knygos apžvalga | Daniel Suarez „Delta V“ | 1

Autoriai: Daniel Suarez
Pavadinimas: Delta-V
Serija: Delta-V 1
Žanras: Mokslinė Fantastika
Įvertinimas: 4/5 

Nesu Daniel Suarez knygų fanas, bet jau ne vieną perskaičiau. Delta-V, pirma serijoje, netgi nėra paskutinė mano artimiausiame „perskaityti“ sąraše. Ir vis nes jose vat tiesiog kažkas tokio. Ši, pavyzdžiui, yra istorija apie patį pirmą žmonių išvykimą į tolimą kosmosą, keliems ilgiems metams, su ketinimu pakasinėti asteroidą. Bei viską, kas tokią kelionę ir darbą padarytų įmanomais.

Apie Knygą: Kad jau visi ėmė reikšti pasibaisėjimą net mintimi apie tokį pavojingą planą, kaip žmonių išsiuntimas į kosmosą metų metams, kad kasinėtų asteroidą, kas jau ir Žemėje yra labai pavojingas darbas, viską teko labai gerai paslėpti. Iki, na, tarkime, tie astronautai sugrįš su tiek gero, kad bus išpirktos visos charizmatiškojo biznieriaus nuodėmės. Laikydamasis vos žingsnis nuo bankrutavimo, jis pasiryžęs visus sužaisti taip, kad rizika būtų arba užmiršta, arba taptų antraeile akyse sužibus pinigams. Nuo visuomenės, iki valdžios, iki kolegų. O gal varžovų? Bet kuriuo atveju, dabar jam tereikia laiko. Laiko paruošti įgulą, laivą, kuris atlaikytų kelių metų kelionę su jais, bei viską ko tai kelionei reikia. Su labai daug vilties, kad ten jie ras pakankamai išteklių, kad iš viso grįžtų namo.

Mano Nuomonė: Labai įdomiai susiskaitė. Puikiai perteiktas net dabar, karų metu, taip aiškiai matomas bukas žmonių, ypač įvairių valdžios atstovų, susitelkimas ne ten, kur reikia. Siužetas apima gan ilgą laiko tarpą, bet autorius pademonstravo gebėjimą tame laike sukurti labai dinamišką istoriją, be bereikalingo banterio ar siužeto užpildų. Veikėjai, nors ir nelabai įdomūs, visi buvo labai žmogiški, bene tikri, su savo demonais, praeitim ir ateities vizijom, bei gebėjimu augti ir keistis. Labai padėjo ir absoliučiai neįtikėtini siužeto posūkiai. Visa knyga prasidėjo, kaip vienas dalykas, o baigėsi, kaip kitas. Net ir tie patys veikėjai ir tie patys siekiai nebebuvo tokie patys. Puikiai parašyta, nors man gal ir prailgo, nepaisant visko. Dabar tik va, galvoju, kad norėčiau paskaityti ir antrą...

Stiprus 4/5.

instagram

knygos apžvalga: D.S. Crowe „You, Dracula“ | 3

Autoriai: D.S. Crowe
Pavadinimas: You, Dracula
Serija: I, Dracula
Žanras: Istorinė fantastika; Drakula
Įvertinimas: 4/5

Pabaigiau antrą D.S. Crowe Drakulos serijos knygą, pavadinimu „You, Dracula“ (Tu, Drakula). Labai liūdnas tų pačių jau ir taip skausmingų įvykių perpasakojimas. Šį kartą iš moterų aplink Drakulą perspektyvos, tos kuri jį prakeikė, motinos, dviejų žmonų ir t.t.

Apie Knygą: Drakula, prakeiktas nuo gimimo, augo motinos baimėje ir neapykantoje, ko pasėkoje išaugo į žiaurų vyriškį. Neradęs atjautos nei joje, nei Osmanų imperijoje, nebelauktas namuose ir nekęstas abiejų jėga ištekintų žmonų, jis savo istoriją baigė, o jos – tik pradėjo. Kiekviena – palaužta, su savo nuoskaudomis ir savo tiesomis, degančiomis akimis melsdamos jo arba savo mirties, Drakulos gyvenimo moterys, panašu, nė nenujaučia pavojaus. Juk jį tokį kažkas turėjo padaryti. Kažkas, toks pat nemirtingas, kaip ir jis.

Mano Nuomonė: Kartais labai baisėjausi visomis trimis moterimis ir negalėjau suprasti iš kur gi tiek tos neapykantos. Žmonas bent pateisint galiu, o štai jo motinos – nelabai. Drakula, žinoma, toli gražu nėra niekuo dėtas. Tai, taip išeina, kad visi čia – pikti ir žiaurūs. Realiai lyg ir neparodyta, ar tai yra žmogiška yda, ar kažkieno kito žaidimas, tai dabar tikrai labai siaubingai laukiu kitos knygos. Ši parašyta gerai (mano supratimu, jeigu gali nekęsti veikėjų dėl to, kokie jie yra – autorius puikiai atliko savo darbą), minusai tik veiksmų sekos logikos stokai. Kodėl kartais nuo vieno jausmo peršokdavo prie kito, nes net jeigu bus paaiškinta kitoje knygoje: šią, visai netyčia, būtų lengva labai nuvertinti dėl to, ko skaitytojas joje nesuprato (pvz. aš). Bet kita knyga vadinsis „My Dracula“, tai aš jums tiesiog apsakyt negaliu, kaip labai laukiu.

Duodu 4/5. Labai džiaugiuos, kad tiek daug tų Drakulos knygų vis suveša, kas met kokių porą naujų rasti visai nebesunku.

knygos apžvalga | Julian Assage „When Google met Wikileaks“

Autoriai: Julian Assange
Pavadinimas: When Google Met Wikileaks
Serija: -
Žanras: Technologijos; Politika
Įvertinimas: 4/5

Pabaigiau labai įdomią knygą, Julian Assange „When Google Met Wikileaks“. Dėl struktūros ją skaityti – nelengva, bet vis tiek labai verta. Nesitikėjau tokioje knygoje rasti vilties žmonijai.

Apie Knygą: Ar kada teko ko nors ieškoti Google pagalba, o tada slinkti žemyn per visą lapą reklaminių „radinių“? O gal tekę ieškoti informacijos, kurią tikrai žinojot egzistuojant, gal net patys ją ir parašėte, bet štai, pasiekę paieškos pabaigą – taip ir neradote reikiamo įrašo, tarsi jo ten nė nebūtų? Ką tokie dalykai reiškia ten, kur „Google“ ir „Internetas“ jau yra sinonimai? Ką tai reiškia mums? Ir ką rastumėme, jei naudotumėme, tarkime, Duck Duck Go (labai rekomenduoju)? Apie tai Julian Assange ir nori su mumis visais pakalbėti. Kaip Google mus įtakoja, kaip veikia interneto indeksavimas ir informacijos cenzūravimas, bei, kaip galėtumėme tai apeiti, ar net iš viso – pašalinti. Nes, net nepaisant to, jog Google jau tapo Imperija, vilties dar yra.

Mano Nuomonė: Knygos struktūra nėra pati lengviausia nei greitam skaitymui, nei tokiems skaitovams, kaip aš. Bet skaityti vis tiek verta. Negaliu nesižavėti autoriaus viltingumu, net jeigu, skaitant knygą dešimt metų po jos išleidimo, matau, jog ne tik kad nieks nepagerėjo, bet dar ir pablogėjo. Mus vis dar įmeluoja į karus, ir kuo toliau, tuo jie didesni.

Stiprus 4/5.

“ … “Well that is a horrible circumstance; it is terrible that all these wars start with lies.” And I say no, this is a tremendous opportunity, because it means that populations basically don’t like wars and they have to be lied into it. That means we can be “truthed” into peace. That is cause for great hope. “ – When Google met Wikileaks by Julian Assange

„... „Baisios aplinkybės, tiesiog siaubinga, kad visi šie karai pradėti melais.“ – O aš atsakau, kad ne, tai - galimybė, nes tai reiškia, kad visuomenė karų nemėgsta ir žmones į juos reikia įmeluoti. Tai reiškia, kad mes galime būti „įtiesinti“ į taiką. O tai jau savaime suteikia vilties.“ Julian Assange „Kai Google Susitiko Wikileaks“

Sutemų Archyvas | Nosferatu | Vampyrų Maskaradas (Vampire the Masquerade)

INSTAGRAM

Talentai ir patrauklumas visada traukė nemirtinguosius. Vienas toks, iš Antrosios Kartos, taip toli praeityje, kad sunku net įsivaizduoti, sužavėtas gražaus ir įgudusio medžiotojo Absimiliar, jį pavertė vampyru. Bet vyriškio tuštybė jį apakino. Pastebėjęs virsmo metu gautą nediduką randą, Absimiliar sužvėrėjo ir nužudė savo kūrėją. To pasėkoje, teismui grįžęs Kainas, prakeikė jį ir visą jo klaną – šlykštumu.

Tapę siaubūnais žmonėms jie kėlė įtūžį keliančią baimę, tą tokią „griebkit šakes ir fakelus“. Tad medžiotojai turėjo išmokti slėptis tiek toli nuo akių, tiek ir tarp pačių žmonių. Nuo ežerų ir upių dugnų, kur medžiodavo praeivius. Iki apsimuturiavusių vargetų. Nuo urvų ir katakombų. Iki, galiausiai, kanalizacijos tinklo.

Virsmas šio klano vampyru tapo traumuojančiu, košmarišku procesu. Jo metu kūnas siaubingai deformuojasi. Nelaimingieji virsta vampyrais su smegenų pažeidimais ir negali išgyventi patys. Kiti gi miršta dar prieš tapdami nemirtingais.

Absimiliar vyriausieji, vadinami Nictuku (niktuku), pasižymi bene akla ištikimybe savo kūrėjui. Išskyrus vieną. Pabėgusi moteris pasislėpė ir, anot legendų, yra atsakinga už moderniosios eros Nosferatu klaną. Žinoma, Absimiliar visko taip lengvai nepaleido ir, jei tikėsim gandais -tebemedžioja visą Nosferatu klaną, su viltimi, kad juos išnaikinęs – išpirks savo nuodėmes prieš Kainą.

Šiandien Nosferatu, kaip ir galima būtų spėti iš visos tos istorijos, laikomi Prakeiktu Klanu. Dramatiška kūno transformacija, izoliuojanti juos nuo likusio pasaulio, su sąlyga, kad iš viso išgyvena virsmą, natūraliai virsta cinizmu ir pagieža. Pikdžiugiškai į savo košmarišką klaną jie mėgsta įtraukti grožio kupinus gyvenimus: menininkus, aktorius, filosofus, modelius. Bet nestokoja ir pragmatizmo, tad, kaip tada, taip ir dabar, talentai irgi patenka į akiratį. Ypač tie iš technologijų srities, ko nemirtingu testamentu virto Kevin Mitnick, prastai pagarsėjęs socialinis inžinierius. Jį rasti galima Nosferatu urve, pirmame Bloodlines žaidime. Technologijų svarba kyla iš natūralaus prisitaikymo. Jau nuo seno pagarsėję, kaip informacijos brokeriai ir lygių neturintys šnipai, interneto ir savo sukurto vampyrų tinklo pagalba jie tapo jėga, su kuria tenka taikstytis net ir labiausiai nosį riečiantiems klanams.

Nepaisant tos pagiežos, Nosferatu pasižymi gan stipriu empatijos jausmu ir yra linkę padėti žmonėms bėdose. Gavę ta bjaurų ir izoliuojantį lazdos galą, jie neretai finansiškai remia vaikų namus, saviugdos organizacijas, reabilitacijų centrus ir netgi fiziškai atgraso kitus vampyrus, kai jie per daug įsisiautėja skriausdami tuos, kurių gyvenimas ir taip nelepino.

Ištikimybė klanui nosferatams yra svarbiausia. Tokiu būdu jie palaiko stiprų tarpusavio tinklą, kuriame visi turi kur apsistoti, kuo maitintis ir netgi gali gauti darbą, jei tokio reikia. Gyvenimo stilius dažniausiai šeimyniškas. Kokioje nors saugioje vietoje kitą kartą rasti galima net iki tuzino nosferatų. Hierarchija, žinoma, pagal amžių.

Bendrai imant, Nosferatu yra vienas mylimiausių mano klanų. Galima teigti, jog tai yra mano ištakų istorija, nes savo Skaitančio Nosferatu vardą pasirinkau būtent dėl jų (su mintimi, kad nosferatu sulyginti su žiurkėmis – labai tiko, nes ne vieną skaitančią žiurkę tebeturim Lietuvos knyginėje scenoje ir dabar, o aš pradėjau, kaip Bibliotekų Nosferatu). Antri jie man tik Lasombra klanui. Bet apie tuos jau kitą kartą.

knygos apžvalga | Martin Ford „Rise of the Robots“

Autoriai: Martin Ford
Pavadinimas: Rise of the Robots
Serija: -
Žanras: Technologijos; Ekonomika
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads 

Pabaigiau gan šiurpiai užvadintą Martin Ford knygą „Rise of the Robots: Technology and the Threat of a Jobless Future“ – Robotų Era: Technologijų Pažanga ir Ateitis be Darbo. Nors autorius ir bando viską pateikti optimistiškai, ar bent viltingai, skaitytojui jaustis saugiai gali būti sunkiau.

Apie Knygą: Nors darbai keitėsi ir evoliucionavo su kiekvienu technologinės pažangos žingsniu, kai kurie vis tiek visada išnykdavo. Na ir gerai, kas gi norėtų dabar juos daryti, ar ne? Taip. Bet ką tokia patirtis reiškia dabar, DI ir automatizavimo amžiuje, kai esame pakeičiami ne tik sunkiuose ir neįdomiuose darbuose, bet ir menuose? Kai robotai gali mums ne tik paduoti maistą ar išmušti čekį, o tada dar ir namus išvalyti, bet ir atlikti mūsų ofiso darbą, o tada perimti ir hobius? Autorius aptaria čia ir dabar nykstančius darbus, atiduodamus už dyką atlikti automatizavimo procesams, bei tuos, kurie ims nykti netolimoje ateityje. Jis taip pat pasiūlo ir įvairių sprendimų, tik ar jie suteiks jums vilties, matant pasaulinę politinę padėtį, abejoju.

Mano Nuomonė: Ką supratau iš šios knygos, tai, kad jei nesuėsim turtingųjų jau labai greitu laiku – jie tikrai suės mus. Ką ten, jie jau mus ėda. Nuo Musko karo rėmimo, iki Zukerbergo bunkerinio namo. Laiko nebėra, knyga parašyta prieš beveik dešimtmetį, juk rašytojams jau teko ilgai piketuoti ir protestuoti prieš DI, o DI sukurtų video žaidimų, filmų, scenarijų – vis tiek jau daug. Ką jau kalbėti apie knygas, kurių Amazon nespėja traukti iš rinkos. Taip, galima ir čia būtų sakyti „nauji laikai reikalauja naujų įgūdžių, persikvalifikuokit“ – bet juk kalbam globaliai, apie darbus, kurie pakirs ne tik žemiausią klasę, bet ir vidurinę, bene visus, kurių darbas nėra pinigais uždirbinėti pinigus. Kalbam ne tik apie kasininkus, valytojus, vairuotojus. Kalbam ir apie mokytojus, vertėjus, tapytojus, kitokius menininkus. Kalbam ir apie medikus, bei advokatus. Žodžiu, knyga gera, bet baisi.

Stiprus 4/5.

INSTAGRAM

knygos apžvalga | William Gibson „Mona Lisa Overdrive“ | Driekas 3 (Neuromantas)

Autoriai: William Gibson
Pavadinimas: Mona Lisa Overdrive
Serija: Driekas 3 (Neuromantas)
Žanras: Kiberpankas
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Pabaigiau William Gibson Drieko trilogiją su knyga „Mona Lisa Overdrive“. Nuvilianti pabaiga, bet pati istorija, bendrai imant, gera. Tas pasaulio statymas, kūrimas, tikrai labai daug duoda. Ypač įdomu vis pastebėti tai iš kur gi išaugo kitos kiberpanko žanro medijos.

Apie Knygą: DI įgavus ne tik sąmonę, bet ir patyrus evoliuciją, tapus bene dievais kiber-erdvėje, logiška buvo pradėti galvoti apie tą kiber-erdvės visatą, kaip apie mūsų fizinės visatos kitą dimensiją. Juk tinklas jungia visą Žemę. O jei manysime, kad ateiviai nebus mažiau pažengę, tai ir jų pasaulį turėt jungti tinklas. Kodėl gi abu, tada, negalėtų susijungti? Ir tęsti, iki Tinklas taps visos Visatos dalimi? Link šių klausimų ir atsakymų į juos, bene netyčia ir artėja knygos protagonistai. Jakudzos dukra, išsiųsta į Londoną, kad būtų apsaugota nuo gaujų karų. Paauglė, kurią chirurgai pavertė kitu žmogumi, ir kiti, tarp jų ir Count Zero. Visų jų realybė ir gyvybės joje priklauso nuo įvykių ir atsiveriančių galimybių tinkle. Nuo kibernetinių dievų palankumo ir tų, kuriems tinklas – tikresnis nei realybė.

Mano Nuomonė: Erzina, kai knygos paraleli istorija, ta tokia vos paminima gija, tampa viso ko pagrindu, nes tada jei kažko nepastebėjai ar nesusekei pradžioje – gali ilgai nesuprasti, kodėl nutiko tai, kas nutiko. Labai nepatiko ir visi veikėjai, įstumti į labai baisias situacijas vardan nieko, net ne siužetui pagilinti. Bet ant kiek ta pagrindinė, kad ir kokia gležna, istorijos gija buvo gera, kad man visa tai nebeimponuoja... Knygą, nepaisant to, kad jos siužetai nėra patys geriausi ir įdomiausi, vis tiek galiu rekomenduoti visiems, mėgstantiems kiberpanko žanrą, nes ant kiek įdomiai vis dar ryškiai matosi, kas iš kokių šaknų išaugo. Kur kiti žanrai dažnai evoliucionuoja ir virsta kažkuo savitu, bene nebesusijusiu su pirmtakais, kiberpankas vis dar turi labai aiškią giją, tiesiai iš pamatų.

Toks labai trapus 4/5, nes veikėjai tikrai labai prastai parašyti, tai jau reikia labai mėgti patį žanrą, kad patiktų visa knyga.

INSTAGRAM

knygos apžvalga | Daniel Suarez „Freedom“ | Daemon 2

Autoriai: Daniel Suarez
Pavadinimas: Freedom
Serija: Daemon 2

Žanras: Kiberpankas
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Nebeatsimenu, kada perskaičiau pirmą Daniel Suaerz Daemon dualogijos knygą, bet šiaip taip dabar va pabaigiau antrą, pavadinimu „Freedom“. Technologijomis paremta kova už laisvę, revoliucija prieš korporacijas. Visas įdomumas prasidėjo pačioje pabaigoje. 

Apie Knygą: Keista, kaip labai realistiškai skamba pilietinis karas, kilęs dėl fermerių nustekenimo. Tada pirmyn vestas visokių technologijų ir tinklo operatorių, naudojantis ne tik realiomis strategijomis, veiksmais, bet ir tuo, kas knygoje atitinka mūsų papildytą realybę (augmented reality). Kai pinigai valdo viską, korporacijų galia ima viršyti valdžios autoritetą iki tokio lygio, jog tie nesveikai turtingi jaučiasi galy reikalauti konstitucinių pakeitimų. Tik, kas nutinka jų galiai ir jiems, kai pinigai nebegali nieko nupirkti? Kai pirkti tiesiog nebėra ko? Daemon tai ir nori pamatyti. Jo tinklui plečiantis ir įraukiant į revoliuciją vis daugiau žmonių, metas nuspręsti, ar būsime avimis, ar suėsime turtinguosius... 

Mano Nuomonė: Skaitėsi su erzuliu dėl labai keistai panaudotų technologijų. Atrodo knyga nėra sena, bet skaitai ir nesupranti, kodėl, kaip, gi taip neveikia, kas čia, kodėl čia, ne taip gi vadinasi ir t.t. Žinau, kad ne tame knygos esmė, bet taip jau man nutinka, kai nei istorija, nei veikėjai – neturi ko pasiūlyti. Nepamenu bene nė vieno vardo, ir tik vieną kitą asmeninę jų istoriją, kur įvykiai buvo daugiau vardan šoko, nei dėl ko nors istorijai praturtinti. Bet pati knygos idėja buvo visai nebloga. Ne tokia gera, kad rekomenduočiau draugams, bet pakankamai įdomi, kad nesijausčiau iššvaistęs laiko ją perskaitęs.

Duodu 4/5, buvo tikrai labai gerų minčių.

INSTAGRAM

knygos apžvalga | K.C. Alexander „Nanoshock“ | SINless 2

Autoriai: K.C. Alexander
Pavadinimas: Nanoshock
Serija: SINless 2
Žanras: Kiberpankas; LGBTQ+

Įvertinimas: 5-5 | Goodreads

Pabaigiau K.C. Alexander SINless serijos (norėčiau) knygą, pavadinimu „Nanoshock“ (Nanošokas). Nuostabiai susuktas, grubus, purvinas ir nešvankus LGBTQ+ ir Kiberpanko žanro siužetas, su veikėjais, kurių jau pasiilgau.

Apie Knygą: Prieš kelis mėnesius Riko grįžo į gatves ir suprato, jog tapo persona non grata. Galvoje trūko bene trijų mėnesių prisiminimų, o ir dabar ją persekioja tik padrikos scenos, laboratorijos sienos, šokas, virsmas nekroteku* (necrotech). Ją pametė ne tik šeimą atstojusi komanda, bet ir technikos gydytojas. Tik, kad, viskas tuo nesibaigė. Kažkas merginai ant nugaros užlipdė taikinį ir tik laiko klausimas kol jo kaina perkops jos reputaciją. Kam, po velnių, taip labai reikia nusikratyti viena samdine? Būtent tai Riko ir pasiryžusi išsiaiškinti, pakeliui išvalyti savo gerą vardą ir gal būt, jei labai pasiseks, grįžti į savo buvusią komandą. Bet tam jai reikia sąjungininkų, čia ir dabar, informacijai iškapstyti ir bene mirtinos zonos...

Mano Nuomonė: Dinamiški ir labai žmogiški veikėjai, tame tarpe ir Riko. Kartais taip pasikliaujanti savo jėgomis, kad pamiršta sveiką protą, ar bet kokį protą, ir ima krėsti idiotiškus ir labai erzinančius dalykus. Kitą kartą, žiūrėk jau, išgyveno neišgyvenamą situaciją vien įžvalgos ir greito mąstymo dėka. Labai geras ir pats siužetas, greitas, įtemptas veiksmas, tada pristabdoma kokiai nors kitai scenai. Įdomus ir neįprastas pasaulis, pilnas šiurpių technologijų, gaujų ir bendruomenių, kur vietoj dušo veikėjai nusišvarina su radiacija ir panašiai. Puiki visą LGBTQ aprėpianti kiberpanko istorija.

Duodu 5/5. Ne, bet rimtai, ar bus trečia? Man labai reikia trečios.

* visų technologiškai patobulintų žmonių kraujyje yra nanobotai, kurie gydo organizmą ir patys save. Ėmus keisti kūną per greitai, nanobotai gali nuspręsti, kad „liga“ yra žmogiškoji mėsa ir imti viską ardyti, periminėti. Tokie žmonės virsta kiber-zombiais ir gali, per tuos pačius nanobotus, užkrėsti kitus.

INSTAGRAM

knygos apžvalga | Robert C. Martin „Clean Code“

Autoriai: Robert C. Martin
Pavadinimas: Clean Code
Serija: -
Žanras: Programavimas; Technologijos
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Pradėjau Kiber-Kovą su šiek tiek teorijos apie tvarkingą kodo rašymą su Robert C. Martin knyga „Clean Code“ (Švarus Kodas). Puiki rekomendacija, knyga gan neblogai apibrėžia pagrindines praktikas kodo rašyme, kaip palaikyti tvarką ir leisti kodui augti jo neapsunkinant. Verta paskaityti, net jei ne viskas bus pritaikoma realiame darbe.

Apie Knygą: Ar kada teko skaitant kodą pastebėti konteksto nesuteikiančius komentarus? O gal girdėjot tą tik pusiau anekdotą, apie atrodytų ten nepriklausančio kodo gabaliuką ir prašymą jo neištrinti, nes tik taip veikia? Knyga suprantamai ir sklandžiai paaiškina, kaip netapti tuo programuotoju. Kaip rašyti kodą aiškiai, taip, kad būtų galima ne tik pataisyti, bet ir patobulinti. Taip, kad jį suprastų ir jūsų dabartinės kolegos ir tie, kurie prie projekto dirbs po jūsų. Verta paskaityti tiek naujiems srities atstovams, tiek ir senbuviams, kuriems kartais labai sunku išlysti iš įpročių.

Mano Nuomonė: Nors autorius prigraso, kad arba tikrai gerai sugersit informaciją, arba tai tebus tik dar viena smagi saviugdos knygelė apie kodą, knyga tikrai nėra tokia baisi, kokia gali pasirodyti iš tokios įžangos. Idėjos – paprastos ir logiškos, lengvai suprantamos ir panaudojamos. Ne visos, žinoma, priklausys nuo komandos, kurioje dirbate ir kitų faktorių. Kitos gal ir iš vis niekad nepadės, nes tam tikri „čia nereikia, nes ir taip visiem aišku“ labai jau pervertina kalbos ir matmenų universalumą ( „bendrą suvokimą“ išugdo aplinka, ko pasėkoje tai, kas savaime suvokiama man, nebūtinai bus jums ir atvirkščiai). Kad ir kaip ten bebūtų, labai verta paskaityti, o tada gal aptarti darbo principus su kolegomis.

Stiprus 4/5.

Instagram

knygos apžvalga | Kevin D. Mitnick „The Art of Deception“

Autoriai: Kevin D. Mitnick
Pavadinimas: The Art of Deception
Serija: -
Žanras: Technologijos
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Seniai domėjausi Kevin D. Mitnick darbais (tarkim, buvau darbų fanas, dėl pačio asmens – nežinau, visi, kam Muskas išliko juokingas net jam nusipirkus Twitter man truputį įtartini), bet, kažkaip, nesusipratau, kad turiu vieną iš jo knygų. Tai va taip puikiai pabaigsiu Skaitau, Kaip Piktadarys Vasarį su „The Art of Deception“ – Apgaulės Menu. Linksma ir baisi.

Apie Knygą: Kaip dažnai keičiate slaptažodį? Ar jis – vienas žodis? Ar turite jį užsirašę? Kokios jūsų darbo slaptažodžių taisyklės? Ar visi jų laikosi? Ar atidarėte tą laišką, nuo nepažystamo siuntėjo? Kas gi galėtų jus kaltinti, atrodė nekaltas, o ir prisegto nieko nebuvo, kur gi žala? Tai, kaip saugiai jaučiatės? Ar esate saugūs? Kas iš viso išlieka saugu, kai patenka į bet kokį tinklą, vidinį ar išorinį? Anot šios knygos, saugumas yra, kaip kova kopiant į įkalnę ir, panašu, kad mes visi, ar bent dauguma, tingim pasisaugoti. Autorius čia pateikia keletą labai įdomių ir netgi linksmų istorijų apie Socialinę Inžineriją, bei duoda patarimų, kaip nuo tokių sukčių apsisaugoti. Galų gale, kas geriau gali patarti apie Socialinę Inžineriją, jei ne vyriškis, kuris išpopuliarino šį terminą savo paties veiksmais?

Mano Nuomonė: Jei kada pagalvojot „ai, kas čia mane hakins, aš – niekas, ir nieko neturiu, niekam čia neįdomu“ – imkit šitą knygą. Jei retai, jei iš vis, keičiat slaptažodį – imkit šitą knygą. Jeigu jūsų slaptažodis – dažnas, juokelis, arba labai specifinis jums – imkit šitą knygą. Jeigu jūsų saugos klausimai turi realius atsakymus, t.y. jei tikrai saugos klausimui naudojat mamos mergautinę pavardę ar geriausio draugo vardą – imkit knygą. Jeigu pykstat, kad puslapis jums nepasako ar neteisingas prisijungimo vardas, ar slaptažodis – imkit knygą. Imkit knygą bet kuriuo atveju, kad žinotumėt, ko ten yra ir nuo ko saugotis tiek namie, tiek darbo vietoje. Norėčiau, kad ši knyga būtų egzistavusi ir išversta prieš kokius du dešimtmečius, būtų sutaupiusi man nervų aiškinant vyresniems giminaičiams, kad tas reklaminis baneris, kur rėkia „TURI VIRUSĄ“ – nereiškia, kad turi virusą, bet, kad beveik garantuotai tokį turėsi, jei paspausi. Linksma, jei truputį ir baisi, gerai parašyta ir labai lengvai skaitosi.

Duodu 5/5, puiki pabaiga Piktadariškam Vasariui.

instagram

knygos apžvalga | Han Kang „The Vegetarian“

Autoriai: Han Kang
Pavadinimas: The Vegetarian
Serija: -
Žanras: Siaubo; Psichologija
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Paskutinė Skaitau, Kaip Piktadarys grožinės literatūros knyga. Han Kang „The Vegetarian“, labai keista istorija apie psichinę sveikatą  ir žmogaus sukuriamą siaubą. Nelabai įdomi, bet smalsumo, paskatinusio paskaityti, nesigailiu.

Apie Knygą: Yeong-hye buvo be galo paprasta, įprasta ir gal net nuobodžiai tipiška. Neįprasčiausias jos padarytas dalykas buvo tapimas vegetare. Ji to ėmėsi su tokia karštine, tokiu intensyvumu, kad jos aplinkoje bene nuskambėjo pavojaus signalai, nusiritę per šeimą, kaip suirutės ir pykčio banga. Jos chaotiška metamorfozė paveikė visus. Vieniems jau pats vegetarizmas pasirodė nenormalus ir nesveikas būdas gyventi. Kiti, tie kurie būtų supratę tokį gyvenimo pokytį – nepajėgė to padaryti. Tik ne tada, kai prieš jų pačių akis Yeong-hye ėmė keistis... 

Mano Nuomonė: Labai keista istorija su prasilenkimu pro labai pažystamą maginį realizmą, čia pakeistą į protagonistės yrančią psichinę būklę. Laukinės akimirkos visiško aplinkos ir savęs suvokimo, kurias tuoj pat pakeičia dar intensyvesnės vizijos apie metamorfozę, troškimas tapti bet kuo, kad tik nebebūti gyvuliu, žmogumi. Aplinkiniai visa tai tegali bejėgiškai stebėti. Kiti gi, nesuprasdami kas vyksta, ima pykti. Treti – vos radę progą – bėga, kad nereikėtų viso to matyti ir su tuo tvarkytis. Vidutinė knyga, su vidutiniu parašymu, paskaityti verta, bet kažko labai tikėtis nereikėtų.

Duodu 3/5.

instagram

knygos apžvalga | Ottessa Moshfegh „Lapvona“

Autoriai: Ottessa Mosfegh
Pavadinimas: Lapvona
Serija: -
Žanras: Tamsi grožinė literatūra
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Ottessa Moshfegh knygą „Lapvona“ radau „jei tau patiko šios knygos, esi bjaurus“ sąraše. Sumečiau, kad turbūt tiks į „Skaitau, kaip Piktadarys“ temą. Nesuklydau, knyga absoliučiai siaubinga, buvo sunku padėti, atitraukti akis.

Apie Knygą: Lapvonos kaimo gyventojai, valdomi keisto pono ir jo kunigo ant kalvos, sunkumus atlaiko padedami tikėjimo, kad čia ir dabar kenčia tam, kad po mirties nereikėtų. Atkentė jie viską, baisų nepriteklių, badus, marus, sausras, net juos nuolat puldinėjančius banditus ir vadino tai dorybe. Galų gale, juk gerasis ponas jiems visada šio to atseikėja, kad galėtų gyventi toliau, ir gyvulių, ir naujų kaimynų. Bet kiekviena kančia vis dilina paviršių, šis ima trūkinėti, o iš įtrūkimų – sunktis tamsios tiesos. Pateisintos žmogžudystės. Pateisinti raganiški ritualai. Atleistas kanibalizmas, kur net mėsos valgymas buvo laikytas nuodėme. Juk Dievas gali nuplauti visas nuodėmes, ar ne? Svarbiausia tikėti. Tik, ką daryti tiems, kurie palaužti, Dievo kančioje nerado? Ką daryti tiems, kurie vietoje apvaizdos – regėjo tiesą?

Mano Nuomonė: Absoliučiai šlykšti istorija, kurią buvo labai sunku padėti į šalį. Lapvona funkcionuoja, kaip labai keistas viduramžiškas kultas, pilnas labai griežtų nurodymų ir tikėjimo, kuris ima trupėti, kai žmonės nebegali pakelti naštos. Tada jau ir ponas jų akyse netenka to blizgaus šarmo. Kiekvienas veikėjas nuostabiai parašytas, bet neturi nei vieno atperkančio bruožo. Jie tarsi visi nuolat bando pateisinti blogį, jį racionalizuoti ir patys sau atleisti, nusiraminti už tai, ką padarė. Parašyta irgi absoliučiai meistriškai. Jeigu skaitėt „Mes, gyvuliai“ tai ši dar baisesnė ta gerąja prasme. (bet jei ana nepatiko, nes per bjauri (o ne dėl to, kad vidutiniškai parašyta), tai šią geriau lanku aplenkti)

Stiprus 5/5.

„Bet gyvas juk po žėrinčiais luobais
Nakties ir barbarų, ir kraujo ilgesys.“
- Herman Hesse (Stiklo Karoliukų Žaidimas)

instagram

knygos apžvalga | Friedrich Nietzsche „Anapus Gėrio ir Blogio“

Autoriai: Friedrich Nietzsche
Pavadinimas: Beyond Good and Evil
Serija: -
Žanras: Filosofija
Įvertinimas - | Goodreads

Panašu, jog dėl „Skaitau, kaip Piktadarys“ aš linkęs ir pasikankinti. Perskaičiau Friedrich Nietzsche „Anapus Gėrio ir Blogio“ du kart ir dar šiek tiek, kad pasižymėti mintis. Šios knygos – nevertinsiu. Nemanau, kad tai būtų teisinga.

Apie Knygą: Mūsų senasis, senai miręs filosofas, apmąsto dalykų esmę, prigimtį. Žmonių, lyčių ir jų rolių, religijų, nacionalizmo ar patriotizmo, kultūros, tiesų ir neteisybių, bei dar daugybės kitų. Viename sakinyje ir pagirdamas, ir apdergdamas, jis nori, kad ir mes viską kvestionuotumėme. Ne tik tiesą, bet ir patį tiesos siekį, iš kur tas noras ją žinoti  kyla ir kodėl? Daug tikrai labai gerų minčių. Tiek pat daug ir labai blogų minčių. Tai, bendrai imant, gan vidutiniškas veikalas. Toks, vos ne... Beyond good and bad.

Mano Nuomonė: Kartais filosofų apžvalgininkai yra net įdomesni, nei patys filosofai. Ypač, kai ta filosofija yra jau pakankamai atgyvenusi, kad norint ją pritraukti prie čia ir dabar reikėtų interpretacijos ir paraginimo. Kai kuriems knyga patiko, joje jie rado gero ir tą gerą pasiėmė. Tikrai yra, tik reikia prasiarti ir susirinkti, kaip bulves rudenį. Kitiems nelabai patiko, kas irgi teisinga. Sunkiai skaitosi, labai daug tuščio oro, o kur dar ir šiaip – atgyvenusios nuomonės, visokios misoginijos ir kitokios senovinio diedo sapalionės. Treti gi atėjo apginti autoriaus, ir šie man patinka labiausiai. Mat putodami įbėgo pasakyti, kad jeigu jums nepatiko, tai nesupratot, esat kvailiai. Ar mes apie tą patį Nietzsche kalbam, kuris knygos pradžioje teigė, kad stengiasi nebūti lengvai suprantamu, o knygos gale jau pyko, kad jo niekas nesupranta? Tokiu būdu ir šie apžvalgininkai, netyčiom daugiau nei tyčiom, padaro knygai gan neblogą apžvalgą. Tą tokią, kur apsidairai ir pasveri aplink esančią kompaniją. Tai, taip bendrai, paskaityti tikrai verta, gero tikrai yra, bet jei nesinori ar bus pikta iki nenoro, tai nieko neprarasit ir nepaskaitę. O jei paskaitę nuspręsit, kad jaučiatės labai į vieną ar į kitą pusę, tai kviečiu padaryti tai, ko autorius ir prašė: pakvestionuoti, kodėl taip yra.

Įvertinimo nėra.

instagram

knygos apžvalga | Mario Puzo „The Family“

Autoriai: Mario Puzo
Pavadinimas: The Family
Serija: -
Žanras: Istorinė, Grožinė
Įvertinimas: 5-5 | Goodreads

Mario Puzo, nepaneigiamai, buvo puikus rašytojas. O, kad jau specializavosi nusikaltimuose, sumečiau, kad reikia ko nors ir „Skaitau, kaip Piktadarys“ mėnesiui. Kažkur dulkėtuose lentynų užkampiuose radau „The Family“, apie vieną didingiausių Italijos istorijos nusikalstamų šeimų: Bordžijas.

Apie Knygą: Būti karaliumi, tai turėti visišką galią. Bet, kad karaliumi būti, turi gimti į aukštuomenės šeimą, karalių šeimą. O ir tada, kas tas karalius Dievui? Rodrigo Borgia, tam tikra prasme, puikiai tarnauja Dievui. Skleidžia jo žodį, gelbsti sielas ir taip toliau. O jeigu ši tarnystė padeda ir jo šeimai tai, na, tokia jau ta Dievo valia, ar ne? Ar bent taip jis pats sau teigia, kas kart, kai tenka palenkti ir pakreipti taisykles, kad jo vaikai būtų tokie pat laimingi ir saugūs, koks jaučiasi jis. Galų gale, juk būti Popiežiumi, tai būti nekvestionuojamam, mat tokia tad ta Dievo Valia ir jos išraiška, ar ne?...

Mano Nuomonė: Tamsus istorinis romanas, labai įdomus ir puikiai parašytas. Mario Puzo ir Carol Gino įkvėpė gyvybę į sausokus faktus, labai gerai skaitėsi. Ir veikėjai gerai parašyti, ir siužetas – labai nuoseklus, manau patiktų tiek grožinės literatūros, tiek istorijos mylėtojams. Norėčiau tik, kad nebūtų taip ryškiai, nors ir ne detaliai, aprašęs visokių ten santuokos sutvirtinimų. Galėjau ir be to laimingai gyventi, ačiū.

Verta paskaityti, 5/5.

instagram

knygos apžvalga | Jesse Q. Sutanto „Vera Wong‘s Unsolicited Advice for Murderers“

Autoriai: Jesse Q. Sutanto
Pavadinimas: Vera Wong's Unsolicited Advice for Murderers
Serija: -
Žanras: Jaukus Detektyvas, Šiuolaikinė Literatūra
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Sekanti knyga „Skaityk, kaip Piktadarys“ mėnesyje nukeliavo tiesiai į mėgstamiausių sąrašą. Jesse Q. Sutanto „Vera Wong‘s Unsolicited Advice for Murderers“, kur visi veikėjai – moraliai pilki, be raudonų vėliavų ar toksiškų bruožų.

Apie Knygą: Vera, dabar jau 60, jau daug metų dirba savo Pasaulinio Garso Arbatinėje. Tiesa, arbatinė nėra pasaulio garsumo, toks tik jos pavadinimas. Jei Vera sulaukia daugiau nei dviejų klientų, jau gali sakyti, kad diena buvo – judri ir užimta. Kaip, kažin, pavadinti dieną, kai ryte ant savo arbatinės grindų randi negyvą vyriškį? Mačiusi begales detektyvų, Vera tuoj pat iškviečia policiją ir iki jiems atvykus – pagelbsti, apibraukdama kūną markeriu. Net specialios arbatos proto aštrumui išvirė. Tik nedėkingi policininkai ne tik, kad arbatos atsisakė, bet vis reikalavo senosios moters – nesimaišyti. Panašu jog Vera šį nusikaltimą turės išspręsti pati. Juk teigiama, kad nusikaltėliai visada grįžta į nusikaltimo vietą, ar ne?...

Mano Nuomonė: Vera iš tiesų sulaukia sugrįžtančio žudiko. Ar net kelių. Ir apsiima išsiaiškinti, kuris iš jų tas tikrasis, nes motyvų netrūksta. Savo nežabotu smalsumu ir garbaus amžiaus privilegija lysti visur, kur tik nori, teisinantis arbatomis ir nešamu maistu, Vera labai gražiai įsiliejo į visų jai po kojomis pasimaišiusių gyvenimą. Viena linksmiausių ir labiausiai įtraukiančių knygų, kokią skaičiau pastaruoju metu. Eilė charizmatiškų, įdomių ir dinamiškų veikėjų, labai gražiai išrašytų į bene gyvus žmones. Puikiai supinta istorija, kurioje gražiai balansuoja ir dera detektyvas, satyra, humoras ir rimtesni įvykiai. Labai geras siužeto tempas, nenuobodu buvo net tada, kai jau aiškiai matėsi, kur viskas krypsta ir kur tekės. Labai rekomenduoju visiems, kam patinka jaukūs detektyvai ir aštrialiežuvės močiutės. Rekomenduoju ir arbatos pasidaryti, nesigailėsit.

Stiprus 5/5, skaityčiau visą seriją.

instagram

knygos apžvalga | Katee Robert „The Sea Witch“ | Wicked Villains 5

Autoriai: Katee Robert

Pavadinimas: The Sea Witch

Serija: Wicked Villains 5
Žanras: Perpasakojimas; BDSM romanas

Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

„Skaitau, kaip Piktadarys“ teminį mėnesį pradėjau su Katee Robert penkta Wicked Villains knyga, „The Sea Witch“. Vis dar ne visai suprantu, kodėl ar kaip šios knygos yra perpasakojimai, bet ką jau čia. Skaitosi bent neblogai, dabar kai blogiausios jau – praeity (dar viena liko, tikiuosi neprisišnekėjau).

Apie Knygą: Ursa gavo Jūrų Raganos pravardę dėl mėgstamiausio būdo nusikratyti priešais, net tada, kai neturėjo jokios prieigos prie jūros. Moteris privalėjo būti negailestinga, kad išgyventų šiame plėšrūniškame pasaulyje. Ypač po to, kai ją išdavė vienas geriausių jos draugų. Kuo iš vis galima pasikliauti, jei negali pasikliauti tais, kuriuos vadini draugais? Prisiekusi atkeršyti Ursa laukė ir statė savo nusikalstamą imperiją, augino galią ir ieškojo geriausios vietos durklui. Iki, pagaliau, planas gavo pajudėti, kai tarpdury pasirodė Zari, Ursos senojo draugo dukra. Čia atviliota Žaviojo Princo melų.

Mano Nuomonė: Pakankamai įdomi, kad būtų lengva sekti siužetą, ne tokia įdomi, kad labai prikaustytų. Veikėjai – paprasti, su savo funkcijomis, be jokių netikėtumų. Tiesmukas siekis ir tiesus kelias iki jo. Didžiausias minusas šioje buvo tas, kad jau labai nusibodo labai vienodi veikėjai, net jei išoriškai ir įvairūs, vidiniais monologais – bene identiški. Pati istorija truputį gal ir netikėta. Mažosios Undinėlės archetipą į Hadą atveja gera širdis, noras išpirkti iš kontrakto mylimą vaikiną, tą patį Žavųjį Princą kurio vardo nebeatsimenu. O čia ima ir paaiškėja, koks gilus tas jos naivumas. Kol kas mėgstamiausia daugumos šių knygų dalis yra ta, kad du bosai labai dažnai tiesiog pakalba ir tuo baigiasi jų ten vos ne dešimtmečius trukę vaidai. 

Skaičiau daug blogesnių, ši gali sau turėtis 3/5.

Instagram

knygos apžvalga: Dan Abnett „Horus Rising“ | The Horus Heresy 1

Autoriai: Dan Abnett
Pavadinimas: Horus Rising
Serija: The Horus Heresy 1
Žanras: Warhammer 40k; Mokslinė Fantastika
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Pradėjau The Horus Heresy (Horo Ereziją), su Dan Abnett knyga „Horus Rising“. Labai gera istorija, nors džiaugiuosi, kad pažintį su Warhammer 40k pradėjau ne nuo čia. Buvo tokių labai.. Keistų scenų. Žiūrėsim, kaip ten bus toliau (nieko negatyvaus, tik... Gal juokingo, sakyčiau).

Apie Knygą: Kas nutinka, kai užkariautojas – užkariauja viską? Ar tada galima prisėsti ir atsipūsti, pasišildyti pergalės vaisių šilumoje? O gal tenka per amžius stebėti savo užnugarį, laukiant peilio ir mąstant iš kur jis atskries? Tokia ta Žmonių Imperatoriaus našta, kurią, baigęs darbą, netikros taikos ir trapios ramybės pavidalu jis perduoda savo „sūnums“, konkrečiai – karvedžiui Horus. Ir, dabar, jam teks ieškoti teisingo kelio tarp absoliučių jų doktrinos skelbiamų tiesų ir augančios nepasitenkinimo, nerimo ir dvejonių atmosferos.

Mano Nuomonė: Militaristinė fantastika labai dažnai turi tą tokį... Šekspyrišką potonį, tai kartais labai smagiai pats sau pasijuokdavau iš keistokų scenų (if you know – you know). Istorija tikrai gera, pilna įdomių vietų, keistų ir baisių pasaulių, dar keistesnių ir baisesnių ateivių ir pačių keisčiausių žmonių iš kurių absoliučiai visi bando gyventi ir išgyventi nenukritę nuo ten, kur juos pastatė jų imperatorius (kartelė labai aukšta ir, kaip minėjau ankščiau – absoliuti, be vietos interpretuoti ar lenkti tiesas). Puikiai pamažėle apie skaitytoją statoma labai unikali visata. Daug įdomių veikėjų, nors dar neišdirbtų, bet jau matosi, kad šitų vardų nepamiršiu taip greit, kaip daugelio kitų veikalų. Nemeluosiu, tikėjausi ne to, maloniai nustebino tais pilko totalitarizmo tonais, pramaišiui su juokais, kur kartais gal ne tiek juokinga buvo, kad va, pasakė juoką, kiek pats faktas, kad va, pasakė juoką, šitas. Knygos geros ir vertos apsiimti. Tiktų ir tiems, kas mėgsta mokslinę fantastiką, bet ne tą mokslinę tos fantastikos dalį. Neliko vietos ten kažkokiems fizikos dėsniams aiškinti, kai reikia nusakyti, kokią žalą padarė benzininis-pjūklas-kardas.

Stiprus 4/5, labai.

instagram

knygos apžvalga | H.P. Lovecraft "Cool Air"

Autoriai: H.P. Lovecraft
Pavadinimas: Cool Air
Serija: -
Žanras: Siaubo, Mokslinė Fantastika
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Kad šiek tiek pailsėt nuo plytų storio knygų, atsidariau H.P. Lovecraft kolekciją. Nebuvo jis pavyzdingas ar geras žmogus, bet, laimė, jo darbai jau neberemia jokių iškreiptų įsitikinimų. Tai va, pirmoji čia buvo Cool Air (Vėsus Oras), tokia vos skyriaus ilgio ir geresnė, nei tikėjausi.

Apie Knygą: Jo atsiskyrėlis kaimynas tokiu nematomu ir būtų likęs, jei ne per lubas lašėti pradėjęs amoniakas. Tenorėjęs, kad jo paties turtas nebūtų suniokotas šitokio neprašyto lietaus, vyriškis užkilo viršun. Šaltuose kambariuose, kuriuose gaudė aparatai palaikę šią nepatogią temperatūrą naudojant būtent tą amoniaką, gyveno keistas, senyvas vyriškis. Vangiai paaiškinęs, jog viso to reikia jo sveikatai, jis suskubo pataisyti nuotėki ir kaimynai susibičiuliavo. Ko bent vienas iš jų gan greit ims gailėtis...

Mano Nuomonė: Labai trumpa, bet puikiai sukurpta šiurpi scena. Gerai išlaikyta atmosfera, kai lyg ir tiesiogiai nežinai ir nematai, jog vyksta kažkas negero, neteisingo, bet nuolat, dėka labai iškalbingo protagonisto, jauti, kad kažkas čia blogai. Labai lengvai susiskaitė, tikrai nesitikėjau, kad tokia trumputė istorija bus tokia įdomi.

Stiprus 4/5.

instagram

knygos apžvalga | C.S. Pacat „Dark Heir“ | Dark Rise 2

Autoriai: C.S. Pacat
Pavadinimas: Dark Heir
Serija: Dark Rise 2
Žanras: Istorinė Fantastika; LGBT knygos
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Perskaičiau C.S. Pacat knygą „Dark Heir“, antrą Dark Rise serijoje. Nusivyliau, nepaisant šiokių tokių labai neblogų istorijos gabaliukų. Bendroj sumoj, siužetas buvo krūva dėl praėjusių gyvenimų besipešančių paauglių, kas kuo buvo ir kodėl kitas dabar turi dėl to pykti. Tamsiame pasaulyje, kuriame gyvenama nuolat bijant, kad mirusieji sugrįš...

Apie Knygą: Jo sostas, gilioje kalno tamsoje, laukė sugrįžtančio valdovo. Dulkių, reliktų ir teroro istorijos kupina požeminė pilis dabar linksmina tik negyvėlius. Negyvus tarnus, karius, savanores aukas ir nelaimingas, ten atklydusias sielas. Jie irgi laukia jo sugrįžtant, pasiruošę kilti ir kovoti, vos gaus įsakymą. Daug kas šios galios nori. Keli netgi gali ją pasiglemžti. Būtent todėl Vilas (Will) ir privalo tai padaryti pirmas. Net jei draugai bandys jį sustabdyti, net jei jie nesupras ir niekada nepatikės, kad vaikinas galėjo užaugti savimi, o ne savo praeities šešėliu...

Mano Nuomonė: ...nes visi kiti tik taip ir gyvena, savo praeitimi, prisiminę tuos buvusius gyvenimus ar pašaukimus – pilnai jiems atsidavė ir velniop ten kažkokią asmenybę. Paauglių protai su suaugusiais balsais, nuolatiniai barniai ir peštynės dėl praeities, kai dar patys gyvi nebuvo, tu buvai tuo ir tuo, tai, kad ir ką dabar darysi, vis tiek tavęs nekęs. Veikėjai nuolat bando skaitytoją įtikinti, kad tai turėtų būti svarbu, tai, šitai, anas ir tas, svarbu, nes buvo svarbu, todėl svarbu ir dabar. Ko pasėkoj siužeto lėtumas manęs vos nepribaigė. Žodžiu, lyginant su praėjusia knyga – ši tikrai nuvylė. Nėra tokia bloga, kad nenorėčiau skaityti toliau, bet teko padirbėti, kad perskaityti.

3/5, lauksiu trečios.

instagram

knygos apžvalga | V.E. Schwab "The Fragile Threads of Power" | Threads of Magic

Autoriai: V.E. Schwab
Pavadinimas: The Fragile Threads of Power
Serija: Threads of Power 1
Žanras: Fantastika; Nuotykiai; LGBT Knygos
Įvertinimas: 5-5 | Goodreads

V.E. Schwab jau senokai yra viena mylimiausių mano autorių. Priminė, koks geras ir malonus gali būti skaitymas, kokios tos knygos gali būti ypatingos. Labai kirbėjau greičiau pasiimti naują seriją, tęsiančią Magijos Atspalvius, pirmą Threads of Power (Galios Gijos) knygą, pavadinimu „The Fragile Threads of Power“. Pateisino absoliučiai visus lūkesčius ir dar daugiau.

Apie Knygą: Juodasis Londonas buvo visos magijos šaltinis, suteikęs ją kitiems trims – baltajam, kuriame, užvėrus Duris ir pastačius Sienas - ji bene visiškai išnyko, pilkajam, kuriame ji jau ir užmiršta, bei raudonajam, kuriame izoliacija tik pradedama justi. Magija, kaip paaiškėjo, nėra beribė. Atkirsta nuo ištakų ji tiesiog – senka. Bet atsiskirti buvo būtina. Tamsios galios, nežabota ugnis Juodąjį Londoną pavertė košmaru, apie kurį kitų Londonų gyventojai nedrįso nė galvoti. Ar bent jau nedrįso, iki magijos ėmė mažėti... Baltajame Londone, Holando soste, dabar sėdi jauna mergaitė, per stebuklą užgimusi Antari, pasiryžusi savo miestą atgaivinti net krauju, jei tik to prireiks. Bet pajutę galios skonį, bei sunerimę dėl jos religingumo, jaunosios karalaitės pavaldiniai ima šnabždėti apie galimybę vėl lankytis kituose Londonuose, jau bent tam, kad pažinti priešą, iki šis atėjo pažinti jų. Raudonajame Londone, tuo tarpu, sklinda kalbos, jog Rye kaltas, dėl menkstančios magijos. Juk jis pats jos neturi, o štai – yra jų karalius. Blogas ženklas. Ženklas, galintis virsti perversmo kibirkštimi.

Mano Nuomonė: Grįžo visi veikėjai, visi kuriuos mėgom ir mylėjom iš Magijos Atspalvių! Rye ir Alukardas sukūrė žavią, netradicinę poliamorijos šeimą. Kell ir Lila apsimeta, kad neverčia vienas kito augti ir stiprėti. Holandas... Holandas man vis dar kelia šiurpą. Bei tie žmonės iš prekybvietės jūroje. Nė pusės tiek gero nesitikėjau, kiek autorė čia pateikė. Meistriškai sunerta sudėtinga istorija, kurią lengva sekti, nepaisant klaidžių gijų. Be galo puikiai parašyti unikalūs ir įvairūs veikėjai, iš kurių kiekvienas vis dar mokosi būti. Daug labai gerų siužeto posūkių, keletas neįtikėtinų tiesų atskleidimų ir vienas kitas „taip ir maniau“ momentas, kad ir skaitytojas jaustųsi šį bei tą nuveikęs, kažką susekęs, kažką išsprendęs. Ši visata, panašu, išlieka mano mylimiausia iš visų Schwab kūrinių. Nesugebu net adekvačiai paaiškint, kodėl ir kaip čia taip gerai gavos, nes per beveik 700 puslapių – įvyko tiek daug, kad nežinau net, kur pradėti. Tai tiesiog taip: jei norit normalios, sklandžios fantastikos, su aukštosios elementais, kur parašyta suaugusiems, nebūtinai jaunimui, ir išliekančios istorijos – imkit. Taip, trilogiją prieš tai perskaityti reikia, bet ir ji – labai gera.

5/5, esu labai patenkintas.

Instagram