Su Tolstojumi mažai bendraujame, bet štai gi per TRIS dienas perskaičiau šimto lapų knygelę „Ivano Iljičiaus Mirtis“ (Smert Ivana Iljica; „Metodika“ 2010; ISBN 978*609-444-000-7; 112p.), bet teisinuosi tuo, kad skaitau ne po vieną knygą sykiu, ir kad šį kart itin sunkus vertimo darbas buvo pasitaikęs („laisvalaikiu“ nuo knygų – verčiu tekstus iš anglų kalbos, daugiausia studentams). Taip tad. Mano sąžinė švari.
„ „Mat mirė, o aš štai ne“ –
pagalvojo ir pajuto kiekvienas.“
Knyga pasitinka vertėjo komentaru, kas man visada patinka, mat leidžia
tikėtis, jog vertimas bus geras, iš širdies, ar dūšios, taip tariant. Bet dar
labiau suintriguoja knygos gale esantys komentarai, kad ir to paties Vladimiro
Nabokovo žodžiai „ši apysaka – pats ryškiausias Levo Tolstojaus kūrinys“. Ar
gi? O kaip ten kokia Ana Karenina ar Karas ir Taika? Iš ties, skaitau, na taip,
įdomu, neblogai, knyga apie mirtį, gyvenimą, jų skirtumą ir filosofijos dar tos
– koks gyvenimas yra tikras gyvenimas, o ne tik gyvenimo siekimas. Formatas
knygos irgi, solidus, padoresni skaitytojai ir rimtesni nosferatai būtų turbūt
vienos kelionės autobusu metu perskaitę visą, tai kaip čia aš tris dienas ant
jos dantis zulinau?
Nagi, taip va. Pirma tai man labai
ėdasi tas senesnės kartos rusų rašytojų tradicinis vardžiavimasis, kai dešimt
vardų vienam asmeniui skirta. Antra tai – nors man tikrai labai patiko kaip ši
knyga parašyta, mat prasideda ji draugų susirinkimu prie draugo kapo, o tada
atpasakojamas to draugo gyvenimas ir kaip jis žengė pirmus žingsnius mirtin,
iki to momento, kai iškankintas miršta – aš matyt visgi labiausia fantasy, na
tą, fantastiką, kur ne mokslinė, mėgstu, o čia net iš tolo tuo nekvepia, tad
jaučias toks sauso-davinio skonis skaitant.
Visgi, knyga, na, knygelė,
istorija, tikrai gera, kaip ir minėjau, labai iš įdomios perspektyvos išrašyta,
bet veikėjai neišvystyti, tik pabrėžta, jog tie – melu gyvena, fasadą
pasistatę, o va tas vienas vienintelis – tikras ir natūralus, ko man visada
norisi. Todėl duoti galiu tik 6/10, bet kitiems, „rafinuotesnio skonio“ (čia be sarkazmo) skaitytojams turbūt patiks labiau nei man.
