Nelabai norėjau skaityt Shusaku Endo knygą "Tyla" (Silence; "Obuolys" 2008; ISBN 978-9988-700-52-4; 248p.), mat nelabai man šiaip jau priimtinos knygos religinėmis temomis. Bet, kad jau pasigriebiau, tai neperskaityti atrodė kažkaip negerai. Perskaičiau tad, ir nenusivyliau.
Paaiškėjo, jog tai ne ta knyga, kuri tave moralizuoja, tau aiškina, kad Dievas yra ir jis tik vienas vienintelis, kad tai - Meilės Dievas, dėl kurio reikia kariauti, pasaulį krauju dažant, kad visi tą meilę įtikėtų (keista, kaip kažkada persekioti žmonės dabar patys dažnokai rodo savo netolerantiškumą). Tema čia sukasi apie žmogaus buvimą žmogumi, apie jo atjautą, sugebėjimą kitus statyti prieš save. Du kunigai atsiunčiami į Japoniją, kad persekiojimų metu padėtų krikščioniams ir, jei pavyks, kad paskleistų dievo žodį plačiau. Bet misionieriai neįvertino pačių japonų genialumo, jų sugebėjimo perprasti bažnyčios taisykles ir jos skelbiamas tiesas, bei jomis sužaisti taip, jog patiems kunigams tektų susimąstyti. Tad kunigai susiduria su sunkiausia savo gyvenimo misija - atskirti Dievą nuo Bažnyčios. Ir, kaip žinoti, kad tavo veiksmai turi prasmę, kad tavo kančia - ne į tuštumą, jei tavo viešpats - tyli? O kai prabils - ką pasakys?
Vertimas čia vos poroje vietų šiek tiek kliuvo, bet ten tokie jau anglų kalbos niuansai, nedaugelis turbūt būtų susipratę perrašyt. Knyga daugiau nei iki pusės - itin nuobodi ir sunkiai einasi. Tik kai "tyla" nutraukiama - viskas tarsi sprogsta, mat, atrodytų, nedalomi dalykai - padalomi ir dar kaip. Pabaiga tokia šiaip sau, tad duosiu 6/10, bet manau buvo verta paskaityti.
