Alexandre Dumas - Džono Deviso Nuotykiai

  Na gi po galais. Klasiką, net pačią geriausią, sunkoka skaityti dėl tam laikmečiui būdingo teksto stiliaus. Taip nutiko ir su Alexandre Dumas "Džono Deviso Nuotykiais" (Adventures De John Davys; "Markas" 1995; ISBN 9986-482-29-1; 388p.), kurią pagaliau galiu išbraukti iš "perskaityti" sąrašo. Pati istorija, nors ne pati geriausia, bet tokiais nedideliais epizodais priminė Montekristą, matyt dėl tų "sala kaip uola jūroje", o tvirčiau teigti galiu tik tai, jog tai tikrų tikriausias "Tūkstančio ir Vienos Nakties", bei Jokai Mor "Juodosios Kaukės" mišinys. Nuotykiai, kuriuose tik skraidančio kilimo trūko (tai kompensavo mūšis su piratais) ir tragedija, kuri kaip šūvis į galvą - švariai, bet per staigiai užbaigė knygą.
  Bene pirmą kartą apie laivybą skaityti buvo gan įdomu. Tik tiek, kad nebesuvokiami tapo knygų pavadinimai, kaip "Penkiolikos metų kapitonas", kai Džonui nė aštuoniolikos nėra, jo draugams atrodo irgi, o visi jau kokia nors velniava užsiima. Kas su Paša susidraugavo, kas nuo plaučių džiovos miršta, kas pabėgęs iš laivo susituokt spėjo, o kas už įžeistą garbę "jūs užsimojote prieš mane, lyg prieš šunį!" ėjo keršyt, ir savo rango vyresniųjų žudyt dvikovon ėjo. Vieną įdomią sceną keitė kita, neįdomi, o tada vėl įdomesnė. Taip ir teko plaukt per knygą, kartais bandant neužmigt, kartais bandant greičiau perverst puslapį. Antroje dalyje "nuobodu, o tada įdomu" buvo labiausia sukoncentruota, tad kai jau atėjo nuobodžioji dalis - per dieną vos įveikiau tuos du ar tris skyrius. O kai prasidėjo įdomioji - per mažiau nei valandą ją užbaigiau. Tai apie ką knyga? Apie Džoną Devisą, visų jūros galų meistrą, kuris, galų gale, nerado kaip išsiųsti laiško...
  Bendrai imant - ne, tai toli gražu nėra užkabinanti knyga, bet kai jau perskaičiau, tai taip nelabai ir atrodo, jog laikas išsišvaistė. Ką ten, gal net įsigyčiau ją, jei kur pasitaikytu, mat tie keli geri nuotykiai, ir ta viena nukirsta pabaiga man atrodo to verti. Kitiems gi, nežinau. Jei skaitant klasiką dažnai sunku ją užbaigti, tai tuomet nėr ko šitos imti, praradimas tikrai mažas. Duosiu 5/10. Geriau nei Salteadoras (ar kaip jį ten), ar Tūkstantis ir Viena Šmėkla. Bet dar ne "gerai".

Alexandre Dumas - Tūkstantis ir viena šmėkla; Salteadoras

  Tai vienas iš tų leidinių, kur dvi apytrumpės istorijos sugrūdamos į vieną knygą ir tau tenka laužyt galvą - ar skaityt abi, ar tik tą, kurios norėjai? Aš Alexandre Dumas knygą "Tūkstantis ir Viena Šmėkla; Salteadoras" (Les Mille Et Un Fantomes; ISBN 9986-779-03-0; 164p.; Le Gentilhomme De La Montagne; ISBN 9986-779-03-0; 380p.) ėmiau dėl tų šmėklų, bet perskaičiau ir Salteodorą. Sumečiau, jog geriau perskaityti, nei neperskaityti.

  "Jaučiau, kad jeigu jis į mane šaus, arba pistoletas užsikirs, arba kulka nepataikys." 101p.

  Pirmoji istorija, kaip ir skelbia pavadinimas - apie šmėklas ir gyvuosius numirėlius. Vos kelias, o ne tūkstantį ir vieną. Susirinko būrys vyrų ir gležna moterėlė, ir kiekvienas papasakojo, kaip su kokiu numirėliu pabendravo. Tenka pripažinti, kalbančios nukirstos galvos manęs visai nesužavėjo. Gal kiek dėl mano meilės pasakoms apie Karpatų vampyrus, geresnė pasirodė moters istorija. Šiai pusei knygos duodu 5/10 ir pagaliau išbraukiu iš sąrašo to, ką kažkodėl norėjau perskaityti.
  Antroji - apie jauną bajorą, bėglį, kuris per jaunystės klaidas buvo ištremtas. Painoka, bet nebloga istorija. Viena iš tų, kur vargeta paaiškėja esąs karaliumi, o įsimylėjėliai išskiriami, mat pasirodo - jiedu brolis sus seseriai. Nebijokit, nieko "neprispoilinau". Šiai pusei knygos duodu 6/10, mat karštakošiškų kovų scenos man visada prie širdies.

Aleksandras Diuma - Trys Muškietininkai

 

Och, kaip savimi didžiuojuosi, kad apsiėmiau ir perskaičiau Alexandre Dumas "Tris Muškietininkus" (Les Trois Mousquetaires; "Vaga" 1984; 317-301p), kuri nors ir lengvai skaitosi, bet vis vien privertė paprakaituot. Prisipažinsiu, jog be animacinių filmukų kažką su muškietininkais matyt teko tik "Žmoguje su Geležine Kauke", o ir tik po šio pasiskaitymo sužinojau, jog esama ir daugiau šio autoriaus kūrinių apie šiuos keturis vyrukus.
  Knygoje garsusis šūkis "vienas už visus ir visi už vieną" nuskamba vos porą kartų. Tokia didybė ir grožis dažnai keičiamas humoru pritinkančiu ir mūsų laikams. Ir šiaip jau, istorija man pasirodė panašoka į parodiją visų tų meilės romaniūkščių, kuriuos nuolat gauname - viena mergina, visas būrys ją mylinčių vyrų, visi jos siekia, iš kailio neriasi ir taip toliau. Čia gi vyriškiams dovanojamos dovanos, brangios ir "ilgalaikės" lyginant su ta trumpalaike meile, kurią meilužės siūlo. Sakau "ilgalaikės", mat jos dažnai pravalgomos, pralošiamos ir prageriamos, t.y. vyriškiai nepasidrovi būt išlaikomi damų. Dar gi, neriasi iš kailio keldami jų pavydą ir apsukinėdami savo priešininkus. Na, o kartą pripažinta meilė gali ir iš jų pusės išblėsti, jei dama dingo, buvo pagrobta, nužudyta ar kitaip - sumažėjo kontaktų su ja.
  Bet aš čia ne apie tai ką reikia. Kur kas įdomiau buvo skaityti, kaip d'Artanianas siekė savo vietos tarp muškietininkų. Be galo daug intrigų teko išnarplioti, kol priešas tapo draugu, draugas priešu, o visi žiaurieji - gavo atpildą. Antroji knyga tuo pasirodė kur kas įdomesnė, nors ten labai daug pasakota esant tolokai nuo pačios ketveriulės, bet kai tik jie grįždavo į sceną - galima buvo tikėtis įvykstant kažką permainingo. Patiko man šis ketvertas. Labai skirtingi žmonės, su savo paslaptimis, savo žaizdomis ir randais. Patiko ir tai, kaip jie ryžtingai kovojo ir susiprasdavo, kada paklausyt protingesnio draugo patarimo, ar apskritai - sustot sava valia.
  Tad taip, muškietininkams pavesti svarbūs darbai buvo šauniai, muškietomis ir špagomis, įvykdyti, ir kaip jie džiaugėsi atlikę pareigas, taip aš džiaugiuosi, kad perskaičiau. Prie mėgiamiausių dėt negaliu, nors tikrai patiko, tad duosiu tik 9/10. Ir, prie progos, nusipirksiu naują leidimą, koks jis ten bebūtų. Mat kol savo perskaičiau, tai pusė lapų išsilakstė.