Christian Jacq - Ramzis: Šviesos sūnus

Nuo mažens žodis "Faraonas" man sukeldavo galvoje vaizdų apie auksą, smėlio smilčių kopas ir kažkokią nežemišką būtybę lygutėliame šviesaus akmens soste. Beveik taip šį reiškinį pavaizdavo ir Christian Jacq knyga "Ramzis: Šviesos sūnus" (Ramses: Le Filis de la Laumiere; "Tyto Alba" 2003; ISBN 9986-16-327-7; 386[6]p; Geriausios XXa. pabaigos knygos). Tai pirmoji serijos knyga, tad prie trūkumų stengsiuos nekibt. Vietoje to iš kart pasakysiu - norint susipažinti su egiptiečių kultūra, elgsena ir pan. - knyga neblogai tinka.

  "-Jis pasitikėjo manimi. Aš privalau jį ginti ir globoti." 78p.

  Kaip ir leidžia spėti knygos pavadinimas ir baisus, fotošopo filtru "sutvarkytas" viršelis - knyga pasakoja apie Egipto didybę ir Ramzį II. Tvarkingai pradedama nuo jo jaunystės ar net vaikystės ir skaitytojas tikrai meistriškai vedamas per visokias intrigas ir intrigėles, Egipto apylinkes nesileidžiant į detales ir netgi dievų mitus, daugiausia dėmesio skiriant tvarkos deivei Maat. Tekstas skrieja greitai ir sklandžiai, nebandant knygos storinti tuščiais plepalais. Bėda ta, kad būtent dėl to vėliau suvoki, jog neturi ar bent jau beveik neturi aiškaus aplinkos vaizdo. Mat trūko detalių, kokių nors konkretesnių aprašymų. Žinoma tas "bazinis" apibūdinimas egzistuoja, bet man jo nieku gyvu nepakako.
  Labai keista, kad knyga skaitėsi tikrai neblogai, pakišo net nenuspėjamo detektyvo vertų posūkių, o vis vien trūko kažkokios kibirkštėlės. Juk, po galais, tai - Egiptas, Ramzis, dykumų karštis ir Arabijos Naktų aistros (liet. - Tūkstančio ir vienos nakties aistros). Niekaip nesuprantu, tai kurgi toji ugnelė? Ir visgi, nenorėčiau knygos vien dėl to nuvertinti, nes ji pakankamai įdomiai papasakojo apie ne itin įdomią kovą dėl Faraono sosto. O kituose knygose kibirkštis gal atsiras ir leis šiam potencialiam laužui įsiliepsnot kaip reikiant. Čia kalbu iš gerosios šių žodžių pusės.
  Nebloga knyga. Ne pati įdomiausia, bet šaltą rudenį tikrai bent kiek pašildys. Duosiu 7/10 ir ieškosiu kitų jos dalių.

Anotacija: Pirmoje Christiano Jacqo epopėjos apie faraoną Ramzį knygoje vaizduojamas XIII a. pr. Kr. klestintis Egiptas, valdomas faraono Sečio. Vyresnysis faraono sūnus Šenaras, tingus ir mėgstantis prabangą, yra tikras, kad atėjus laikui užims tėvo vietą. Tačiau, Šenaro ir rūmų didikų nuostabai, savo įpėdiniu ir Egipto valdytoju Setis paskelbia jaunesnįjį savo sūnų Ramzį. Būdamas gudrus ir klastingas, sumaniai naudodamasis žmonių silpnybėmis, Šenaras kantriai rengia perversmą, kad galėtų užimti sostą. Ar mirus Sečiui liks ištikimi Ramziui keletas jo draugų?..

Šiltas ruduo

Iš kart po serialo "Kaulai" serijos išskubėjau į biblioteką. Rengiausi su mintim, kad lauke ruduo - vėsu. Bet vėsu nebuvo, netgi beveik atvirkščiai. Vėjuota, apniukę, bet tikrai labai šilta. Po kojom raudoni lapai pinasi, aplink kažkoks mažas smagus šunėkas zuja ir tiesiog baisiai karksi varnos.
  Kelias į biblioteką toks nei tolimas nei artimas. Einant vis užuodžiau naujos knygos kvapus, niekaip nesuprantu iš kur jie, mat jokios spaustuvės čia neturim. Nebent iš Vievio kokie kvapai iki čia atsklido, ten yra spaustuvė laikraščių, berods. Kai jau įsukau į paskutinį tiesiai šaunantį taką Kultūros Namų ir Bibliotekos link, pastebėjau būrius žmogelių. Garsiai kalbančių, panašiai apsirengusių (ne vienodai, bet vis tiek panašiai) ir su kuprinėmis. Mokiniai. Kas po du, kas po tris, kas po penkis, o kas - didžiausiose gaujose namo ėjo. Vienas kitas į biblioteką iš kelio įsuko. Šiek tiek daugiau išsuko iš kelio, kad užeiti į Maximą. Turbūt tokio ėjimo gaujoje iš viso mokyklos etapo pasiilgstu mažiausiai.
  Bibliotekon įžengiau paskui jauną panaitę, neduočiau daugiau 12 metų, bet iš kur ten gali žinoti. Nežinau ar iš drovumo, ar nežinojimo, bet savo knygą grąžinus pasišalino nė nespustelėjus kompiuteryje mygtuko "be kvito" (kas reiškia - užbaigti grąžinimą ir nespausdinti kvito). Nepastebėjau ar nuėjo prie jaunimo skyriuje esančių kompiuterių (kas paaiškintų skubėjimą ir išsiblaškymą), ar patraukė laiptais žemyn - namo. O nepastebėjau, nes ji padėjo Lian Hearn knygą "Giedančios Grindys" kurią labai norėjau kuo greičiau perimt savo rankosna. Tiesa, namuose pastebėjau, kad jos gale padarytos kažkokios baisios gilios žaizdos, lyg atsuktuvu kryžmu subadyta ir subraižyta.
  Pačios bibliotekos patalpose kartojau sau - tik apsižiūrėsiu ir pasiimsiu ką nors tik jei labai labai labai labai norėsiu paskaityti, arba knyga bus gerai žinoma ir "norimų" sąraše. Deja išėjau vėl su šešiom knygom (tik vienos trūko iki limito), bet visos reikalingos. Na, gal ir ne visos...
  Pasiėmiau "Avinėlių Tylėjimą" ir "Raudonąjį drakoną". Bibliotekoje vis sukosi kažkoks keistokas vyriškis, klausinėjo bibliotekininkę, kuri darbo šiandien tikrai nestokojo. Galiausia ir mane tarp lentynų pastebėjo, kaip ir "Avinėlių tylėjimą" mano rankose. Nepraleido progos paprašyt ją duot pavartyt, paklaust ar skaičiau ir, lyg nežinočiau, pasakyt, kad tai vienas geriausių psichologinių detektyvų-trilerių. Na kaip po galais galima būtų nežinoti? Kol jis kalbėjo, pastebėjau keletą suintrigavusių knygų, jei gerai pamenu tai Leviso, bet galiu ir klysti. Reik greičiau skaityt ir eit jų paimt, nes kažkas dabar viduj baisiai kirba...
  Dar pasiėmiau antrą "Atėjūno" dalį (tiksliau būtų sakyti, kad tai antra "Echo Labirintų" serijos knyga apie Maksą Frajų) "Amžinybės glėbyje". Negaliu slaukt, kada akys vėl slystelės tomis eilutėmis, o smegeninė parodys to didžiojo miesto mozaikines gatves...
  Lyg tyčia radau ir ketvirtą "Alchemiko" dalį. Jei kas pamenat, tai po knygos "Kerėtoja" (Michael Scott knygos apie Nikolo Flamelio paslaptis), man jos pradėjo visai patikt, nors pirmosios dvi atrodė nuobodokos. Nesakau, kad jos geros, bet ei, jei jau pradėjau - užbaigt reikia.
  Iš "Pasidovanok Sau" skyrelio šį syk nieko netempiau namo. Kažkaip nė viena iš kelių buvusių nepatraukė akies, o aš sau vis žadu su tom knygom nepersistengt, nes jau tikrai nėr kur dėt, visiškai.
  Taip pat beveik baigiau skaityti Ramzio pirmąją knygą "Šviesos Sūnus". Nieko daug nepasakojant - gera mintis, neblogas parašymas, bet...
  Va taip, žodžiu.