knygos apžvalga | Hal Elrod "Mano Nuostabus Rytas"

Autoriai: Hal Elrod
Pavadinimas: Mano Nuostabus Rytas
Serija: -
Žanras: Saviugda; Psichologija
Psl.: 172
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Aš vis tiek nusiteikęs padaryti žymę savo naminėje bibliotekoje. Tai štai dar viena, trumputė ir apdulkėjusi. Hal Elrod "Mano Nuostabus Rytas". Normali tokia.

Apie Knygą: Susidūrę su sunkumais, net jeigu jie yra tiesiog įklimpimas į rutiną, motyvacijos stoka, mes dažnai linkę sustoti ir laukti. Laukti geresnės dienos. Laukti motyvacijos, noro. Laukti, kada tam bus daugiau laiko. Bet tiesa ta, kad savaime visa tai greičiausiai neatsiras. Knyga, daugiau ar mažiau, yra apie tai, kaip tos motyvacijos pasidaryti patiems, namų sąlygomis.

Mano Nuomonė: Trys mirtinos nuodėmės. Knyga prasidėjo ilgu pasakojimu apie tai, apie ką knygoje bus pasakojama. Knygoje pilna "nueikite į šį puslapį, parsisiųskite/nusipirkite tai, papasakokite draugams". Knyga sako man, kad turiu gyventi taip, tarsi jau būčiau tuo kuo noriu būti, bet tada sako man, kad turiu anksti keltis?? Bet už šių nuodėmių slypi tokia nebloga apibrėžiamoji panašaus tipo knyga, tai ji labai tiks kaip pirmoji, na o jeigu norite būti vyturiais, tai gal tiks bet kada gyvenime. Galų gale, vėliau knygoje autorius netgi pasiteisina ir pažada, kad ne, anksti keltis visgi nebūtina, užtektų bent 6 minučių ankščiau, nei įprasta. 

Jeigu ji netiks jums, tuomet tiks jūsų tėvams. 4/5. O po to pasidairykite panašių, jų tikrai nemažai, ką nors sau tikrai atrasite.

knygos apžvalga | Humble the Poet "Unlearn"

Autorius: Humble the Poet
Pavadinimas: Unlearn
Serija: -
Žanras: Įkvepianti, Pagalba sau
Psl.: 288
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Patinka man Humble the Poet muzika. Patinka ir jo twitter ar IG srautas. Tai, sumečiau, turbūt ir jo knygą "Unlearn: 101 Simple Truths for a Better Life" reiktų paskaityti. Ir, žinot, tikrai nebloga.

Apie Knygą: Laimės mums nieks negali duoti. Ne tik negali, bet net ir galėdami - tikrai neprivalo. Laimę mes turime išmokti pasidaryti patys. Ne rasti, o pasidaryti. Dažnai pro gyvenimą einam akli. Dažnai taip yra dėl nuolatinio emocinio streso ir skausmo. Bet net su juo gerdami arbatą galime ja pasimėgauti ir sąmoningai nuspręsti, jog taip, va čia yra laimės lašiukas, nes - o kodėl ne? Laimę traukti galima iš visur, tereikia norėti. Nelengva, ar ne? Jei būtų lengva, tai mes visi jau seniai būtumėm laimingi ir tokių knygų mums nereikėtų.

Mano mėgstamiausia Humble pamoka buvo ta apie laiką. Nori kažką pradėti? Pirmyn. Nelauk metų pradžios. Nelauk mėnesio pradžios. Nelauk pirmadienio. Pradėk dabar. Tai ir yra skirtumas tarp "Vieną dieną" ir "1 diena." One dar ar Day One.

Mano Nuomonė: Patinka man Humble lengvas bendravimas su skaitytoju. Jis nepila filosofijos auditorijai, skaitai ir skaitai sau, jo žodžius, tau asmeniškai, su pajuokavimais, patraukimais per dantį, smagiais palyginimais ir net savo gyvenimo patirtimis. Knyga labai lengva ir labai trumpa, kiekvienas skyrius labai gerai sukondensuotas ir gale turi apibendrinančią, tiesiog instagramo foto paruoštą citatą, kuri solidizuos tą vieną pamoką.

Tikrai verta bent pamėginti ją paskaityti, tikrai nekenks. O gal net ir rasit kažką sau, kažką gero pasiimti, kažko išmokti. Duodu solidžius 4/5, nes liko toki keli kampai kuriuos būtų buvę gerai pašlifuoti, bet šiaip jau, tikrai nenusivyliau.

C.C. Humphreys - Vlad: The Last Confession

Tai ne pirma C.C. Humphreys knyga ant kurios padėjau savo leteną. Bet „Vlad: The Last Confession“ (ISBN 978-1-4091-0330-1; „Orion“ 2009; 446p.) tikrai pati stipriausia. Nors įsivažiavau sunkiai, bet džiaugsmo ji suteikė daug ir ėjosi itin sklandžiai.

„ ‘I got careless,’ Ion replied. ‘I forgot that a man’s not dead until he’s dead.’ „ 169p.

  Vladą Drakulą Smeigiką turbūt visi pažysta kaip vampyrą Drakulą iš Transilvanijos, vis Bram Stoker dėka. Bet Humphreys nė neketino dar kartą šio vyriškio versti antgamtine būtybe. Galų gale, to ir nereikėjo. Jo darbai kalbėjo už jį patį. Suprantama kodėl istorijos su jo vardu buvo taip mėgiamos ir tada ir dabar, juk žmonės mėgsta baisias pasakėles, antžmogiškumą ir seksą, ko tuometiniuose pamfletuose netrūko taip, kaip dabar to netrūksta internete. Bet atskirti tiesą nuo pramanų, pasakotų įaudrintos vaizduotės ar jo priešų – sunku. Bet autoriui tai puikiai pavyko.
  Tai istorinis romanas, pasakojamas iš išpažintį atliekančių asmenų pozicijų. Istorija sukasi apie tuometinės Valachijos princą ir jo kovą su uzurpatoriais, išdavikais, nusikaltėliais, luomų skirtumu – bajorais, bei visą pasaulį grasančia praryti Osmanų Imperija. Iki šių dienų liko knygoje iškeltas klausimas – tai kas gi jis buvo? Drakula – Velnio sūnus, žiaurus tironas, ar Drakula – Drakono sūnūs, teisingumo simbolis? Istorija aprėpia jo paauglystę, meilę, berniokišką įkarštį veikti ir maištauti, nuolat besikeičiantį pasaulį, jį patį jame ir tą kovą siekiant išgyventi neaprėpiamoje skausmo, išdavysčių ir neteisybės jūroje, tiek fizinio, tiek moralinio.
  Labai stipri knyga, parašyta nuostabiai, tikrai talentingo autoriaus. Kiekviena žiauri ar šlykšti scena privers sudrebėti, o pabaiga paliko mane be žodžių, bet su šypsena. Vladą Drakulą ir istoriją apie jį mėgstantiems – patiks. Turėtų patikti ir šiaip istorinių romanų mėgėjams, manau ypač vyriškai auditorijai (neįsižeiskit, mielos moterys, puikiai žinau kaip jūs mokat priimti viską tolerantiškai, bet vyrus kartais tenka įkalbinėt ką nors paskaityti). Tik įspėju, tai – ne silpnų nervų skaitytojams, mat nereikalingų detalių netrūksta. Duosiu knygai 10/10, nes ne kartą apgavo su savo posūkiais.

P.S. Dracul turi dvi reikšmes – Drakoną ir Velnią, tad kartais Dracula (-a [draculea] reiškia „sūnų“, kai prirašoma prie reikiamo/tinkamo žodžio, šiuo atveju, prie „Dracul“) būdavo pavadinamas ir vienu ir kitu vardu.

Anotacija: Dracula. A name of horror, depravity and the darkest sensuality. Yet the real Dracula was just as alluring, just as terrifying, his story not of a monster but of a man… and a contradiction. For the one they called ‘The Devil’s Son’ was both tyrant and lawgiver, crusader and mass slaughterer, torturer and hero, lover and murderer.
  Vlad’s extraordinary tale is told by those who knew him best. The only woman he ever loved and whom he has to sacrifice. His closest comrade and traitor. And his priest, betraying the secrets of the confessional to reveal the mind of the man history would forever remember as Tepes – ‘The Impaler’.

Chuck Palahniuk - Pasprink

 

Tie kas skaitė Chuck Palahniuk knygą „Kovos Klubas“ paėmę į rankas „Pasprink“ (Choke; „Obuolys“ 2009; ISBN 978-609-403-024-6; 304p.) net jei bus nematę autoriaus, turbūt iš kart supras kas gi ją parašė. Tas pats maištas prieš standartus, tvarką, tas pats išprotėjimas, kuris atrodo ir progresuoja ir gyja lygiai tiek pat, bangomis. Tas pats srautas nuostabių minčių, kurios iš žmonių visumos ištrauks individą.

„Tikriausiai Dievas norėjo, kad mes patys susikurtume savo išganytoją, kai būsime pasirengę. Kai mums jo labiausiai reikės.“ 277p.

  Knyga pasakoja apie vaikiną, na, vyruką vardu Viktoras. Jo būdas toks, elgsena tokia, kad knygos pabaigoje sunku ir prisiminti, tai kuo gi jis buvo vardu. Visas jo gyvenimas – iškraipytas meilės siekimas. Seksoholizmas. Baimės. Springimas dėl galimybės sukurti herojų, dėl galimybės būti savimi, silpnu, verkiančiu vaiku. Jis nori būti reikalingas.
  Istorija vaizduoja daugiausia tris vietas – darbą, slaugos kliniką ir namus. Darbe Viktoras yra septyniolikto amžiaus airis-samdinys. Ten jis kemša šlamštą į vaikų galvas, nes pamažėle jį ima užknisti tų mažių barbariškumas, grubi nepagarba viskam. Slaugos klinikoje jis lanko motiną, tačiau jos suskystėjusio protelio dėka Viktoras tampa viskuo tik ne jos sūnumi – Viktoru. Vieną syk jis advokatas, kitą syk dar kažkas. Jam nerūpi. Svarbi tik baisi kaina už mamulės gydymą, kurią jis vos išgali sumokėti. O namuose jis auka, kurią kažkas išgelbėjo. Čia jis rašo padėkos laiškus šimtams – ačiū už sveikinimo atviruką, beje, man trūksta šiek tiek grynųjų protinio danties operacijai.
  Ir tai dar ne viskas. Sąlyginai plonoje knygoje taip stipriai perkoštas Viktoro gyvenimas, jo bjauri vaikystė, jo išprotėjusi mamulė, jo bandymas pereiti dvylikos etapų išgijimo nuo seksoholizmo stadijas. Ketvirtoji – turi užsirašyti visą savo gyvenimą, visas savo nuodėmes. Ten jis ir užstrigo, tad protarpiais tarp scenų matome Viktorą vis kvailesnėse situacijose su moterimis. Tik jo draugų dėka matome Viktoro gerąsias puses – jo medicininį išsilavinimą, jo slepiamą gerumą.
  Knyga parašyta labai gerai ir išversta taip pat gerai. Palahniukas visada turi ką pasakyti, tiek daug, taip stipriai, kad kurį laiką ir pats vaikštai persismelkęs kažkokia šizofrenija, pamišimu. Nežinia ar tampa lengviau ar sunkiau suprasti pasaulį po to, kai jis išgvildenamas visai iš kitos pusės. Net nežinau ar kas nors ką nors supras iš šio bandymo aprašyti knygą, bet mano galvoje, kai ką tik padėjau šią knygą, verda tikrų tikriausias Pirmapradis Sultinys. Duodu knygai 9/10 ir rekomenduoju. Bet tik tiems, kurie žino pirmąsias dvi Kovos Klubo taisykles. Kiti – rizikuokit savo pačių sąskaita.

P.S. šią knygą įdėjau į sena.lt jei kas norėtų.

Anotacija: Viktoras Mačinis sukūrė planą, kaip gauti pinigų, reikalingų sumokėti už sergančios motinos priežiūrą: restorane suvaidina, kad užspringo maistu, ir leidžia kokiam nors geradariui „ištraukti jį iš mirties nagų“. Pagal kinų tradiciją, jei kam išgelbėji gyvybę, tampi už ją atsakingas. O kai tų gelbėtojų šimtai, Viktorui kas savaitę plaukia čekiai... Be to, Viktoras pramogauja su draugeliu, vaikšto į seksoholikų reabilitacijos kursus ir lanko mamytę, kuri pusę jo vaikystės prasėdėjo kalėjime. Juk ne taip paprasta atrasti save.
  Tai nepaprastai originalus, šmaikštus ir žaižaruojantis kandumu kūrinys.

Sportas su knygomis

Ačiū Sepulture už rūpinimąsi mūsų - Nosferatų sveikata!

Literatūros galia

Prieš dienelę ar lyg ir dvi baigiau skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė" (Balzac et la Petite Tailleuse Chinoise; Baltos Lankos 2003; ISBN 9955-429-93-3; 156p). Knygos pradžia niekaip nenorėjo manęs įtraukti. Bet atkakliai lindau į akis ir galiausiai prasibroviau į tą kaimelį atšiauriuose kalnuose. Kai jau padėjau knygą į šalį, supratau, kad radau kaiką paprastai tobulo.

"Taip smarkiai žavėjausi Žanu Kristofu, kad pirmą kartą gyvenime norėjau turėti šią knygą tik sau, nebesidalyti suo Luo." 94p.

  Visad mėgau skaitytojus ir panašaus plauko bibliofilus. Skaitant apie herojų kuris skaito - sulaukdavau įkvėpimo. Koks įdomus žodis... Įkvėpimas. Ir štai šioje mažulytėje knygelėje, kurioje geriausiu atveju tikėjausi ilgai temptų samprotavimų, radau tą pat paprasčiausią įkvėpimą.
  Knyga pasakoja apie du vaikinus, savaip mylinčius gyvenimą, literatūrą ir merginą. Manau keturiuose iš penkių Europietiškų romanų, maždaug ties vieta "du vaikinai ir mergina" rastumėme meilės trikampį, intrigas ir draugysčių pabaigą. Tuo mėgstu visokią kinų, japonų, korėjiečių ir pan. literatūrą. Ten keturi iš penkių verčiau mirs nei išduos draugystę.

"-Pasakė, kad Balzakas jai padėjo suprasti vieną dalyką: moters grožis - tai neįkainojamas lobis." 156p.

  Šioje knygoje didžiuma literatūros uždrausta, tad du išsilavinę jaunuliai tam tikrų asmenų gyvenimuose sukelia tikrus perversmus. Ir čia mane tas knygų poveikis tiesiog pasiutusiai sužavėjo. Tarkim, vienas antraeilis veikėjas, dirbdamas visą dieną - devynias naktis pakerėtas klausėsi atpasakojamo "Grafo Montekristo". Jei kam neaišku, tai "Grafas Montekristas" tikrai stipriai paveikė net ir mano gyvenimą, todėl romanas guli tarp mėgiamiausių. Net skolint nemėgstu. Ir gavau sunkokai... (Pirkau Baltose Lankose, turėjo tik antrą ir trečią. Trečią radau lentynose, o antros atėjau pasiklausti. Mergina ją matyt pati skaitė, mat kol nepasakiau "o, tai duokit ją man" - ji nė nemanė išimti skirtuko ir jos man atiduoti... Po to net kiek gaila buvo)
  Tad jei taip trumpiau imant, nes tuoj prirašysiu daugiau, nei pačioj knygoj teksto yra, knyga labai stipriai demonstruoja literatūros galią. Viskas taip šauniai, sklandžiai ir lengvai papasakojama, kad susiskaitė per dieną, o, kad ką doro atpasakot prireikė beveik poros. Stiprus ir lengvas romanas, kurį tikrai rekomenduoju literatūros mylėtojams ir duodu 10/10.

"Aklas jo džiaugsmas išsiliejo per kraštus tada, kai Siuvėjėlė prisimatavo ką tik baigtą drabužį: griežtai vyriškas švarkas, nauja šukuosena, kuklų jos apavą pakeitę baltumu šviečiantys bateliai suteikė jai keisto geidulingumo, laikysena tapo elegantiška ir pranašavo gražios, bet šiek tiek nerangios valstietės eros pabaigą." 152p.

Anotacija: Atšiauri Kinijos kultūrinės revoliucijos aplinka, du mokyklą baigę jaunuoliai yra siunčiami perauklėti į atokų kaimelį Kinijos kalnuose. Grubi kasdienybė, įtarūs žvilgsniai ir viską atperkantis uždraustų knygų skaitymas. Nuostabu, kad klausydama garsiai skaitomų Balzako romanų ima keistis ir gražiausia apylinkės mergina Siuvėjėlė. Tai istorija apie dviejų draugų meilę merginai, skaitymui, knygoms apskritai.
"Balzakas ir kinė Siuvėlėjė" - didžiulio pripažinimo sulaukęs rašytojo ir režisieriaus Dai Sijie romanas, apdovanotas penkiomis literatūrinėmis premijomis ir išverstas net į 25 kalbas. 2002 metais autorius šį romaną ekranizavo.

O čia jau nuo manęs treileris to filmo. Dar nežiūrėjau, tai nieko ir nepasakysiu.



Na o dabar pasiėmiau skaityti "Nuotykių vėjas" serijos (kaip suprantu, tai leidimo serija, kaip "J.R.R. Tolkieno Mokiniai" ar "Drąsiųjų Keliai") Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (romanas apie Čingischaną). Net nežinau ko taip labai jos užsimaniau. Turbūt eilinį kartą įvertinau pagal apimtis - knyga stora, tankiai prirašyta, o po jos ir dar yra tęsinių (ar bent vieno tai tikrai).

Elizabeth Wurtzel "Prozako Karta"

Apie ketvirtą ryto baigiau skaityti Elizabeth Wurtzel knygą "Prozaco Karta" (Prozac Nation; TYTO ALBA 2000; ISBN 9986-16-160-6; 345p.) mat niekaip negalėjau užmigti.

"Kai kitą kartą pažvelgsit į tą nuotrauką, patikėkit, manęs jau nebebus. Aš būsiu ištrinta iš istorijos, kaip išdavikai Sovietų Sąjungoj." 66p.

Manau su depresija teko vienaip ar kitaip susidurt kiekvienam. Kas lengvą jos formą patyrė paauglystėj (kas ir dabar ją jaučia), kas sunkesnę, kas matė nuo jos kenčiančius draugus ar tėvus. Kartais beabejo sunku atskirti paprastą maištavimą, kvailą pyktį, aikštingumą ar perdėtą emocionalumą nuo tikros bėdos, bet ši knyga aiškiai nurodo - stengtis atpažinti būtina.

Tai labai stiprus kūrinys, išpažintiniai memuarai, parašyti moters, kurią slėgė juoduma bene dešimt metų, jei ne daugiau. Įsivaizduoti save dešimt metų gyvenant tamsoj, kokiam nors drėgnam sandeliuke nepakaktų, mat fizinis nepatogumas nė per kur neprilygsta emociniam kritimui žemyn į bedugnę. Autorė labai drąsiai aprašė visa kas su ja darėsi labai puikia ir savaip sklandžia forma. Skaitant

sukuriama tam tikra frustracija, erzulys, įvairiausios emocijos kurios vienaip ar kitaip leidžia mums saugiai prisiliesti prie esmės nuo jos nenukenčiant.
Tai nėra lengvo pasiskaitymo knyga, tačiau tikrai kažkas, ką bent dėl bendrų žinių, bendro suvokimo derėtų perskaityti. Tik štai, dabar priėjom tą dalį, kai papasakosiu apie minusus, tad iš jų spręskit - gal verta ieškoti kokio nors perleidimo, kuris būtų išverstas ko nors, kas savo darbą išmanė kiek geriau...
Nors pernelyg ir netrugdo, ypač jei yra kokių nors anglų kalbos žinių galvoj, bet vis vien labai nemalonu matyti kaip vertėja nevykusiai bandė sulietuvinti, pusiau sulietuvinti ar lietuviškai užrašyti neverstus žodžius, o kitus išvertė pažodžiui, o ne pagal konteksto prasmę. Vienas iš geriausiai matomų - ant viršelio besipuikuojantis žodis "Prozaco"... Suprantu, viršelis - stilius. Tačiau kodėl knygos viduje VISUR rašoma su C raide? Lietuviškai šis Prozac vaistas vadinamas Prozaku, su K raide. Ir jei šitai atrodo nereikšmingai - perskaitykit bent du pirmus skyrius, manau rasit reikšmingesnių detalių. Tenka pasakyt, tokio kvailo vertimo dar neteko matyt. Kituose aišku irgi daug kur klaidų pasitaiko, bet jos dažnai padaromos daugiau iš nepasidomėjimo tema, kuria kalbama. O čia - ...nežinau, jei toks "stilius", tuomet jis bjauriai žiūrisi.
Gan normalu ir neskausminga, kai vardai ir pavadinimai paliekami toki kokie yra, be jokio vertimo. Na, koks nors tarkim Palm Beach. Ir visai nereikia jo vadinti Palm Biču. Bet tai menkas dalykas, šitai tikrai galima atleisti. Nenoriu atleisti pusiau-sulietuvinimų. Tokių kaip "Samantha" ar koks nors "Johnatanas"... Kas per velniava? Jei jau Palm Bičas, tai kodėl ne Džonatanas ir Samanta? Žodžiu, vertėjai buvo nusispjaut, kad vieną syk rašo vienaip, kitą kitaip - skaitytojas nekvailas, pats susidėlios.
Tad taip, jei rasit naujesnį leidimą nei šis mano nurodytas - imkit naujesnį, gal bus vientisesnis vertimo prasme. Jei ne - tuomet irgi sakyčiau numot ranka gal vis vien nederėtų, nes istorija tikrai privers galvą dirbti, mąstyti ir turbūt filosofuoti. O jei ne, tuomet bent paseksit sąrašą muzikos, kurios klausės herojė ir atrasit nemažai gero. Aš bent jau radau. Už tad knygai duosiu 8/10, neatimsiu nieko dėl vertimo, čia jau pačią vertėję reikėtų paklaust kas gi jai tuo metu prozako nedavė, kad taip atmestinai atliko darbą, o istorija dėl to per daug nenukenčia. Bet pats faktas, kad užtrukau su ja ilgai rodo, kad knygą skaityti vietomis sunku, tenka kiek pasigilinti į painokas mintis, kitą kart iš pykčio rankos nekylą ją paimt į rankas. Bet pamažu, pamažu...

"There's Nothing Į hate more

than nothing

Nothing keeps me up at night

I toss and turn over nothing

Nothing could cause a great

big fight"

Edie Brickel "Nothing" 107p iš "Prozako kartos"

 Pagal knygą "Prozako Karta" yra ir filmas su ta keista aktore, kuri "Adamsų šeimynėlėje" suvaidino Trečiadienę Adams kai dar maža buvo. Ji mane šiek tiek šiurpina, tad simpatijos nejaučiu, bet filmą vis vien pažiūrėsiu.

Na o dabar imsiu skaityti Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasamone". Jau ir citatą turiu, mat nesusilaikiau ir šiek tiek paskaičiau: "Vienas prancūzų filosofas įspėja, kad esame nei gyvuliai, nei angelai, o tie, kurie vaidindami angelus virstame gyvuliais." 11p.