Kartą Tumblr'yje Saimonas perskaitė įkvepiantį įrašą ir po juo paliko komentarą su savo el. paštu. Nepažįstamasis prisistatė Blue vardu ir abu, sutarę jog gerbs vienas kito privatumą, bei anonimiškumą, žinodami tik tai, jog abu lanko tą pačią mokyklą, ėmė susirašinėti. Kartelį išsišnekėję pasijuokė, kaip keista, jog heteroseksuali orientacija laikoma numatytaja, ko pasekoje, tik kitokios orientacijos vaikams tenka tas keblus ir gėdingas pokalbis su tėvais. Deja, po vieno iš tokių pokalbių Saimonas pamiršo atsijungti nuo savo pašto paskyros ir jo laiškus rado bendraklasis.
Saimono pasaulis ima byrėti. Pasirinkimo kaip, kada ir ar iš viso pasisakyti jis nebeturi. Klasiokas, kad ir kaip tai neigdamas, bei tikindamas, jog nei prieš Saimoną, nei jo orientaciją nieko neturi, tiesiogine ta žodžio prasme jį šantažuoja, norėdamas prisigerinti Saimono draugei. Bandydamas gelbėti padėtį, Saimonas po truputį skuba pasisakyti artimiausiems draugams, nesitikėdamas, jog ir čia kils pykčių ir aistrų, mat kiekvieno ego - vis kitaip užgaunamas, ir atrodo niekam nerūpi spaudimas, kurį kenčia Saimonas. Galiausia, supykt sugeba net ir pats šantažuotojas, ko pasekoje tumblr'yje atsiranda dar vienas įrašas, brutalus, žeminantis ir, iš dalies, inkriminuojantis net patį Blue, kurio privatumą Saimonas iki šiol šventai saugojo. Kas jei jis pamatys šį įrašą, išsiaiškins, kas toks tas anonimiškasis Saimonas, ir daugiau niekada nebenorės su juo bendrauti?
Miela ir paprasta knyga, ne tokia įtempta, kokios jos paprastai būna, kas, tiesą pasakius, man buvo labiau priimtina. Viskas žingsnis po žingsnio sprendėsi, ką veikėjai išsiaiškino pasikalbėję, ką patys suprato, kiek pamąstę. Duodu 5/5, jau vien tam, kad ji pasiektų dabartinius paauglius. Gyvenimas lengvesnis, kai žinai, jog nesi vienas toks pasaulyje.
