Thomas Harris - Raudonasis Drakonas

„Jis krūpčiojo nuo triukšmo šiame tyliame, tamsių džiūstančių dėmių pilname kambaryje.“ 16p.

  Taigi taigi. Baigiau skaityti Thomas Harris „Raudonąjį Drakoną“ (Red Dragon; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-23-4; 304p). Imant pagal istorijas, tai tai arba pirma trilogijos dalis, arba antra serijos knyga, mat „Raudonasis Drakonas“ yra „Avinėlių Tylėjimo“ ir „Hanibalo Lekterio“ priešistorė. „Hanibalas: Pradžia“ yra viso to priešistorė.
  Istorija nebloga, vietomis geresnė už filmą, vietomis filme esmė perteikta geriau. Pasakojimas lyg ir sukasi apie detektyvą Vilą, bet niekad neleidžia jo pilnai imti už pagrindinį herojų. Lygiai taip pat sunku jį priimti ir kaip neigiamą herojų, nors bandoma prilipinti daug tamsių dėmių ir to „tu iš aš – ne tokie ir skirtingi“ reiškinio. Knygoje Vilo istorija man patinka labiau, čia jis žmoniškesnis, paprastesnis, ne toks jau ir super-genijus, koks kad teigiama yra.
  Pats detektyvas, na, gal detektyvu ir negalima vadinti, mat viskas tyčia atskleidžiama, žodžiu, pati istorijos paslaptis iš Vilo pusės man pasirodė itin pasyvi. Labai ilgai spoksoma į vieną dėmę, o ką ji reiškia dažniausiai vis tiek pasako kas nors kitas, o ne tas super-detektyvas. Labai trūko ir paties Hanibalo, parodė jį kartelį, parašė jis ten porą laiškelių ir labai greit susimovęs liko užmarštyj. Taip ir neleido užuost to Hanibalo-Kanibalo keliamo siaubo, labai gaila. Bet ei, tai tik pirma knyga.

„- Nesvarbu, - pasakė senelė, - tikiuosi, jog gali pasakyti savo vardą. Manau, tokie dideli berniukai turi mokėti pasakyti savo vardą. Pasakyk.
   Vaiko veidas nušvito. Vyresnieji jį išmokė. Dabar galėjo pamaloninti tą ponią. Susikaupė:
 - Išpera.“ 82p.

  Įdomiai papasakota ir paties Drakono, Frensio istorija. Ta jo šizofrenija knygoje matoma kur kas intensyvesnėmis spalvomis, aiškiau suvokiamos priežastys, dėl kurių jis darė tai, ką darė. Tenka pripažinti, jis man nėra pats įdomiausias personažas, o pabaiga dar labiau sugadino vaizdą, mat nuo tikslingai veikiančio drakono peršoko prie nemąstančio idioto. Lyg kur ragais užsikabinęs būtų.
  Autoriaus keistas požiūris į mirtį. Tiksliau, keistai jis mato kažkokią sąsają tarp mirties ir meilės/sekso. Tarsi iš po raidžių jaustum šarvojimo salės nuotaiką ir dėl kažko labai besidžiaugiantį tos salės vadovą. Tad nekrofilija čia tikrai šiurpesnė nei, kad kokios Sukės Stackhouse knygose. Bet didžiausias minusas slypi kitoje vietoje. Tai gera knyga su prastu vertimu. Ponia Giedrė Tartėnienė matyt ne sykį naudojos žodynu, ar dar blogiau – juo nepasinaudojo, o tiesiog spėjo. Vietomis buvo juokinga. Vietomis jau darėsi nebe juokinga. Nenoriu iš moters duonos atiminėt, tad pasakysiu, jog baisiausi pažodiniai vertimai buvo tose vietose, kuriuose žodis vartojamas pagal tam tikrą kalbos ypatumą. Tarkim Britų knygoje manau reikėtų kontekste aiškintis ar „gay“ reiškia ne tą mums taip dažnai linksniuojamą gėjų, mat ei, gal tik netyčia, tai gali būti tas britiškas žodelis reiškiantis „linksmą“. Amerikietiška ir Angliška anglų kalba turi savų žodžių ir savų reikšmių, kurių suprantama, galima ir nežinoti. Bet tokiu atveju versti reikia atsargiai.
  Beje, ten tik kaip pavyzdį pateikiau. Apibendrinant, kad dar labiau neišsiplėst, pasakysiu, jog knyga gera, įdomi ir taip toliau, bet jei galit skaityt anglišką – taip ir padarykit. Manau toks puikus psichologinis trileris tikrai patiks net ir tiems, kurie jau matė filmus. Rekomenduoju ir duodu 8/10. Dėl vertimo balų neatiminėjau.

P.S. "Avinėlių Tylėjimą" vertė Jūratė Juškienė

Anotacija: Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana... Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.
  Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sužiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.
  Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažystamas...

Filmas beje, irgi geras, ne kartą rodytas per mūsų televiziją.