Rodomi pranešimai su žymėmis Kitos Knygos. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Kitos Knygos. Rodyti visus pranešimus

2013 m. rugpjūčio 13 d., antradienis

Sylwia Chutnik - Kišeninis Moterų Atlasas



  Būna man, kad tarp savo "perskaityti" knygų randu tokias, kurias užsirašiau nes kažkur kažką girdėjau, viršelis pasirodė matytas ir panašiai. Tokia yra ir Sylwia Chutnik knyga "Kišeninis Moterų Atlasas" (Kieszonkowy Atlas Kobiet; "Kitos Knygos" 2011; ISBN 978-609-427-042-0; 232p.), kurią per kažin kokį išpardavimą kažkur prigriebiau. Nes viršelis pasirodė pasiutusiai matytas...
  Jei knygą pervadintumėm "Kišeninis Žmogaus Atlasas" - ji man būtų kiek suprantamesnė. Žinoma, visos herojės - moterys, Marijos (net ir tas homoseksualus vyras - Marijonas), tad pabaigoje jau buvo aišku kas ir kaip. Ir šiaip jau, pabaigoje TIKRAI buvo aišku kas ir kaip, mat iš pradžių, gal per pusę knygos, man plaukai šiaušės iš siaubo - kas čia po galais vyksta, beprotybė, kaip žiauru ir klaikiai siaubinga! Tai viena iš tų knygų, kur siužetas persmelktas nebyliu noru rėkt, šaukt ir draskytis. Net Salingerio "Rugiuose Prie Bedugnės" prisiminiau, tą sakinį, kaip ten... Kad herojus mielai apsimestų kurčnebyliu ir norint jo ko nors paklausti - reikėtų parašyti raštelį, o jis turėtų į jį atrašyti ir galiausiai visiems taip nusibostų, jog tiesiog liautųsi su juo bendravę. Čia - kažkas tokio. Kiekviena iš moteriškių - priversta tylėti. Mat net jei prabiltų - visuomenei labai, labai nusispjaut. Pirmoji istorija - sunaikinta asmenybė, gili duobė į kurią įtraukė pirmąją Mariją. Antroji istorija - žmonių abejingumas ir pasibjaurėjimas. Trečioji - žiaurus smalsumas. Ketvirtoji - tam tikras proveržis ir gal net kova. Tik su ta paskutine istorija susivokiau ką perskaičiau ir tai buvo vienintelis dalykas, išgelbėjęs šią knygą nuo atsikratymo.
  Turbūt nepaaiškinau apie ką ji, ar ne? Knyga - ne kiekvienam. Bjauroka, žiauroka ir kai kuriais atžvilgiais - sudėtinga. Bet man visai patiko, jei ignoruosim tą ir aną, tai galiu duot visą 9/10. Salingeris man patiko.



2013 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

Vladimir Sorokin - Opričniko Diena



  Žiū, kiberpanko (cyberpunk) yra dvi rūšys. Tamsi-šalta-filosofinė ir keiksiuos-bei-šokiruosiu. Vladimir Sorokin knyga "Opričniko diena" (Den Pričnika; "Kitos Knygos" 2008; ISBN 978-9955-640-51-6; 183p.) labai stengėsi patekti į antrąją kategoriją. Tiesa, oficialiai nieks nesako, jog tai - saiberpankas, oficialiai tai tik politinė satyra, bet aplinka byloja pati už save, ta grubiai nutepliota ateitis, naujai traktuojami seni ritualai ir kiti cyberpunk požymiai nepraslys pro akis.
  Neabejoju, kad vienoj ar kitoj vietoj šia knyga pasibjaurės kiekvienas. Ką jau pirmi lapai pašiurpins, kur orpičnikų komanda gauna įsakymą išvežt vyrą, vaikus atiduot į globos namus, o šeimos moterį - išprievartauti. Jei ne tai, tai keisti jų fetišai. O jei ir ne tai, tai perrašytas gabaliukas "Nusikaltimo ir bausmės". Na o jei dar ir ne tai, tai gal bent gale įvykstanti orpičnikų orgija. Nė nežinau, daug velniavos čia buvo, kiekvienam žmonių sluoksniui po truputį. O esmė knygos labai paprasta - viskas vyksta vieną dieną, pradedam rytu, baigiam gilia naktim. Opričnikas Komiaga dirba Tėveliui, o tas savo ruožtu atsako tik Valdovui. Jų darbas - palaikyt tam tikrą tarką, bet ne taip, kaip policijos tvarka. Šie vyrukai ir reketu užsiima, ir visokias virveles tampo - tą suimt, tą paleist, to bylą "pamest". Kai reikia vykdyt egzekuciją - skambinama jiems. Kai reikia be klausimų didžiausią ir gerbiamiausią poną užbadyt - vėlgi, jiems. Galvažudžiai, kaip juos Valdovo žmona pavadino. Taip ir sekam paskui Komiagą visur, o jis plačiai pasakoja ir vis priduria - ir dėkui dievui, kad taip, o ne kitaip. Čia jį siunčia apmokyt naujokų, čia jau liepia skubiai į Kelią riedėt, kur kažkoks pasienis ir pro jį riedantys karavanai, atsisakinėjantys susimokėt, tai reikia ištempt, kol jų kiniška viza baigsis ir teks draustis rusiškai. Čia jau jis su naujokais susimauna ir vos kailį išneša. O kur dar apsilankymas pas būrėją, keisti narkotikai žuvelių formoje, ir atsiskaitymai su Valdovu, jo žentu, jo žmona. Iki parsivelka namo jau praktiškai be sąmonės likęs, o skaitytojas visiškai pasimetęs dėl to, ką perskaitė.
  Tiem, kam su satyra viskas gerai, turbūt sugebės perskaityt per porą valandų ir tik gūžtelės pečiais. Kas su satyra pažįstami tik kokio Gargantiua dėka - gali ir pasibaisėt. Kitiem, kaip ir man, toks požiūris į pasaulio ateitį - nei šilta, nei šalta. Todėl duosiu 8/10, skaitėsi lengvai, nors sunku supaisyt tai kas ten po galais dėjosi, juk visgi tik viena diena praėjo, o atrodė lyg trys...

2011 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

Manuel Puig - Moters Vorės Pabučiavimas



  Labai retai kada tyčia, kai žinau, kad tuoj skaitysiu knygą, vis tiek imu ir pažiūriu filmą pirmiau. Bet su Manuel PuigMoters Vorės Pabučiavimu“ (El Beso De La Mujer Arana; „Kitos Knygos“ 2011; ISBN 978-609-427-032-1; 238p.) deja būtent tokį triuką ir padariau. Šiek tiek gaila, nes maniau, kad filmas tikrai gražus, bet štai ėmė ir pasirodė, kad knyga kur kas geresnė, todėl manau jog efektas būtų buvęs stipresnis, jei nebūtų tekę laukt „na, tai kada gi čia?“...
  Knyga pasakoja apie du vyriškius kalėjimo kameroje ir pamažėle atskleidžia jų vidinius konfliktus, bei reakcijas vieno į kitą. Vienas iš jų, Valentinas, sėdi kaip politinis kalinys. Antrasis, Molina, homoseksualas pasodintas aštuoniems metams už nepilnamečių tvirkinimą. Beje, skaitant knygą manau visi suabejos šiais klausimais, mat jie tiesiog absurdiški. Stebint jų kasdienį bandymą gyventi toje nė kiek nejaukioje aplinkoje kyla klausimas – tai kas galų gale daro vyrą tikru vyru? Ir nors pabrėžiu šį klausimą – jis nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias.

"-  Man gaila, nes pamilau tuos personažus. Filmas baigėsi, ir jie, regis, mirė." 41p.

  Molina – gan motiniškos prigimties vyriškis, tad, kad ir pačiam būtų mažiau liūdna, ir kad jo „kambariokas“ nors kiek lengviau užmigtų, jis kas vakarą pasakoja kokius nors įdomius matytus filmus, stengdamasis įtikti ir jo skoniui, ir savam. Po kiekvieno filmo, ar bent jau per pauzes tarp pasakojimo, vis atsiskleidžia kas nors apie kurį nors vyriškį. Jiedu susigretina su filmų herojais, veiksmais filmuose, žmones ima lyginti su savo pažystamais. Labai įdomu stebėti kaip keistai mainosi pačių kalinių rolės.
  Knyga aišku taip nesibaigia, ištisai visko vien kalėjime nesiklausysim. Pamatyt leis ir daugiau, leis įlysti giliau į sielas herojų ir jiems svarbių žmonių. Ir nors pats rašymo stilius ne pats maloniausiais akiai, knyga vis vien – dienos ar dviejų skaitalas. Ilgiau užtrunka perskaityt turbūt paties autoriaus pastabas po tekstu, mat jos kartais išsiplečia iki poros lapų smulkiu šriftu. Vieniems buvo įdomu, man asmeniškai visa informacija jau buvo žinoma iš tokių knygelių kaip Homoseksualizmo Istorija, tad kai ką ryžausi praleisti. Aišku prieš tai vis vien pasiklausinėjau, ar ten nėra reikšmingos informacijos pačiam istorijos tekstui. Bet kuriuo atveju knygą rekomenduoju norintiems ko nors maistingo sielai. Būtent sielai. Aišku, turbūt reikia ir nebūt labai jau siauraminčiu, mat vis vien, vienas pagrindinių herojų yra homoseksualus ir elgiasi kaip gan miela moteris (pabrėžiu, kad būtent kaip miela moteris, o ne tos „merginos“ į kurias žiūrint akis skauda nuo oranžinio švytėjimo). Duosiu knygai 10/10, nes smulkintis dėl footnotes manau negarbinga.

Anotacija: „Moters vorės pabučiavimas“ žymi J. Perono diktatūros priversto emigruoti kairiųjų pažiūrų rašytojo posūkį į žmogaus laisvės problematiką. Romane pavaizduotas pigmalioniško tipo herojus – dėl „nepadoraus elgesio“ persekiojamas homoseksualas. Abu personažai susitinka toje pačioje kameroje tarytum šiuolaikiški Marato ir de Sado prototipai, įkūnijantys amžiną kovą už politinę ir asmeninę laisvę. Homoseksualas, pasinaudojęs vien kino istorijų apžavais, sugeba sugundyti politinį kalinį savo nuoširdumu bei gebėjimu pasakoti pačias neįtikinamiausias istorijas.

[jei galiu pridėt – anotacija tiesiog juokinga...]




  Filmas irgi gražus, aktoriai savaip atitinka reikiamą vaizdą, tad pažiūrėti verta. Gėda, bet prisipažystu, jog labai apsidžiaugiau, kad jis anglų kalba, mat labai nemėgstu skaityt subtitrų. Paprastai tai lemia, kad nespėju ir žiūrėt ir skaityt, tad istorija šiek tiek susimala krūvon. Bet, kad jau toks patogus, tai rekomenduoju PO knygos pažiūrėt ir filmą. Bet tikrai geriau žiūrėti PO knygos.