvoti ne tokių ir švarių minčių apie patį Deividą.

Nors veiksmo čia mažoka, knyga lengvai ėjosi dėka Deivido herojaus. Jis vienas iš tų gudrių, iš pažiūros - gerų žmonių, kurie nedvejodami paspaudžia kitus, kad pataisytų savo, ar šiuo atveju - savo šeimininko gyvenimus. Galiu duoti stiprų 9/10!

N.K. Jemisin - The Fifth Season [1]

Ne visai žinojau ką imu, kai pasigriebiau N.K. Jemisin "Penktasis Sezonas" (The Fifth Season; The Broken Earth 1; ISBN 0316229296; 468p.; Goodreads), bet jau po pirmų poros skyrių nebegalėjau jos paleisti. Tokios kolosalios high-fantasy knygos, krintančios ir po mokslinės fantastikos skėčiu, dar neteko skaityti. Mistborn / Final Empire gal šiek tiek jai prilygsta pasauliu, bet tai ir viskas. Visa kita - neregėta, nematyta.

Tėvas Žemė pyksta ant tų mažų padarėlių, kurie trypia jo paviršių. Niekas tiksliai nežino, kodėl taip yra, bet jo pykčio įrodymai - visur. Žemė nuolat keičiasi, paviršius dreba, veriasi, pasipila lava. Nuolatinis seisminis aktyvumas išmokė žmones gyventi kitaip, ir, greičiausia natūralios evoliucijos dėka, tarp jų ėmė rastis kitokių būtybių. Būtybių, kurios gali eiti per akmenį, lyg per vandenį. Ir būtybių, kurios gali nuraminti drebančią žemę, ar iš jos iškelti kalnus. Pastarieji gimsta tarp žmonių. Net ir kūdikis lopšyje gali numalšinti drebėjimą. Bet paaugęs - supykęs gali sunaikinti ištisus kaimus, ir iššaukti naują Sezoną. Tokie vaikai dažnai nužudomi iš baimės. Rečiau - atiduodami Sargams, kitokio tipo Orogenams, kurie nedvejodami vaikus pribaigs, jei šie nesugebės susivaldyti.

Damaya buvo viena iš tų laimingųjų, vaikas, kurį atidavė Sargui. Ją mokė, ja rūpinosi. Ir, kai jos galios, daugiau mažiau, buvo įvertintos - suvedė ją į porą su vienu iš aukščiausio lygio Orogenų. Jos - iš niekur atsiradusi galia, su jo labai atsargiai koreguota kraujo linija. Eksperimentui. Pažiūrėti, koks būtų jų vaikas. Bėda ta, jog jiedu vienas kitam nelabai patinka, o čia ne tik reikia mėginti pastoti, bet dar ir vykti į ilgą misiją, kurioje nuotykiai apvers ne tik jų gyvenimus, bet ir visos žmonijos.

Na, kaip ir sakiau, knyga tikrai nuostabi. Čia visko tiek daug, ir viskas - taip įdomu! Negaliu net aprašyti, reiktų kokių penkių lapų. Rimtai, jei mėgstat high-fantasy, tai imkit. Duodu 10/10, ir duočiau dar daugiau.

Įvairovė: Danų Mergina [Filmas]

Sėdėjau, galvojau. Apie kitų rasių žmones, kažkaip nesigavo parašyti, nors pripažinkime, turiu ir aprašiau daug knygų iš tolimųjų rytų, tad galėjau panaudoti ką nors iš tos pusės. Bet tada būtų tekę dar ilgiau laukti su Danų Mergina.

Translytiškumas. Ar taip vadiname tai lietuviškai? Dievaži, baigiu pamiršti gimtąją kalbą... Žodžiu, galvojau papasakosiu apie kitas knygas, kurias skaičiau apie translyčius žmones, ir papasakosiu, kodėl jos buvo žalingos: Palahniuko translytė moteris - nebuvo translytė, tai buvo bene pasirinkimas, skirtas įskaudinti nekenčiamiems žmonėms (vadinasi pateikia labai blogą ir klaidingą žinutę, jog tai - pasirinkimas). Moters Vorės Pabučiavimas - labai depresyvus, o aš tikrai nemanau, jog visi translyčiai yra tokie iki išprotėjimo dramatiški žmonės. Tada perskaičiau Danų Merginą, ir iš pykčio keliuose postuose šią knygą jau išdėjau. Iki draugė pasiūlė pažiūrėti filmą, mat tai, ką matė ji, buvo ne tai, ką skaičiau aš. Tad padarykim atvirkščiai. Papasakosiu jums neblogą, jei ne idealią istoriją, o kitą penktadienį aptarsim knygą, ir paaiškinsiu, kodėl toji buvo bloga.

Einaras - tapytojas, vedęs kitą tapytoją. Jis tapo peizažus, jo žmona - portretus. Ir vieną dieną jos modelis nepasirodo, tad ji paprašo Einaro užsimauti kojines, ir palaikyti suknelę, kad galėtų pabaigti tapyti, ar pradėti tapyti, nepamenu. Tą akimirką, nė pati to nežinodama, ji pajudina kažką, ką Einaras buvo palaidojęs. Ji pažadina Lilę. 

Translytiškumą, spėju, būdavo sunkiau suvokti net ir pačiam asmeniui, nei yra dabar, tad Einaro savisaugos instinktai priveda jį prie tokio dirbtinio susidvejinimo. Lilė yra Lilė, o jis yra jis. Jo supratimu, tai turėtų būti aišku visiems, jis juk - kuo paprasčiausias ir normaliausias vyriškis. Tad kai jo priprašo apsilankyti, pas gydytoją, Einaras, savaime suprantama, bijo likti nesuprastas.

Po keleto nesėkmingų susidūrimų su tikrai bjauriais žmonėmis, Einaro žmona pagaliau randą tikrą gydytoją, kuris mielai pataisys Einaro kūną, o ne protą. Filme irgi pateikiamas mažytis pasirinkimas: ar tikrai nenori pas dar vieną psichiatrą, šitas tikrai tavo protą vėl padarys vyro protu. Tačiau Einaras supranta, jog tai nėra proto liga, ir dėkingas žmonai, su jos palaiminimu, atgula ant operacinio stalo lyties keitimo operacijai. 

Filmas, žinoma, drama. Tad nors pirmos kelios operacijos - sėkmingos, gydytojas pervertino savo jėgas ir galimybes pažadėdamas Lilei galimybę turėti vaikų...

Žodžiu taip. Filmas tikrai gražus, ir manau, jei iš jo ir nebus naudos aiškinant žmonėms, kas yra translytiškumas, tai bent jau nepakenks. Smagu ir, kad jis taip išpopuliarėjo.

Tad filmą vertinu teigiamai. Knygos - ne. Mat vietoje translytiškumo ten bene kuo paprasčiausia šizofrenija. Aptarsime penktadienį. 

Penktadienis: Įvairovė

Kitų rasių žmonės. Norėčiau sakyti "kitų tautybių", bet tautybių, būdami maža šalis, knygose gauname daugiau, nei savų. Tad rasės.

Viena iš dažniausiai dabar matomų knygų yra Angie Thomas "The Hate U Give" T.H.U.G. - kas grubiai išsiverstų, kaip "nusikaltėlis". Skaityti jos neplanavau iki pradėjau žiūrėti YouTube apžvalgas. Nežinau, kiek joms įtakos turėjo pačių asmenų rasė, tautybė, ar gyvenamoji vieta (mat, pripažinkim, mūsų mentalitetas ir supratimas apie rasizmą gerokai skiriasi, nuo, tarkim, vakarietiško), bet gal būt galėsiu susidaryti geresnę perspektyvą, kai ir pats ją perskaitysiu, kitam Penktadieniui. Kol kas, pažiūrėkite patys:

Čia žmogus liko visiškai nesurpatęs, kuo šita knyga tokia jau ypatinga. Ji nuolatos kelia rasės klausimą: kodėl tiek neapykantos pareigūnams, jei mokoma, kad nėra ko nekęsti be reikalo, kuo čia dėta rasė, na tai kas, kad Starr draugą nušovė, dėl to, kad juodaodis, būtų tragedija, net jei jis nebūtų juodaodis! Pati idėja, jog baltus vyrukus, prievartautojus, šaulius, mokyklose žudančius vaikus, vis dar apklausia, kai toks pat juodaodis jau būtų negyvas - šitos merginos nepasiekė. 

iLivieforbooks entuziastingai pasakoja apie knygos balansą, poreikį prisitaikyti, kai gyveni prastoje kaimynystėje, esi tamsiaodė mergina, ir lankai gan gerą, beveik vien iš baltųjų sudarytą mokyklą. Kalbama ir apie ankščiau minėtą problemą: nušovė Starr draugą, tik čia, apžvalgininkė, pabrėžia kitą tiesos kampą. Kai nušaunamas juodaodis, pirmoji žinia, kurią gauname, būna: jis to nusipelnė, nes turbūt buvo toks, anoks, kitoks, blogas, prastas. Tad dabar jau matome, iš kur gali kilti neapykanta pareigūnams, kurie sudaro situacijas neleidžiančias žmonėms gedėti prarasto artimo žmogaus. 

Du pasauliai: juodųjų kaimynystė, ir baltųjų "kaimynystė" - mokykla. Ir, kai jau netyčia laikome herojus - ateiviais, ProblemsOfABookNerd mums pateikia trečia perspektyvą: meilę herojams, užmirštant rasę. Ji, žinoma, nepamiršta, jog ši knyga - apie svarbų judėjimą, apie #blacklivesmatter, ir taip toliau. Bet ji susitelkia į kitus dalykus ir galiausiai prieina prie klausimo, kuris kilo ir man: baltoji privilegija, white privilege. Ne visada supratau šių žodžių reikšmę, maniau, na juk, esu bedarbis, mano net ir tolimiausios giminės kažin ar iš vis matė kitos rasės žmogų, ką jau ten apie kažkokią vergovę kalbėti. Bet, dėka knygų, ir draugų tolimesniuose kraštuose, supratau jog taip, toks dalykas tikrai galimas. Jei darbo biržoje stovėsite jūs, ir, tarkim romas, čigonas, tai greičiausia į darbą priims jus, nepaisant visko. Jūs galite ramiai gyventi ir galvoti, kam čia reikia to Juodaodžių Istorijos Mėnesio, nes jums tokio nereikia, tad esate labai laimingi galėdami stebėtis. Tą patį ne kartą sakiau ir apie LGBT atstovus, bei heteroseksualius žmones - esate labai laimingi, galėdami bodėtis paradais, kai jūsų niekada nepersekiojo, ir nežudė, ir nežymėjo.  Visi trys atsiliepimai - labai svarbūs, net ir tas pirmasis. Neturiu nieko prieš čia minėtus žmones, o Penktadienį aptarsim ir pačią knygą. Jei kas nors ją dar paskaitysite - kviečiu pasimatyti virtualioje erdvėje, čia, ar jūsų bloge, ir pasidalinti mintimis.