Kai knyga tempiasi taip ilgai, o jos apimtys tokios mažos - imi įtarti, kad tau nepatinka. Būtent taip vis pamąstydavau, kai baiginėjau Jack L. Chalker Vardeno Deimanto ketverių knygų serijos trečiąją - Charoną (Charon; "Eridanas" 1997; ISBN 9986-36-022-6; 207p.), su kuria kaip žinia užtrukau.
Iš kart paprašysiu dovanot už klaidas, dirbu ne prie įprastinio aparato, dar neįpratau, klaviatūra kažkokia keista ir panašiai...
Pirmiausia tai prisijuokiau iš knygoje vis dažnėjančių tokių... Na, tokių nesutikimų. Tarkim, atvyksta tas Agentas į karščiausią įmanomą planetą ir jo bendražygei pasidomėjus iš kur pasijuto ta vėsa - gidai paaiškina, kad oras vėsinamas oru nuo požeminių upių, kurių Charone daug, o jei reikia bet nėra, tai sukurta ir keletas nenatūralių. Po kurio laiko tas pats Agentas sėdi sau kažkur ir postringauja pats su savim - oras drėgnas, bet vėsus, kaip po galais jie jį kondicionuoja?? - Ar jau pamiršai, ar tiesiog negirdėjai? Kitą syk mergina jam sako - nėr kur skubėt, eime paėsim, jie čia bus po poros dienų... Po pietų, ji jam vėl sako - nagi, paskubėkim, jie gal būt jau čia!
Šioje planetoje Vardeno Organizmai dar labiau pamišę. Čia gi veikia kažkokia kaip magija, kaip galinga įtaka. Gerai išlavinęs savo organizmus "magas" štai ims ir užsirūstins ant tavęs. Bet kas tu? Žmogus? Nejuokauk. Ne. Tu - šuo. Taip. ŠUO. Ir čia Vardeno Organizmai, gavę signalą "ei, mes - šuo", tuoj pat iš pradžių iliuzijos pagalba paverčia tave šunimi, o tada tolygiai ir kuo tikriausiu šunėku, kuris ir elgiasi ir mąsto, ir taip toliau, kaip kuo tikriausias šuo. Viskas labai pavojinga, o paaiškinimai apie tai - tokie painūs ir neaiškūs, kad galiausiai pritariamai palinksėjau, kai autorius nelabai užsiėmė ta magija iki paskutinės, žūtbūtinės kovos su Charono Valdove.
Nors ne itin buvo įdomu, pradžioje - kaip visada, labai užtempta, o tada viskas pasipila, lyg iš prakiurusio vamzdžio, bet visgi buvo geriau nei anoje knygoje, Cerberyje. Bent jau buvo aišku, kad žmones nužudė, kaip nužudė ir panašiai. Žinoma visiškai neaišku kaip vienai merginai į vieną galvą sukišo dvejas smegenis, arba kam to reikėjo, kai akivaizdu - eksperimentas idiotiškas ir mestas. Arba kodėl mergina vergiškai puolė tarnauti Agentui vos sulaukusi draugiškesnio žodžio. Bet štai, še, 5/10, daugiau dar negaliu. Tik ne kai taip ilgai mane prikausto tie vos 200 puslapių. Ne jau. Ne.
