Pirmiausia su Vallerie Tasso susipažinau per jos knygos “Nimfomanės užrašai“ (Diario de una Ninfomana; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-138-0; 415[1]p.) ekranizaciją, kuri gan lengvai susižiūrėjo, nors nepaliko didelio įspūdžio. Dabar gi prisikasiau eilėje ir iki knygos, kuri pasirodė kur kas geresnė ir pilnesnė tų visų smulkmenų, kurios mane traukia prie biografijų, memuarų ir internetinių dienoraščių, kurių, pasiskųsiu, ankščiau būdavo daugiau.
„Prieš savo valią
staiga pasijutau lyg Margaretė Duras – apsėsta beribės aistros meilužiui, kuris
jai apsuko protą, kai šiai buvo vos penkiolika, ir visą gyvenimą rašiusi apie
aistrą, kuri ją amžiams įkalino anoje paauglystės akimirkoje.“ 54p.
Na, ir kaip
visada... Vertimas. Vertimas geras. Iš tiesų, visai neprastas, tik poroj vietų
visiškai nereikšmingos klaidos, kurios tekste nieko nesudaro, tad keliu
skrybėlę prieš Ievą Baranauskaitę. Pati knyga skaitosi tikrai labai lengvai,
tad ilgai neužtruks net ir lėčiausi skaitytojai, juoba, kad jos toks formatas –
dideli tarpai tarp eilučių, nemažas šriftas, tarp skyrių – tuščia erdvė. Ir
nors pati istorija toli gražu nėra pati įdomiausia, vis vien duosiu bent 6/10,
vien dėl paprasto pagvildenimo tokių atrodytų, sudėtingai kasdieniškų dalykų. O
po knygos siūlau ir filmą pažiūrėt, kodėl gi ne, tik subtitrų neužmirškit
susirast.
(Treilerio šį kart nedėsiu)