Ar knyga gali vienu metu ir patikti, ir nepatikti? Ray Loriga knygą "Tokijas Mūsų Nebemyli" (Tokyo Doesn't Love us Anymore; Tokio Ya No Nos Quiere; "Tyto Alba" 2005; ISBN 9986-16-447-8; 241[7]p.) pasiėmiau, nes bibliotekoj ji man vis akis badė kažkur girdėta autoriaus pavarde. Iki šiol, beje, nežinau kur. Ir štai dabar, kai reikia kažką apie tą knygą papasakot, galvoj sukas tik tokios mintys: Gera, bet neįdomi. Įdomi, bet prastoka.
Knyga apie prekiautoją chemija, konkrečiai - atmintį naikinančiais preparatais. Nori užmiršti mokyklos laikus? Prašom. Mirusį šunį? Irgi prašom. Bėda ta, kad jis ir pats trokšta šį tą užmiršti, moterį, be kurios gyvenimas, prisiminimai, tapo slegiančia kančia. Tad herojus, vis tolyn į istoriją, sistematiškai naikinasi vartodamas ne tik chemiją, kurią pats ir platina, bet ir begales kitokių narkotikų, bei alkoholio. Erozija, ar kaip ten jie tai pavadino, ima veikti jo smegenis. Bet ar reikiamas sritis? Galų gale, prieiname prie ligoninės, o mūsų herojui - kiekviena diena nauja. O už lango - vis tas pats nematytas Berlynas.
Knygoj pilna įdomių vietų, gerai parašytų vietų ir panašiai, bet viskas lyg kažkuo užgožta. Ir, tuo pačiu, tas jos prastumas - ne toks didelis, kad nepastebėtum herojaus progreso naikinantis, tokių paprastų, bet labai tinkamų epizodų, kai jis pagalvoja lygiai tą patį, ką galvojo prieš porą skyrių, apie tą patį, bet dabar jau naujai sutiktą žmogų. Taigi. Nebuvo įdomu, bet perskaičiau ir nejaučiu to irzulio, kurį sukelia nuobodžios knygos, iššvaisčiusios brangų, geresnių knygų laiką. Duosiu 5/10 ir pasakysiu, jog tai neutralus balas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.